(Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)

ALGIRDAS NAKAS

    Esame visi maloniai apstulbinti tokiu staigiu ir dramatišku “blogio imperijos” žlugimo procesu. Rytų Europos tautoms žaibiškai besilaisvinant iš komunistinio tinklo, pavergtoji Lietuva irgi neatsiliko nuo jų, kartais net pirmavo šiame fenomenaliniame procese, nors jos padėtis nepalyginamai sunkesnė siekiant išsilaisvinimo. Nežiūrint to, keletas drąsuolių Vilniuje išėjo į viešas laisvės demonstracijas prieš pavergėjus pirmiau už kitas mažas pavergtas rytų Europos tautas. Garbė šiems tautos herojams! Dar tik prieš porą metų jųjų pasėtoji sėkla jau atnešė derlių, kuriam apibūdinti tinkamesnio epiteto nerasim kaip — stebuklingas. Paleisti politiniai kaliniai, nebepersekiojami religingieji, plevėsuoja tautinės vėliavos, skamba himnas. Jau pakartotinai susitelkusios šimtatūkstantinės minios skanduoja, reikalaudami laisvės. Pusantro milijono laisvės parašų pavergėjams aiškiai ir garsiai šaukia: “Štai jums referendumas!” Šimtakilometrinė patriotų laisvės grandis, nuo Vilniaus iki Talino, tautų istorijoje liks stipresnė ir reikšmingesnė už Berlyno gėdingąją sieną bei didžiąją Kinijos sieną. Kad Lietuva bus laisva, jau niekas, net ir okupantai, neabejoja. Betgi kada? — daugelis nekantrauja. Priklauso nuo visų lietuvių, — tai vienas logiškų atsakymų. Šitoks buvo ir popiežiaus atsakymas lietuviams, pakartotinai besiteiraujantiems, kada gausime savo šventąjį? Tam irgi buvo reikalinga nemažai pastangų, darbo ir maldų, išugdant kandidato kultą. Lietuvos laisvė ateis greičiau, jeigu vieningai visur ir visi lietuviai atiduos savo apčiuopiamą bei reikšmingą auką tėvynės labui.


Šv. Florijonas — saugotojas nuo gaisrų Tryškių miestelio centre O. Pajedaitės nuotr.

    Lietuviai jau tvirtai pasauliui įrodė, kad jie dviejų didžiųjų tironų sandėrių dėka brutalia jėga tapo pavergti. Tie sandėriai dabar tapo užtvirtinti jau nebelegaliais ir negaliojančiais, ką ir pats okupantas pripažįsta. Kolonijinė era jau seniai pasmerkta ir panaikinta. Prie viso to pridėjus dar ir sąjungos respublikų konstitucinę išstojimo teisę, okupantui nieko daugiau nelieka, kaip nedelsiant išsikraustyti. Argumentuoja jie vargšai, kad, baltiečiams išsilaisvinus, pasektų jais ir kitos jų pavergtos tautos, ir tai jų “sąjungą” dar labiau nuskurdintų ir net privestų prie katastrofos. Tai yra argumentas vagies, kuris atsisako priplėštą turtą grąžinti tikriems savininkams, nes, taip padaręs, jis pats taptų labai neturtingas ir net turėtų bankrutuoti. Jie vargšai dar vis neįstengia realiai galvoti, kad jau pribrendo laikas ir jų visai imperijai “persitvarkyti” taip, kaip jau visos į jų sferą pakliuvusios rytų Europos tautos “persitvarkė”. Jie turėtų pagaliau suprasti, kad ir jų milžiniška karinė mašina gali greit tapti tiek reikšminga, kiek tapo reikšminga jų Varšuvos pakto sąjunga. Vargiai ar bus ir visi jų tie pragariškieji ginklai efektingi ir lemtingi eventualiai besiartinančiose jų vidinėse kovose — jų sunkiai beišvengiamame pilietiniame kare.

    Paskutiniųjų metų politiniai įvykiai yra tikrai sunkiai įtikėtini, dramatiški ir toli siekiantys. Dėl savo staigumo, dinamiškumo ir svarbos šios didelės revoliucijos pradžia, jos raida ir rezultatai yra daugelio, net ir išmintingiausiųjų, apibūdinami kaip įvykęs “stebuklas”. Kažin ar daugelis į tokį apibūdinimą žiūri tikrąja to žodžio prasme?

    Kaip, kas ir kada pradėjo šią revoliuciją ir kam daugiausia nuopelnų turėtų priklausyti, vykstant šiems pozityviems įvykiams? Vieni teigia, kad tai esanti pergalė pranašiosios vakarų kapitalistinės sistemos prieš subankrutavusį komunizmą, kiti giria tvirtą Reigano politiką “blogio imperijos” atžvilgiu, daugelis tačiau labai įvertina Gorbačiovą bei jo persitvarkymo programą. Istorikai galbūt šių stebuklingų įvykių priežasties ir jų pradžios ieškos ir suras šaknyse, kurios prasidėjo Lenkijoje ir Vatikane. Netrukus iš tų šaknų išaugo milžiniškas laisvės medis. Su taip netikėtu lenko tapimu popiežiumi prasidėjo lyg ir kieno nors suplanuota komunizmo žlugimo programa. Lenkijos darbininkija sukyla, pradeda maištauti, atsiranda drąsių lyderių, prasideda sunki, kieta ir skaudi, bet bekompromisinė jų laisvės kova. Eventualiai, su išmintingo popiežiaus laiminimu ir dvasine globa, lenkai pasiekia jų didžiąją laisvės kovos pergalę! Po to ėjo jau kiek lengvesnis, nors ir labai dramatiškas, kaimyninių tautų išsilaisvinimas. Šie įvykiai bei kai kurios pranašystės apie Rusijos atsivertimą bei komunizmo galą, girdėtos nors dar taip neseniai, tada išrodė dar tik neįtikėtina iliuzija, o štai dabar jau tampa realybe. Štai didžioji ir “nenugalimoji” blogio imperija jau savo sutrupėjimo procese, tad viso pasaulio “išlaisvinti” jie taip ir nebesuspėjo. Dabar jie, kad ir dar tebesiruošia karui, bet jau jų pačių — pilietiniam karui. Dėl viso to paskutiniųjų metų įvykius, vadinamus “stebuklingais”, gal tikrai galima laikyti stebuklingais.

    Kokią įtaką padarė mūsų išeivijai suartėję ryšiai su tėvyne mūsų tautinėje veikloje? Kokių tautinių įsipareigojimų bei paramos prašo, tikisi ir laukia iš mūsų greitai besilaisvinanti Lietuva? Kokiu mastu kiekvienas padorus lietuvis turėtų atseikėti savo duoklę mūsų apdainuotos tėvų ir bočių žemės laisvės kovose ir jos atsistatymo darbuose? Juk šios padėties meldėme ilgai — pusę šimtmečio, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Atėjo laikas ir proga su džiaugsmu ir entuziazmu atiduoti... kas Lietuvos — Lietuvai!

    Tėvynei belaisvėjant, jau tūkstančiai mūsų apsilankė tėvų žemėje. Šiame laisvės pragiedrulių sukūryje taip pat jau tūkstančiai tėvynainių aplankė čionai ir mus, laisvuosius. Tai yra abipusiai malonūs ir pozityvūs nutikimai. Vėl atgaivinami tie svarbūs, kiek merdėję, ryšiai su tauta. Šiose viešnagėse nieks nesijautė ką nors praradęs ar save daug nusiskriaudęs. Atvirkščiai, visi kuo nors per tai praturtėjome; tiek materialinių gėrybių teikėjai, tiek jų gavusieji, ir dvasinį bei fizinį ryšį su tėvyne atnaujindami, ir saldžiomis, daugeliui dar jaunystės, nostalgijomis besivaišindami. Žinoma, argi absoliučiai gali būti “namų be dūmų”? Pasigirdo atsiliepimų vieni kitiems: “jie yra pasidarę per šykštūs” — “jie yra per gobšūs” — “homo americanus” — “homo sovieticus”... Yra čia kiek tiesos abiejuose išsireiškimuose ir, žinoma, būtų naudinga vieni kitus labiau suprasti ir įvertinti.

