Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1989m. 9 Spalis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1989 / SPALIS — OCTOBER / VOLUME XL, NO. 9

APIE TAUTOS DVASINGUMĄ

289

 Dalia Nasvytienė

TIKĖJIMO AKIMIS ŽVELGIANT
Į MŪSŲ TAUTOS KANČIAS

292

 Ona Mikailaitė

REGĖJIMAS

295

 Antanas Miškinis

MEDJUGORJĖS DOVANOS

296

 Aldona Aistienė

IŠGANYNO DOVANA

299

 Chiara Lubich

TEIZMO IR ATEIZMO SANKIRTIS

300

 Aleksandras Mauragis

AR NE PER DAUG

301

 Kun. Jonas

NUODĖMĖ — NESUBRENDIMO APRAIŠKA

303

 V. Bagdanavičius.M.I.C.

KOMUNIZMAS MIRĘS — NE DIEVAS

307

 Edita Nazaraitė

MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUS

309

 Aldona Ruseckaitė

KOKIE AUKLĖTOJAI (MOKYTOJAI) JAUNIMUI PATINKA?

312

 Jūratė Buinevičienė

KUO DOMISI JAUNIMAS

314

 Gytis Vygantas

NAUJOS KNYGOS

315

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

317

 Gediminas Vakaris

KALBA

320

 Juozas Vaišnys, S.J.

ŠYPSULIAI

321

 Red.

ATGARSIAI

322

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

323

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas Urbano Alvydo nuotraukomis iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kaune. Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

APIE TAUTOS DVASINGUMĄ

DALIA NASVYTIENĖ

     Kiekvienas mūsų savu keliu atėjome į praėjusios vasaros įvykius Lietuvoje, kiekvienam savaip brangus tautinis lietuvių atgimimas. Pavėluoto tiesos žodžio atverti ar tūkstančių kalėdinių žvakučių sušildyti, bene pirmą kartą atidžiai pažvelgėme ne kažkur į šalį, tolyn, o vienas į kitą. Susitiko lietuvių akys, pajutome vienas kito petį, susikibusių rankų tvirtumą. Nežinau, kaip kitiems, bet man labai svarbu paklausti savęs — kaip atsitiko, kad vėl esame stiprūs patys savimi? Kas yra toji tautinio gyvybingumo jėga?

     Ieškant atsakymo, mano mintis pirmiausiai nuklysta į praeitį. Galbūt istorijos vingiuose lietuviai sukaupė patyrimą, iš kurio dabar semiasi stiprybės? Visuomet žinojau, kad mes turime įdomią ir pamokančią praeitį, kad lietuviai yra stipri ir daug iškentėjusi tauta. Vien per vidurinįjį šio amžiaus dešimtmetį tremtyse ir pasaulinio karo audrose Lietuva neteko kas trečio savo gyventojo. Ir pačioje esmingiausioje praeities lietuvių galvosenos apraiškoje — mitologijoje — dažnai sutinkame kančios temą, kuri net galėtų būti vienu prasminių lietuviško mitų kodo raktų. Prisiminkime, kad magišką galią mūsų mitologijoje turi drabužis, perėjęs lino kančią, kurios net velnias negali iškęsti, nes jos negalima nutraukti, o tik žingsnis po žingsnio pereiti.

     Galbūt tautos tvarumo šaknys — jos būde? A. Maceinos žodžiais, lietuviams būdingas melancholiškumas, susitelkimas savyje, pasidavimas likimui, saikingumas fantazijos ir intelekto veikime. Galbūt tai tiesa didelei daliai mūsų tautiečių, bet negalėčiau visiškai su tuo sutikti. Gilioje senovėje lie-

Priešais Maironio namą 1977 m. pastatytas skulpt. G. Jokūbonio paminklas Maironiui

Skaityti daugiau:

TIKĖJIMO AKIMIS ŽVELGIANT Į MUSŲ (I) TAUTOS KANČIAS

ONA MIKAILAITĖ

ŠAUKSMAS IŠ GILUMOS

     Kančia užklumpa žmogų netikėtai. Susprogdina jo gražų gyvenimą ir gražias jo svajones, išmuša iš vėžių, užpuola nepasiruošusį it vagis tamsią naktį. Kančia mums visad yra nelauktas ir neprašytas svečias. Nežinom, kur ji mus nuves nė ko iš mūsų pareikalaus.

     Kančioje, anot Maceinos, žmogus “pasiekia savo būties ribą”. Kančia išspaudžia iš žmogaus širdies gelmių visą jo būtį sukrečiantį šauksmą: KODĖL?! Savo knygoje Jobo drama Maceina kaip tik kalba apie šį kenčiančio žmogaus skundą:

     “...žmogus ieško ko nors, kas galėtų jam atsakyti į jo egzistencijos klausimą. Jo žvilgis visų pirma užkliūva už šalia jo esančių žmonių... Bet tai yra tik pirmasis tarpsnis skundo kelyje. Skundas vyksta į atsakymą. Tuo tarpu jokia egzistencija atsakymo duoti negali, nes kiekviena yra pilna skundo ir kiekviena kelia tą patį klausimą... Kiekvienas skundas savo esme yra kreipimasis į anapus. Giliausia prasme žmogus skunžiasi Dievui” (p. 110-111).

Maironio namas, kuriame poetas gyveno 1910-1932 m. Dabar Rotušės a. 13. Nuo 1936-jų čia įkurtas muziejus: iš pradžių tik Maironio butas, vėliau išaugęs iki respublikinio literatūros muziejaus

     Sibiro maldyne tas kenčiančiųjų skundas išreikštas visu aštrumu:

     “Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso. Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimai...” (Antrojo kryžiaus kelio stotis).

Skaityti daugiau:

Regėjimas

     Regiuant kryžiaus taip aukštai pakibęs,
     Tu, Išganytojas, kančioj tylus.
     Atsižadu ir keršto, ir puikybės,
     Atsižadu šėtono išmislų.

     Mačiau, trėmimuos klykia kūdikėliai,
     Tuo džiūgauja per prievartą minia...
     Tai šito melo niekaip nepakėliau
     Kovon išstojau nuoga krūtine.

     Aš mažas, menkas, smulkus, kaip dulkelė.
     Akis pakelt man į Tave drovu.
     Bet išvedei mane ant didžio kelio
     Ir parklupdei tarp įnirčio kovų.

     Ir man derėtų kankinio vainikas,
     Jei ant galvos uždėtum Tu Patsai.
     Mane lyg nejučiom smakai apniko
     Staiganepasiruošusį visai...

Skaityti daugiau:

MEDJUGORJĖS DOVANOS

ALDONA AISTIENĖ

     Šių metų gegužės pabaigoje antrą kartą lietuvių grupė, vadovaujama kun. K. Trimako, nuvyko į Medjugorje. Apgyvendino mus dviejuose viešbutėliuose. Pereitais metais buvome laimingesni — apsistojome vietinių gyventojų-kroatų namuose ir turėjome progos su jais arčiau pabendrauti. Jau pačią pirmą dieną galėjai pajusti, kad tai visai kitokie žmonės: ramūs, natūralūs, paprasti, nieko dirbtinio, nieko paviršutiniško, kažkas absoliučiai tikro. Jų sąžiningumas taip pat stebina. Jau šįmet užeinu į mažutę užkandinę Apsireiškimo kalno papėdėj, pavargus, sušilus prašau duonos ir vandens ir klausiu, kiek tai atsieis. Jauna moteris pažiūri į mane, paduoda ir sako: “Nieko”. “Betgi duona”, — sakau nustebus. Ji vos pastebimai šypteli ir pakartoja tą patį. Jos tamsios akys tokios geros.

     Kitą kartą su keliom bendrakeleivėm sėdome į taksi prie savo viešbutėlio. Kai išlipome prie bažnyčios, apsižiūrėjau, kad megztinį buvau palikus mašinoje. Megztinio nebūtų gaila, bet vakarai čia gana vėsūs, tad teks padrebėti. Vėliau kažkas rado jį užmestą ant viešbutėlio tvoros kuolo. Čia prisimena Marijos žodžiai: “Pirmiausia pradėkit mylėti savo šeimą, kiekvieną parapijoj, ir tada galėsit mylėti ir priimti visus tuos, kurie čia atvyksta”.

Maironio butas. Žalioji svetainė. Nuo sienos žvelgia Maironio ir sesers Marcelės portretai, nutapyti dail. A. Janulaitienės

     Parapinėje Šv. Jokūbo bažnyčioje dar nuostabiau. Prieš penkerius metus Lietuvoje mačiau kai kuriuos žmones be galo nuoširdžiai, bet drauge ir su kažkokiu rūpesčiu bei skausmu, meldžiantis. O čia kroatų malda, kaip ir jie patys, nuoširdi, rami, plaukianti iš širdies gilumos. Jų balsai giedojimo metu sodrūs, atviri, bet nerėksmingi. Nėra čia jokių sentimentų, jokių rankų kilnojimų, nieko paviršutiniško. Neabejotinai jie pakluso Marijos žodžiams: “Kviečiu jus į nuoširdžią maldą — į maldą iš širdies, kad kiekviena jūsų malda būtų susitikimas su Dievu”. Tokioje nuoširdume ir tikrumo atmosferoje nebuvo sunku melstis su jais tris valandas iš eilės.

Skaityti daugiau:

IŠGANYMO DOVANA

CHIARA LUBICH

     “Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1)

     Retkarčiais šv. Paulių vis pasiekdavo žinios apie nuklystančius asmenis ar grupes iš kurios nors jo įsteigtos bendruomenės. Galima įsivaizduoti, kaip skausmingos buvo tokios žinios apaštalui. Taip buvo atsitikę ir galatams, kuriems šv. Paulius rašė šį laišką. Kai jis, pas juos pabuvojęs, išvyko, jie leidosi būti paveikiami netikrų mokytojų, apleisdami Evangeliją, kurią jis jiems skelbė.

     Šv. Paulius, stengdamasis grąžinti juos į tikrąjį tikėjimą, įspėjo saugotis pavojingų klaidų, kartu primindamas ypatingas malones, kurias gavo, kai jis buvo juos apsilankęs.

     Šv. Paulius jiems priminė, kad išganymas nepasiekiamas kažkokiomis žmogiškomis pastangomis, priemonėmis ar prasimanymais, kaip tie klaidingi mokytojai skelbė. Jis gaunamas tik per Jėzų, kaip jo Dvasios dovana, kurią jis mums pelnė, mirdamas ant kryžiaus. Tai yra Jėzus, kuris iš meilės transformuoja ir daro mus naujais žmonėmis. Jis padarė mus galinčius statyti naują pasaulį, kuriam jis pats davė pradžią. Jėzus mus išlaisvino iš blogio, nuodėmės, maištingų ir aistringų tendencijų. Išlaisvinti jaučiame vidinę laisvę, neapsakomą ramybę ir džiaugsmą, kurie padeda mums laikytis prieš pasaulio visokį darkymą ir leidžia net dabar patirti skonėjimąsi dangumi, kurį gauname per Jėzų.

Skaityti daugiau:

TEIZMO IR ATEIZMO SANKIRTIS

ALEKSANDRAS MAURAGIS

     Kai tikime Dievą Kūrėją, tai negalime netikėti, kad jo kūryba turi tikslą, o žmogaus gyvenimas — prasmę. Iš savo patirties žinome, kad kiekvienas darbas, kiekviena kūryba turi savo tikslą ir prasmę. Tai yra savaime suprantama. Kodėl nemirtingas Dievas turėtų kurti mirtingą visatą, mirtingą žmogų? Juk tai būtų neišmintingas žaidimas. Kas Dievo yra sukurta, tai yra išmintinga ir amžina, o kas yra sukurta gamtos ar žmogaus — yra laikina. Tiek gamtos, tiek žmogaus sukurti daiktai evoliucionuoja, keičiasi ir miršta. Žmogus, būdamas sąmoningas ir protingas Dievo kūrinys, ieško savo gyvenimo prasmės ir tikslo, nuolat klausdamas: kodėl gyvenu, koks mano gyvenimo tikslas, kokia prasmė? Deja, nei protas, nei mokslas į tuos klausimus negali atsakyti.

     Be abejo, yra žmonių, kurie tiki, kad ateis laikas, kai mokslas pasieks tokį laipsnį, kad nebeliks jokių klausimų, į kuriuos protas negalėtų atsakyti. Bet tai yra kitos rūšies utopija, kurią vadiname ateizmu. Mokslas ir protas turi savo dimensijas, iš kurių negali išeiti.

     Nežiūrint, kiek mokslininkai atskleistų tiesų, universas pasiliks paslaptis ne tik savo didybėmis ir mažybėmis, bet ir paprastu klausimu — kodėl egzistuoja universas, koks jo tikslas, kodėl gyvena žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė? Kas į tuos klausimus gali atsakyti, o jie žmogui yra pirmos eilės klausimai. Mokslininkas niekuomet neklausia kodėl, bet klausia kaip, kaip visa tai atsitiko. Todėl jis ir nežino, kodėl kas egzistuoja. Išdidus žmogus, žinoma, su tuo negali sutikti, nes jau ir tokio klausimo kėlimas verčia galvoti, kad tu į tai negali atsakyti tik dėl to, kad esi kūrinys, o ne kūrėjas savo būties prasme ir tikslo atžvilgiu. Prisipažinti, kad žmogus yra kūrinys, kad pasaulis taip pat yra kūrinys, o ne fenomenas, išsivystęs pats iš savęs, kaip modernioji filosofija įrodinėja. O jeigu kūrinys, tai jis ir negali tų klausimų suprasti, nes tik Kūrėjas gali į juos atsakyti. Tačiau ateistai negali to priimti, todėl jie imasi įrodinėti, kad pats klausimas “kodėl” yra beprasmis. Geras pavyzdys čia gali būti Vienos universiteto filosofijos profesoriaus Moritz Schlick straipsnis “Unanswerable Questions” (Neatsakomi klausimai), žiūr. “A Modem Introduction to Philosophy”, 3rd Edition by Paul Edwards and Arthur Pap, p. 791. Ten jis įrodinėja tokių klausimų beprasmiškumą ir šiam reikalui paaiškinti kelia tokius klausimus: ką Platonas veikė 8 val. ryto savo 50 m. gimtadienį? Kiek svėrė Homeras, rašydamas pirmąją Iliados eilutę? Pirmu žvilgsniu matome, kad tokie klausimai yra absurdiški. Jie nieko bendro neturi su klausimu, dėl ko pasaulis ir žmogus egzistuoja. O jis tuos klausimus kelia lygiagrečiai, tartum čia būtų galima rasti analogiją.

Skaityti daugiau:

AR NE PER DAUG?

KUN. JONAS

     Ne kartą stebėjausi ir galvojau, kodėl nemaža katalikų, ne tik senučių moterėlių, bet ir jaunųjų, vaikinų ir mergaičių, studentų ir studenčių, kasdien dalyvauja šv. mišių aukoje. Ar karšta, ar šalta, ar lietus pliaupia, ar pūga siaučia, jie kas mielą rytelį traukia net į ankstyvąsias mišias — 7-tą valandą ar net ir anksčiau. Kodėl? Ar tai ne per daug? Ar nepakanka sekmadienio mišių?

Kartą ėmiau vaikštinėti šaligatviu prie bažnyčios durų ir, sustabdęs vieną kitą einantį bažnyčion, pasiteiravau: “kodėl jūs kiekvieną rytą einate į bažnyčią?” Visi, nesivaržydami ir nė kiek nepykdami už tokį klausimą, tartum brovimąsi į sielos reikalus, maloniai ir atvirai pasisakė.

     Pirmieji du: keliolikmetis vaikinukas ir viduramžė moteris. Abu sutiko: “Man patinka pradėti dieną su Dievu”. Gražiai šyptelėjo, nupurtė vandens lašus nuo skėčio ir įsmuko bažnyčion, norėdami dar suspėti nors į paskutines dvi prieš mišias kalbamas rožinio paslaptis.

Maironio buto interjeras: neobarokinių formų krosnis

     Po jų prisiartino gražus tamsiaplaukis vyras, gal kokių 30 metų. Jis man atsakė: “Šiandien mano laisva diena. Tai vienintelė diena, kai galiu savaitės viduryje ateiti į bažnyčią. Man tai labai patinka. Juk čia yra Dievas — Kristus. Žinai, kai priimu Dievą Komunijoje, galiu maloniai, linksmai pasisveikinti su žmonėmis. Jeigu į bažnyčią ateinu surūgęs, piktai nusiteikęs, tai išeinu nešinas meile, kuria paskui dalinuos su kitais”.

Skaityti daugiau:

NUODĖMĖ — NESUBRENDIMO APRAIŠKA

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

VELNIŠKO PERSONAŽO KLAUSIMAS

     Labai įdomų, ne vienu atžvilgiu kitokį, blogo žmogaus personažą yra sukūręs anglų rašytojas Graham Green savo romane “Brighton Rock”. Ligi šiol romantinėje kūryboje blogio vaizdavimas yra buvęs glaudžiai susijęs su erotiniu žmogaus nesivaldymu. Čia pavyzdžiu gali būti Baudelaire ar Mauriac romanų personažai, kuriuose aistra yra pavaizduota kaip pagrindinė žmogaus gadintoja. O minėtame Green romane Pinkie yra visiškai ne erotinės aistros valdomas labai gudrus klikos vadas.

     Yra ir daugiau priežasčių domėtis šia Graham Green blogio analize žmoguje. Ankstesnėje romanų raštijoje blogas personažas buvo mėgstamas vaizduoti įdomaus subrendusio ir labai rafinuoto žmogaus forma. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Atsakymą į tai galbūt galima išskaityti iš visos šio kūrinio analizės. Atrodo, kad blogį žmoguje autorius nori gretinti ne su žmogaus subrendimu, bet su nesubrendimu. Tai yra visai naujas ir neįprastas blogio vaizdavimas modernioje literatūroje. Tačiau šalia to blogis šiame jaunuolyje reiškiasi kaip labai talentingas ir įmantrus visų dalykų organizavimas blogiems tikslams.

Maironio vaza, laikoma prieškambaryje. Joje poeto svečiai palikdavo vizitines korteles

     Dar vienu atžvilgiu šis blogio personažas yra vertas dėmesio. Jis čia yra atvaizduotas gavęs katalikišką išauklėjimą ir nepraradęs pagrindinių katalikiškų sąvokų, kaip pragaras, dangus, sakramentai, Mergelė Marija, malda. Jam yra pasilikęs religinis žodynas. Atrodo, kad autorius tuo personažu nori griauti daugumos katalikų pažiūrą, kad užtenka būti tik iš išorės tikinčiu, ir tokiu būdu žmogui dorinės problemos bus išspręstos. Galima sakyti, kad Pinkie visiškai atvirkščiai supranta krikščioniškus terminus.

Skaityti daugiau:

KOMUNIZMAS MIRĘS — NE DIEVAS

EDITA NAZARAITĖ

     Tokiu skambiu pavadinimu Kanados katalikų žurnalas “Challenge” išspausdino straipsnį, kurio autorius — žurnalistas John Phillips.

