Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1989m. 2 Vasaris


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1989 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XL, NO. 2

VASARIO ŠEŠIOLIKTOS PATRIOTIZMO
ŽVAIGŽDEI SUŽIBUS

37

 Vytautas Kasniūnas

PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO MEILĖ TEVYNEI

41

 Ses. Ona Mikailaitė

JO ŽODŽIAI NEPRAEIS

47

 Chiara Lubich

APSIREIŠKUSIOS ŽODŽIAI IR ŽENKLAI

49

 Kęstutis Trimakas

TREMTINIAI

52

 V. Mykolaitis-Putinas

PARAPIJA IŠEIVIŲ GYVENIME

54

 Algimantas Norvilas

MIELAS PONE JĖZAU, PASAKYK MAN KĄ DARYTI?

59

 Gražina Kriaučiūnienė

KO REIKIA, KAD LIETUVYBĖ IŠSILAIKYTŲ

63

 Vija Bublytė

TĖVYNĖJE

64

 Gediminas Vakaris

KALBA

67

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

69

 Red.

ŠYPSULIAI

70

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

71

 Juoz. Pr.

ATSŲSTA PAMINĖTI

72

 Red.

Šis numeris iliustruotas Antano Sutkaus fotografijomis. Praėjusį rudenį Čikagos Čiurlionio galerijoje buvusioje fotografijos darbų parodoje, kurios tema buvo “Miestas”, jis laimėjo I premiją. A. Sutkus gyvena Vilniuje. Tai vienas žymiausių fotografų Lietuvoje. Jis yra Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys. Išleido fotografijų albumus: “Vilniaus šiokiadieniai” (1965), “Šalis ta Lietuva vadinas” (su R. Rakausku, 1970), “Senojo Vilniaus fragmentai” (1968), “Tėviškės laukų suvenyras” (1970), “Lazdynai” (1975), “Tarybų Lietuva” (drauge su kitais, 1976), “Tėviškės spalvos” (1977), “Lietuva iš paukščio skrydžio” (1981), “Neringa” (1982).

Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS PATRIOTIZMO ŽVAIGŽDEI SUŽIBUS

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Lietuvos Nepriklausomybės 70 metų minėjimui praėjus, kada ūkanotą dienos džiaugsmą puošė nepalaužiama viltis, tikėjimas ir meilė, mūsų tauta, kupina ryžto, buvo sujungta trokštamos laisvės siekiais. Ten — pavergtame krašte, čia — laisvajame pasaulyje kovėsi drąsa, baimė ir meilė. Baimingieji Lietuvoje buvo prisitaikę prie sovietų valdžios. Bet jie, prof. A. Štromo žodžiais, “yra tie žmonės, kurių dėka tautos kūnas išlaikomas gyvas ir sveikas tiek, kiek leidžia sunkios okupacinės sąlygos, ir netgi daug daugiau, negu tos sąlygos paprastai leistų”. Iš tų žmonių daugumos ir kilo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Drąsa nugalėjo baimę ir pasipuošė gražiais meilės žiedais, ruošianti į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Į tų žmonių skaičių neįeina absoliutūs karjeristai, parsidavę dėl gardesnio duonos kąsnio. Tai tautos sąšlavynas — be sąžinės, be tėvynės meilės. Jų vienintelis troškimas — bet kuria kaina asmeniškos gerovės siekimas. Su jais ir su esama valdžia į kovą išeina drąsieji, kurie aukojo save, savo mylimas šeimas, jungėsi į slaptas organizacijas, leido pogrindžio spaudą. Jie, tautos didvyriai, ėjo per kalėjimų celes, koncentracijos stovyklas, siekdami tautos laisvės.

     Ir mes, laisvėje gyvendami, grūmėmės su baime ir drąsa. Tauškėme vieni kitiems per kepurę, žodžiais kardus aštrinome. Pykosi šeimos, pykosi organizacijos, neatsiliko nė kai kurie laikraščiai. Ir dėl ko? Tik dėl to, kad mylėjome savo tėvynę, savo tautą. Tėvynės meilės jausmas nenusakomas, nepažabojamas, jis — gražiausia vidinio gyvenimo išraiška. Kiekvienas

Vilniaus Gedimino pilis  Antano Sutkaus nuotr.


kitaip išreiškia savo meilės jausmus. Vienam gal atrodo keista, gal net kvaila kito meilės išraiška savo tėvynei, bet jeigu ji nepažeidžia bendro laisvės ir nepriklausomybės tikslo, niekas iš šalies jo nepamokys, neįspraus į savo rėmus. Tik išdavikai gali klastingai rodyti nesąžiningą meilę, tik išsigimėliai, neturintys dorovės ja piktnaudžiauja. Mūsų tarpe bailieji tolo nuo visuomeninio gyvenimo, tautiškai merdėjo, nesigiminiavo su savąja spauda. Jiems tėvynės meilė — tik tolimi prisiminimai, pasilikę jų kartoje, neperduoti jaunajai kartai.

