KONSTANCIJA VALIUŠKIENĖ

Lietuvė moteris iki nepriklausomybės netekimo

    Nuo senų amžių lietuvė buvo vyro draugė, jo padėjėja. Dar prieš Mindaugo krikštą Volinijos metraštis rašo apie lietuves, atvykusias į Voliniją derybų. Derybose gali dalyvauti moteris tik tuo atveju, jei ji turi lygias teises su vyru į kunigaikštystės žemes. Lietuvos III-me statute taip pat rašoma apie moterų lygias teises su vyrais į palikimą, turto padalinimą, nuosavybę ir kita.

    Spaudos draudimo metu moterys kartu su vyrais, rizikuodamos laisvės netekimu, gabeno lietuviškas knygas į Lietuvą. XIX a. Lietuvos kaimo moterys ne tik mokėjo pačios skaityti, bet ir sugebėjo išmokyti savo vaikučius. Turbūt daugelis mūsų žino, kad XX a. pabaigoje Amerikoje yra beraščių ne ką mažiau nei XIX a. Lietuvoje.

Varpinė Micaičių apyl., Kuršėnų rajone O. Pajedaitės nuotr.

    Atgavus spaudą, įsikūrė “Saulės”, “Žiburio” bei kitos mokyklos. Moterys kartu su vyrais dirbo švietimo darbą. Moterys turėjo teisę ne tik dalyvauti rinkimuose į Vilniaus seimą, bet ir teisę būti išrinktomis atstovėmis į seimą. Į jį išrinktos net keturios moterys. Seimą atidarė delegatė Gabrielė Petkevičaitė, o sekretoriavo O. Muraškaitė-Račiukaitienė. 1920 m. Ženevoje vyko “International Women Suffrage Congress”. Jame atstovės G. Petkevičaitės pranešimas apie Lietuvos moteris, kad jos naudojasi visomis politinėmis teisėmės, nustebino didžiųjų valstybių atstoves, kurios tų teisių neturėjo. Lietuvos 1928 ir 1938 m. Konstitucijose moterų teisės nebuvo sumažintos, tačiau įvairiais potvarkiais jos buvo karpomos.

    1937 gruodyje jubiliejiniame moterų suvažiavime dalyvavo apie tūkstantis moterų įvairių politinių pažiūrų. Jos vieningai reikalavo, kad būtų vykdomi konstituciniai nuostatai, bei vyrų ir moterų lygybės dėsniai, kad vyriausybės nesiaurintų moterų teisių įvairiais potvarkiais bei įstatymais. Reikalavo, kad moterys nebūtų diskriminuotos visuomeninėse, valstybinėse bei mokslinėse tarnybose, kad jaunosios moterų kartos švietimas būtų moterų tvarkomas. Ne tik vyrai, bet ir moterys kartu sudarytų mokyklų programas. Joms buvo svarbu, kad įmonėse, kur dirba dauguma moterų, jomis rūpintųsi moterys inspektorės. Pasisakė ir spaudė, kad ne tik vyrai, bet ir moterys įeitų į įstatymų rengimo bei leidimo komisijas.

    Lietuvė moteris buvo visiškai įsisąmonijusi esanti lygiavertė asmenybė su vyru, integrali visuomenės dalis, kurios gerovė priklauso nuo moters pilnutinio joje pasireiškimo. Ne tik pajuto visuomenės atsakomybę, bet ir stengėsi reikalauti, kad jai būtų suteikta galimybė vykdyti darbus. Vyriausybės padaryta nuoskauda, ne tiek moterims, kiek visai tautai, buvo bandoma atitaisyti. Bet laiko buvo maža, vos pora metų iki okupacijos, didžiuma klaidų liko neatitaisytos.

Siekiai ir realybė išeivijoje

    Gimtojo krašto netekimas suspietė išeivius į glaudų bendradarbiavimą. Dar Vokietijoje grįžome į mokyklas, ansamblius, rašėm knygas, leidom periodiką. Emigravę į užjūrius, bandėme išlaikyti ir praplėsti išsineštą tėvynę ne tik širdyje, bet ir aplinkoje.

    Išeivijoje dauguma vyrų jungėsi politiniam Lietuvos vadavimo darbui. Moterys augino vaikus, formavo pagalbines draugijas lituanistinėms mokykloms, vienuolijoms, bažnyčioms, organizacijoms, šalpai ir kt. Moterys, su mažomis išimtimis, dirbdavo fabrikuose. Dažniausiai popietinėse pamai-nose, kai vyrai grįžę iš darbo, gali būti su vaikais.

    Augantys vaikai daugiausia lankė katalikiškas mokyklas, o šeštadieniais — lituanistines. Jie dainavo choreliuose, šoko tautinius šokius. Priklausė bent vienai ar daugiau lietuvių organizacijų, dalyvavo jų stovyklose. Be to, dar lankydavo muzikos, šokių, baleto pamokas.

    Svečioje žemėje tiek suaugusiųjų, tiek vaikų bei jaunimo gyvenimas buvo judrus, pareikalavęs daug energijos, darbo ir laiko. Nors ir nebuvo matriarchalinė bendruomenė, bet moteris — motina buvo toji spiritus movens, iniciatorė, koordinatorė ir pagalbininkė.

    Beveik be išimties visiems išeiviams rūpėjo užsitikrinti materialinę gerovę. Patirtas tėvynės, nuosavybės praradimas, naujo krašto svetimumas, brangiai kainuojąs mokslas ypač skatino dirbti ir taupyti. Jaunimas, tėvų patariamas, taip pat vertino materialinę gerovę ir rinkosi pelningas profesijas. Darbštūs ir gabūs jaunieji lietuviai akademikai pateko į “Who is Who” aukštai vertinamus sąrašus, užėmė aukštas pozicijas.

    Nuo pat imigracijos pradžios spaudoje atsispindėjo didesnė ar mažesnė aukso dievukui švitėjanti pagarba. “Savo nauju automobiliu išvyko atostogų Floridon”. “Įsigijo naują gražia rezidenciją”. “Vaikai, baigę aukštus mokslus, dirba vienoje didelėje firmoje aukštose pareigose” ir t. t.

    Kartais spaudoje pasirodydavo skatinimas susidomėti humanitariniais mokslais, profesijomis. Pabrėžiama dvasingumo, jei ne viršiškumo už materiją, tai bent svarba žmogaus gyvenime.

    Išeivija puoselėjo tautines tradicijas, stengėsi išauklėti atžalyną lietuviška, krikščioniška dvasia, rėmė kultūrines apraiškas. Norėjo ir patys kultūrėti, ir vaikus ta linkme nukreipti. Mus jungė bendras tikslas palengvinti pavergtos tautos ekonominį nepriteklių, stiprinti morališkai ir pagelbėti atgauti nepriklausomybę. Lietuviai savo darbštumu bei taupumu užsitikrino senatvę. Išmokė ir aprūpino vaikus. Pastatė nemažą skaičių meniškų bažnyčių, tautinių namų, padėjo įsikurti vienuolijoms. Išleido porą enciklopedijų, gražų skaičių žurnalų, laikraščių. Premijuota ir nepremijuota grožinė literatūra užpildė bibliotekėles. O šalia jų atsirado ir mokslinių darbų. Pildosi fondai ekonominei Lietuvos pagalbai.

    Visa tai labai gražu ur džiugu, bet mūsų džiaugsmui to neužtenka. Mūsų ar mūsų tėvų statytose bažnyčiose giesmės ne tokios skambios kaip anksčiau, arba jau visiškai nutilusios. Kiek mūsų vaikams dar svarbi krikščionybė? Lietuvybė? Mūsų vienuolynai gali didžiuotis savo darbais, bet ar jie gali didžiuotis savo prieaugliu? Kiek skiriame laiko knygai? Kas mus domina šalia kasdienos rutinos? Kuo maitiname savo dvasią? Ir po keturiasdešimt metų svetimoje žemėje mes dar vis skubame, bėgame ir daug kur nesuspėjame. Net ir pagalvoti, kur mes bėgame, dažniausiai neturime laiko.

    Dabar bent, kai mūsų dienos vis greičiau įsibėgėja link gyvenimo saulėlydžio, verta pasvarstyti, ar nueitame gyvenimo kelyje nereikėjo daugiau dėmesio kreipti į dvasią, mintį, žmones, o mažiau į daiktus. Gal dalį laiko, panaudoto pastatų puošimui, galėjom panaudoti tarpusavio santykių tobulinimui. Gal būtų buvę mieliau visiems viename būry laikytis, neišsisklaidyti, kad ir kuklesnėje aplinkoje. Kiekvieną mūsų vilioja materialinis gėris, sunku jo pinklių išvengti tiek vyresnei, tiek jaunesnei kartai. O vis dėlto yra uždegančių pavyzdžių abiejų tarpe. Jie sugebėjo nesunykti kasdienos dulkėse, ir mes bandykime pakilti. Pakeitę daiktus idėjomis širdyje, atrasime daugiau ramybės ir džiaugsmo.

Lietuvė raudonojoje audroje

    Okupacija, kaip staigus viesulas, nusiaubė jauną, atsistatančią Lietuvą. Viskas sustojo baime pripildytoje laiko erdvėje. Prasidėjo irimas, griuvimas, žengimas atgal. Puvimas, kaip vėžys, plėtėsi komunistinėj stagnacijoje.

    Kaip visuose gyvenimo aspektuose, taip ir moters gyvenime komunizmas propagavo tas idėjas, kurias jis pats naikino: laisvę, lygybę, brolybę. Nei valstybė, nei visuomenė neteikė moteriai tinkamos pagarbos nei pagalbos. Valstybė naudojo šūkius, sienlaikraščius, garbės lentas moters išnaudojimui. Dalino jai pagyrimus už darbo kiekybę, kad ji iš paskutiniųjų stengtųsi ir kitas skaitintų kelti produkciją niekada neprigijusioje Sovietų ekonomijoje, kuri nykte nyko. Tik alkoholio gausa nenyko, o augo geometrine progresija. Kur komunizmas ilgiau valdė, ten ir alkoholizmas buvo plačiau ir giliau įleidęs šaknis. Nenuostabu, kad sovietinio gyvenimo sąlygos nemažą nuošimtį tėvų, motinų ir paauglių vaikų suvarė į alkoholizmo klaną, kuriame kerojo visokeriopo blogio daigai. Skverbėsi jie į protą, valią, jausmus, naikindami individo asmenybę.

    Tačiau tauta išliko gyva, nors ir smarkiai sužalota. Tūkstančių tremtinių, partizanų fizinė ir dvasinė kančia, kaip švenčiausia, gryniausia malda, šaukė Viešpatį ateiti ir pasilikti su jais artėjančio vakaro, okupacinės nakties tamsoje. Mūsų kardinolas, Sąjūdžio nariai, gausių organizacijų atstovai vieningai pasisako ir siekia tautos dvasinio augimo, apsivalymo. Tautos išsilaikymą aiškiai įrodo jos vieningumas, jos jaunimo įsijungimas į atgimimo darbus. Tai priešprieša rusų jaunimui, kuris tapo visa kam abejingas, bauginamas neaiškios ateities. Tauta nelengvai, bet ištvermingai siekia savo aukščiausiojo tikslo — nepriklausomybės. Per visą Sąjūdžio veikios metą yra vykdoma nepaprasta tolerancija kitataučiams bei kitaminčiams. Lietuvių tauta nekerštavo, nereikalavo mirties bausmės jos skriaudėjams, žudikams, kaip to pareikalavo kitos tautos. Ji renkasi, nors ir žymiai sunkesnį, bet nepriklausomą kelią, o ne autonomiją Sovietų sąjungoje.

    Giliai įsišaknijusi religija, tradicijos, nepriklausomos Lietuvos pačių išgyventa ar kitų perduota praeitis buvo stipri atrama lietuvei moteriai. Ir siaubingose NKVD viešpatavimo replėse tremtyje ar tėvynėje ji išdrįso atskleisti Lietuvos praeitį jaunimui. Išardytų vienuolijų seserys dirbo pogrindyje, slaptai perdavė vaikučiams religijos, doros, tautiškumo principus. Tai šauni pagalba tėvams, formuojantiems vaikučio galvoseną, charakterį.

    Ateizmas, visais frontais kovojęs, pažeidė ne tik augančią, bet ir subrendu-sią asmenybę. Tačiau lietuvio dvasia, kaip žiemkenčio daigas, kyla į šviesos šaltinį.

    Buvo dirbančių komunizmui moterų, kaip ir vyrų, už gardesnį kąsnį, bet tai buvo mažuma, palyginus su tais, kurie prikėlė Lietuvą atgimimui. LKB Kronika išgarsėjo ne vien dėl to, kad ten dirbo tautos elitas. Prie jos pajėgumo prisidėjo ir pilkieji tautos vyturėliai su darbu ir giesme širdy, moterys ir vyrai ją platindami ir Viešpaties palaimos prašydami.

    Per septyniasdešimt metų ujama, Sovietų moteris prarado moteriškąsias savybes. Tapo pikta, grubi, savanaudė, netolerantiška, ignorantė. Tai esame patyrę visi, kuriems teko susidurti su jomis Sovietų įstaigose. Bet kasdieniniame gyvenime dar švitėjo amžinojo moteriškumo bruožas. Pavyzdžiui, 1944 m. sovietams sugrįžus Lietuvon, raiša senutė sniegingos žiemos atlydžiu šąlančiame lietuje klampoja kelis kilometrus per sniegą, ledą ir purvą į sovietų vietinę administraciją. Ji eina ten prašyti paleisti ūkininką. Jis buvo areštuotas už tai, kad seniūniavo vokiečių okupacijos metais. Nebijojo ji klampaus kelio, nebijojo nė komisaro, kuris galėjo ir ją areštuoti už tai, kad ji užtaria buožę, kurio šeimoje su vaikais buvo priglausta. Tai tik vienas pavyzdys. Daugelis iš mūsų, atsigrįžę į praeitį, atras panašių žmoniškumo apraiškų.

    Peršasi mintis, kad moters neigiamus bruožus iššaukė tarybų valdžios daroma skriauda ne tik jai, bet visiems gyventojams.

Vargai ir darbai XX a. pabaigoje

    Vartant knygą, kurioje aprašytos viso pasaulio įvairių kraštų moterų teisės ir jų kasdieninis traktavimas, nejaukus jausmas iškelia klausimą “Kodėl?”. Kodėl Dievo sukurtoji vyrui draugė nesusilaukia iš jo respekto, kodėl jis nesidalina su ja gyvenimo našta?

    Moteris nuo kūdikio dienų ligi pat senatvės dažnai tampa nemoralių, nenormalių vyrų aukomis. Moterų sielose tai palieka žaizdą visam gyvenimui. Vyrų užpuoliai vaikystėje bei ankstyvoje jaunystėje smarkiai paliečia mergaitės emocinę pusiausvyrą, dažniausiai palikdami ją psichine invalide.

    Mušamų, niekinamų žmonų skaičius nemažėja. Auga. Jų prieglaudose išgirsi žiaurių kriminalų, kuriuos jos ilgai slėpė, nes neturėjo kitos išeities. Moters darbo diena visame pasaulyje maždaug dvigubai ilgesnė, negu vyro darbo diena. Trečiojo pasaulio moterys šalia auginamos šeimos atlieka 50 — 80 % darbų mitybos produkcijoje. Nors JAV-se įstatymai reikalauja lygių teisių ir negrams, ir moterims, bet praktika skiriasi ypač įsidarbinimo ir atlyginimo atvejuose.

    Vis dėlto šių laikų moteris jau pasiekė, kad gali rinktis darbą bei profesiją pagal turimus talentus, interesus. Nors ir ne per visas duris moteriai lengva įeiti, bet jos vis plačiau prasiveria.

    Lietuvė moteris daugiau ar mažiau darbus dirbo kartu su vyru. Ji ėjo, gyvenimo skriaudų šaukiama. Draudžia caras katalikybę, lietuvybę, raštą. Ji išeina kovon taikiu būdu. Dirbdama neužbaigiamus darbus prie ratelio ar staklių, moko savo ir kitų vaikučius skaityti, rašyti. Moko poterių, katekizmo. Gavėnos ir Advento vakarais visa šeima gieda religines giesmes, bendrai meldžiasi. Vaikų auklėjimas nėra vien motinos atsakomybė. Abudu tėvai vienodai atsakingi už pilnutinį savo vaikų išauklėjimą. Mes ir patys esame patyrę, ir psichologai pripažįsta, kad jokie žodžiai taip neišmoko, kaip pavyzdžiai. Jei sūnelis nematys tėtės, plaunančio indus, mazgojančio grindis, skalbiančio žlugtą, nedaug padės jam vien motinos “pamokos”. Didelė žala daroma berniukams, kai dar vis labai nuvertinami jų jausmai. “Vyrai neverkia!” “Ko plepi kaip bobutė?” Jie mokosi užslėpti savo jausmus, neišsisakyti, ką skauda, kas rūpi ar gąsdina. Tas, kuris nebuvo atjaustas, paguostas kančioje, nesvarbu kokia svarbi ar bereikšmė kitam atrodytų, gyvenime bus pats vienas, užsidaręs savyje su savo žaizdomis, nepajėgs matyti ar atjausti kito kančios. Nė tas, su kurio vaikystėje niekas nesidalino šilto džiaugsmo skardenimu, nenorės atverti savo širdies kitam. Nei savęs išsakymui, nei kito išklausymui.

    Ar ne dėl to dažnai būna trumpa povestuvinė laimė? Ar sugebėjo jie prieš vedybas komunikuoti? Ar pažino vienas kitą visišku atsivėrimu savo charakterio, idėjų, siekimų? Sunku pažinti žmogų, jei jis yra tarsi užversta knyga.

Sašaičių akmuo — “Dievo stalas” Plungės rajone   O. Pajedaitės nuotr.

    Svarbu yra šių dienų moterims išauklėti jaunąją kartą pagal šių dienų reikalavimus. Kada didžiuma žmonų išeina į darbus, motinos pareiga išmokyti ne tik mergytes, bet ir sūnus maisto paruošimo, namų apyvokos darbų. Nesvarbu ar jis sukurs šeimą, ar paliks viengungis — ši praktika bus jam naudinga.

Į talka Tėvynei

    Indijos moteris įdėjo didžiulę duoklę savo krašto išlaisvinimui iš britų valdžios. Jų XIX a. taikinga kova padarė gilų įspūdį M. Gandhi, kuris kovos būdą iš jų pasisavino ir panaudojo krašto laisvinimui. Ir laimėjo.

    Ir mes, išeivijos moterys, galime ne mažesnį įnašą įnešti į Lietuvos laisvinimo darbus. Mūsų senelės iš Prūsų gabeno ir platino knygas spaudos draudimo metu, mes taip pat galime pagelbėti savo dar vis pavergtai sesei, o per ją ir visai Lietuvai.

    Labdaros darbai, kaip ir motinystė, artimi daugumos moterų dvasiai. Čia dirba vienuolės, profesionalės, vaikus auginančios motinos ir pensininkės. Šis nepaprastai platus darbo laukas yra puikiai susiorganizavęs JAV-se. Įvairiausios sritys yra vadovaujamos profesionalių ar tam darbui paruoštų asmenų. Kiekviena moteris gali pasirinkti pagal savo interesus, talentus pageidaujamą savanorio darbą. Praleidi prasmingai laiką, pagelbėdama kitiems, o labiausiai sau pačiai praturtindama savo dvasios pasaulį.

    Neaprėpiami pjūties darbai šių dienų Lietuvos moterims. Šiuo metu suorganizuoti šeimai mitybą, aprangą pareikalauja kone viso laiko. Organizaciniai darbai taip pat paima daug valandų. “Caritas”, kuris apglėbęs turbūt visus labdaros laukus, reikalingas didžiausios paramos. Ten jų laukia našlaičiai, pasimetusieji, dažnai atstumtieji jaunuoliai, jaunutės motinos, neturinčios vyrų, seneliai, alkoholikai, ligoniai, narkomanai ir t. t. Kur betiestum ranką, paliesi skaudamą širdį. Mes, išeivijos moterys, turime puikią progą talkinti darbu užgriūtai sesei tėvynei. Atkreipę žvilgsnį ir širdį į Lietuvą, atrasime darbo, kurį mes ir čia, už marių, galime dirbti jos gėriui. Pavyzdžiui, ten labai reikalinga žmogaus dvasią kilninančiai nuteikianti literatūra. Reikalingi praktiški patarimai, kaip tuos darbus dirbti. Šiame krašte turime ir gausią, ir vertingą medžiagą tais klausimais. Ji lengvai prieinama už didesnę ar mažesnę kainą, arba net visai nemokamai. Kiek naudos duotų ji ten pasiųsta, ypač išvertus lietuvių kalbon. Gera prisiminti, su kokiu entuziazmu dirbo “Dainos” grupė padėdama vargstantiems Suvalkų trikampio lietuviams.

    Dabar puiki proga mums atsilyginti Tėvynei už visa, ką mes iš jos gavome: tikėjimą, kalbą, kultūrą, tradicijas, kilmę; palengvinti iškentėjusiems tremtį bei persekiojimus savame krašte. Ir Dievas, ir Tėvynė mus šaukia.