Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

Įnagininko vartojimas (II)

    Kai kalbama apie veiksmo atlikėją ar kokios nors būsenos sukėlėją, įnagininkas su neveikiamosios rūšies dalyviais nevartotinas. Pvz.: Jos skruostai buvo saule (= saulės) nubučiuoti. Šveicarijos kalnai miškais padengti (= miškų padengti, miškais apaugę). Šis kraštas pirmiau buvo lietuviais (= lietuvių) apgyventas.

    Įnagininku dažnai pasakomas veiksmo atlikimo būdas. Tokie įnagininkai vadinami būdo įnagininkais, pvz.: Jis kalbėjo pakeltu balsu. Raitelis jojo šuoliais. Šokėjai sukosi ratu.

    Būdo įnagininkai kartais gali būti panašūs į priemonės įnagininkus. Jie ypač skiriasi tuo, kad priemonės įnagininkus galima pakeisti konstrukcijomis su prielinksniu su, ko negalima daryti su būdo įnagininkais. Pvz., priemonės įnagininkus “kertu kirviu”, “rašo pieštuku”, galima pakeisti “kertu su kirviu”, “rašo su pieštuku”. Tačiau negalima sakyti “kalbėjo su pakeltu balsu”, “jojo su šuoliais” “sukosi su ratu”.

    Būdo įnagininkas nevartotinas tokiais atvejais, kur geriau tinka prielinksnio su konstrukcijos, pvz.: Tą darbą jis atliko nepaprastu uolumu (= su nepaprastu uolumu). Aš tai padarysiu dideliu malonumu (= su dideliu malonumu).

    Kai kurie, nusižiūrėję į rusų kalbą, priežasčiai reikšti vartoja žodį “tikslu”, bet šį žodį priežasčiai reikšti galima vartoti tik su pažyminiu, pvz.: tuo tikslu, tokiu tikslu, šiuo tikslu ir pan. Tad yra taisytini tokie sakiniai: Jis taip padarė tikslu mane įžeisti (= norėdamas mane įžeisti). Buvo surengta loterija tikslu surinkti pinigų labdarybės tikslams (= norint surinkti, kad surinktume pinigų labdarybės tikslams).

Įnagininku neturėtų būti reiškiamas laiko kiekis, čia geriau tinka galininkas, pvz.: Mokinys pasivėlavo penkiomis minutėmis (= penkias minutes) ateiti į mokyklą. Traukinys atėjo dviejomis valandomis (= dvi valandas) vėliau.

    Lietuvių kalboje dažnai yra vartojamas būvio įnagininkas. Juo nurodoma kokio nors asmens, rečiau daikto, būvis: kas yra tas asmuo, kokia jo profesija, kuo jis užsiima ir pan. Sakinyje jis visuomet eina vardine tarinio dalimi. Reikia pabrėžti, kad lietuvių kalboje būvio įnagininku gali būti tik daiktavardis ir tik labai retai daiktavardiškas įvardis (viskas, jis, tas...). Būdvardžių įnagininkai čia nevartotini, reikia vartoti vardininką. Būvio įnagininkas dažniausiai eina su įvairiomis veiksamžodžio būti formomis. Pvz.: Dvejus metus jis piemeniu buvo. Tavo tarnu tai jau aš niekad nebūsiu. Būdamas sekretorium, turėjau labai daug darbo. Kareiviu nebuvęs, narsiu vyru nebūsi.

    Būvio įnagininkai dažnai vartojami su veiksmažodžiais tapti, pasidaryti, apsimesti... Pvz:: Mano draugas tapo viršininku. Staiga jis pasidarė visų patarėju. Jis apsimetė mano globėju.

    Būvio įnagininkai dažnokai vartojami ir su veiksmažodžiais gimti, užaugti, dvėsti, mirti, dirbti, tarnauti, grįžti, atvažiuoti ir pan. Pvz.: Vilku gimė, vilku ir dvės. Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga. Mano draugas mokosi daktaru. Ji pas mus dirbo kambarine. Ponais atvyko, ponais ir grįžo.

    Su veiksmažodžiais dirbti, tarnauti galima vartoti ir konstrukcijas su prielinksniu už, pvz.: Ji dirbo už kambarinę. Jis tarnavo už sargą.

    Reikia vartoti ne būvio įnagininką, bet vardininką, kai tarinio jungtis yra veiksmažodžio būti esamasis laikas, pvz.: Lietuviai yra labai gerais darbininkais (= labai geri darbininkai). Dideliu mūsų pasiekimu (= Didelis mūsų pasiekimas) buvo laisvės išsikovojimas. Jie buvo netikrais broliais (= netikri broliai). Sakyčiau, kad jis yra paprastu nesubrendėliu (=paprastas nesubrendėlis).

    Vartotinas ne įnagininkas, o vardininkas, kai kalbama apie pastovią kieno nors ypatybę: vardą, pavardę, pastovią profesiją, pvz.: Jis vadinasi Jonu, o jo sesuo Maryte (= Jis vadinasi Jonas, o jo sesuo Marytė). Vinco Kudirkos tėvas norėjo, kad sūnus būtų kunigu (= kunigas). Po tėvų mirties duktė liko našlaite (= našlaitė).

Kai tarinio jungtis būna išreikšta veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma, vardinė tarinio dalis turi būti reiškiama būdvardžių, dalyvių, būdvardiškų skaitvardžių, būdvardiškų įvardžių vardininku, bet jokiu būdu ne įnagininku. Pvz.: Ar jis buvo uolesniu (= uolesnis) už tave? Jie, dar jaunais (= jauni) būdami, vaikščiojo. Jis turėtų būti už tai nubaustu (= nubaustas). Jis visada buvo pirmuoju mokiniu (- pirmasis mokinys). Kokiu (= koks) buvai, tokiu (= toks) ir liksi. Alytus buvęs nežymiu miesteliu (= nežymus miestelis), dabar pasidarė didmiesčiu (= didmiestis).

    Įnagininkas niekad nevartotinas dvejybinio linksnio antruoju dėmenio vietoj dvejybinio vardininko, kilmininko, naudininko, galininko. Dvejybinio vardininko, kilmininko, naudininko ar galininko antrąjį dėmenį keisdami įnagininku, pažeidžiame lietuvių kalbos reikalavimą derinti linksniu būdvardiškąjį dėmenį su daktavardiškuoju. Tai daroma, žinoma, nusižiūrėjus į svetimas kalbas. Pvz.: Šis sportininkas atbėgo trečiuoju (= trečiasis). Niekad nemačiau tavęs supykusiu (= supykusio). Poezija mums padeda būti jautresniais (- jautresniems). Taip elgdamasis, padarysi jį laimingu (= laimingą).

     Kartais visai be reikalo vartojami įnagininkai: požiūriu, atžvilgiu, atveju ir pan. Be jų sakinys paprastai būna sklandesnis ir aiškesnis. Pvz.: Estetiniu požiūriu (= Estetiškai) šis kūrinys yra stipresnis. Kilmės atžvilgiu jie visi yra skirtingi (= jie visi yra skirtingos kilmės). Paso pametimo atveju (= pametus pasą), reikia kreiptis į atitinkamą įstaigą.