Skaityti daugiau:

PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO MEILĖ TĖVYNEI

Ses. ONA MIKAILAITĖ

     Kai 1871 m. pavasarį Jurgis Matulaitis pravėrė kūdikio akis savo tėviškėje, jaukiame Sūduvos kampely ant Šešupės kranto, didžiojo mūsų tautos švietėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimo liepsna jau geso, jis buvo 70 metų amžiaus. Kai jis mirė 1875 m., Jurgutis buvo ketverių metų, jau sugebąs sudėti sakinius gimtąja tėvų kalba. Valančiaus žemiškus palaikus priglaudė Kauno katedros požemiai — tos pačios katedros, kurioje, savo paties pasirinkimu, Jurgis Matulaitis konsekruojamas vyskupu 1918 m., Lietuvai vos atgavus laisvę. 1875 m., Valančiui užmerkus akis, tamsioje Lietuvos padangėje jau kilo ir kita žvaigždė — tuo metu Jonas Mačiulis-Maironis jau lankė Kauno gimnaziją ir mokinio suole miklino plunksną, sudėdamas pirmąsias savo eiles.

     Ir anuomet, ir mūsų laikais Maironio nemarios eilės išreiškia mūsų tautos jautriausius ir kilniausius troškimus — jos širdies gyvybinį pulsą. Skaitėme ir stebėjomės, kaip 1987 m. rudenį 8.000 lietuvių Vilniuje rinkosi paminėti Maironio gimimą ir pakartoti jo mums paliktas eiles, kurios ir anuomet, ir dabar įsižiebia tamsoje ir įsisega lietuviškon širdin.

Antano Sutkaus nuotr.    Vilniaus katedra ir Neris

     Ne mažiau už Maironį, nors gal kiek kitokiu būdu, palaimintasis Jurgis Matulaitis taip pat buvo didelis savo Tėvynės mylėtojas — savo troškimais, savo darbais, savo šviesiu gyvenimu.

     Jį laidojant, 1927 m. 1.29 d. prie Kauno katedros kriptos prezidentas Antanas Smetona taip kalbėjo:

Skaityti daugiau:

JO ŽODŽIAI NEPRAEIS

CHIARA LUBICH

     “Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis” (Mk 13, 31).

     Šie žodžiai yra tik dalis Jėzaus pokalbio su jo mokiniais. Tas pokalbis buvo prasidėjęs Jeruzalės šventykloje ir tęsėsi ant Alyvų kalno. Atsitiko, kad jiems einant iš šventyklos, vienas iš mokinių pasididžiuodamas šūktelėjo: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!” Jėzus į tai jam atsakė, kad iš tų didžiulių pastatų neliks akmens ant akmens. Tada Jėzus pradėjo jiems plačiau aiškinti apie skausmingus įvykius, kurie turės ateiti: karai, badas, žemės drebėjimai, persekiojimai; atsiras netikrų mesijų ir pranašų, kurie bandys suvedžioti ir t.t. Tačiau visa to pabaigoje bus garbingas Jėzaus atėjimas į žemę.

     Tame pasikalbėjime Jėzus mums parodo visai kitą žmonijos istorijos reikšmę. Jis rodo tos istorijos kelią į galutinį susitikimą su Kristumi. Jis ateis po to, kai pasaulį ištiks neišvengiamos nelaimės, kai žmogaus kūriniai, žemiškos viltys ir karalystės bus sužlugdytos. Paplitę klaidingi mokymai ir nežinojimas dienos, kada jis ateis, turėtų mus tik skatinti budėti ir didžiadvasiškai gyventi pagal jo žodį.

Skaityti daugiau:

APSIREIŠKUSIOS ŽODŽIAI IR ŽENKLAI

Medjugorje 1988 m. gale

KĘSTUTIS TRIMAKAS

     Nuošali Medjugorje vietovė Jugoslavijos kalnuose tebėra daugelio dėmesio centre. Apskaičiuojama, kad iki šiol ten atsilankė apie 12 milijonų žmonių, jų tarpe daugiau kaip 13 tūkstančių kunigų bei mokslininkų-profesionalų, viešai pareiškiančių savo įsitikinimą Medjugorje vykstančiais Marijos apsireiškimais. Laiks nuo laiko pasirodo žinia apie paties popiežiaus Jono Pauliaus II rodomą palankumą, kaip, pavyzdžiui, viešoje audiencijoje Italijos vyskupams pasakyti jo žodžiai apie maldininkus, vykstančius į Medjugorje: “tegul jie ten vyksta, tegul ten meldžiasi, tegul ten pasninkauja ir tegul atsiverčia” (šiais žodžiais popiežius pakartojo pačios ten apsireiškiančios Marijos raginimus).

