Antrojo Vatikano susirinkimo, popiežių enciklikų ir Marijos apsireiškimų šviesoje

KĘSTUTIS TRIMAKAS

Ankstyvesniajame “‘Laiškų lietuviams” numeryje buvo išspausdinta šio straipsnio pirmoji dalis: “Ką moko šių laikų Bažnyčia apie Švč. Mariją”. Čia spausdiname to straipsnio antrąją dalį.

D. ŠVČ. MARIJA APSIREIŠKIMUOSE

     Švč. Marija pakartotinai yra pasirodžiusi žmonėms. Šiais laikais ji pasirodo dažniau negu anksčiau. Pirmiausia, pažvelgsime į porą apsireiškimų iš tolimos praeities; paskui — į apsireiškimus, įvykius ne taip seniai, t.y. 1840-1950 m., pagaliau po naujų apsireiškimų apžvalgos pasvarstysime šiais laikais apsireiškiančios Švč. Marijos vaidmenį.

Neužgesk...   G. Didelytė

TOLIMOJE PRAEITYJE

     Sunku būtų pažvelgti į visus tolimos praeities apsireiškimus, tačiau bent kai kurie jų, kaip rodo du pavyzdžiai, įvyko žmones pakreipti į Dievą. Šie pavyzdžiai yra iš skirtingų laikotarpių ir net skirtingų žemynų.

     Guadalupe, Meksika, 1531 m. Meksiką užkariavo ispanai, kurie, nors katalikai iš vardo, nebuvo tinkami liudyti Kristų nei atstovauti katalikybei. Katalikybės priėmimas vietinių indėnų tarpe tegalėjo būti lėtas ir nenuoširdus. Motiniškas, indėnų širdžiai artimas Marijos pasirodymas katechumenui indėnui atvėrė kelią katalikybei Meksikoje.

     Šiluva, Lietuva, 1608 m. Krikščionių tarpusavio vaidai ir nebesirūpinimas tikėjimo reikalais nei sielų gerove privedė prie to, kad neseniai krikščionybę priėmusi tauta nustojo ir to menko, vos beprigyjančio tikėjimo. Šiluvoje apsireiškusi Jėzaus Motina savo graudžiomis ašaromis ir nuoširdžiu nusiskundimu pažadino tikėjimą bei rūpestį Dievo ir sielų reikalais.

NE TAIP TOLIMOJE PRAEITYJE

(1840-1950)

     Ne taip tolimoje praeityje savo svarbumu išryškėjo trys Švč. Marijos apsireiškimai: 1. La Salette, Prancūzijos Alpėse, 1848 m., 2.Liurde, Prancūzijoje, Pirenėjų kalnyno papėdėje, 1958 m., ir 3. Fatimoje, Portugalijoje, 1917 m.

     La Salette kalnuose dviem piemenėliams pasirodžiusi Švč. Marija verkė dėl buvusių krikščioniškų kraštų nukrikščionėjimo. Liurde Massabielle grotoje Nekaltai Pradėtoji per beraštę mergaitę ragino beprasidedančio “Dievas yra miręs” amžiaus žmones atgaila gręžtis į Dievą. I-ojo pasaulinio karo nunokiotos Europos pakraštyje, Fatimoje, trims piemenėliams Apsireiškusioji paskelbė rožinį ir pasiaukojimą jos Nekalčiausiajai Širdžiai, kaip Dievo norimą kelią išvengti iš Rusijoje kylančių klaidų, karo grėsmės, persekiojimų, tautų sunaikinimo, o taip pat paties pragaro pražūties. Apsireiškimai buvo patvirtinti antgamtiniais ženklais: La Salette — stebuklingu pagijimu, Liurde — staiga ištryškusiu šaltiniu bei aklojo praregėjimu, Fatimoje — saulės stebuklu, pastebimu tūkstančiams žmonių 30 mylių akiratyje,

     Iš tų trijų Marijos apsireiškimų Fatima pasižymėjo rimčiausiu perspėjimu ir pranašavimais. Deja, žmonių, net tariamų krikščionių, menkas dėmesio kreipimas parodė, kaip atbukusi yra žmonija antgamtinei Dievo tikrovei. Sąlyginai (t.y. “jei žmonės nenustos įžeidinėję Dievo, įvyks...”) pranašautas II-asis pasaulinis karas, klaidos, Bažnyčios persekiojimai ir kt. įvyko su visom baisiom pasekmėm, tautų (ju tarpe ir Lietuvos) užkariavimu, masinėmis žmonių žudynėmis ir kt.

AR PO VISO TO ŽMONIJA PRADĖJO GRĘŽTIS Į DIEVĄ?

     Trys popiežiai — Pijus XII, Paulius VI ir Jonas Paulius II — parodė ypatingą dėmesį Marijai ir jos apsireiškimams Liurde bei Fatimoje (žr. šio straipsnio pirmąją dalį). Nežiūrint to, net II-asis pasaulinis karas krikščionijos nepabudino, o Vatikano II suvažiavimo struktūrinės reformos tesujudino Bažnyčios paviršių. Tariami krikščionys materialinio pagonizmo įtakoje Vakaruose vis labiau nusisuko nuo Dievo; Rytuose daugumas buvo priversti pasiduoti komunistinio ateizmo sistemai.

ŠIAIS LAIKAIS (1960-1990)

     Šiais laikais Švč. Marija apsireiškia dažniau, negu bet kada anksčiau, ir įvairiose pasaulio šalyse. Šv. Sosto Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Ratzinger tai pavadino “laiko ženklu”. 1970 m. Popiežius Paulius VI panaikino ankstyvesnius varžymus: apie Bažnyčios dar nepatvirtintus apsireiškimus leidžiama medžiagą platinti ir spausdinti (t.y. nereikia Bažnyčios patvirtinimo nei leidimo, nebent būtų priešinga tikėjimui); leidžiama vietoves lankyti (tik neleidžiama ruošti oficialių maldininkų kelionių, kaip pvz., Bažnyčios institucijoms ar padaliniams, kaip pvz., vyskupijoms). Bažnyčios vadovybė, paprastai vietinis vyskupas, privalo tirti: neradus klaidos, o matant teigiamus vaisius sieloms, galima patvirtinti vietovės “pamaldumą”, o vėliau — po tolimesnio stebėjimo ir tyrimo —įvykių antgamtiškumą.

     Šiais laikais žinomesni apsireiškimai yra įvykę ar tebevyksta šiose vietose: Zeitun, Egipte (1968-1969), Akitoje, Japonijoje (1973-1981), Betanijoje, Venecueloje (nuo 1976 m.), Cuapoje, Nikaragvoje (1980), Medjugorjėje, Jugoslavijoje (nuo 1981 m.), San Nicolas, Argentinoje (nuo 1983 m.), Grušive, Ukrainoje (1987), o taip pat Italijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Korėjoje ir kitur. Lietuvoje yra minimi Skiemonys (1962), o Ilgojo pasaulinio karo metu — Šimonys (1941) ir Girkalnis (1943).

     Šie apsireiškimai yra tiek nauji, kad kai kuriuos bažnytinė vadovybė dar tebestebi ir tebetiria. Tačiau vietiniai vyskupai antgamtiniais patvirtino įvykius Akitoje (Japonijoje) ir Betanijoje (Venecueloje), o koptų ortodoksų patriarchas ir katalikų koptų patriarchas — Zeitune (Egipte). Vyskupas leido pamaldumą Marijos apsireiškimų vietoje Kibeho (Ruandoje). Apsireiškimo vietovėse sakydami pamokslus ir statydami šventoves, vietos vyskupai parodė savo palankumą įvykiams Cuapoje (Nikaragvoje), San Nicolas (Argentinoje), Naju (Korėjoje) ir kitur.

     Kaipo “laiko ženklus” (kardinolo Ratzinger teigimu) tad ir suminėsime kelis reikšmingesnius Švč. Marijos apsireiškimus.

