Marija, atpirktosios žmonijos Motina! Aš tikrai atleidau savo motinai, kuri savo įsčiose mane nužudė. Atleisk jai ir tu savuoju šypsniu. Kaip angelą be sparnų, be balso mane atstūmė, ir aš neišvydau šviesos, nepajutau širdies plakimo, nesidžiaugiau motinos pabučiavimais.

Marija, pridėk truputį daugiau šieno ėdžiose, kur guli tavo Kūdikis, paguldyk ir mane prie savo mylimiausiojo Sūnaus, parodyk man savo maloningąjį veidą, suteik man meilės, kurios niekad nepažinau, nepatyriau.