DĖMESYS DIEVUI

     Visi ten Apsireiškusiosios žodžiai kreipia žmonių dėmesį į Dievą. Štai paskutinieji trys jos vieši mėnesiniai skatinimai, skirti visai žmonijai:

     “Mano mylimi vaikai! Šiandien kviečiu jus visus džiaugtis jums Dievo dovanojamu gyvenimu. Vaikeliai! Džiaukitės Dievu, savo Kūrėju, kad Jis taip nuostabiai jus sukūrė. Melskitės, kad jūsų gyvenimas būtų džiaugsmingas dėkojimas, išplaukiąs iš jūsų širdžių tarsi džiaugsmo upė. Mano mylimieji! Nesustodami dėkokite už visa, ką turite, net už kiekvieną jums Dievo duotą dovanėlę, kad džiaugsmo pilna Dievo palaima nuolat spinduliuotų iš dangaus ant jūsų gyvenimo. Dėkoju jums, kad atsiliepiate, mano kviečiami” (1988 m. rugpjūčio 25).

Skaityti daugiau:

TREMTINIAI

Vilniaus gotikos ansamblis    Antano Sutkaus nuotr.

V. Mykolaitis-Putinas

     Paliko toli savo tėviškės stotį,
     Gimtinių laukų nematyti seniai.
     Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti.
     Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.

     Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys,
     Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
     Ir motinų širdys kraujuodamos plakės,
     Ir geso gyvybės kovoj su mirčia.

     Toli pasiliko tėvynės dirvonai,    
     Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
     Kur, “Stalino saulei”pašvietus raudonai,
     Lietuvis neteko taikos ir gerovės.

     Plombuotų vagonų grotuoti langeliai
     Ir bado, ir troškulio kupinos dienos...
     Prašvito juk saulė ir tremtinio daliai
     Pro šaltas, rasotas kalėjimo sienas...

     Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos
     Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko.
     Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
     Į "plačią tėvynę” raudono grobiko.

     Kada bus kelionės kentėjimų galas,
     Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
     Ledinis Altajus, laukinis Uralas
     Ir nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.

     ...............................................

     Aptemo jų žvilgsnis nuo tvaiko ir ūko,
     Aplink tuštuma ir beribė naktis.
     Susidrumstė siela, ir mintys nutrūko,
     Ir šaltą dvelkimą pajuto širdis.

Skaityti daugiau:

PARAPIJA IŠEIVIŲ GYVENIME

 (Žodis, tartas Pasaulio lietuvių IV kultūros kongrese, Religijos sekcijoje, Kanadoje)

ALGIMANTAS NORVILAS

     Palikdami tėvynę, mes tarsi paliekame namus. Kas tautiškai brangu — gamtovaizdis, paminklai, net asmeniniai ryšiai — yra prarandami; lieka tik dvasinės vertybės: tautinis nusiteikimas, kalba ir tikėjimas. Todėl išeivijoje tautiškai gyvuoti tik galime šių dvasinių vertybių dėka, ugdant naujus tarpusavio santykius bei puoselėjant kultūrinę veiklą.

     Jau ne vienai tautinei mažumai ilgiau svetur užsibuvus, ne viena iš jų yra išsamiau tyrinėta. Tad šiuo metu jau galima gana tiksliai pasverti įvairių dvasinių vertybių reikšmę tautiškumo palaikymui išeivijoje. Ir iš tikrųjų nereikia daug dairytis, kad pastebėtume, jog religija — tikėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, palaikant tautinį gyvastingumą. Iš Heinz Kloss studijų žinome, kad tik tos bendruomenės, kuriose religinė vertybė tapo pagrindinė, yra sugebėjusios savo kalbą ir tautinę formą išlaikyti ištisus šimtmečius.1 Čia galima suminėti Pensilvanijos vokiečius, žydus ortodoksus ir Kanados prancūzus. Kloss įsitikinimu, lyginant su kitais veiksniais, religinis veiksnys tautinio gyvastingumo palaikymo atžvilgiu yra pats svarbiausias. Štai būdingi Einer Haugeno, Norvegų išeivijos tyrinėtojo, žodžiai: “Tiek norvegų, tiek apskritai ir kitų imigrantų atveju, Bažnyčia yra toji pagrindinė institucija, skatinanti savo kalbos vartojimą”2 ir drauge tautinės sąmonės palaikymą.