     Po kruvinų persekiojimų, kurie truko daugiau nei keturiasdešimt metų, Rytų Europoje religinis gyvenimas tebėra tvirtas, pvz., kunigų seminarijose Lenkijoje mokosi apie 10 tūkstančių jaunuolių. Yra apskaičiuota, rašo Phillips, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje stalinizmo metais buvo nukankinta 10 tūkstančių kunigų ir tikinčiųjų. Ukrainos krikščionys ypatingai nukentėjo nuo siautėjančių marksistų, kurie savo žiaurumu ir genocido užmojais pranoko Hitlerio nusikaltimus. Apie 18 milijonų ukrainiečių ir baltarusių mirė badu ar buvo nukankinti, jų tarpe ir apie 50 tūkstančių kunigų bei vienuolių.

Maironio butas. Didžioji svetainė. Dekoruota T. Daugirdo

     Šiandien, pažymi straipsnio autorius Phillips, Tarybų Sąjungoje veikia 7 tūkstančiai bažnyčių, tuo tarpu kaip prieš revoliuciją jų buvo priskaičiuojama iki 70-ties tūkstančių.

Skaityti daugiau:

MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJUS

ALDONA RUSECKAITĖ

     Pačioje Kauno senamiesčio širdyje, Rotušės aikštės kampe, stūkso ilgas, puošnus dviejų aukštų rūmas — 17-18 amžiaus renesanso ir baroko statinys. Manoma, kad šiuos rūmus pasistatydino LDK kancleris K. Pacas. Vėliau namas ėjo iš rankų į rankas, kol 1909 m. jį nusipirko poetas J. Mačiulis-Maironis. Dabar tai yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tačiau jei prabiltų akmeninės šių rūmų sienos, jos daugel istorijų galėtų papasakoti. Šiame pastate karo lauko teismas nuteisė mirti vieną 1863 m. sukilimo vadų — A. Mackevičių, rūsiuose buvo kalinami sukilimo dalyviai, vėliau įsikūrė kareivinės ir sandėliai... Tik Maironio laikais (1910-1932) šiuose namuose suklesti kultūrinis gyvenimas: čia įsikuria dailiųjų amatų mokykla, žurnalo “Garnys” redakcija, leidykla “Sakalas”, pirmoji Kaune lietuviška biblioteka — skaitykla. O kiek to meto žymių žmonių žingsnių aidi šiuose skliautuose: rašytojų ir kompozitorių, dailininkų ir aktorių. Maironio namai — tai ištisa tų dešimtmečių Kauno, o tuo pačiu ir Lietuvos kultūros istorija. Ir dabar, čia esant Literatūros muziejui, visada jaučiame, kad gyvename tarytum po didžiojo Maironio dvasios sparnais, kad Poetas mums yra savotiškas mecenatas, savo namuose priglobęs visos Lietuvos visų laikų visokių pažiūrų ir krypčių margą rašytojų broliją.

     Muziejaus gimtadienis yra 1936-jų metų birželio 28-ji, kai per ketvirtąsias Poeto mirties metines buvo atidarytas muziejus, kuriame įrengti trys Maironio memorialiniai kambariai. Šio muziejaus atidarymas to meto Kaune buvo gana reikšmingas kultūrinis įvykis. Kadangi čia jau buvo įsikūrusi Tautosakos archyvo komisija, tai naujojo muziejaus priežiūra ir globa pavesta šios komisijos pirmininkui dr. J. Baliui. Tokia buvo pradžia.

Maironio butas. Raudonasis salonas. Savo interjeru vienas gražiausių kambarių Kaune. Centre skulpt. J. Zikaro sukurtas Maironio bronzinis bareljefas

     Apie 1939 m. pabaigą Tautosakos archyvas iš Maironio namų iškeltas, trumpam uždarytas ir muziejus. Bet gana greitai, 1940-jų kovo mėnesį, vedėju paskirtas B. Brazdžionis, kuris rūpestingai ir su dideliu entuziazmu vadovavo iki lemtingųjų 1944-jų. Jau pirmaisiais B. Brazdžionio darbo metais buvo žengtas svarbus žingsnis, davęs pradžią dabartinio muziejaus krypčiai ir pobūdžiui: patvirtintas statutas numatė peržengti Maironio memorialinio muziejaus ribas ir rinkti taip pat kitų lietuvių rašytojų archyvinę medžiagą. Todėl 1941 m. muziejus pavadintas Maironio literatūros muziejumi. Simboliška yra tai, kad atimtą 1955 m. Maironio vardą susigrąžinome 1989-jų kovo mėnesį, kai po daugelio metų vėl mus aplankė buvęs vedėjas B. Brazdžionis...

Skaityti daugiau:

Kokie auklėtojai(mokytojai) jaunimui patinka?

 (“Laiškų lietuviams” konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

Jūratė Buinevičienė

     Kiekvieno atmintyje yra išlikęs mokytojo vardas. Tardami jį, mes prisimename tuos, kurie mokė ištarti žodžius, rašyti, suprasti gamtą, žmones. Mintyse grįždami į mokyklos suolą, susimąstom: “Koks buvo mano mokytojas?”

     Tai nuo Tavęs čia taip gražu
      nuo žodžio šitaip pasakyto,
      nuo pagalvojimo balsu:
      turbūt ne dėl savęs esu,
     esu turbūt dėl ko nors kito...

           (Just. Marcinkevičius)

     Žmogus— žvaigždė... Esama tokių žmonių: suliepsnoja trumpai, ryškiai, nušviečia kelią kitiems ir užgęsta. Mokytoju reikia gimti, ilgai ruoštis juo tapti. Dabar, kai stoviu prieš savo mokinius, suprantu — atėjo tikrasis išbandymas. Aš privalau atsakyti už juos. Atsakomybė — tai sugebėjimas save aukoti kitiems. Ir turi žinoti, kada aukotis, ko atsisakyti.

     Aš noriu, kad mano auklėtinis būtų paprastas ir gražus, kad būtų jis saikingas malonumams, pagarbus kitiems, protingas. Jo elgesys tegu bus natūralus, kalba aiški ir paprasta, siela tauri. Tegul jis “nekala” taisyklių, o mokosi pritaikyti gautas žinias. Aš myliu savo mokinius ir, manau, jie myli mane. Juk aš — tai mokinys ir mokytojas. Todėl turiu žinoti, kas jiems patinka, ir noriu žinoti, kokia esu.

Skaityti daugiau:

Kuo domisi jaunimas

Gytis Vygantas

 (Jaunimo konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

Gytis Vygantas

     Malonu kartais rasti progą pagalvoti apie jaunimą, kuriam ir aš priklausau. Galvodamas apie jaunimą, aš jį skiriu į dvi grupes : 1. esantieji dviejuose paskutiniuose pradžios mokyklos skyriuose; 2. vyresnieji — studentai.

     Mano draugai ir aš kiekvieną dieną einame į mokyklą. Mes užsiimame sportu, įvairiais kitais dalykais, visi turime panašius interesus ir pomėgius. Aš ir daugelis mano draugų mėgstame sportą ir ypač populiarią muziką. Bandome išmokti groti įvairiais instrumentais, norime suorganizuoti muzikantų grupę, bet vis surandame laiko gerai ir sąžiningai paruošti pamokas. Mes suprantame, kai tai yra labai svarbu.

     Savaitgaliais susitinku su savo draugais lietuviais. Mūsų yra nemaža grupė, visi gerai sugyvename. Mums patinka susitikti ir pakalbėti apie visus dominančius įvykius. Pastebėjau, kad mano lietuvių draugų ir amerikiečių yra maždaug tie patys interesai. Lietuviams patinka studijuoti, važinėti, statyti bangomis kontroliuojamas mašinas. Bet ir amerikiečiams tie patys dalykai patinka. Kai kurie grojame gitara, mėgstame sportuoti, vykstame slidinėti.

Skaityti daugiau:

Naujos knygos

Alė Rūta

ITALIJOS BALSAI. Antologija. Sudarė ir išvertė Povilas Gaučys. Redegavo Stasys Santvaras. Išleido “Rūta” Čikagoje 1989 m. Viršelis dail. V. K. Jonyno.

     Kelių puslapių įvadinis žodis, Povilo Gaučio parašytas, kondensuotai ir išsamiai supažindina su italų poezijos, prasidedančios nuo Pranciškaus Asyžiečio (1182-1226), raida ir pobūdžiu. Iškiliausi viduramžių poetai — Dantė ir Petrarka. Jie italų kalbą įtvirtino visuose literatūros žanruose, taip pat išryškino konfliktą tarp dvasinės ir kūniškos meilės.

     Šio leidinio turiny — jau mūsų amžiaus italų poetų vertimai: Gabriele D’Annunzio, mirusio 1938 m., ir dar 25-kių poetų rinktiniai kūriniai. Povilas Gaučys, žinomas vertėjas, atliko savo darbą kruopščiai. Jis daugiausia yra vertęs iš Pietų Amerikos literatūros, taip pat anglų, prancūzų, o dabar — italų. Sunku būtų įvertinti šio leidinio vertimo darbą, neturint po ranka originalų ir nemokant itališkai. Bet ši verstinė poezija lengvos formos, skambi, maloni skaityti. Ir ne tik įvadinis žodis apie italų poeziją, bet ir čia paduotos poetų biografijos informuoja, praplatina skaitytojo akiratį. Niekas neapsivils, paėmęs knygą į rankas ir atsivertęs...

     Viršelio piešinys — profesionalus, skoningas, knygos formatas taip pat dailus. Būtų meniška dovana kiekvienam (deja, kaina nepažymėta). Gaunama M. Morkūno spaustuvėje, 3001 W. 59 th St., Chicago IL 60629

     Aurelija Balašaitienė. SKEVELDROS. Romanas. Išleido “Viltis”, 6116 St. Clair Ave., Cleveland, OH 44103. Mecenatas — Marcelinas Žitkus. Kaina 10 dol. Gaunama leidykloje ir pas platintojus.

     Nors šis romanas išleistas 1987 m., bet spaudoje dar mažai minėtas, o yra aktualus ir vertas dėmesio. Tai realūs įvykiai ir vaizdūs Sangailių šeimos charakteriai Lietuvos laisvės netekty ir klajonėse už tėvynės ribų. Autorė įsijaunčia į kiekvieną čia aprašytą sielą, taip pat su žinojimu aprašo dvaro ir ūkių problemas bei tikras nelaimes, Sovietams smurtiškai užėmus mūsų šalį. Aurelijos Balašaitienės, produktyvios žurnalistinės ir beletristės (yra išleidusi novelių knygą) stilius lengvas, paskaitomas, neapkrautas (kaip ir turi būti realistiniame romane) bereikalingomis puošmenomis ar ilgais gamtos aprašinėjimais. Gera skaityba ir jaunimui.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KRYŽIŲ KALNAS

     Jurgaičių piliakalnis Šiaulių rajone, vėliau žmonių pavadintas Kryžių kalnu, — skaudaus likimo vietovė.

   Kovos su religiniais prietarais dingstimi 1961 metais ant šventkalnio išlikę kryžiai buvo nuversti ir sunaikinti. Vėliau dar keletą kartų Kryžių kalnas panašiai niokiotas. Šiandien jis vėl apaugęs tūkstančiais kryžių, yra valstybės globojamas respublikos reikšmės archeologinis paminklas. Jį gausiai lanko žmonės.

     Gegužės 2-ją prie Kryžių kalno surengtas mitingas. Susirinko keli tūkstančiai žmonių iš Šaulių miesto bei apylinkių. Mitingo dalyviai kalne pastatė kryžių, kurį pašventino Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dekanas K. Jakaitis.

     Mitinge priimta rezoliucija dėl Kryžių kalno tvarkymo. (Švyturys)

LIETUVOS ŽALIŲJŲ SUVAŽIAVIMAS

     Rumšiškėse (Kaišiadorių rajonas) dvi dienas vyko Lietuvos Žaliųjų suvažiavimas, Jame dalyvavo daugiau kaip trys šimtai delegatų ir svečių iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Suvažiavimas priėmė Lietuvos Žaliųjų programą; aptarę pirmaeilius jų uždavinius, patvirtino įstatus, išrinko vadovaujančius organus. (Ten pat)

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ. Vietininko vartojimas

     Pirmiau lietuvių kalboje buvo net keturi vietininkai:

     1.    Esamasis vidaus — inesyvas (miške),
     2.   Einamasis vidaus — iliatyvas (miškan),
     3.    Esamasis pašalio — adesyvas (miškiep),
     4.    Einamasis pašalio — aliatyvas (miškop).

     Galima sakyti, kad dabar bendrinėje lietuvių kalboje tevartojamas esamasis vidaus vietininkas.Kai gramatikose kalbama apie vietininką, tai paprastai tik šis vietininkas ir turimas galvoje. Esamasis pašalio vietininkas (miškiep, tėviep) yra beveik išnykęs. Jį galima dar užtikti Gudijos mažose lietuvių apgyventose salelėse. Einamojo pašalio vietininkoyra užsilikęs žmonių vartosenoje tik vienas kitas žodis, pvz., rudeniop, vakarop, velniop...Šiaip jis jau beveik “išėjęs iš mados”. Šiek tiek daugiau dar kai kas mėgina išlaikyti einamąjį vidaus vietininką: miškan, laukan, trobon, upėn; miškuosna, laukuosna, trobosna, upėsna...Šis vietininkas dažniau pasitaiko grožinėje literatūroje, bet šiaip bendrinėje kalboje jis vengtinas, daug geriau vartoti konstrukciją su prielinksniu į, pvz.: į mišką, į lauką, į trobą, į upę...

     Čia kalbėsime tik apie esamąjį vidaus vietininką. Juo paprastai pasakoma, kieno viduje ar kurioje vietoje kas yra ar vyksta. Nuo to jis ir vadinamas vietininku.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

—    Jau man būtų laikas vesti, — skundžiasi subrendęs vyras, — bet kurią tik surandu, vis nepatinka motinai.

—    Tai susirask panašią į ją.

—    Buvau susiradęs — tada užprotestavo tėvas...

* * *

Tėvas sūnui:

—    Ar tau padėti išspręsti matematikos uždavinį?

—    Nereikia, tėveli. Mokytojai labiau patinka, kai klaidas daro patys mokiniai.

—    Tavo kaimynė neįtikėtinai greitai atpratino savo vyrą grįžti vakarais namo. Kaip jai tai pavyko?

—    Kai jis pirmą kartą vėlai grįžo namo, žmona paklausė: “Tomai, ar tai tu”. Ir tai iškart padėjo.

—    Kodėl?

—    Mat jos vyro vardas Mykolas.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

■ Ukrainiečių katalikų, paskelbusių bado streiką, grupę Arbato mieste išsklaidė milicija, sumušdama dvi moteris. Apie tai birž. 5 d. paskelbė antikomunistinių rusų JAV-se leidžiamas laikraštis “Novoje Russkaje slovo”.

■ JAV vyskupų konferencija East Orange, N.J., birželio 17 d. priėmė nutarimą paskatinti JAV vyriausybę pagerinti santykius su Vietnamu, bet drauge pareikalavo siekti, kad Vietname būtų gerbiamos žmogaus teisės, taipgi pareikalavo veikti, kad Kambodija užbaigtų Vietnamo okupaciją, — kad būtų palengvintas perskirtų šeimų susijungimas. Konferencija taipgi priėmė nuostatus, kad būtų sklandesni santykiai tarp teologų ir vyskupų JAV-se.

■ JAV kadinolas Timothy Manning, 79 m., mirė birželio 23 d. Būdamas Los Angeles arkivyskupas, pasižymėjo ekumenine dvasia. Kunigu išbuvo 55 metus.

■ Vilniuje birželio 13 d. prie Centro komiteto rūmų įvyko žurnalo “Katalikų pasaulis” taiki demonstracija. Redaktorius kun. V. Aliulis savo kalboje priminė reikalą, kad žurnalas gautų daugiau popieriaus ir būtų galimybė jį prenumeruoti. Atvykęs spaudos komiteto atstovas Pr. Damijonaitis pažymėjo, kad Lietuva jau pagamina dvigubai daugiau popieriaus, negu sunaudoja. Reiškė geresnių vilčių žurnalo ateičiai.

■    Kun. dr. Alfonsas Savickas išvyko į Naująją Gvinėją dėstyti moralinės teologijos Port Moresby seminarijoje, kur numato išbūti pusantrų metų.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■ Ukrainiečių katalikų, paskelbusių bado streiką, grupę Arbato mieste išsklaidė milicija, sumušdama dvi moteris. Apie tai birž. 5 d. paskelbė antikomunistinių rusų JAV-se leidžiamas laikraštis “Novoje Russkaje slovo”.

■ JAV vyskupų konferencija East Orange, N.J., birželio 17 d. priėmė nutarimą paskatinti JAV vyriausybę pagerinti santykius su Vietnamu, bet drauge pareikalavo siekti, kad Vietname būtų gerbiamos žmogaus teisės, taipgi pareikalavo veikti, kad Kambodija užbaigtų Vietnamo okupaciją, — kad būtų palengvintas perskirtų šeimų susijungimas. Konferencija taipgi priėmė nuostatus, kad būtų sklandesni santykiai tarp teologų ir vyskupų JAV-se.

■ JAV kadinolas Timothy Manning, 79 m., mirė birželio 23 d. Būdamas Los Angeles arkivyskupas, pasižymėjo ekumenine dvasia. Kunigu išbuvo 55 metus.

■ Vilniuje birželio 13 d. prie Centro komiteto rūmų įvyko žurnalo “Katalikų pasaulis” taiki demonstracija. Redaktorius kun. V. Aliulis savo kalboje priminė reikalą, kad žurnalas gautų daugiau popieriaus ir būtų galimybė jį prenumeruoti. Atvykęs spaudos komiteto atstovas Pr. Damijonaitis pažymėjo, kad Lietuva jau pagamina dvigubai daugiau popieriaus, negu sunaudoja. Reiškė geresnių vilčių žurnalo ateičiai.

■    Kun. dr. Alfonsas Savickas išvyko į Naująją Gvinėją dėstyti moralinės teologijos Port Moresby seminarijoje, kur numato išbūti pusantrų metų.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“Laiškų lietuviams” sukaktis ir konkursas

     Ateinančių metų vasario mėnesį sueina lygiai 40 metų nuo “Laiškų lietuviams” pasirodymo. Ši sukaktis bus paminėta metinėje šventėje balandžio 22 d., per Atvelykį. Skelbiame ir ateinančių metų konkursą. Tai bus jau 31-asis konkursas. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas galės rinktis kurią nors iš šių temų:

     1.    Tikėjimo ir lietuvybės įtaka mano gyvenimui.

     2.    Mūsų šeimų pagrindinės problemos.

     3.    Ko aš pasigendu lietuvių spaudoje.

     4.    Moters vieta Bažnyčioje ir visuomenėje.

     5.    Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva.

     Konkursas baigiasi kovo mėn 1 d. Tiek suaugusiems, tiek jaunimui skiriamos 5 premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol.

Skaityti daugiau: