religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1990 / SAUSIS — JANUARY / VOLUME XLI, NO. 1

’’LAIŠKŲ LIETUVIAMS” SUKAKTUVINIAI METAI

1

 Juozas Vaišnys, S.J.

DIEVO APVAIZDA

4

 Sesuo Ona Mikailaitė

LITURGINIŲ REFORMŲ PRASMĖ

10

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

KRIKŠČIONIS GYVENIMO KELYJE

16

 V. Kasniūnas

“MAN REIKIA APSILANKYTI TAVO NAMUOSE”

18

 Chiara Lubich

TRYS KANKINIAI BUDAVONĖS MIŠKE

19

 Red.

PARSIDAVĖLIAI IR HEROJAI

22

 Kun. A. Šeškevičius

TOLERANCIJA KITAIP MANANČIAM

24

 Leonas Juozapavičius

AUTOPORTRETAI

27

 Zenta Tenisonaitė

KUO DABARTINIS JAUNIMAS LABIAUSIAI DOMISI

28

 Ramunė Kubiliūtė

TĖVYNĖJE

29

 Gediminas Vakaris

KALBA

32

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

33

 Red.

ŠYPSULIAI

34

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

34

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas įvairiomis nuotraukomis, ką nors bendra turinčiomis su Marijampole. Viršelio piešinys — Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Pirmasis “Laiškų lietuviams” numeris pasirodė 1950 m. vasario mėnesį, tad ateinantį mėnesį bus lygiai 40 metų, kai šis žurnalas eina be pertraukos ir pasiekia visus pasaulio kraštus. Kai jį pradėjome leisti, dar gana daug mūsų išeivių gyveno Vokietijoje. Žurnalą jiems siuntinėjome didesniais kiekiais. Tada jo spausdinome daugiau kaip 6000 egzempliorių. Bet vėliau, kai žmonės išsiskirstė po įvairius kraštus, kai nemaža vyresniosios kartos lietuvių išmirė, o dalis jaunosios kartos abejingai žiūri į lietuvišką ir katalikišką spaudą, prenumeratorių skaičius dvigubai sumažėjo. Gal dabar vėl padidės, nes kai kurie išeivijos lietuviai užsako “Laiškus lietuviams” savo giminėms ar pažįstamiems Lietuvoje. Dabar jau į Lietuvą siuntinėjame daugiau kaip pusantro šimto egzempliorių. Iš daugelio prenumeratorių atėjo padėkos laiškai ir pranešimas, kad žurnalą gauna. Beveik visi rašo, kad jį perskaito nuo pradžios iki galo. Būtų gražu, kad ir kiti išeivijos lietuviai jį užsakytų savo artimiesiems Lietuvoje.

     Dabar “Laiškų lietuviams” prenumerata į visus kraštus, įskaitant ir Lietuvą, yra 15 amerikietiškų dolerių. Į Lietuvą siunčiant oro paštu, prenumeratos mokestis — 40 dol. Tačiau norime priminti, kad nėra jokio reikalo užsakyti oro paštu, nes juk žurnale nėra tokių žinių, kurios tuoj pasensta ir pasidaro neaktualios. Tokias žinias spausdina dienraščiai ir savaitraščiai. Žurnale spausdinami straipsniai greitai nesensta — ar juos skaitysi mėnesiu anksčiau ar vėliau, skirtumo nebus. Žinoma, jeigu kas būtinai nori užsakyti, kad siuntinėtume oro paštu, užsakymus priimsime, bet mums tai sudaro tam tikrų nepatogumų.

     Dabartinis redaktorius į žurnalą redaguoja nuo pat pirmo jo numerio iki dabar su šešerių metų pertrauka, kai buvo išvykęs į Kanadą. Visuomet turėjome tam tikrą redakcinį kolektyvą, bet paprastai visą redagavimo darbą turi atlikti

tik vienas redaktorius. Gera, kad kiti kolektyvo nariai jaučia pareigą bendradarbiauti, parašyti vieną kitą straipsnį. Labai smarkiai jaučiame bendradarbių stoką, ypač metų pradžioje, kai jau būna išbaigti spausdinti visi praėjusio konkurso straipsniai. Tad ir šiuo metu medžiagos labai trūksta. Būtume tikrai dėkingi, jeigu visi galintieji rašyti tai suprastų ir ką nors atsiųstų. Daugelis šį žurnalą labai giria, kai kurie net parašo, kad nesupranta, kaip galima be jo gyventi, bet jeigu nebus pakankamai bendradarbių, tai būsime priversti jį uždaryti.

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Senovės pagonys kaltindavo dievų kaprizingumą dėl juos ištinkančių nelaimių ar nesėkmių. Senojo Testamento žydai teigė, jog viskas ateina iš Dievo ir viską reikia iš Jo rankos priimti — ir gera, ir bloga. Tačiau jie išdrįsdavo su Dievu pasiginčyti, kai blogo jiems tekdavo per daug. Krikščionys, saugodami Dievo gerą vardą, buvo linkę blogį priskirti gamtai ar gimtajai nuodėmei. Tikinčiajam žmogui buvo gana aišku, kad gėris kyla iš Dievo, o blogis yra šio pasaulio daigas — mįslingas ir dygus.

Pal. Jurgio Matulaičio altorius su jo karstu Marijampolės bažnyčioje

     Tačiau šio amžiaus žmogus, pamatęs ir patyręs masinį blogį, visą pasaulį sukrečiančias tragedijas, jaučiasi giliai įžeistas. Kaip tai gali būti? Todėl jis linkęs rinktis vieną iš šių pažiūrų:

     1.    Aš pats savo gyvenimą tvarkau ir valdau — vairuoju pats, esu kontrolėje. Kreipiu savo gyvenimą pasirinkta kryptimi savo paties sprendimais. Jei nepasiseka, darau naujus sprendimus.

     2.    Kadangi gyvenimo ir aplinkos įvykiai tėra atsitiktinumų virtinė, plaukiu pasroviui (“go with the flow”), stengdamasis orientuotis esamoje padėtyje, prisitaikydamas man pačiam naudingiausiu būdu.

     3.    Gyvenimas gal ir turi kokį nors planą ar prasmę, bet labai sunku jį pažinti ir suprasti. Stengiuosi tą paslėptą prasmę atkasti, pasinaudodamas įvairiomis priemonėmis. (Gal todėl astrologija ir panašūs dalykai šiuo metu labai populiarūs. Yra žmonių, kurie bijo iš namų išeiti, nepasitikrinę savo horoskopo dienraštyje).

V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

    Antrasis Vatikano susirinkimas konstitucijoje apie liturgines reformas nustato tam tikras direktyvas. Gal viena iš tų pagrindinių direktyvų yra ta, kad liturginės apeigos labiau išreikštų tai, koks iš tikrųjų yra jų tikslas. Konstitucijoje yra sakoma, kad “apeigos turi pasižymėti kilniu paprastumu; jos turi būti trumpos, aiškios ir neperkrautos nenaudingais pakartojimais; jos turi neišeiti anapus visuomenės sugebėjimo suprasti ir normaliai neturi būti reikalingos paaiškinimų”.

    Liturgijos prasmė yra ta, kad ji matomais ženklais išreikštų nematomas religines vertybes. Dėl to pati dalyko prigimtis reikalauja, kad liturginis ženklas būtų pats suprantamas ir savo suprantamumu padėtų suprasti antgamtines realybes. Žinoma, ir čia yra ribos. Jeigu į liturgiją įvestume tokius ženklus, kurie taip patrauktų mūsų dėmesį, kad antgamtiniai dalykai pasiliktų nuošalyje, tai nebūtų gerai. Tokiu keliu yra nuėjusios įvairios stabmeldiškos religijos. Tačiau, vengiant visų pavojingų perdėjimų, reikia pasilikti prie dėsnio, kad liturginių ženklų uždavinys yra matomais dalykais pavaizduoti neregimas religijos paslaptis. Tai konstitucija nurodo, kaip vedamąją reformos mintį: “Šioje reformoje tekstai ir apeigos turi būti taip suformuotą, kad aiškiau pavaizduotų šventus dalykus; krikščioniškoji visuomenė turi turėti galimybę, kiek galima, juos lengvai suprasti ir juose aktyviai dalyvauti savo naudai”.