Kauno Rotušės aikštė   Antano Sutkaus nuotr.

     Iš kur kyla šis svarbus Bažnyčios vaidmuo, nėra taip sunku suprasti. Bažnyčia tarpininkauja tarp žmogaus ir pačių giliausių jo įsitikinimų. Bažnyčios apimtyje žmogus ir jo sukurta bendruomenė ne tik tampa prasmingos, įgauna vertės, bet galop pasiekia ir išganymą. Todėl žūt būt Bažnyčia turi būti išlaikyta bei apginta su visais jos pavidalais. Šiuo atžvilgiu visai nekelia nuostabos Herve Lemaire pastaba apie Naujosios Anglijos prancūzus: Jiems “netekti kalbos reiškė netekti tikėjimo, o tikėjimo netekimas buvo lygus amžinybės praradimui”.3 Tad ar apsimokėjo prarasti amžinybę kalbos nemokėjimo sąskaiton? Vargiai. Todėl prancūzai per keletą dešimtmečių neblogai išmokdavo prancūzų kalbą.

Skaityti daugiau:

“Mielas pone Jėzau, pasakyk man, ką daryti ?”

 (Tęsinys)

Gražina Kriaučiūnienė

     Mokyklos dažnai yra pasikartojanti vaikų skriaudimo vieta. Mums atvykus į Ameriką, dypukų vaikai buvo pašiepiami, kad nemoka angliškai kalbėti. Mano draugė Leonė pasakojo, kaip mokytoja ją iššaukdavo prieky klasės ir viešai tyčiodavosi iš jos keisto tarimo ir iš žodžių stokos anglų kalboje. Vienas mano išgyvenimas pašiepimo atveju kitaip pasibaigė. Jau pirmaisiais metais šiame krašte ne kartą teko išgirsti: “You damn foreigners”. Pasiskundus šeimoje, tėvelis pamokė į tai nekreipti dėmesio, nes šiame krašte visi yra svetimšaliai, tik indėnai čiabuviai. Po ketverių metų, lankant gimnaziją, muzikos mokytoja kažkodėl užpyko ant mūsų, lietuvaičių, išvadino “trouble-making foreigners” ir įsakė visoms šešioms iš klasės išeiti ir daugiau negrįžti. Nužygiavome pas mokyklos vedėją pasiaiškinti. Mums bekalbant, atvyko, baigus pamoką, muzikos mokytoja ir pradėjo šaukti, kokios mes nedrausmingos, netalentingos. Mes jau visos beveik ašarose, kai prisiminiau tėvelio pamoką, tad ir pasiskundžiau vedėjai, kad mus vadino “foreigners”, kai Amerikoje tik indėnai yra “natives”. Nepagalvojau, koks tai įžeidimas šioms prancūzų kilmės Amerikos patriotėms vienuolėms. Vedėja, kai atgavo žadą, man pasakė, kad mergaitės buvo išmestos iš mokyklos už mažesnį prasižengimą. “Bet teisybė, ką sakau — nepakeisit”, sumurmėjau. Per ateinančią muzikos pamoką pati mokytoja mus, lietuvaites, pasišaukė atgal į pamoką ir toliau svetimšalėm nevadino.

Per daugelį metų pedagoginis paruošimas nepadarė ypatingų šuolių priekin. Vienas mano sūnus antrame skyriuje patyrė dresūros metodus, kurie buvo uždrausti, kaip per žiaurūs, JAV kariuomenėje. Būtent už vieno vaiko nusižengimą visi buvo nubausti. Kartą buvo taip. Mokytoja sakė, kad grįždami po pertraukos visi susirenka į klasę, ir tik paskui eis vandens atsigerti. Kiti nepaklausė, tad visi negalėjo eiti atsigerti. Žodžiu, tie, kurie mokytojos paklausė, buvo nubausti. Na, ar neįdomi logika?

Vilniaus Lazdynai.. Dešinėje — televizijos bokštas, ketvirtas aukštumu pasaulyje   Antano Sutkaus nuotr.

     Jau kuris laikas rūpinamasi, kad šeštadieninės mokyklos neturi prieauglio. Tačiau kiek kreipiama dėmesio, kokia pedagogika ten vyksta? Maniškiai šeštadieniais keldavosi prieš šeštą valandą ryto laikraščius išnešioti, paskui beveik šimtą mylių važiuodavo į pamokas. Kartais laikraščius vėliau atveždavo. Vaikai, pastebėję, kad gali pasivėluoti į mokyklą, visai nevažiuodavo. Pasirodo, kad pasivėlavusieji būdavo nušvilpiami. Taigi mokytojas nustatydavo kitus mokinius prieš vėluojiančius, o kadangi klasėje buvo stiprios “klikos”, tai jie mielai švilpdavo “pašaliniams”. Tad, užuot skatinus tuos, kurių didesnės pastangos šiuose moksluose dalyvauti, juos pašiepdavo. Visi trys sūnūs baigė pradžios ir aukštesniąją mokyklą, tačiau toks “auklėjimas” du vaikus atkratė nuo lietuvybės.

