Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1985m. 10 Lapkritis

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1985 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXVI, NO. 10

RUDENS NUOTAIKOS

325

 Juozas Vaišnys, S.J.

AR EVOLIUCIJOS TEORIJA NEIGIA KŪRĖJĄ DIEVĄ?

327

 P. Daugintis, S.J.

“JEI KAS TROKŠTA BŪTI PIRMAS”

331

 Chiara Lubich

TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

333

 Vytautas Bagdanavičius

PRIGIMTIES REIKALAVIMAI IR ŽMOGAUS ELGSENA

335

 P. Daugintis, S.J.

“NEBIJOM, NET JEI ŽEMĖ DREBĖTŲ”. . .

338

 Kun. Jonas

MEDITACIJOS

343

 Aleksandras Kelmietis

IŠ ISTORINIŲ VERSMIŲ

343

 Paulius Rabikauskas, S.J.

ĮTARINĖJIMAI: SU PAGRINDU AR BE PAGRINDO?

347

 Juozas Vaišnys, S.J.

IŠ KUR KYLA VAIKŲ NESUSIPRATIMAI SU TĖVAIS?

348

 Aleksandra Gražytė

DĖL KO JAUNIMAS NUTOLSTA NUO RELIGIJOS?

350

 Milda Palubinskaitė

TĖVYNĖJE

351

 Gediminas Vakaris

KALBA

356

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

358

 J. Pr.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

360

 Red.

Daugumas šio numerio iliustracijų — nuotraukos iš Vilniaus universiteto. Viršelio piešinys — Giedrės Čepaitytės.

STATEMENT OF OWNERSHIP

LAIŠKAI LIETUVIAMS—Letters to Lithuanians—is published monthly except July/August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60638. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2490. Total distribution—2407 copies, mail subscription—2327, free distribution—80. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers; left-overs 83 copies. Annual subscription is $8.00, single copy 800. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.

RUDENS NUOTAIKOS

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai praeina linksmas pavasaris ir pasibaigia saulėta vasara, kai ateina apsiniaukęs ruduo, kai lapkričio vėjas apnuogina medžių šakas ir pakelėse sklaido sudžiūvusius lapus, kai mėlyną dangų apgaubia pilki debesys ir vis rečiau leidžia prasiskverbti saulės spinduliui, visa gamta lyg surimtėja, susimąsto. Susimąsto ir žmogus. Nėra pavasario pumpurų nei vasaros žiedų. Medžių šakose paukščių lizdai riogso, vėjo pešiojami, be jokios gyvybės. Parke dunkso vienišas, dulkėmis apneštas suoliukas. Niekas ant jo neatsisėda. .. Nėra nei džiaugsmo, nei gyvybės. Ir žmogus pasijunta vienišas. Jam liūdna. Pro ausis švilpia vėjas laidotuvių maršo akordais ir neša mintis į kapines, kur tiek daug žmonių nukeliavo, kur kada nors ir jis keliaus. Taip, tikrai keliaus — nori, ar nenori. Argi pilnas būtų žmogaus gyvenimas be nukritusių rudens lapų, be kelionės į kitus kraštus? Juk ir paukščiai rudenį į šiltus kraštus iškeliauja.

     Nukrinta medžių lapai, kad ataugtų gražesni. Užgęsta žmogaus gyvenimas, kad prašvistų laimingesnis. Argi galėtume džiaugtis pavasariu, jei nebūtų rudens? Ar triumfuotų prisikėlimas, jeigu iš gyvenimo būtų išvyta mirtis? Gimusi gyvybė baigiasi mirtimi, bet iš mirties gimsta nemirštanti gyvybė. Ateities nematančiam trumparegiui ruduo labai liūdnas, bet kas laukia pavasario, tas ir plikuose stagaruose jau mato pumpurus ir žiedus. Kam šis gyvenimas yra tikslas, tam mirtis — didžiausia katastrofa, bet jei kuris čia tik keliauja — tas gimsta mirtyje.

     Rimta rudens nuotaika priverčia ne vieną susimąstyti. Nukritę medžių lapai daugeliui nukloja kelią į kapus, kur guli nuo gyvenimo medžio nukritę lapai — mūsų mirusieji. Žvarbus rudens vėjas plačiai atidaro kapinių vartus, ir susirenka ten gyvieji tarp mirusiųjų. Apsiniaukęs lapkričio dangus

Prie Vilniaus universiteto esanti graži barokinė Šv. Jono bažnyčia, dabar paversta muziejumi.   J. Polio nuotr.

Skaityti daugiau:

AR EVOLIUCIJOS TEORIJA NEIGIA KŪRĖJĄ DIEVĄ?

P. DAUGINTIS, S.J.

     Krikščionys tiki, kas yra rašoma pačiuose pirmuose Šv. Rašto puslapiuose, Pradžios knygoje, kad Dievas sutvėrė pasaulį su visais jo kūnais, gyviais ir žmogumi per šešias dienas. Bet mokslinė evoliucijos teorija rodo, kad pasaulio susiformavimas truko milijonus metų. Užtat darvinistai, materialistai, komunistai ir kiti ateistai skelbia, kad gyviai išsivystė vieni iš kitų. Pasaulio kūnų ir gyvių išsivystymui nereikia Kūrėjo Dievo. Tad jo ir nėra.

Vilniaus universiteto observatorijos kiemas.   J. Polio nuotr.

     Tuose skelbimuose beatodairiškai maišomi tikri dalykai su netikrais ir drąsiai skelbiamos nepagrįstos klaidingos išvados. Pirmiausia pati mokslinė evoliucijos teorija klaidingai skelbiama kaip šimtaprocentinė mokslinė tiesa. Antra, neteisingai su ja sujungiamos filosofinės išvados ir daromi pasaulėžiūriniai teigimai.

Skaityti daugiau:

“JEI KAS TROKŠTA BŪTI PIRMAS”

CHIARA LUBICH

     "Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja!” (Mk9, 35).

     Kai Jėzus keliavo Jeruzalės link, kur jo laukė mirtis ant kryžiaus, jį sekė apaštalai ir kelyje ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Jėzus, patyręs apie ką jie kalbėjosi, jiems tarė: "Jei kas trokšta būti pirmas...” Tada, paėmęs mažą vaiką (to meto žydų bendruomenėje vaikai neturėjo suaugusiųjų teisių ir jiems nebuvo skiriamas koks ypatingas dėmesys) ir pastatęs jų tarpe, apsikabino jį ir pasakė: "Kas vardan manęs priima tokį vaikelį... priima tą, kuris yra mane siuntęs” (Mk 9,37).

     Tais žodžiais ir tokiu pasielgimu Jėzus mokė, kad tie, kurie nori būti pirmais, turi tarnauti visiems, o ypatingai "mažiausiems”. Tas ypatingas įvykis, pagaudamas mūsų dėmesį, sukelia ir gilesnių minčių. Gal labiausiai mus paliečia tas kontrastas tarp Jėzaus ir apaštalų. Jėzaus širdis degė troškimu įvykdyti tą misiją, kurią jam Tėvas pavedė, nors jis ir žinojo, jog tai reiškė jo mirtį. O apaštalai buvo pagauti tuščios ambicijos ir žemiškų polėkių. Užtai jie ir ginčijosi, kas turės pirmą vietą Karalystėje ir apaštalų tarpe, nes labai menkai tepažino Jėzų ir nesuprato, kokia bus ta naujoji Karalystė, kurios įkurti jis atėjo.

     Bet jie Jėzų mylėjo; jie paliko viską ir sekė jį. Jie tik ginčijosi, kas turės pirmą vietą. Ir nors jų meilė turėjo mažai šviesos bei buvo susimaišiusi su žemiškais troškimais, kiekvienas jų norėjo būti kuo arčiausiai Jėzaus.

     Jėzus, gerai žinodamas, kas buvo jų širdyse, jų nepabarė, tik juos pataisė, nuskaidrino jų jausmus ir padėjo suprasti, kad būti "pirmuoju” jo Karalystėje ir arti jo priklausys nuo to, kuriems bus Tėvo skirta.

Skaityti daugiau:

TEOLOGINIAI MĄSTYMAI

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS

32 SAU ŽMOGUS

     "Jie ir vėl klausė: 'Tai kas gi tu? Gal Elijas?’ Jis atsakė: 'Ne!’ ”

     Jonas Krikštytojas neprisipažįsta esąs Elijas, nors Elijo užuomina yra Senajame Testamente, kaip būsimo kelio rengėjo Kristui. Jonas, būdamas kelio rengėju Kristui, neprisipažįsta esąs Elijas. Jis yra savitas žmogus, su savo vardu, sava patirtimi ir savita asmenybe.

     Šis Jono atsiribojimas nuo savo pirmavaizdžio, kuriam jis atstovauja, deda daugiau svorio ant paties dabar egzistuojančio žmogaus, o ne ant jo funkcijos ar idėjos. Jonas Krikštytojas yra sau žmogus, Vydūno žodžiais tariant. Tiesa, jis yra kelio ruošėjas Jėzui, panašus į išpranašautą Elijo vaidmenį, nes skatino, kad žmonės taisytų kelią ir kad kelias būtu išlygintas: ten, kur per aukštas, ir ten, kur per žemas. Tačiau joks žmogus nėra kito žmogaus, kada nors gyvenusio, atšvaitas. Jeigu jis yra kieno nors atvaizdas — tai Dievo. Vydūnas šiuo atžvilgiu buvo neteisus, skelbdamas žmonių reinkarnacijos idėją. Dievui netrūksta idėjų naujiems žmonėms kurti.

     Mes kiekvienas taip pat esame naujas žmogus, naujas Dievo kūrinys. Mūsų siela yra Dievo sukurta. Mūsų psichologiniai paveldėjimai yra išrinkti kuriančios Dievo rankos iš nesuskaitomo skaičiaus galimų paveldėjimo derinių, paimamų iš tėvo ir motinos iki nežinia kuriai kartai. Mes nesame jokia reinkarnacija jau buvusių asmenų, kuriuos mes žinome ir kurių nežinome. Įvairios filosofijos ir religiniai mąstymai bandė šitaip žmogaus prasmę išaiškinti, tačiau tokiu būdu jie neabejotinai žmogų pažemino.

     Tiesa, tam tikri tie patys dėsniai veikia žmonijos istorijoje. Kartais kai kurių žmonių reikšmė ir vaidmuo yra panašūs į anksčiau gyvenusių žmonių reikšmę ir vaidmenį. Kartais, ką vienas žmogus yra padaręs vienoje tautoje, panašiai padaro kitas žmogus kitoje tautoje. Tačiau tai neduoda teisės kurį nors žmogų laikyti kito žmogaus reinkarnacija.

Skaityti daugiau:

PRIGIMTIES REIKALAVIMAS IR ŽMOGAUS ELGSENA

P. DAUGINTIS, S.J.

     Dažnai mes girdime tokį pasakymą: "Tai prigimties reikalavimas”. Lytinis pasitenkinimas, gimimų kontrolė, skyrybos ir visoks smalsumas mėgstama pagrįsti posakiu: "Pati prigimtis to reikalauja”. Pažiūrėkime, kiek čia yra tiesos.

LAIMĖ, MEILĖ IR PROTAS

     Įvairūs instinktai, aistros ir polinkiai beldžiasi į žmogaus dvasią. Jie visi žada suteikti pasitenkinimą ir malonumą. Patys stipriausi ir dvasingiausi yra meilės ir laimės polinkiai. Žmogus visada trokšta pasitenkinimo ir džiaugsmo. Visais savo veiksmais jis siekia laimės. Laimingas jis jaučiasi tada, kai pasiekia, ko troško ir ką myli. Žmogus mėgsta ir myli tai, kas jam gera, kas teikia naudos, malonumo, kas į tikslą veda. Tai yra žmogaus prigimties reikalavimas.

     Tačiau taip pat yra žmogaus prigimties reikalavimas mylėti ir būti mylimam nesuinteresuota, nesavanaudiška, tyra meile; mylėti vien dėl to, kad tas asmuo ar daiktas yra geras. Motina dėl vaiko, mylintysis dėl mylimo asmens yra pasiryžę padaryti viską, net atiduoti savo gyvybę. Žmogus nori pasiekti aukščiausią gėrį, labiausiai mylėtiną būtybę ir tokiu būdu džiaugtis begaline, nenykstančia laime. Tokį aukščiausią gėrį, geriausią būtybę ir visai tobulą laimę žmogus žino negalįs rasti žemiškuose dalykuose, bet tik Dieve ir jo meilėje. Taigi tie įvairūs palinkimai verčia valią juos patenkinti. Jie prisistato žmogaus protui vis naujais motyvais, stipriais akstinais, ryškiais fantazijos vaizdais ir gyvais savo paties ar kitų pergyventų malonumų prisiminimais. Mat žmogus savo sąmoninguose veiksmuose vadovaujasi proto sprendimais. Protas apie juos sprendžia, palygindamas jų reikalavimus su žmogaus prigimtimi, su žmogaus kūno ir dvasios uždaviniais, su viso žmogaus tikslais ir santykiais su kitais žmonėmis, su Dievu ir su daiktais. Jei polinkių norimas dalykas su visa žmogiškąja prigimtimi sutinka, tai jų siekiąs veiksmas yra geras, jei nesutinka — blogas.

Vilniaus universiteto Smulgevičiaus salė.   J. Polio nuotr.

Skaityti daugiau:

“NEBIJOM, NET JEI ŽEMĖ DREBĖTŲ”. . . (Ps 45)

Mielieji Brone ir Algi,

     Jūs man apmokėjote atostogų kelionę į Meksiką ir meldėtės, kad, žemei drebant, išlikčiau ne tik gyvas, bet ir sveikas, tai suprantu Jūsų nekantrumą sužinoti, kaip aš visa tai pergyvenau, kokie mano įspūdžiai. Laiške visko neaprašysiu, bet plačiau išsikalbėsime, kai susitiksime. Dabar tik stambieji pirmi įspūdžiai.

     Meksikos sostinėje (čia ji vadinama tik vienu vardu — Meksika) nutūpiau rugsėjo 2 d. popiet. Aerouoste pasitiko Jūsų, Brone, sesers vyras Karolis su šoferiu ir nusigabeno pas save, beveik į patį miesto centrą, į dvylikos aukštų "dangoraižį”. Jūsų sesuo Liucija su vyru primygtinai kvietė mane apsigyventi pas juos visą mano atostogų laiką, bet kadangi jėzuitų vienuolynas ir bažnyčia nuo jų namų tik už pusantro bloko, ir mane broliai jėzuitai taip pat mieliausiai priėmė gyventi, tai, padėkojęs Jūsų giminėms už svetingumą, pasirinkau mūsų vienuolyną, kur tikrai jaučiausi kaip namie. Juk ir pas geriausius draugus būtų sunku nesivaržyti ir bijoti tapti jiems našta per trejetą savaičių. Pagaliau jie maloniai nusileido. Suprato mano gerus norus. O kadangi jie gyveno taip arti nuo vienuolyno, tai vis tiek beveik kasdien su jais praleisdavau nemaža valandų, iš kurių turiu gražiausius prisiminimus. Ačiū Judviem, kad mane su jais supažindinote.

     Maloniose atostogose, "kaip inkstui taukuose beplaukiojant”, išaušo rugsėjo devynioliktosios gražus rytas. Anksti atsilaikęs šv. mišias, nuėjau į valgyklą pusryčiauti. Nešuos iš virtuvės į valgyklą karšto pieno puoduką ir, vos valgyklon įžengęs, pajutau tartum suktųsi ar svaigtų galva. Na, manau, "Joneli, jau vėl išsitiesi ant grindų”, kaip jau ne kartą man yra atsitikę, praradus sąmonę. Skubinuos prie stalo padėti pieną, kad neišliečiau. Bet einu šlitiniuodamas, tartum girtas. Kas čia? Pakeliu galvą — gi ant sienos kabantys du paveikslai siūbuoja, tartum senovės sieninių laikrodžių švytuoklės, kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn, kartu svyruoju ir aš, vos pastovėdamas antkojų. Atsisėdu. Triukšmingai atsidaro durys, trenkia į sieną, įbėga vienas kunigas, šaukdamas: "Žemė dreba, žemė dreba!” Sėdžiu ir laukiu, kas čia bus. Jaučiu, kaip grindys su mano kėde linguoja, tartum ežero bangos, supa, supa. .. laukiu. Nesibijau. Ne dėl to, kad būčiau drąsuolis, bet kad niekad nebuvau patyręs žemės drebėjimo, tai nežinojau, kas gali atsitikti, nebuvo ko bijotis. Juk ko nežinai, to ir nesibijai! Net neatėjo mintis, kad būtų verta pasimelsti!

Skaityti daugiau:

MEDITACIJOS

Aleksandras Kelmietis

TEBŪNIE!

     Nuostaba, kurią aš patiriu, saulei tekant ant aukšto kalno, ir vakare ant marių kranto, kai saulė nusileidžia į vandenis ir apvirtusiu auksiniu laiveliu išplaukia iš varsomis nušviesto horizonto už anapus tamsėjančios dienos ribų, arba kai susigūžęs ant jūros kranto, klausausi amžino bangų šnarėjimo, o akis pakėlęs į tamsų dangų matau virš mano galvos milijonus žvaigždžių, tada mane apima baimė ir džiaugsmas — mane apima laiko ir erdvės bauginanti nuostaba ir tuo pačiu metu pajuntu, kaip iš begalinių tolių sklinda dangaus ir žemės Kūrėjo palaima, kuria jis, sutvėręs pasaulį, pamatė, kad viskas, ką buvo padaręs, buvo labai gera, tada mano širdyje suvirpa kraujas, ir aš jaučiu, kaip man labai gera, o mano ausyse tvinksi nuostabus žodis — tebūnie.

Skaityti daugiau:

Iš istorinių versmių

Paulius Rabikauskas

4. NESĖKMINGOS GNEZNO METROPOLITO UŽMAČIOS LIETUVOJE

     Tai įvyko 1518 metų vasarą ir rudenį. Mat tų metų liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje į Vilnių atvyko aukštas svečias: visos Lenkijos primas, popiežiaus legatas (legatus natus — titulas, kurį pop. Leonas X jam suteikė tik prieš trejus metus), Gnezno arkivyskupas Jonas Laskis. Jo lankymosi tikslas — kaip skaitome jo vėliau rašytame testamente — buvo trigubas: ”1) popiežius man atsiųsta breve pavedė ištirti pal. Kazimiero gyvenimą ir po mirties įvykusius stebuklus; 2) norėjau vizituoti bažnytinei provincijai priklausančią (Vilniaus) vyskupiją, kurios lig tol dar nebuvo vizitavęs joks metropolitas, ir ne tiktai ją, bet taip pat ir Medininkų vyskupiją; 3) degiau entuziazmu padėti valstybei, norėjau pats asmeniškai susitikti su Lietuvos ponais ir su jais broliškai pasikalbėti apie tai, kaip pagerinti politinius santykius tarp karaliaus ir jo valdomų Didžiosios Kunigaikštystės dominijų ir, jei tai būtų galima, juos prikalbėti stropiau laikytis unijos ir susitarimų”.

     Gana ambicingi siekiai! Neatrodo, kad kas nors būtų jam pavedęs šalia bažnytinių reikalų gvildenti ir politines problemas. Bet toks jau buvo arkiv. Laskis. Bažnytinėje plotmėje jis bandė viską tvarkyti ne tik savo arkivyskupijoje, bet ir kitų vyskupų valdomose teritorijose. Stipriai pabrėždamas savo, metropolito, poziciją, jis bemat įsipyko kai kuriems veiklesniems Lenkijos vyskupams, kaip Poznanės vyskupui Jonui Lubranskiui, Plocko vyskupui Erazmui Ciolekui, o ypač Przemyslio vyskupui, galingajam Lenkijos kancleriui Petrui Tomickiui ir taip pat aštrialiežuviui šiojo seserėnui, žinomam poetui, nuo 1523 m. dėdės įpėdiniui, Przemyslio vyskupui Andriejui Krzyckiui.

Skaityti daugiau:

Įtarinėjimai su pagrindu ar be pagrindo?

Juozas Vaišnys, S.J.

     Kartą gavome vieno skaitytojo laišką, kuriame jis iškelia įdomų šeimyninį klausimą ir pats stengiasi į jį atsakyti, klausdamas redakciją, ar jo atsakymas yra teisingas. Jis rašo, jog kiekvienas vyras nori, kad jo žmona būtų ištikima. Tą pat galima pasakyti ir apie žmoną. Neištikimybė yra tikri šeimyninio gyvenimo nuodai. Anksčiau ar vėliau vienos pusės neištikimybė priveda prie skyrybų. Todėl tiek vyras, tiek žmona šio klausimo atžvilgiu yra labai jautrūs; jeigu kuris nors jų pradeda kitą pusę įtarti neištikimybe, tuoj ima uoliau sekti tos įtartos pusės elgesį ir santykius su kitais asmenimis. Pvz., jei vyras įtaria žmoną, kad ji pradeda būti neištikima, jį erzina kiekvienas jos šypsnis, parodytas svetimam vyrui, kiekvienas jam pasakytas malonesnis žodis, kiekvienas išėjimas iš namų. Jį taip pat jaudina ir erzina kitų vyrų pagyrimo ir simpatijos žodžiai, pasakyti jo žmonai. Trumpai sakant, jis yra labai nepatenkintas, jeigu žmona turi didesnį ar mažesnį pasisekimą kitų vyrų tarpe. Ar čia nėra pavydas? Pavydas yra viena iš didžiųjų nuodėmių, bet šeimos neištikimybė taip pat yra labai didelis nusikaltimas, tad kaip šiuos du dalykus suderinti?

     Jeigu nuspręsi kovoti prieš savo pavydą, tada turėsi stengtis nieko žmonai nesakyti, jos nesekioti, nepykti, jeigu ji juokauja ar flirtuoja su kitais vyrais. Bet šitoks elgesys gali būti labai pavojingas. Gal iš pradžių tikrai yra tik smulkmenos tie žmonos juokavimai, tas noras patikti kitiems, tie meilūs žodžiai ir šypsniai. Tačiau jeigu vyras nieko jai už tai nesakys, jos neperspės, gal visa tai vis didės ir didės, kol prieis prie labai rimtų dalykų ir pagaliau prie skyrybų. Juk ir maža kibirkštėlė gali sukelti didelį gaisrą, jeigu jos neužspausi pačioje pradžioje. Tad kaip šiuo atveju elgtis?

Skaityti daugiau:

Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Aleksandra Gražytė

     Naujagimio akutės atsidaro, ir gražus pasaulis jam atsiveria. Šypsosi mamytė, šypsosi ir kūdikis. Net kai būna baisu, verkiančio kūdikio stipriai plakanti širdelė nusiramina, kai pajunta motinos šiltas, švelnias rankas, kurios apkabina jo mažą kūnelį, Kūdikėlis auga, ir jo mažos lūpytės švelniu balseliu taria pirmuosius žodelius: "mama” ir "papa”. Vaikas bręsta ir kuo daugiau išmoksta apie pasaulį, tuo saugiau pasijunta tavo tėvų meilėje. Visur smagu išeiti, bet namie, ypač mamytės glėbyje, viso pasaulio rūpesčiai nutolsta, dėl to jo širdelėje plaka nepailstanti meilė tėvams. Jei kūdikio širdelė randa ramybę su tėvais, o pro namų langą pasaulis pasakiškai gražus, tai iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?

     Vaikui augant ir pradedant lankyti mokyklą, jo pasaulis didėja, o gyvenimas plečiasi už saugių namų sienų. Mokykloje jis randa kitų vaikų, su kuriais užmezga draugystes. Su savo draugais žaidžia ir "dūksta”. "O kam gi vis mokytis, skaityti ir rašyti, — galvoja jis, — man smagiau su draugais!” Tačiau iš tėvų nuolat girdi: "Baik žaisti, gana išdykauti, eik pamokų ruošti!” Tie žodžiai pripildo jo akutes ašarų, kurios nuvarva nuo žandukų. Staiga vaikas pajunta, kad yra taisyklės, ribojančios jo elgesį ir norus. Jis pyksta dėl to, kad jam rodos, jog tėvai atima viską, kas linksma ir smagu. Vaikui atrodo, kad tėvai nesupranta jo širdies ir laisvės troškimo. Kam klausyti tėvų? Pamokos nėra taip svarbios, mokykla neatneša daug džiaugsmo, tai vaikas pradeda priešintis tėvams ir drausmei.

Aleksandra Gražytė.

     Vyresnio amžiaus vaikai, paaugliai, atranda naujų "teisių” visokiems anksčiau uždraustiems dalykams. Jie mokosi vairuoti automobilį (žinoma, tėvų!), pirmą kartą paragauja alaus ir vyno, pabando rūkyti cigaretes, gal net pajunta karštą meilę kitam jaunuoliui ar jaunuolei. Draugystės ratai vis didėja, žaidimai nesibaigia, nes paaugliai moka dar geriau "linksmintis”, išrasdami naujų "linksmybių”.

Skaityti daugiau:

Dėl ko jaunimas nutolsta nuo religijos?

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Milda Palubinskaitė

     Svarstydami klausimą, kodėl jaunimas nutolsta nuo religijos, jau pasisakome, jog mes esame įsitikinę, kad tokia padėtis yra. Bet taip galvodami, kartais galime ir suklysti. Vis dėlto, remdamiesi jaunimo atsakymais į stovyklose pateiktas anketas, pastebime, kad išorinės tikėjimo išreiškimo formos yra nusilpusios lietuvių jaunimo tarpe. Čia turiu mintyje mišių lankymą,

Milda Palubinskaitė.

dvasinio luomo pasirinkimą ir pan. Yra įvairių šio nusilpimo priežasčių: aplinka, apatija, dvasios vadovų trūkumas.

     Gyvenimas yra komplikuotas ir neramus. Mus supa kultūra, serganti degeneracijos liga. Stengiamės įprasminti egzistenciją, kurioje buržuazinių klasių gimnazistinio amžiaus vaikai sąlygų yra priversti daryti rimtus sprendimus apie svaigalų vartojimą ir priešvedybinių lytinių santykių moralumą. Praėjusių kartų žmonės rasdavo paguodos Katalikų Bažnyčios ramume ir pastovume, o dabar Bažnyčios mokymas yra pasidaręs labai neaiškus. Dabartiniuose pamoksluose dažnai kalbama apie abortą ir branduolinius ginklus, o ne apie Dievo meilę ir gailestingumą. Lankantieji mišias neranda emocinio pasitenkinimo.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KANKLIŲ MEISTRAI

     Už Svėdasų ir Daujočių yra Savičiūnų kaimas, kuriame gimė kanklių meistras Juozas Lašas. Labai seniai mokytojas Puras nusipirko atviruką, kuriame buvo kanklės. Atviruką pamatė Juozas Lašas ir iš šio paveiksliuko pradėjo drožti kankles. Svėdasuose kūrėsi kanklių orkestrėlis, kuriam J. Lašas iš eglės išskobė kankles. Tai buvo pirmosios jo kanklės. Vėliau kanklėmis jis aprūpino daug ansamblių: Vilniuje — "Poringę”, Kaune — "Nemuną”, ansamblius Svėdasuose, Utenoje, Šiauliuose. Jo kanklės pasiekė net tolimą Kanadą. Per pusšimtį metų išskobė 200 kanklių. Į tą paveikslėlį visam gyvenimui pasinėrė. Sakosi, kad per tiek metų apie kankles daug sužinojęs ir rodosi jam, kad girdi visų savo padirbtų kanklių skambėjimą. Sako, kad aukštaičiai kanklėmis skambindavo tik namie, patys sau. Kanklėmis skambinant šokių muziką, šokdavo basi ar su minkštais batais, nes, trepsint kietais apavais, kanklių balso nesigirdi.

Vilniaus universiteto kiemas, pavadintas universiteto auklėtinio Simono Daukanto vardu. J. Polio nuotr.

     Kitam Lietuvos krašte, netoli Prienų, gyvena kitas meistras — Kajetonas Naudžius, meistras vienuolikastygių kanklių. Jo kanklėmis jau aštuonios dešimtys metų skambina Skriaudžių miestelio vyrai ir moterys. Jo galva nuo mažumės kanklėm pramušta buvo. Buvo kilęs iš Katilių kaimo, kuriame muzikantai ir kanklių meistrai gyveno. Dirbti kankles išmoko iš kanklių meistro skriaudiškio Juozo Banionio ir Kolbušausko. Jo kanklės skamba kiek kitaip negu J. Lašo.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

KAIP RAŠYTI SVETIMUS VARDUS?

     Jau keletas skaitytojų klausė, kaip rašyti svetimus vardus: ar originalia rašyba, ar pridedant lietuviškas galūnes, ar visiškai sulietuvinant (vartojant lietuviškus atitikmenis), ar prieš lietuvišką galūnę rašyti apostrofą? Tai yra labai sunkus ir painus klausimas, į kurį neįmanoma duoti tokio atsakymo, kuris visus patenkintų. Šiuo klausimu ir Lietuvoje kalbininkai jau seniai tebediskutuoja. Neseniai spaudoje buvo paskelbtas jų nutarimas (jį duosime kitame numeryje), bet atrodo, kad ir toliau dar bus diskutuojama, nes tas nutarimas ne visiems bus priimtinas.

     Dabar čia perspausdiname porą straipsnių, prieš daugelį metų rašytų "Gimtojoje kalboje”, kurią tada redagavo dr. P. Jonikas, dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius. Pirmas straipsnis "Vardų ir pavardžių rašymas” buvo rašytas L. Dambriūno 1958 m. 2-me numeryje, o antras "Dėl krikštavardžių vartojimo”, rašytas J. Vaišnio, S.J., buvo 1959 m. 2-3 nr.

VARDŲ IR PAVARDŽIŲ RAŠYMAS

     Amerikoje lietuviai savo vardus ir pavardes rašo labai nevienodai. Tas nevienodumas ypač krinta į akis, paskaičius kokį pavardžių sąrašą spaudoj ar šiaip leidiniuose, o taip pat ir įvairius skelbimus laikraščiuose. Visus vardų bei pavardžių rašymo būdus galima susikrstyti į tris grupes.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    Rytų Kanados liuteronų sinodas savo posėdyje Waterloo, Ont., birželio 21 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, raginančią teikti visą galimą pagalbą persekiojamiems sovietų okupuotų kraštų krikščionims. Pavedama sekti religinę būklę Pabaltijo valstybėse. Raginamas centrinis Kanados liuteronų komitetas kreiptis j tikybinius pasaulio centrus, kaip Pasaulio Bažnyčių taryba ir kt., kad būtų teikiama pagalba Pabaltijo tikintiesiems, ypač kaliniams. Tarp jų minimas ir kun. A. Svarinskas. Suvažiavimo metu išdalintas leidinys “The Treatment of Christians in Occupied Estonia, Latvia, Lithuania”.

■    V. Vokietijoje liepos 19 d. palaidotas pirmaujantis vokiečių rašytojas, Nobelio laureatas Heinrich Boell. Rašytojas prieš mirtį paprašė kunigą aprūpinti jį šventais sakramentais, drauge išreikšdamas pageidavimą, kad būtų palaidotas su religinėmis apeigomis. Laidotuvėse dalyvavo Vokietijos prezidentas Weizsaekeris, rašytojas Guenther Grass ir daug kitų. Boell mirė, sulaukęs 67 metų.

■    Italijoje, Divino Amore Marijos šventovėje, įvyko visos Italijos jaunimo suvažiavimas liepos 21-28 d. Jie buvo apgyvendinti palapinių mieste. Turėjo progos padiskutuoti aktualiausius dabarties uždavinius.

■    Lenkijos primas kardinolas Glemp buvo pakviestas rugsėjo mėnesį lankytis JAV-se. Pakvietė JAV vyskupų konferencija.

Skaityti daugiau:

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame XXVII straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Suaugusiems siūlome šias temas:

     1.    Mūsų visuomenės skaldymosi priežastys ir santykiai su Lietuva.

     2.   Atvirumas ir vienišumas šeimoje.

     3.   Mišrių šeimų problemos.

     4.   Krikščionio laikysena skirtingų rasių, tautų, tikybų ir partijų atžvilgiu.

     5.   Ar tylėjimas visuomet yra auksas; kada privalome kalbėti? .

     6.    Ko laukiame iš pamokslininkų?

Jaunimui:

     1.    Dažnai jaunimas pasako: “Aš neinu į bažnyčią, nes iš mišių nieko negaunu”. Ką tu atsakytum?

     2.   Dėl ko taip mažai jaunuolių renkasi dvasinį luomą?

     3.   Dėl ko jaunimas pradeda rūkyti, gerti, vartoti narkotikus?

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

LEIDĖJŲ IR ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Nuo 1986 metų pradžios “Laiškų lietuviams” metinė prenumerata bus 10 amerikietiškų dolerių. Atskiro numerio kaina — 1 dol. Siunčiant prenumeratos mokestį kanadiškais pinigais reikėtų bent 12 dolerių.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Kaip jau buvo pranešta, ateinančiais metais planuojame ekskursiją į Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Ilgiausiai būtume Jugoslavijoje. Ten yra daug ko pamatyti, o kainos palyginti žemos. Ekskursija tęstųsi apie 18 dienų. Planuojame išvykti apie birželio 15 dieną. Esame užmezgę derybas su keliomis įstaigomis, bet dar galutinių atsakymų nesame gavę. Kai tik ką nors sužinosime, tuoj pranešime; bet kas mano keliauti, gali jau dabar mums pranešti.

VISIEMS REIKALINGA KNYGA

     Jau iš spaudos išėjo ir platinama daugelio seniai laukta knyga “Praktinė lietuvių kalbos vartosena”, paruošta J. Vaišnio, S.J. Knyga labai naudinga visiems, kurie domisi lietuvių kalba ir jos kultūra. Ji bus naudinga lituanistinių mokyklų mokytojams, aukštesniųjų lituanistinių mokyklų mokiniams, laikraščių redaktoriams, rašytojams ir visiems, kurie nori taisyklingai lietuviškai rašyti ir kalbėti. Knyga kietais viršeliais, 240 psl., kaina tik 8 dol. Galima gauti pas platintojus arba “Drauge”, 4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629.

Skaityti daugiau: