BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS
Šių metų vasaros atostogas nutarėme su vyru praleisti šiame krašte. Automobiliu išvažiavome iš Worcesterio į valstiją su skirtinga gamta, kalba ir galvosena nuo mūsų Massachusetts — tai Pietų Karolina. Visur auga palmės, mirtos, magnolijos ir girdisi savotiškas kalbos akcentas. Gyventojai pirmoje vietoje laiko save pietiečiais, o antroje — amerikiečiais. Buvome ypatingai sužavėti Charlestono grožiu ir istorija.
Šis miestas ypač didžiuojasi savo puikiai išlaikytais istoriniais namais. Geriau tinka pavadinti juos rūmais. Šie aštuoniolikto amžiaus pastatai pasižymi graikų architektūriniu stiliumi. Dauguma, kartu su jų puošniais darželiais, yra atidari lankytojams. Dar įdomiau yra juos pamatyti žinant turputį apie jų praeitį.
Šv. Kazimiero palaikų pernešimo iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios eisenaJ. Grikienio nuotr.
62 Famous Houses yra knyga, kuri atpasakoja šių įspūdingų namų istorijas. Pavyzdžiui, vienas airis ateivis norėjo pastatyti namą savo sužadėtinei, kuris būtų gražiausias iš visų. Deja, truko tiek ilgai, kad ji susituokė su kitu. Jis mirė viengungis. Namas stovi King gatvėj Nr. 21.
Namo, stovinčio East Battery gatvėje, Nr.9, pastogė turi dalį patrankos iš Pilietinio karo. 1865 metais vasario mėnesį ji buvo atrasta pylime. Kadangi svėrė apie 30 tonų, negalėjo jos pajudint. Nutarė susprogdinti. Dalis jos prasimušė per stogą ir nusileido pastogės grindyse. Ten ji guli iki šios dienos, nes per sunku nugabenti žemyn laiptais.
Charleston yra uostas, ir dauguma šių pastatų gyventojų grožėjosi jo vaizdu. 1880 metais vienas banginis paklydo ir įplaukė į uostą. Šimtas laivelių plaukė “į karą” su juo. Banginis pralaimėjo. Visa tai stebėjo žymus mokslininkas — osteologas dr. Gabrielius Manigault nuo savo balkono Gibbes gatvėje. Užkonservavo skeletą ir padovanojo Charleston muziejui. Tą skeletą galima pamatyti ir šiandien.
Šiame muziejuje taip pat galima rasti atsakymą į klausimą, iš kur tų laikų gyventojai užsidirbo pinigų pasistatyti sau tokias puikias gyvenvietes. Tai nuo ryžių kultivacijos. Su vyru žinojome, kad medvilnė buvo svarbi pietų ekonomijos dalis. Muziejuje sužinojome, kad ryžiai labai gerai augo apylinkinėse įlankose ir pelkėse. Taip ir atsirado jų krantuose plantacijos. Jų šeimos pasistatė sau namus taip pat mieste, kur praleisdavo vasaras toli nuo karščių ir uodų. Apžiūrėję įvairius muziejaus eksponatus apie tų laikų gyvenimą, nutarėme aplankyti dvi išlikusias plantacijas. Viena iš garsiausių vadinasi “Boone Hall”.
Įvažiavimas ilgas. Abiejose pusėse apdengtas šimtamečiais ąžuolais. Nuo jų šakų kabo vadinami “Spanish moss”, kurie auga nuo Šiaurės Karolinos iki Pietų Amerikos. Iš tikrųjų nėra samanos, bet augalai, kurie neturi šaknų. Juos išlaiko tik drėgmė iš atmosferos. Panašūs į plaukus, ir pasakoja, kad kartą buvo pora jaunų sužadėtinių, kurie tragiškai žuvo. Palaidoję juos po ąžuolu, nukirpo sužadėtinės ilgus juodus plaukus ir pakabino ant šakų. Ten jie kabojo, kad visi galėtų matyti. Po daug metų jie pražilo ir paplito po kitus medžius.
Namą aprodė mums gidė. Jos laukiant ant balkono, į akį krinta namo plačios durys. Vėliau ji paaiškino, kad kadangi tų laikų moterys nešiojo labai plačias sukneles, durys taip pat turėjo būti labai plačios, kad jos galėtų įeiti. įsidėmėtina, kad vieno kambario durys buvo žymiai siauresnės. Tai kambarys, kur vyrai susirinkdavo po vakarienės išgerti ir vieni sau pasikalbėti. Kad moterys neįeitų, sumažino duris.
Bevaikštant per kambarius su senoviškais baldais ir paveikslais, lengva įsivaizduoti save tokia suknele romantiškai šokant su elegantiškai apsirėdžiusiu vyru. Bet pažvelgus per langą, matosi netoli pastatyti vergų nameliai, kurie primena tamsiąją istorijos pusę.
Ryžių auginti buvo prievarta privežti juodieji iš Afrikos ir parduodami kaip vergai. Jiems teko dirbti pelkių dumbluose ne tik su visokiais vabzdžiais, kurie nešdavo ligas, bet ir su gyvatėmis. Savininkai tikėjo, kad baltiesiems tas darbas yra labai pavojingas, o juodiesiems ne.
Turėjome progą apiplaukti tokią pelkę su valtimi. Tai buvo žymioji “Magnolia Gardens”, kur galima ją išsinuomoti. Plaukdami stebėjome įvairių rūšių paukščius, nes kur kadaise augino ryžius, dabar yra paversta į paukščių gyvenvietę (bird sanctuary). Matėme didžiulį baltą “heron” — panašų į gandrą, daug ančių ir vėžlių. Iš tolo pastebėjau, kaip atrodė gyvatė, iškišus galvą iš vandens. Tuoj panėrė. Bet tai buvo “snake bird” — paukštis su ilgu, plonu kaklu, maža galva ir smailu snapu, kuris gaudo žuvis, nardydamas po vandeniu. Ten yra ir aligatorių, bet neteko matyti.
Grįžę apėjome gėlių darželius, gėrėdamiesi gražiausiomis gėlėmis ir žmogaus nebijančiais povais. Viename iš tų darželių radome ir lietuviškų rūtų. Tas darželis vadinasi “Biblical Garden”, nes prisodintos gėlės yra minimos Senajame Testamente. Daug juoko turėjome, bandydami išeiti iš labirinto, kuris yra suaugęs iš įvairių krūmų. Eini, eini, ir staiga užkirstas kelias — tai vėl atgal ir iš naujo.
Juokėmės ir iš girdėtų anekdotų apie baltuosius ir juoduosius, kurie yra įsisunkę į pietų tautosaką. Kaip ir Sibiro tremtiniams, tikėjimas ir humoras padėjo vergams pakęsti sunkią gyvenimo dalį. Pasakojama apie vieną plantacijos savininką, kuris mėgdavo pasakoti savo sapnus vienam iš savo juodųjų tarnų. Tarnas taip pat papasakojo savo sapnus ir vis mėgindavo pasakoti įdomesnių.
Vieną rytą savininkas sapnavo, kad buvo juodųjų danguje ir kad ten matė daug sulūžusių namų, suodinų gatvių ir daug apskurusių juodukų. Juodasis tarnas pasakojo, kad sapnavo baltųjų dangų. Nors vartai perliniai, o gatvės auksinės ir sidabrinės, bet tuščios. Matyt, nė vienas baltasis nebuvo jo užsitarnavęs.
Pasakojimai apie vaiduoklius taip pat yra labai paplitę. Nusipirkome knygą South Carolina Ghosts — kuri tik viena iš daugelio. Joje rašo apie Murrells Inlet miestelį, seną plantaciją, “Hermitage”, pastatytą 1849 metais. Kadaise gyveno šeima, kuri turėjo 16 metų dukterį Alice. Ji įsimylėjo pirklį ir slaptai susižiedavo. Tėvai norėjo, kad ji tekėtų už vaikino, kurio tėvai irgi turėjo plantaciją. Slėpdama žiedą nuo jų, jį nešiojo aplink kaklą ant kaspinėlio. Jai staiga susirgus, brolis rado žiedą ir supykęs metė į upelį. Vargšė megaitė pradėjo ieškoti žiedo ir tik apie jį kalbėjo iki savo mirties. Yra daug žmonių, kur sako yra ją matę, ieškančią savo žiedo. Dabartiniai namo savininkai pasakoja, kad jos kambary gali jausti jos dvasią.
Perskaitę šią knygą, nutarėme atsipalaiduoti nervus ir praleisti laiko prie jūros — Edisto ir Folly salose. Edisto saloje matėme daug pelikanų. Skrenda vienas po kito, net 24 iš eilės, virš žmonių galvų, tarsi stebėdami juos.
Į šiaurę yra garsus “Myrtle Beach”. Nors labai gražus, bet visas krantas apstatytas dideliais viešbučiais, ir turistų gausybė privažiuoja iš visur. Mums, pripratusiems pastovėti pakrantėje, kol priprantame prie šaltos Massachusetts jūros, buvo malonu bristi be baimės į šiltą, kaip vonios, vandenį.
Didžiausią šios kelionės įspūdį paliko “Brookgreen Gardens”, Murrells Inlet miestelyje, netoli nuo Myrtle Beach. 1930 metais vyras su žmona, Archer ir Anna Huntington, nupirko 4 senas plantacijas ir perdirbo jas į darželius, kuriuose būtų galima išstatyti meno skulptūras. Gamtoje žmogus gali artimiau susijungti su menininko kūryba negu uždarame muziejuje. Šimtai takelių sukasi tarp visokių rūšių gėlių ir medžių. Trykšta fontanai. Jų tarpe pasirodo įvairaus didumo skulptūros — gyvulių, žmonių, figūrų iš graikų mitologijos ir modernių laikų. Vienos dienos neužtenka viską apžiūrėti, bet net keletą valandų yra verta susipažinti su žymių pasaulio menininkų darbais tokioje unikalioje vietoje.
Grįžę namo, ilgai prisiminsime šią kelionę. Susižavėjome didinga Amerika, kuri yra pilna nepaprastai visokio grožio, turtų, meno ir kitų įdomybių, kurių čia paminėta tik mažytė dalelė.
Gerbiamas Redaktoriau,
Labai mėgstu “Laiškai lietuviams” žurnalą ir pagaliau išdrįsau prisiųsti šį straipsnelį. Man įdomu skaityti Jūsų ekskursijų aprašymus apie kitas šalis. Gal skaitytojams bus įdomu sužinoti truputį apie šio krašto vietoves— tai ir parašiau apie Pietų Karoliną.
B.M.