Marijampolės tautinės vėliavos grąžinimo iškilmės prasidėjo bažnyčioje prie didžiojo altoriaus, šventinant trispalvę

Liturginių ženklų uždavinys yra matomais dalykais pavaizduoti neregimas religines paslaptis.

    Kitas svarbus reformų bruožas yra bendruomeninio pobūdžio išryškinimas. Pačiame pirmajame konstitucijos paragrafe, kuriame yra nusakomi Susirinkimo tikslai, pirmoje vietoje yra minimas rūpestis sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą, antroje vietoje yra minimas rūpestis tinkamiau mūsų laikams pritaikyti tas institucijas, kurias galima keisti, ir trečioje vietoje norima ugdyti viską, kas gali stiprinti vienybę tarp tų, kurie tiki Kristų.

Kelias į ištikimą draugystę. Draugiškumo piktžolės: neapykanta ir pavydas

VYTAUTAS KASNIŪNAS

    Žymi katalikė spaudos laikraštininke Dolores Curran viename straipsnyje, rašydama apie draugus ir draugystę, klausia, kas tavo gyvenime buvo geriausias draugas, kiek jų turėjai ir kiek jų liko šiandien?

    Nuo jaunystės dienų prisiminusi visus draugus, išrinkusi iš jų tarpo geriausius, ji, braukdama praėjusius gyvenimo metus, braukė ir tų dienų draugus, kurie, kaip ir metai, išnyko, lyg dūmai, neblaškomi vėjo. Kur jie dingo gyvenimo sampratoje, ji klausia? Kodėl nutolo nuo jos?.. Ar nebesusitikdami kasdieniniame gyvenimo kelyje, draugai gali nutolti vieni nuo kitų? O gal iš viso neturėjo geriausio ar geriausių draugų? Gal tik ji viena juos vadino savo geriausiais draugais?

Du nauji kryžiai Marijampolės bažnyčios šventoriuje. Kairėje — dėkojant Dievui už Marijampolės vardo atgavimą; dešinėje — tremtinių kryžius

    Nustoti draugo labai skaudu. Nusivylimas sukelia širdgėlą, praėjusių dienų dvasinis grožis, gėris apsigaubia tamsia naktimi.

CHIARA LUBICH

    “Greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose” (Lk 19, 5).

    Tie žodžiai paimti iš Zachiejaus epizodo. Kai Jėzus ėjo per Jericho miestą jį supo didelė minia. Tarp žmonių buvo Zachiejus, muitininkų viršininkas, dėl savo profesijos laikomas nusidėjėliu. Jis norėjo pamatyti Jėzų, bet negalėdamas dėl savo žemo ūgio, užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį. Tai atkreipė Mokytojo dėmesį. Kai Jėzus pašaukė jį vardu, sakydamas, kad nori apsilankyti jo namuose, minia didžiai nustebo ir pasipiktino.

    Toje scenoje nuostabiausias dalykas buvo Jėzaus meilė tokiems, kurie galėjo būti labiausiai nutolę nuo Dievo. Jo meilė viršijo žmogišką samprotavimą, iš anksto susidariusias nuomones teisiųjų galvojimą, socialinę tvarką, viską. Jėzus neteisia, nežiūri kaltės didumo ir asmeniškos individo atsakomybės, jis nori tik jį gelbėti. Jo meilė nežino ribų, kai jis mato žmogaus silpnumą ir nepajėgumą vien tik savo galiomis būti tuo, kuo jis turi būti. Nėra abejonės, kad Zachiejaus vidaus stovis buvo labai blogas. Bet Jėzui atėjus į jo namus, nenumatytas dalykas įvyko. Zachiejus tapo nauju žmogumi. Jėzaus meilės paveiktas, Zachiejus nuoširdžiai prisipažino nusidėjęs. Jis pareiškė, kad nori atlyginti tiems, kuriems buvo padaręs ką nors blogo, pasiryždamas pradėti naują gyvenimą — niekada daugiau negyventi egoistiškai, tik tarnauti artimui.

“Neliudėkime, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tegul bus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą”.

Arkiv. Mečislovas Reinys — 1951

    1941 m. birželio 22 d. Vilkaviškio rajone, netoli Bartninkų miestelio, Budavonės miškelyje, buvo nukankinti trys kunigai: Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir Jonas Petrika. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kaip, kieno ir dėl kokios priežasties jie buvo nužudyti. Šis šiurpus įvykis išliko žmonių atmintyje, ir pagal jų pasakojimus žinoma, kad birželio mėn. 22-os dienos ankstų rytą rusų kareiviai (sakoma, kad jų tarpe buvęs ir lietuviškai kalbantis civilis) iš Lankeliškių parapijos klebonijos išsivedė minėtus kunigus, susodino juos į sunkvežimį ir išvažiavo Bartninkų link. Po kiek laiko jie buvo nuvežti į maždaug už 2 km nuo Bartninkų esantį Budavonės miškelį, nurengti, pririšti prie medžių ir žiauriai kankinti: išmušti dantys, išsukinėtos rankos, subadyti kūnai, nupjauti pirštai ir t.t. Netoliese gyvenę valstiečiai girdėję riksmus miškelio pakrašty. Kiek vėliau kažkas matė ir čia pat miške gulinčius sužalotus kūnus.

    Praėjus frontui, kitą dieną kunigų lavonai buvo parvežti į Lankeliškius, nuvalyti, aprengti liturginiais drabužiais ir palaidoti.

    Matyt, tik ką parvežti kunigų kūnai atrodė baisiai, jei nemaža žmonių dar ir šiandien tai prisimena su šiurpu.

    Kunigo J. Dabrilo palaikus giminės iš karto parvežė į jo gimtąją parapiją ir palaidojo Alksnėnų bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau ant jo kapo buvo pastatytas paminklas su kankinimo vaizdu. Tiesos ir kultūros priešams tas vaizdas itin nepatiko ir 1956 m. buvo sunaikintas. Pats paminklas išlikęs.

    Neraudokit, pušelės, didvyrių!
    Tik per kryžių atgimsta širdis!
    Užrūdiję sugirgždo jau vyriai

    Atbudimo diena jau arti:

    Nužymės ji į ateitį kelią
    Jūsų kraujas radastom pražys...
    Prie sugriautų sodybų jau želia
    Ąžuolai
ateitis mūs graži.

    Vyturiai jau Tėvynėn sugrįžo.
    Iš Gulago ir vėlės sugrįš...
    Atsities ir sumindžioti kryžiai,
    Ir atversim į Laisvę duris.

    Ar mokėsim dėkoti Kūrėjui,
    Kad jau blaivos Tėvynės dangus,
    Kad mūs akys išvysti suspėjo
    Atgimimo pirmuosius daigus?!

KUN. A. ŠEŠKEVIČIUS

    1988 m. birželio 7 d. Gargždų kapinėse Laugaliuose su muzika be bažnyčios žmona palaidojo savo vyrą Stasį Stašinską, buvusį Tarpkolūkinės organizacijos darbininką, mirusį vėžiu, aprūpintą ligonių sakramentais. Ji norėjo velionį palaidoti su bažnyčia, bet paprašė Tarpkolūkinės organizacijos vadovybę paramos laidotuvėms. Toji vadovybė jai paaiškino: “Jei laidosi su bažnyčia, nieko neduosim, o jei be bažnyčios, tai gausi viską: karstą, mašiną, muziką ir kitką”. Vargo spaudžiama, apsisprendė laidoti be bažnyčios, tik užprašė mišias ir pakvietė kunigą pašventinti duobės atskirai, kad jis per laidotuves nepasirodytų. Taip ir padarė, ir abi pusės buvo patenkinots...

    Ateistinė valstybė ir laikosi vergų prekyba: jei neisi su mumis —negausi darbo ir neturėsi duonos. Iš ko gyvensi? Juk mūsų rankose viskas... Ar nori badu mirti? Jei mokytojai, gydytojai, viršininkai ir bet kurie tarnautojai lankys bažnyčią, nustos vietos ir darbo pagal savo specialybę. Ką darys? Reikia gyventi, todėl reikia ir šokti, kaip ateistinė valdžia groja: išsižadėti bažnyčios ir tikėjimo bent išorinai. Tada patenkinti ir ateistai, ir parsidavėliai vergai.

    Skelbiama religijos ir sąžinės laisvė, bet tegul mėgina moksleiviai ir studentai ja naudotis — tuoj ims persekioti, pašiepti ir grasinti: neįstosi į universitetą, o įstojusis išlėks iš jo. Kur dėtis? Nori ar nenori, reikia prisitaikyti ir vergiškai paklusti. Tada pirkliai patenkinti, nors vergai grandinėmis surakinti. Jei nori užimti šiltesnę vietą, būk partietis — gausi gerą butą, didesnę algą ir kitų privilegijų. Mes duodame tau, o tu duok mums! Mes tau duodame medžiagą, o tu atiduok mums save, savo tikėjimą, savo šeimą: tavo vaikai vaikščios linksmi su raudonais kaklaraiščiais, vyks į ekskursijas, tik ne į bažnyčias.

LEONAS JUOZAPAVIČIUS

    Tolerancija yra priešingos nuomonės, įsitikinimo ar pažiūros gerbimas. Gyvenime vyksta daugybė įvairių politinių, socialinių, religinių, visuomeninių ir kitokių reiškinių. Žmonės skirtingai žiūri ir savaip juos supranta. Priklausomai nuo to, kaip tie reiškiniai yra vertinami, ir susidaro skirtingos žmonių nuomonės. Tas nuomones galima suskirstyti į dvi grupes:

    1.    Neesminės, t.y. mažareikšmės, neturinčios kokios nors įtakos politiniame, ekonominiame ir visuomeniniame žmonių gyvenime.

    2.    Esminės, t.y. svarbios, nuo kurių įgyvendinimo ar neįgyvendinimo priklauso ne tik valstybės politinė santvarka, materialinė gerovė, religijos laisvė, visuomeninė veikla, bet ir žmonių tarpusavio santykiai.

    Pirmajai grupei būtų priskirtinos nuomonės, kurios dažniau pasireiškia privačiuose pokalbiuose, šeimoje, atskirų būrelių diskusijose ir pan. Teko girdėti, kaip du pašnekovai reiškė skirtingas nuomones dėl parduoto namo vertės. Nors tas namas buvo trečio asmens, tad jiems buvo visiškai nesvarbu, už kiek tą namą pardavė.

    Yra tam tikra grupė žmonių, kurie mėgsta pareikšti savo nuomonę visur ir visada. Pasibaigus koncertui, dar neišėjus iš salės, tuojau pasigirsta nuomonė, kad tas solistas nepatinka. Paklausus kodėl, nieko negali atsakyti. Panašiai pareiškia savo nuomonę knygos skaitytojas, sakydamas, kad tą knygą neverta skaityti, bet vėl neįstengia pasakyti, dėl ko jis taip mano: ar nepatinka siužetas, stilius, personažai, o gal pats knygos autorius. Kai kurie parodų lankytojai labai smarkiai kritikuoja meno kūrinius. Bet vertinti ir kritikuoti meno kūrinius gali tik tie, kurie yra studijavę meną, šios srities specialistai.

ZENTA TENISONAITĖ

autoportretas II

Kai skaitau tavo laišką,
mano akyse atsispindi žodžiai,
 kaip vandeninių dažų arabeskai,
ir nuo mano minčių stogo
nuplauna liūdesio lašus.

Aš statau nematomas pilis,
kur tarp žiemos ir vasaros
auksinis lietus pakelia
bures iš žvaigždžių ir,
 bandydamas paslėpti tamsiai
     mėlyną tylą,
 kas rytą grįžta į apleistą sodą.

Mano ranka paišytas saulėrodis
vejasi stiklo kalnus įsauly.
Iš mano rašto krinta keisti ženklai.
Ir veltui bandau išbraukti tą
pilką jūros liniją, ar atminti
 sapną tarp dviejų minčių.

Ar tiki dalykais, mintimis ir jausmais?
Užmik, ir nieko nebelieka.
Poetai rašo tai, kas jau seniai
buvo rašyta: Kruvinos Širdies
        Testamentą.
Ugnies Žemėlapį. Degančią Jūrą.
Taikos Relikvijas. Dienų Nuovargį.
Mintys suskaldo Dievą...
Kai sapnuoju pavasarį,
mano šešėlis vejasi senus žodžius.
Tarp žodžių slepiasi tai, ko
nenoriu parodyti veidrodžiui.
Bet aš tiek daug pamiršau...
Žiema ir vasara nuskęs,
palikdama pasidalinti
bespalvį vėjo palikimą...

Ramunė Kubiliūtė

    Keičiasi pasaulis, bet ar iš tikrųjų keičiasi žmonės? Paklausk vyresnio amžiaus asmens, kuo jis domėjosi, kai buvo jaunas. Atsakymas bus labai girdėtas. Jam rūpėjo meilės reikalai, draugai, ateitis, gal ir šeimos reikalai. Ar rūpėjimas ir susidomėjimas yra tas pat — tai įdomus klausimas. Kai kuriais atvejais — taip, kai kuriais — ne.

    Susidomėjimas reikalauja laiko, pasišventimo ir žinojimo, kuo domėtis. Dabartinis jaunimas skiriasi nuo kitų laikų jaunimo tik tuo, kad jo pasaulis kitoks. Jo kasdieninis gyvenimas yra apsuptas įvairių užsiėmimų, intrigų, išsiblaškymų, progų ir pagerėti, ir pablogėti.

    Jaunuolis, žiūrint į jo amžių, gali būti gimnazistas ar universiteto studentas, gali būti jaunas darbininkas ar profesijos žmogus. Aišku, kad gimnazistas domėsis vienais dalykais, o universiteto studentas kitais; tas pat pasakytina apie paprastą darbininką ir kokios nors profesijos asmenį.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

ATIDENGTAS PAMINKLINIS AKMUO

    28 d. spalio netoli Maišiogalos, ten kur kadaise ėjo demarkacinė linija tarp lenkų okupuoto Vilniaus krašto ir Lietuvos, atidengtas paminklinis akmuo ir pasodinta ąžuolų giraitė. Tegul jie ainiams primins, koks nelengvas buvo senelių ir tėvų kelias į tautos šventovę - Gedimino miestą. (Tiesa)

MUZIEJUS BUVUSIAM DVARE

    Buvusiuose Pakruojo dvaro rūmuose, respublikinės reikšmės architektūros paminkle, įsikūrė ekslibristų ir knygos grafikos muziejus. Jame renkami ir propaguojami lietuviškų knygų ženklai bei knygų grafika. Muziejaus įkūrimo iniciatorius ir tvarkytojas Jonas Nekrašius ir rajono kultūros skyriaus vedėjas Alfredas Šimkus. (Tiesa)

Sibiro tremtinio laidotuvės Lietuvoje

ELEGIŠKA RUDENS MOZAIKA

    Tokio saulėto ir šilto rugsėjo, pasirodo, nebūta keturias dešimtis metų. Vilniuje kiekviename kampe bobutės pardavinėjo obuolius, o spaudos kioskuose pūtėsi rietuvės nebeišperkamų laikraščių. Juos leido kas tik panorėjo. (Švyturys)

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

    Praėjusiais metais šiame skyriuje rašėme apie linksnių vartojimą, ypač apie jų vartojimo klaidas. Šiais metais turbūt rašysime apie prielinksnių vartojimą, bet šį kartą nutarėme šiek tiek pakalbėti apie kirčiavimą. Visi žinome, kad lietuvių kalbos kirčiavimas yra labai sunkus ir painus. Kažin ar surastume bent vieną lietuvį, kuris kalbėdamas nepadarytų jokios kirčiavimo klaidos? Žinoma, turėtų gerai kirčiuoti mūsų kalbininkai. Jie, be abejo, žino, kaip vieną ar kitą žodį kirčiuoti, bet kalbėdami, žiūrėk, ima ir ne taip sukirčiuoja kokį žodį. Na, bet ne apie juos čia norime kalbėti. Neminėsime nė paprastų, bemokslių piliečių (kurie kartais geriau kirčiuoja negu universitetus baigusieji inteligentai). Čia kaip tik galvoje turime mokslus baigusius inteligentus, visuomenės veikėjus, kurie dažnai skaito paskaitas, kalba per radiją ir pan. Jau kur kur, bet viešai kalbant, ypač per radiją ar televiziją, reikėtų stengtis beveik tobulai kirčiuoti. Juk taisyklingas kirčiavimas priklauso prie kalbos kultūros.

    Aišku, kad čia nemanome plačiai apie kirčiavimą kalbėti, paminėsime tik keletą dažnai vartojamų žodžių, kuriuos didesnė mūsų visuomenės dalis netaisyklingai kirčiuoja, o tų žodžių kirčiavimas yra tikrai nesunkus. Norime pabrėžti, kad, sakydami “didesnė mūsų visuomenės dalis”, turime omenyje ne tik išeivijos lietuvius, bet ir gyvenančius Lietuvoje, ir net kalbančius per Vilniaus radiją. Štai tie keli žodžiai:

    naikinti. Dauguma mūsų tautiečių sako naikinti, naikina, naikinimas, sunaikino ir t.t. O juos reikia kirčiuoti: naikinti, naikina, naikinimas, sunaikino... Bažnyčiose per mišias nuolat girdime: Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes... (Taip pat ir kai kurie Vilniaus radijo kalbėtojai nuolat naikina...) Tad išmokime bažnyčioje sakyti: Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...

Pavojus didelis, bet tylima

     Kaip žinoma, Černobylio atominės elektrinės avarijos metu sprogęs reaktorius buvo užpilamas ir švinu. Tačiau didelė švino dalis pasklido ir nusėdo įvairiuose rajonuose, taip pat ir Gudijoje. Yra reali grėsmė apsinuodyti švinu, cheminiais junginiais, kaip radiacijos priedu, nors apie tai niekas nekalba, informacija laikoma didele paslaptimi. Kieno tai politika? Kam ji naudinga? Matyt, tik pačiai Atominės energijos minsterijai. Bet argi apie šią grėsmę gali tylėti ir medikai? — klausiama “Medicinskaja gazeta”.

Įdomus atradimas

     Sovietų mokslininkai skelbia naujas žinias apie žmogaus odos savybes. Išprakaitavusi oda maždaug dvi minutes, yra atvira skystoms medžiagoms. Mat tas dvi minutes prakaito kanalai būna atviri ir ne tik praleidžia, bet tiesiog siurbia vidun visokius skysčius. Todėl į audinių skystį, limfą ir kraują gali patekti ir naudingų, ir žalingų organizmui medžiagų — oda būna tarsi neužgijusi žaizda. Kai pirtyje įkaitęs žmogus pasineria į baseiną, jo oda per dvi minutes įsiurbia apie 10 mililitrų vandens. Taigi karštą dieną suprakaitavusiems pavojinga vėsintis įvairiuose vandens telkiniuose, kur gali būti visokių bakterijų. Jei žmogus atvės pavėsyje ar po vėsiu dušu, jo oda vėl taps patikima apsauga. Svarbu atminti: oda atvira tik tuo momentu, kai žmogus liaujasi prakaitavęs.

Vilniaus parduotuvėje

Kiškis atėjo į parduotuvę ir klausia:

—    Ar morkų turite?

—    Ne.

Kiškis atėjo kitą dieną ir vėl klausia:

—    Morkų turite?

—    Nėra morkų! O jeigu dar rytoj ateisi ir klausi morkų, tai aš tau ausis prie prekystalio prikalsiu!

Trečią dieną kiškis atėjęs klausia:

—    Vinių turite?

—    Ne.

—    Tai gal turite morkų?

Kaip tampama čempionais

Draugas Pusdešris dar prieš pusmetį svėręs 150 kilogramų ir visame mikrorajone garsėjęs kaip didžiausias nutukėlis, neseniai atletinės gimnastikos pirmenybėse užėmė prizinę vietą svorio kategorijoje iki 90 kilogramų. Paklaustas, kaip pavyko tapti tokiu atletu, Pusdešris atsakė, kad už tai jis yra dėkingas televizorių gamintojams.

—    Kai nusipirkau televizorių, — aiškino jis, — tai ir ėmiau tąsytis: iš namų — į taisyklą, iš taisyklos — į namus ir t.t. Paskui taip įpratau, kad rytais namie ėmiau jį kilnoti. Dabar laukiu, kol pradės gaminti sunkesnius televizorius. Tuomet bus galima galvoti ir apie čempiono titulą.

 *  *  *

Čia priėjo Kindziulis

Vilniuje, prie arkikatedros, Kindziulio dėmesį patraukė būrelis žmonių. Priėjęs išgirdo:

—    Bado streikas...

Truputį sutrikęs, Kindziulis pasakė:

—    Ir kas čia tokio — visa šalis badauja...

■ Nijolė Sadūnaitė pasikalbėjime, išspaudintam “Tėviškės žiburių” 41 n-ry, pareiškė, kad ją į slaptą “Liet. katalikų Bažnyčios kronikos” leidimą buvo pakvietęs a.a. kun. J. Zdebskis, kuris iš karto ją įspėjo, kad už tai gali būti teisiama. Ji mielai įsijungė. Tuo laikotarpiu buvo paskirta 13 nusipelniusių čekistų sekti “Kronikos” leidimą, šantažu, kratomis, areštais siekti “Kroniką” sunaikinti, tačiau tai jiems nepavyko. N. Sadūnaitė buvo areštuota 1974 m. rugsėjo mėn. 27 d. KGB rūsiuose — izoliatoriuje buvo tardoma, už “LKB kronikos” perrašymą buvo nuteista 6 m. laisvės atėmimu ir 3 m. griežto režimo konclagery. Buvo laikoma Mordovijoje Baraseva, nutremta į Krasnojarską. 1989 m. liepos 14 d. Aukščiausias Lietuvos teismas ją reabilitavo, pripažino, kad buvo nuteista be pagrindo.

■    Ukrainiečių vyskupo Bazilijaus Losteno paprašyti daugelis JAV kongreso narių parašė laiškus Sovietų Sąjungos prezidentui Gorbačiovui, prašydami, kad legalizuotų Ukrainos katalikų Bažnyčią.

■    Hollywoode keletas filmų žvaigždžių pasirūpino sueiti į ryšį su seselėmis ir kunigais, kad padėtų tinkamai pavaizduoti religinį ir dvasininkų gyvenimą.

■    JAV vyskupai į savo ganytojišką laišką įtraukti nusprendė mintį, kad, kovojant su AIDS liga, reikia pirmiausia skaistaus gyvenimo, o ne kondomų, ir griežto susilaikymo nuo narkotikų, o ne naujų, gerai sterilizuotų adatėlių duoti narkomanams.

“Laiškų lietuviams” sukaktis ir konkursas

    Ateinančių metų vasario mėnesį sueina lygiai 40 metų nuo “Laiškų lietuviams” pasirodymo. Ši sukaktis bus paminėta metinėje šventėje balandžio 22 d., per Atve-lykį. Skelbiame ir ateinančių metų konkursą. Tai bus jau 31-asis konkursas. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas galės rinktis kurią nors iš šių temų:

    1.    Tikėjimo ir lietuvybės įtaka mano gyvenimui.
    2.    Mūsų šeimų pagrindinės problemos.
    3.    Ko aš pasigendu lietuvių spaudoje.
    4.    Moters vieta Bažnyčioje ir visuomenėje.
    5.    Kokią įtaką padarė mūsų lietuviškai veiklai glaudesni ryšiai su Lietuva.

    Konkursas baigiasi kovo mėn 1 d. Tiek suaugusiems, tiek jaunimui skiriamos 5 premijos: I — 200 dol., II — 150 dol., III — 100 dol., IV — 75 dol., V — 50 dol.

    Straipsniai turi būti tokie, kad tiktų spausdinti “Laiškuose lietuviams”. Jaunimo rašiniai turi būti bent 2-3 mašinėle rašytų puslapių. Prie straipsnio turi būti pažymėta, kad jis skiriamas jaunimo konkursui. Suaugusiųjų rašiniai turėtų būti bent 4-6 mašinėle rašytų puslapių.

    Autoriai pasirašo slapyvardžiu, o į atskirą vokelį įdeda savo tikrąją pavardę, adresą ir telefoną. Nelaukite paskutinių dienų, jau dabar pradėkite galvoti ir rašyti.