Skaityti daugiau:

Ko reikia, kad lietuvybė išsilaikytų

Vija Bublytė

     Gyvename svetimame krašte. Šeima yra maža Lietuva. Lituanistinė mokykla papildo žinias. Tad dabar mums jau reikia būti savarankiškiems.

     Universitete susiduriam su įvairių tautybių studentais, kalbamės vietine kalba, diskutuojame, svarstome ir t.t. Pernai, kai žiemos ir vasaros olimpiadose lietuviai laimėjo aukso medalių, kilo džiaugmas ir pasididžiavimas. Kodėl? Todėl, kad mes esame tos pačios lietuvių tautos. Mumyse lietuvybė gyva. Žinome, kad dėl lietuvybės buvo daug kovota, daug aukų sudėta. Mūsų tauta ėjo sunkų bandymo kelią. Buvo pavojus išnykti lietuvių kalbai, lietuviškam raštui. Tačiau atsirado žmonių, kurie rūpinosi savo tauta. Pvz., pirmasis tautinis istorikas Simonas Daukantas visą savo gyvenimą paskyrė tyrinėti Lietuvos praeičiai. Jis ją nepaprastai idealizavo. Jis mylėjo Lietuvą. Tokiu būdu išugdė tautinę sąmonę. Jis įkvėpė “Aušros” bendradarbius kelti tautinę kultūrą. Jis pasakė: “Lietuvi, čia tavo žemė. Jos neužmiršk, į ją turi visas teises”. Vyskupas Motiejus Valančius išvedė tautą per didžiausius pavojus. Dr. Jonas Basanavičius išleido “Aušros” laikraštį, kuriame kėlė lietuvių kalbos reikšmę ir grožį. Maironis sugebėjo uždegti jaunimą, kad jis dirbtų Lietuvos gerovei. Jo eilėraščiai virto dainomis, giesmėmis, kurias ir dabar dainuojam susirinkimuose, stovyklose, kongresuose, giedame bažnyčiose. Dr. Vincas Kudirka tautos himne iškelia svarbius principus: praeities, vienybės ir meilės reikšmę Lietuvai. Taip Lietuva pasiruošė nepriklausomam gyvenimui. Tačiau po trumpo nepriklausomo gyvenimo sunkiai įžiebta lietuvybė vėl okupanto ruso žlugdoma. Ne vienas lietuvis ar lietuvė dėl lietuvybės kenčia Sibire, kalėjimuose. Lietuvybė mums brangiai kainavo, bet jos keliai ir dabar mūsų rankose. Kad išeivijoje ji ilgiau išsilaikytų, visuomet prisimintini B. Brazdžionio žodžiai: “Kam užges tėvynė širdyse, tuščias ir beprasmis šis pasaulis”. Šiuo metu, kada tauta taip kovoja dėl savo būties ar žūties, niekam sąžinė teneleidžia likti nuošaliai, kas kur bebūtų, sako J. Girnius.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

VILNIAUS KATEDROS SUGRĮŽIMAS

     Kaip jau buvo pranešta spaudoje, Vilniaus katedra — keletą dešimtmečių buvusi Paveikslų galerija — grąžinama tikintiesiems. Ši žinia kartu kelia ir įvairių klausimų. Kada konkrečiai tikintieji galės rinktis į Katedrą maldai ir koks likimas laukia dabar čia esančių meno vertybių! O vargonai! Negi jie nuo šiol skambės tik per bažnytines apeigas? Į šiuos klausimus atsako Lietuvos TSR kultūros ministro pavaduotojas Giedrius Kuprevičius.

     “Katedros patalpose įrengta Paveikslų galerija — Lietuvos TSR dailės muziejaus padalinys — yra visuotinai pripažinta, reprezentacinė mūsų kultūros įstaiga. Tad mes ir kreipėmės į vyriausybę su prašymu padėti spręsti naujų galerijos patalpų klausimą. Lietuvos TSR dailės muziejaus vadovai yra pateikę visai konkretų pasiūlymą: perduoti Paveikslų galerijai buvusių Chodkevičių rūmų ansamblį Didžiosios gatvės pradžioje. Šis ansamblis — respublikinės reikšmės architektūros paminklas — jau pradėtas remontuoti su tikslu įrengti čia restoraną. Muziejininkų nuomone, pakoregavus ir gerokai atpiginus projektą, yra realios galimybės jau kitų metų pabaigoje Čia įrengti parodą. O kol kas, laikinai, paveikslus teks perkelti į Dailės muziejaus saugyklas. Galerijos kolekciją sudaro didelės meno vertybės, ir dėsime kuo didžiausias pastangas, kad jos saugyklose neužsibūtų. Beje, iki sausio pirmos dienos Vilniaus katedra su daline paroda dar veiks kaip Paveikslų galerija, čia vyks ir visi iš anksto numatyti koncertai.

     Katedros perdavimas — ne vienos dienos darbas. Reikia daug ką aptarti, išspręsti — ir Kultūros ministerija, Dailės muziejus ir Bažnyčia dirba ranka rankon. Perduodamas ne tik pats pastatas, bet ir visi bažnytinio interjero elementai, kuriuos yra pavykę išsaugoti. Valstybės lėšomis nutarta atstatyti ir skulptūras, buvusias virš Katedros fronto.

     1989 metų vasario pradžioje Vilniaus katedra bus visiškai sugrąžinta tikintiesiems. Katedros vargonai — geriausi Lietuvoje. Manome, kad koncertai plačiajai visuomenei čia galėtų vykti ir ateityje — tik, suprantama, kitu laiku ir kitokio pobūdžio. Juk turime gražių pavyzdžių veikiančiose Kauno, Panevėžio, Raseinių, kitų miestų bažnyčiose, kur mūsų meno meistrai jau atlieka muzikos klasikų kūrinius. Bet galutinį sutikimą čia gali duoti tik Katedros šeimininkai”. (Tiesa)

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

VARDININKO VARTOJIMAS

     Galima sakyti, kad vardininkas yra pats pagrindinis linksnis lietuvių kalboje. Jis pasako to asmens ar daikto vardą, apie kurį sakinyje kalbama, todėl jis ir vadinamas vardininku.

Vartojant vardininką, paprastai nedaroma daug klaidų, bet vis dėlto kartais pasitaiko, pvz.:

     1.    Vardininkas nevartotinas su veiksmažodžiais, reikalaujančiais galininko, naudininko ar kurio kito linksnio: Norintiems tas žodis (= tą žodį) suprasti, reikia gilintis į jo kilmę. Teisybė (= Teisybę) pasakius, aš nieko apie tai nesu girdėjęs. Netvarkingai mankštinantis, pakenkiama širdis (= širdžiai).

     2.    Vardininkas nevartotinas, kur geriau tinka dalies kilmininkas: Pas mus buvo svečiai (= svečių). Tokios problemos (= Tokių problemų) pasitaiko visur. Panašūs apsakymėliai (=Panašių apsakymėlių) galima rasti ir Žemaitės raštuose. Pirmiau Lietuvoje būdavo dideli miškai (= didelių miškų). Aišku, kad minėtuose sakiniuose svečių, problemų, apsakymėlių, miškų skaičius nėra apibrėžtas, tiksliai nežinomas. Kai tas skaičius tampa žinomas ir apibrėžtas, tada jau vartotinas vardininkas, pvz.: Jau atėjo svečiai (t.y. tie, kuriuos kvietėme).

     Praktiškas patarimas: kai neaišku, ar sakinyje tinka vardininkas, bandykime jį pakeisti kilmininku; jeigu toks pakeitimas yra galimas ir kilmininkas dar tiksliau perduoda mintį, tai jį ir vartokime.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

AKINIŲ ISTORIJA

     Senovėje akinių nebuvo. Gladiatorių kautynes Romoje trumparegis Neronas stebėjo per poliruotą smaragdą. Bet matė neryškiai, nes smaragdas neskaidrus. Pirmuosius stiklinius akinius išrado anglų filosofas ir mokslininkas Rodžeris Bekonas (Roger Bacon, 1214-1294). Akinių gaminimo būdas buvo laikomas didele paslaptimi. Pora akinių kainavo daugiau kaip tūkstantį — auksu!

     Tokį, atrodo, paprastą būdą, kaip nešioti akinius, žmonės sprendė 300 metų! Pirmieji akinių nešiotojai prisitvirtindavo juos prie skrybėlės. Tad skaityti ir rašyti tekdavo nenusiėmus skrybėlės. Mėginta statyti stiklus į geležinius žiedus. Akiniai būdavo panašūs į pensne. Juos prilaikydavo ranka, nes krisdavo nuo nosies. Vėliau stiklus įtaisydavo į diržą, kurį surišdavo ant pakaušio. Tik XV amžiaus pabaigoje sugalvota, kaip akinius užkabinti ant ausų. Tada S. Kepleris (1571-1630), vokiečių astronomas, moksliškai pagrindė, kad turi būti kiekvienam skirtingi akiniai, nes ne visų yra vienodas regėjimo stiprumas.

RADINIAI KRĖVOS PILYJE

     Gudijos archeologai kasinėjo Krėvos pilies (XIV a.) teritoriją (Gardino sritis). Tai XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje pastatyta mūrinė aptvarinio (gardinio) tipo pilis. 1382 m. joje buvo kalinamas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (ten ir nužudytas) ir jo sūnus Vytautas (pabėgo). 1385.VIII. 14 pilyje buvo sudaryta Krėvos sutartis (LDK ir Lenkijos dinastinė sąjunga). XIV a. pilis buvo Algirdo, o vėliau Jogailos tėvonija. 1433 m. ją sudegino Švitrigailos šalininkų kariuomenė. XVI a. pradžioje Krėvos pilį puolė Krymo totoriai. Vėliau ji neturėjo karinės strateginės reikšmės ir buvo apleista.

     Kasinėjimų metu Gudijos archeologai aptiko daugybę to meto buities daiktų: keraminių ir stiklinių indų, dekoruotų koklių, monetų. Įdomus radinys — XVII a. trylikos raktų pundelis.

PEILIS, ŠAUKŠTAS, ŠAKUTĖ

     Peilis, šaukštas ir šakutė — klasikiniai valgymo įrankiai, kuriuos vartoja milijonai žmonių, tačiau ne visa žmonija. Azijoje pirmenybė teikiama bambuko arba dramblio kaulo lazdelėms. Dabartiniai peiliai, šaukštai ir šakutės atsirado tik maždaug prieš 300 metų. Iki to laiko jų paskirtį sėkmingai atlikdavo valgytojo rankų pirštai.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

     Kai Sovietai okupavo Lietuvą, tai pirmuoju prezidentu buvo paskirtas Justas Paleckis. Kartą jis važiavo aplankyti ligoninių, norėdamas įsitikinti, ar ten viešpatauja komunistinė dvasia, ar kartais ligonių nelanko kunigai. Jis aplankė ir psichiatrinę ligoninę. Ligoninės vedėjas, norėdamas prisigerinti valdžiai, įsakė visiems ligoniams, kad, įėjus Paleckiui, visi garsiai sušuktų: “Tegyvuoja Stalinas!”

     Paleckis atvyksta, įeina į ligoninę. Tuoj pasigirsta galingas bepročių šauksmas: “Tegyvuoja Stalinas!” Bet Paleckis pastebi, kad vienas vyrukas, stovėdamas kampe, tyli. Tada jis jį griežtai paklausia: “Kodėl, tamsta drauge, tyli? ar nenori pagerbti mūsų tėvo Stalino?”

     “Matote, drauge Palecki, aš nesu beprotis, o tik jų prižiūrėtojas”, — ramiai atsako užklaustasis.

* * *

     Chirurgas padarė senstelėjusiai poniutei grožio operaciją: ištiesino nosį, nuėmė posmakrį, išlygino raukšles. Poniutės nebuvo galima nė pažinti — buvo lyg atjaunėjusi.

     Poniutė pažiūrėjo į veidrodį, pasigėrėjo savo nauja išvaizda, bet pagaliau kreipiasi į daktarą:

—    Daktare, žinote, ko dar trūksta? Padarykite man didesnes akis.

—    O, ponia, nėra jokio reikalo, — atsako daktaras, — kai jūs pamatysite sąskaitą už operaciją, tai jūsų akys pasidarys savaime didelės.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    JAV-se spalio 29 d. 26 miestuose vyko demonstracijos prieš negimusių kūdikių žudymą. Demonstrantai reiškė protestus prie abortų klinikų. Areštuota apie 2.000 žmonių.

•    Jėzuitui kun. Konstantinui Sirvydui Lietuvoje rūgs. 23 d. atidengtas paminklas prie kelio, vedančio į Sirvydų kaimą. Anykščių rajone. Paminklas skirtas pirmosios lietuviškos gramatikos autoriaus 410 m. gimimo sukakčiai paminėti. Tiksli jo gimimo data nežinoma. Paminklą iš medžio ir metalo sukūrė anykštėnas Jonas Žukas. Atidengiant paminklą, kalbėjo lietuvių kalbos tyrinėtojas prof. dr. Z. Zinkevičius. Kultūros namuose buvo suruoštas vakaras K. Sirvydo atminimui pagerbti. Buvo gausu dalyvių. Kalbėjo literatūros ir lietuvių kalbos specialistai.

•    Vilniuje Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime spalio 23 d. tarp daugiau kaip tūkstančio delegatų buvo ir 35 kunigai. Buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio seimas iš 220 asmenų, jų tarpe 9 katalikų kunigai. Seimas išrinko savo Tarybą, į kurią įėjo ir Lietuvos vyskupų liturginės komisijos pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis. Kalbėtojas Balakauskas suvažiavime pareiškė, kad reikia atstatyti dvasininkų luomo lygiateisiškumą. Poetas Sigitas Geda labai palankiai atsiliepė apie religinės dvasios jaunimo organizacijas. Suvažiavimas vyko sporto rūmuose, ant kurių plevėsavo trispalvė vėliava. Buvo giedamas Lietuvos himnas ir žmonės skandavo “Lietuva, Lietuva”.

•    Kun. Alfonsas Svarinskas, “Tėviškės žiburiuose” aprašydamas savo pergyvenimus Sovietų kalėjimuose, pažymi, kad ten net buvo uždrausta atsiklaupti prie lovos pasimelsti. Tai būtų valstybinis nusikaltimas. Vis dėlto jis žegnodavosi valgykloje. Barako sienos, kur gyveno kaliniai, buvo supuvusios, kad lįsdavo pirštas. “Medicinos pagalba žemiau bet kokios kritikos, psichinis ir fizinis teroras. Blogas ir nepakankamas maistas... Buvau taip nusilpęs, kad nebegalėdavau įkalti vinies, arba, norėdamas kalbėti, turėjau ranka judinti žandikaulį”.

Skaityti daugiau:

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Povilas Petkevičius. LENKŲ OKUPACIJOJE IR JŲ KALĖJIMUOSE. Autorius čia aprašo savo vargus Vilniuje, kai jis buvo lenkų okupuotas. 188 psl., kaina nepažymėta.

NAUJOJI VILTIS. Nr. 21-1988 m. Politikos ir kultūros žurnalas. Leidžia Lietuvių studentų tautininkų korporacija “Neo-Lithuania” ir Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. Redaguoja Vytautas Abraitis, P.O. Box 351071, Palm Coast, FL 32035. Administracija— 1005 Sherwood Rd., La Grange Park, IL 60525. Šio numerio kaina - 5 dol.

LITUANUS. Volume 34, No. 4. ISeina 4 kartus per metus. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy St., Chicago, IL 60629.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 41 ir 42. Redaktorius ir administratorius — Juozas Plačas, 3206 W. 65th PI., Chicago, IL 60629. Išeina 4 kartus per metus. Prenumeratos kaina — 5 dol.

MŪSŲ VAIKAS. Nr. 11. Žurnalas skiriamas mažamečių vaikų šeimoms. Redaktorė ir administratorė — Stasė Vaišvilienė, 3704 W. 68th St., Chicago, IL 60629. Leidinius paruošia A.L. Montessori d-jos auklėtojų sekcija. Finansuoja Lietuvių Fondas per L.B. Švietimo tarybą ir A.L. Montessori draugija.

Paskutinis lapas

TRISDEŠIMTASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS.

     Šių metų konkursui tiek suaugusieji, tiek jaunimas (iki 25 metų) gali pasirinkti bet kurią temą iš čia siūlomų:

     1.    Moralė be religijos?
     2.    Rasinis klausimas.
     3.    Religinio atšalimo priežastys.
     4.    Dėl ko kai kurie žmonės meta savo religiją ir ieško kitos?
     5.    Koks skirtumas tarp tavo buvusio vaikystės Dievo ir dabartinio?
    6.    Ko lauki iš Bažnyčios ir kunigų?
    7.    Moters vieta Bažnyčioje.
    8.    Dėl ko trūksta pašaukimų į dvasinį luomą?
    9.    Seksualinis auklėjimas.
   10.    Ar žmogaus išorė atspindi jo vidų?
   11.    Kaip jautiesi vyresniųjų kompanijoj?
    12.    Laisvė, teisės, pareigos.
    13.    Kur žmonija eina pirmyn, kur atgal?
    14.    AIDS įtaka žmonių, ypač jaunimo, moralei.
    15.    Ištikimybė principams ir tolerancija kitaip manančiam.
    16.    Ko reikia mūsų spaudai?
    17.    Kokių reformų reikėtų jaunimo organizacijoms?
    18.    Kokie auklėtojai (mokytojai) jaunimui patinka?
    19.    Draugų įtaka (Peer pressure).
    20.    Kuo dabartinis jaunimas labiausiai domisi?

Skaityti daugiau: