ONA MIKAILAITĖ

ŠAUKSMAS IŠ GILUMOS

     Kančia užklumpa žmogų netikėtai. Susprogdina jo gražų gyvenimą ir gražias jo svajones, išmuša iš vėžių, užpuola nepasiruošusį it vagis tamsią naktį. Kančia mums visad yra nelauktas ir neprašytas svečias. Nežinom, kur ji mus nuves nė ko iš mūsų pareikalaus.

     Kančioje, anot Maceinos, žmogus “pasiekia savo būties ribą”. Kančia išspaudžia iš žmogaus širdies gelmių visą jo būtį sukrečiantį šauksmą: KODĖL?! Savo knygoje Jobo drama Maceina kaip tik kalba apie šį kenčiančio žmogaus skundą:

     “...žmogus ieško ko nors, kas galėtų jam atsakyti į jo egzistencijos klausimą. Jo žvilgis visų pirma užkliūva už šalia jo esančių žmonių... Bet tai yra tik pirmasis tarpsnis skundo kelyje. Skundas vyksta į atsakymą. Tuo tarpu jokia egzistencija atsakymo duoti negali, nes kiekviena yra pilna skundo ir kiekviena kelia tą patį klausimą... Kiekvienas skundas savo esme yra kreipimasis į anapus. Giliausia prasme žmogus skunžiasi Dievui” (p. 110-111).

Maironio namas, kuriame poetas gyveno 1910-1932 m. Dabar Rotušės a. 13. Nuo 1936-jų čia įkurtas muziejus: iš pradžių tik Maironio butas, vėliau išaugęs iki respublikinio literatūros muziejaus

     Sibiro maldyne tas kenčiančiųjų skundas išreikštas visu aštrumu:

     “Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso. Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką mano vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimai...” (Antrojo kryžiaus kelio stotis).

     Savo knygoje Pėdos mirties zonoje Elena Juciūtė savaip išreiškia tą patį skundą:

     “Ir nieko daugiau nelieka pavergtajam, tik kartoti psalmės žodžius: ‘Iš gilumos šaukiuos į Tave, Viešpatie, išgirsk mano balsą...’ Mes alkstam ir trokštam teisybės, kaip tuose aštuoniuose palaiminimuose, ir nebeturim vilties būti pasotinti! Mes norim būti žmonėmis, bet mus tikina, kad esame, gyvuliai! Mes norime ištverti iki galo, mes norim kovoti su piktu, bet mums draudžiama!” (p. 487).

     Taip, kančioje žmogus pasiekia savo būties ribą. Tuomet jis verste verčiamas arba kilti aukštyn, arba grimzti į bedugnę. Kitoje tos pačios knygos vietoje Juciūtė pasakoja štai tokį atsitikimą:

     “Kartą Sibire, koncentracijos lageryje, viršininkas vieną lietuvę kalinę ėmė tikinti, kad jokio Dievo nesą, kad ji esanti kvaila, neišmanėlė, jeigu dar kokias viltis puoselėjanti. Toji lietuvė jam atsakė:

     — Kodėl jūs man taip pasakojat? Ar jums gaila, kad aš dar gyva, kad iki šiol nepasikoriau? Ar galima būtų be tikėjimo, be vilties iškęsti šitokį gyvenimą dešimtmečiais?

     Viršininkas susimąstęs nutilo” (p. 487). Pasiekęs savo būties ribą, kenčiąs žmogus ieško prasmės. Jis nori kaip nors suprasti išgyvenamą kančią, jis nori iš jos, lyg iš kieto akmens, išspausti bent lašelį prasmės.

     1989 m. Lietuvoje išleistoje nedidelėje knygelėje Amžino įšalo žemėje (iš kurios buvo skaitoma šių metų birželinių įvykių minėjimo metu) pirmą kartą nuo okupacijos pradžios išspausdinti Sibire kentėjusių atsiminimai. Šių metų Kauno tiesos kovo 16-tos d. numeryje buvo vienos gimnazistės rašinėlis, persakičius šiuos atsiminimus. Vilmos Balčiūnaitės žodžiais ir vėl aidi tas pats skundas, prasmės ieškojimas:

     “Skaitai knygą ir stebiesi: kiek dvasinės tvirtybės šiuose žmonėse!.. Bandai suvokti, kodėl tautą ištiko toks tragiškas likimas. Už ta? Kuo nusikalto tie ramūs, darbštūs Lietuvos žmonės?

     Šiandien atvirai prisipažįstama, kad iš tėvų žemės buvo ištremta pati geriausioji tautos dalis, nuskintas pats gražiausias Lietuvos žiedas”.

     Toje knygoje Antanina Garmutė, į Sibirą ištremta, būdama trylikos metų, savo išgyventą kančią aprašo ir daro tokią išvadą:

     “Ir Sibiru didžiuojuosi. Sibiras — mūsų tautos tragedija. Ir garbė. Nes mes visi — ešelonų vaikai, Sibiro vergijos broliai ir sesės, išlikome žmonėmis. Mes buvome TEN, kur visi geriausieji. Mes patekome į genocido ATRANKĄ ir išlaikėme garbingiausiąjį egzaminą” (p. 92).

     Vytautas Jakelaitis Amžino įšalo žemėje taip pat rašęs, savo straipsnį pavadino “Mokytojai ir mokiniai”. Ir jis, išėjęs kančios mokyklą, stengiasi suprasti, kas ir kaip buvo išmokta.

     “Kas galėjo pamanyti, kad ta ‘vargo mokykla’ vėl pasikartos, tiktai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo gimtosios Lietuvos, ištremtųjų šiaurėje... Tenai nebuvo nei klasių patalpų, nei perkėlimo iš klasės į klasę, bet ten buvo patys svarbiausieji dalykai žemėje — mokytojai ir mokiniai, o tai yra bet kurios pažangos svarbiausioji sąlyga. Be gerų mokytojų, be gerų mokinių žmonija nebūtų padariusi jokios pažangos... Ten viskas buvo kitaip, ir kasdienis gyvybės ir mirties klausimas, grumtynės su savimi ir su žiauria tikrove už galimybę išlikti. Ir ne bet kuo išlikti, o pirmiausiai — padoriu žmogum, su viltimi namo, į Lietuvą sugrįžti. Silpnesni čia greitai pražūdavo, išliko stipriausi arba tie, kurie tikėjo į ką, kuriems kas nors padėjo...” (p. 188).

BAUSMĖ AR BANDYMAS?

     Ne vieną mūsų kankina klausimas: už ką Dievas baudė savo tautą? Juk Lietuva — katalikiškas kraštas. Kuo mes buvome blogesni už kitus, kad mus ištiko tokia baisi nelaimė?

     Sibiro maldynas mums duoda bent dalinį atsakymą. Čia užrašyta daug maldų, kurios atskleidžia nuostabią dvasinę įžvalgą. Pavyzdžiui, štai kokia malda sukurta, ruošiantis priimti šv. Komuniją — ir tai gal tik dvasiniu būdu, ne tikrais duonos ir vyno pavidalais.

     “Kai siela verkia, kai širdis liūdesy merdi, kai visa mano būtybė nuovargy virpa, Jėzau, maldauju, ateiki. Ateik, o ateiki, Ramintojau, Gaivintojau! Kalbėki, ką nori pasakyti per šiuos žmones, tomis sąlygomis, tuo laikotarpiu. Jėzau, maldauju, sutrumpink tą bandymų laiką mums, maniems ir mano išvargusiai Tautai” (p. 24, pabraukimas mano).

     Šie žodžiai parašyti pačiu siaubingiausiu metu Stalino įsakytų išvežimų aukų. Ateities leidykla išleido pirmąją Sibiro maldaknygę 1959 m., lygiai prieš 30 metų. Ar mes įsimąstėm ir supratom tai, kas čia paskyta? Įsidėmėtina, kad kalbama ne apie bausmę, bet apie bandymą. Ta mintis kartojasi vėl ir vėl. Kalėdų maldoje prašoma: “Sutrinta širdimi maldauju, sutrumpink mūsų bandymo dienas. Jei reikia aukos, imki ją iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir ištvermės” (p. 48).

     Ir į aną pradžioje šio rašinio cituotą kenčiančio žmogaus skundą Dievui Sibiro maldyno autorės kviečia kenčiantį žmogų pažvelgti į kenčiantį Kristų, kuris jam prabyla Šv. Rašto žodžiais:

     “Visi, kurie einate keliu, sustokite ir pažiūrėkite, ar yra skausmas, kaip mano?” (antrojo Kryžiaus kelio stotis).

     Tik pažvelgęs į kenčiantį Kristų, žmogus gali atsiliepti:

     “Jėzau, ką nori pasakyti šituo vargu? Duok man gerai suprasti visą Tavo norą visose sąlygose” (ten pat).

     Kančios giliausia prasmė nušvinta tiktai Kristaus kryžiaus šešėlyje. Žvilgsnis į Nukryžiuotąjį, į nekaltai kenčiantį Kristų — tai pažvelgimas tikėjimo akimis į begalines kančios gelmes...

     1948 m. rudenį poetas ir lietuvių literatūros dėstytojas Antanas Miškinis buvo nuteistas 25 metams Sibiro už aktyvų dalyvavimą ir vadovaujančias pareigas lietuvių pogrindžio veikloje. Žinome, kad ne tik 1940, 1941, 1944, bet ir 1948 metais įvyko masiniai išvežimai. Miškinis, tuo metu būdamas 43 metų amžiaus, paskirtas į Mordovijos mirtininkų lagerį. Ten išbuvo 8 metus ir ten sukūrė ciklą eilėraščių, pavadintų PSALMĖS. Tos psalmės, jo įnašas į tautos kančių metraštį — surašytos ant cemento maišelio skiaučių. Jos pirmą sykį išspausdintos Lietuvoje 1989 m. Pergalės 1-me numeryje. Tame žurnale buvo 8 Miškinio laiškai broliui iš Sibiro ir didelis pluoštas jo draugų atsiminimų iš kalėjimo laikų. Miškinis mirė 1983 metais, tad penkmečio proga buvo suruošta akademija. Draugai jį apibūdino kaip reto gerumo žmogų.

     Įvadą į Psalmes parašė Vytautas Kubilius, jas įvertindamas kaip poeto kūrybos viršūnę (nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo išleidęs 3 eilėraščių rinkinius). Psalmėse poetas išlieja savo ir tautos kenčiančiųjų skausmą, bet drauge ir tikėjimą, ir viltį. Lageryje Miškinis pajuto tikrąsias vertybes. Lyg pranašas, lyg balsas šaukiąs Sibiro dykumoje, jis kalba kad pasaulis be Dievo pats savo paskirties nebesuvokiąs. Vienas jautrausių ciklo eilėraščių ir poeto asmeniškas CREDO yra “Regėjimas”.