     Zeitun, Egipte, 1968-1969. Tai Kairo priemiestis, kur, pagal tradiciją, buvo apsistojusi nuo Erodo iš Betliejaus pabėgusi šventoji Šeima. Čia keliolikos mėnesių laikotarpyje Švč. Marija rodėsi virš koptų ortodoksų bažnyčios vakare ar naktį, klūpanti ar stovinti, besimeldžianti ar laiminanti žmones. Ją matė šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia musulmonų. Aleksandrijos koptų ortodoksų patriarchas Kyrollos šiuos pasirodymus pripažino tikrais 1968.V.5, o po kiek laiko — ir katalikų koptų patriarchas kardinolas Stefanos I. Įvyko daug staigių, mediciniškai neišaiškinamų pagijimų, dar daugiau — dvasinių atsivertimų, tikėjimo sustiprėjimo. Šie apsireiškimai yra išskirtiniai: 1. Švč. Marija pasirodė ne pavieniams regėtojams, bet šimtams ir tūkstančiams, 2. ne krikščionims, bet daugiausia musulmonams, 3. Ji netarė nė žodžio, o kalbėjo savo elgesiu, laimindama ir melsdamasi, Šie apsireiškimai turi ryšį su įvykiais Skiemonyse, kur 1962. VII. 14 pasirodžiusi Švč. Marija pasakė regėtojai Ramutei, kad ji daugiau čia nebepasirodys, bet pasirodys Egipte.

     Akita, Japonijoje, 1973-1981. Švč. Marijos apsireiškimai buvo vietinio vyskupo, pakartotiniai atsiklaususio Šv. Sosto, patvirtinti antgamtiškais. Eucharistijos tarnaičių vienuolyne po kryžium stovinčios Marijos, Tautų Karalienės, medinė statula daug kartų liejo ašaras, o iš delne atsivėrusios gyvos žaizdos kraujavo. Šie įvykiai buvo stebėti daugelio žmonių; ašaros ir kraujas buvo ištirti ir pripažinti žmogaus ašarų ir kraujo organinės sudėties. Tuo buvo patvirtinti Švč. Marijos nurodymai, skatinimai bei perspėjimai, kuriuos girdėjo staiga pasveikusi sesuo Agnietė Sasawauga: Švč. Mariją skaudina daugelio sielų pražuvimas; jei žmonės neatgailaus ir neatsivers, pasaulį ištiks už didijį tvaną baisesnė bausmė; Marija sakėsi galinti žmones dar išgelbėti; ji ieškanti sielų, kurios kentėjimais ir neturtu atsiteistų už nusidėjusius ir nedėkinguosius. Tik Eucharistija ir rožinis gali išgelbėti.

     Cuapa, Nikaragvoje, 1980. Civilines kovas patinančiame krašte Švč. Marija pasirodė lauke 50 m. kaimiečiui Bernardui Martinez, liepdama jam skelbti: “Atleiskite vieni kitiems. Mylėkite vieni kitus. Siekite taikos. Melskitės. Kalbėkite rožinį. Prašykite tikėjimo, kad turėtumėte jėgų nešti savo kryžių. Kentėjimai negali būti pašalinti iš šio pasaulio. Pasauliui gresia dideli pavojai. Aš esu su jumis visais, nors ir nematote”. Vietinis Juigalpos vyskupas Pablo Antonio Vega, įsitikinęs tų apsireiškimų tikrumu, nupirko apsireiškimų vietą, stato koplyčią; liepęs regėtojui viską surašyti, raštą spausdino su savo įvadu. Nikaragvos vyskupų konferencija tiria.

     Medjugorje, Jugoslavijoje, nuo 1981 m. iki šios dienos (1990.11.25). Tai nuostabiausi, Bažnyčios istorijoje ilgiausiai besitęsią Švč. Marijos kasdieniniai apsireiškimai, pradžioj šešiems 10-16 m. jaunuoliams, dabar — iš jų keturiems. Apsireiškusioji pradžioj iš žmonių reikalavo tikėjimo, vėliau parapijos žmones mokė melstis ir gyventi Dievo meilėje; paskui vidiniu balsu per dvi paaugles (dabar jaunuoles) jaunimo grupei perdavė dvasinio gyvenimo gaires. Paskutiniuoju laiku jos vieši nurodymai yra taikomi ir skelbiami visai žmonijai. Taip Jėzaus Motina savais žodžiais skelbia savo Sūnaus Evangeliją: pripažinti Dievą, atgailauti, palaikyti nuolatinį ryšį su Dievu malda, su kitais sugyventi, kiekvieną mylėti, daryti gera. Vietovę aplankė milijonai, daug atsivertė. Užregistruota 360 staigių pagijimų. Daugelyje kraštų įsisteigė centrai, maldos ir dvasinio gyvenimo grupės (1988 m. tokių grupių buvo 500 Austrijoje, 500-600 JAV-ėse, Italijoje tokioms grupėms priklausančių — bent 15.000 asmenų; panašiai ir kituose kraštuose) religinės bendruomenės ir sąjūdžiai (Lietuvoje — “Taikos vaikai”). Tikrai galima kalbėti apie šiais Švč. Marijos apsireiškimais sukeltą dvasinio atsinaujinimo judėjimą. Didelį dėmesį yra parodęs Vatikanas, kuris tyrimo atsakomybę iš nepalankaus vyskupo rankų perleido visai Jugoslavijos vyskupų konferencijai (tai vienintelis toks atvejis visos Bažnyčios istorijoje! Su pagrindu spėjama, kad tai padaryta popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu). Paskutiniu laiku Vatikanas ragina vyskupų konferencijos komisijas nebedelsti, bet paskelbti išvadas; jų tikimasi jau 1990 m. pavasarį.

     Kibeho, Ruandoje, Vidurio Afrikoje, nuo 1981 m. Prasidėję tais pačiais metais, kaip ir Medjugorjėje, šie apsireiškimai yra kiek panašaus pobūdžio kaip Jugoslavijoje, tik retesni ir pritaikyti afrikiečių mentalitetui. Jėzaus Motina, pasivadinusi “Žodžio Motina”, rodėsi katalikų kolegijos šešioms studentėms (tik dvi iš katalikų šeimų), o pasirodęs Kristus 15 m. pagonį berniuką mokė “Tėve mūsų”, “Sveika Marija” ir rožinį. Berniukas atsivertė. Apsireiškusioji skelbė: Dievas yra; Jis myli žmones, bet velnias stengiasi atitraukti sielas nuo Jo; būtina yra visa širdimi atsiversti, kreipti gyvenimą į Dievą, kad Jis taptų gyvenimo tikslu. Švč. Marija ieško pasiaukojančių dėl sielų išganymo. Jau 1983 m. vysk. Baptiste Gahamanyi savo ganytojišku laišku patvirtino pamaldumą pasirodymų vietovėje.

     Grušiv, Ukrainoje, 1987-1988 m. Švč. Marija pasirodė virš tuščios, valdžios konfiskuotos rytų apeigų katalikų bažnyčios (pagal tradiciją, ši bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur ji anksčiau buvo pasirodžiusi; panašus atvejis Šimonyse, Lietuvoje, 1941 m.). Pirmą kartą Švč. Marija pasirodė Čemobilio nelaimės metinėse (1987.IV.26) dvylikametei Marinai Kizyn ir jos motinai. Vėliau ją matė ir kiti. Paplitus žiniai, ėmė plaukti minios. Valdžia blokavo kelius. Švč. Marija kalbėjo: “Nepamirškite tų, kurie mirė

     Čemobilio nelaimėje. Černobilis yra priminimas ir ženklas visam pasauliui... Laikai ateina, kurie yra išpranašauti, kaipo galutiniai laikai. Žiūrėkite į nelaimę, kuri yra apgaubusi pasaulį: nuodėmės, drungnumas, genocidas. Aš ateinu su ašaromis akyse ir maldauju jūsų: melskitės ir dirbkite gėriui ir Dievo garbei. Dirbkite Dievui, nes be to nėra laimės ir niekas nepelnys Dievo karalystės. Rožinis yra ginklas prieš šėtoną. Kalbėkite rožinį kasdien... nuolatos kiekviename žmonių susibūrime... Ukrainiečiai turi tapti Kristaus apaštalais rusų tautai, nes, jei krikščionybė nesugrįš į Rusiją, kils trečiasis pasaulinis karas”. Vatikanas yra atkreipęs dėmesį į šiuos įvykius. Doktrinos įstaigos prefektas kardinolas Ratzinger paprašė ukrainiečių katalikų vadą Terelya (kuris yra pats matęs Apsireiškusiąją Grušive) parašyti knygą.

     Lietuvoje. Švč. Mergelės Marijos palankumas lietuvių tautai buvo įrodytas josios ankstyvu, išskirtiniu apsireiškimu Šiluvoje 1606 m. Jos ašaromis patvirtintas nusiskundimas, tylus prašymas bei globa tebetaikomi tautai iki pat šių dienų. Tačiau yra paplitusios žinios ją pasirodžius Lietuvoje Il-ojo pasaulinio karo, o taip pat sovietų okupacijos kritiškais laikais: Šimonyse (1941), Girkalnyje (1943) ir Skiemonyse, Janonių kolūkio laukuose (1962). Dėl nepalankių sąlygų bažnytinė vadovybė šių įvykių negalėjo išsamiai ištirti.

     Liudijančiųjų pareiškimu, 1941.III.30 (Kančios sekmadienis) vakare Švč. Marija pasirodė virš Šimonių bažnyčios, vienoje rankoje laikydama komuninę, kitoj — kryžių; nieko nesakiusi.

     Girkalnyje šviesą virš bažnyčios matė daug kas, bet Švč. Mariją su Kūdikiu sakėsi matę tik keli — virš bažnyčios, po to nusileidusią ant didžiojo altoriaus. Ji sakiusi: “Aš esu Gailestingumo Motina... Jūsų tauta nepildė mano Sūnui duoto pasižadėjimo. Ištvirkusiu gyvenimu ir kitomis nuodėmėmis užsitraukė didelę bausmę. Būtų seniai sunaikinta... tiktai mano Sūnaus didelis gailestingumas ir mano nuolatinis prašymas sulaikė daug didesnių bausmių ir apsaugojo jūsų šalį nuo didelių sunaikinimų...”

     Netoli Skiemonių laukuose aštuoniolikmetė Ramutė Maksvytė Švč. Megelę Mariją matė du kartus (1962.VII. 13 ir 14). Pasirodžiusioji ragino melstis ir eiti išpažinties: “Žmonės labai nusidėjo ir toliau rūstina Dievą. Išgelbėsiu juos nuo pražūties tik tada, kai pasaulis pasidarys pamaldus ir daug melsis”.

ŠVČ. MARIJOS VAIDMUO APSIREIŠKIMUOSE

     Kokį vaidmenį atlieka Švč. Marija, apsireikšdama šiais laikais? Ji tai parodo: 1. savo vardais. 2. elgesiu ir 3. žodžiais.

     Marijos vardų prasmė. Švč. Marija savo vaidmenį dažnai nusako savo vardu. Liurde pasivadinusi “Nekaltuoju Prasidėjimu”, ji pradėjo savo motiniškos Nekalčiausios Širdies įtakos erą — savo tyru Dievui priklausomumu padėti nusidėjusiems vaduotis iš blogio, kad jie, kaip ir ji, priklausytų Dievui (prasmingas yra staiga ištryškęs šaltinis; Marija pasakė regėtojai jo vandeniu nusiprausti; vėliau aklas, nusiprausęs, praregėjo). Fatimoje “Rožinio Karalienės” vardu pasivadinusioji nurodė, kad žmonijos išganymo kelias randamas jos Dieviškojo Sūnaus ir josios gyvenime (rožinis — tai žmonių įsijungimas į Jų gyvenimą bei Jų nupelnytą Dievo išganymo malonę). Trys naujausi vardai ryškina Marijos vaidmenį: ji — ’Tautų Motina” (Akita), nes ji Dieviškojo “Žodžio Motina” (Kibeho), kaipo “Ramybės Karalienė” (Medjugorje) vedanti žmoniją į tarpusavio taiką ir Dievo teikiamą galutinę ramybę.

     Apsireiškiančiosios elgesys. Netardama nė žodžio, vien savo elgesiu Švč. Marija, Zeitun, Egipte, parodė, kad ji yra tarpininkė (antroji, po Kristaus) tarp Dievo ir žmonių. Ji klūpojo ir kėlė rankas — garbino Dievą ir užtarė žmones; tada ji žmones laimino, dalindama jiems iš Dievo gautas malones. Kur Apsireiškusioji bendravo su regėtojais (Medjugoije, Kibeho), ji parodė, kas Dievui ir jai patinka (malda, giesmės, atgaila, meilės darbai) ir kas nepatinka (nuodėmės, nesantaika). Medjugorjės jauni regėtojai žavėjosi jos įsijautimu, jai kartu su jais meldžiantis ir giedant.

     Apsireikšdama, Švč. Marija įvairiom progom rankoje laikė tai, kas jai tuo metu buvo prasminga parodyti žmonėms: kūdikį Jėzų (Šiluvoje, Šimonyse, Grušiv, kartais Zeitun, retkarčiais Medjugorjėje), komuninę (Šimonyse), kryžių (Šimonyse, retkarčiais Medjugorjėje), rožinį (Liurde, Fatimoje).

     Švč. Marijos žodžiai. Apsireikšdama žmonėms, Kristaus Motina visur pagrindinai skelbia tą pačią svarbią žinią: Dievas žmonių yra jau per daug nuodėmėmis įžeidžiamas; žmonės turi atsiversti, gręžtis į Dievą; kitaip žmoniją gali ištikti skaudi bausmė (Akita, Medjugotje, Kibeho, Cuapa, Grušiv ir kitur). Kur ji pasirodo trumpai (pvz., Skiemonyse), ji trumpai tenurodo kelią grįžti pas Dievą (malda, atgaila, išpažintis, rožinis). Kur ji pasirodo pakartotinai, ji aiškina plačiau. Kasdien pasirodydama Medjugorjėje, ji tiek parapijai, tiek visai žmonijai savais žodžiais perduoda savo Sūnaus Evangeliją, o jaunimo maldos grupei — palaipsniui dvasinio gyvenimo gaires. Tada tikrai to žodžio prasme savo motiniškais nurodymais ji žmones auklėja.

ŠVČ. MARIJA DARO, KĄ BAŽNYČIA APIE JĄ SKELBIA

     Jėzaus Motinos veikimas apsireiškimuose visai atitinka šių laikų popiežių ir Vatikano II suvažiavimo mokymą. Ji apsireiškia kaip mistinio Kristaus kūno, Bažnyčios, bei visos žmonijos Motina, aplankanti pavienias tautas bei skelbianti visuotinės svarbos tiesas — buvimą Dievo, kurį būtina pripažinti ir pas kurį būtina grįžti per žmogumi tapusį Jo Sūnų nuodėmių išpažinimu, atgaila bei dėkingai Jam pašvęstu gyvenimu. Tad Marija (kaip Bažnyčia šiais laikais pabrėždama moko) padeda žmonėms tikėjimu sueiti į kontaktą su Kristaus paslaptimi, su žmoniją išganančiu ir dėl Dievo Tėvo karalystės žmonių tarpe žmogumi tapusiu Dievo Sūnumi, Jo kryžiaus auka pelnytą pergalę prieš blogį dabar išpažintimi ir atgaila sau pritaikyti, rožiniu — Jį sekti ir į Jį panašėti, o Eucharistija — Juo maitintis bei Juo gyventi.

     Tai Kristaus Motinos vaidmuo — leisti Jam žmonėse Dievo malone gimti ir gyventi. Tai kartu Nekaltai pradėtosios Mergelės vaidmuo — Išganytojo pergalėje prieš blogį sugrąžinti sielose Dievo vaikų tyrumą, Tai pagaliau Dangaus ir Žemės Karalienės vaidmuo — padėti žmonėms bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, ugdyti širdyse Dievo meilę, taika ir ramybe paremti Dievo karalystę. Iš dangaus atėjusi, ji yra ir veikia pasaulyje žmonėms, mokydama juos žodžiais ir savo elgesiu, ji yra ir veikia pasaulyje besibaigiant antrajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo... Tuo pačiu, kaip Jonas Paulius II sako ir kaip ji pati apsireiškimuose teigia, ji šiuo kritišku laikotarpiu žmoniją ruošia naujam Kristaus adventui.

     Darna tarp šių laikų Bažnyčios mokslu nubrėžto Švč. Marijos vaidmens žmonijoje ir tarp jos apsireiškimais vykdomų darbų yra stebėtina. Tarsi Bažnyčia būtų savo popiežių žvilgsniais numačiusi ir lūpomis paskelbusi tai, ką Švč. Marija savo pasirodymais atėjo vykdyti. Tai ir yra: ką Bažnyčia skelbia, Švč. Marija vykdo: ji žmonijoje yra ir veikia kaip Motina. Motina iš dangaus, ruošianti žmones dangui.