    Stebina mus čionai atvykę išmintingi už laisvę kovojančių organizacijų lyderiai, talentingi busimieji mūsų tautos valstybininkai. Tautiškai ir morališkai stiprina mus dvasios galiūnai, dešimtmečius iškentėję tarybinio “rojaus” labirintuose. Liudija jie mums ir mūsų kongreso nariams bei valstybininkams žiaurią komunizmo realybę. Gausiai pradėjo mus lankyti šokio, dainos bei muzikos meniniai vienetai iš tėvynės. Visi jie puikūs, aukšto profesionalinio meninio lygio, kai kurie net tarptautinio. Jie visi yra mielai mūsų laukiami, šiltai sutinkami ir priimami. Daro išvykas į tėvynę ir išeivijos panašūs vienetai, pademonstruodami savo talentus, savo tautiškumą, siekdami išvystyti kultūrinį bei tautinį bendradarbiavimą. Be abejo, tokios viešnagės yra reikšmingos ir reikalingos. Deja, ir čionai jau pasirodo šiek tiek trinties bei neigiamos kritikos, tiek privačiai, tiek viešumoje. Išeivių pasirodymai tėvynėje kai kuriems “silpnoki” išrodo. Kitiems, profesionalams iš tėvynės, honorarai čia kiek “mažoki”. Kai kas jau viešai reiškia nepasitenkinimą dėl gausių ir per aukšto lygio ansamblių, atvykusių iš tėvynės. Girdi, jie žlugdo išeivijos saviveiklą, nes, neprilygstant meniniu lygiu svečiams, mūsų renginiai mažai jau belankomi, net ir finansiškai mažiau savo saviveiklai paramos begauname. Atsiranda jau nerimaujančių, kad mūsų sudėti tautiniai saviveiklos fondai, ar dalis jų, per anksti nepatektų besilaisvinančios Lietuvos paramai. Mažai logiški ir mažai tepagrįsti šie išvedžiojimai bei nuogąstavimai.

    Lietuvos ir Pabaltijo išsilaisvinimo procesas staiga pasidarė garsus, net sensacingas plačiame pasaulyje. Spaudos ir televizijos dėka pasaulis ne tik sužinojo, bet ir pagaliau suprato lietuvių teisingą reikalavimą bekompromisinei laisvei bei nepriklausomybei. Apgailėtina, kad mūsų prezidentas bei jo administracija neteikia mums didelės, bent moralinės, paramos, nors jų motyvai yra suprantami. Niekas nelinki sužlugdyti imperijos “persitvarkymo” programos ir jos autoriaus. Staiga Lietuvai taip plačiai išgarsėjus, mes visi lietuviai tapome ypatingai paveikti šių įvykių. Sustiprėjo mūsų tautiškumas, tautinė savigarba. Pasijutome išdidūs tos “didvyrių žemės” vaikai. Deja, šių įvykių sensacingumui mažėjant, aušta ir mūsų patriotiniai jausmai, ir ryžtas nors šiek tiek, bet konkrečiai, įsijungti į šį laisvės siekį. Nei kraujo, nei jokių fizinių aukų iš išeivijos niekas nesitiki nei prašo. Tačiau tikimasi ir laukiama iš mūsų apčiuopiamos finansinės pagalbos šioje laisvės kovoje ir valstybės atstatymo darbe. Kol kas dar mažai iš mūsų teprašoma, tik būtinybės; būtiniausioms techniškoms priemonėms, spaudiniams, minimalios pagalbos suluošintų ir skurstančių tremtinių masei bei politinei veiklai, siekiant laisvės. Kol kas nelengviausiai ir šios simbolinės “dovanos Lietuvai” yra sutelkiamos. O juk greit reikės ir rimtus — daugiamilijoninius fondus telkti “vardan tos Lietuvos”...

    Daugelis iš mūsų įpratome tik su keleto dolerių auka teprisidėti prie Lietuvos atvadavimo veiklos. Tokia auka dabar jau ir vargšui ar benamiui mažai reikšminga. Tokia auka, esant pasiturintiems, nėra garbės auka, nebent ji būtų “našlės skatikas”. Keista, kad daugelis iš mūsų save laikome lyg ta “išrinktąja” mūsų tautos dalimi, kuriai likimas ar Dievas lyg ir turėjo suteikti ar užtikrinti sėkmingą, sotų ir laimingą gyvenimą. Gyvenimą be jokių ten atsilyginimų ar atsidėkojimų, be jokių moralinių ir tautinių jausmų. Nepagalvojome, kad mes taip pat galėjome atsidurti gulago kankynėse arba sunaikinime, kaip kad atsitiko mūsų tautiečių didelei daliai. Ar neatėjo dabar tinkamiausias laikas pasidalyti mums suteiktomis gėrybėmis su “neišrinktaisiais” tautiečiais, su “neišrinktąja” tautos dalimi? Nedaug iš mūsų atiduodame net ir minimalinę savo duoklę, tiek finansiškai, tiek kitomis pastangomis, kad paremtume ir sustiprintume tautos laisvės siekius. Jeigu, pavyzdžiui, dauguma mūsų būtume išpildę mūsų bendruomenės vadovų prašymus, būtume visi pasiuntę bent po keletą laiškų bei telegramų savo kongreso nariams ir administracijai įvairių “viršūnių” susitikimų metu, būtų buvę reikšminga ne vien tik simboliškai. Duomenys, deja, rodo kad tik nedidelis procentas tokias pastangas teįvykdome. O, rodos, dar taip neseniai, anais teroro laikais Lietuvoje, tvirtinome, kad nei didžiausių pastangų, nei visų savo turtų negailėtume, kruvinais keliais keliautume, kad tik vėl galėtume sugrįžti į savo šventą laisvąją Lietuvą. Deja, su negailestinga laiko tėkme kinta žmonių tautiniai jausmai, kinta įsipareigojimai ir pirmenybės.

    Štai jau priartėjo paskutinioji ir lemiamoji Lietuvos laisvės kovos fazė. Tai lyg didysis sunkus egzaminas, kuriam privalo ruoštis ir jį išlaikyti kiekvienas, bet kuriam pasaulio kampelyje besirandąs, Lietuvos sūnus ar dukra. Ne trupiniais turime seikėti ir atseikėti, bet nemaža ir konkrečia savo išteklių dalimi turime kiekvienas reikšmingai prisidėti prie paskutinės laisvės kovos ir valstybės atstatymo didžiojo darbo. Nei ašaromis, nei grašiais, nei gerais linkėjimais Lietuvos nei atvaduosime, nei atkursime. Jeigu kiekvienas dosniai aukosime tai, ko mes daugiausiai turime, ryžto, darbo ar materialinių gėrybių, mes vėl greitai išvysime Lietuvą laisvą, žydinčią ir laimingą. Šviesių ir sektinų tautos labui darbe pavyzdžių turime daugybę. Mūsų pirmtakai, broliai išeiviai, ne tik bažnyčių ir mokyklų pristatė, tautinę saviveiklą puoselėjo, bet ir milijonais talkino besikuriančiai Lietuvai, nualintai pirmojo karo sūkuriuose. Steigė net savo karinį laisvės savanorių legijoną. Daugelis iš jų sugrįžo atgal į tėvynę su sunkiai uždirbtomis santaupomis, tuo stipriai finansiškai paremdami beatsikuriančią tautą. Randame taurių pavyzdžių ir vėlesnėje išeivijoje. Sukurti kelių milijonų tautinį fondą, išleisti lietuvišką enciklopediją, įsteigti reikšmingą tautinį ir dorovinį židinį — didžiąją jaunimo stovyklą, surinkti ir išleisti išsamų Lietuvos bažnyčių almanachą — tai yra milžiniški darbai. Tai vis kai kurių idealistų pasiaukojimo ir darbo vaisiai. Tai tik dalis tų kilnių pavyzdžių, kuriais visi privalome sekti šiuo svarbiu ir kritišku tautai momentu.

    Štai jau ir prisiartino lyg paskutinis, lemiamas etapas, lyg kulminacinis taškas Lietuvos laisvės kovoje. Pribrendo laikas mūsų išeivijai pagaliau reikšmingai atsiliepti į tautinį darbą puoselėjančių žmonių skatinimus ir prašymus, vieningai ir efektingai prisidėti prie tautos laisvės siekių. Atėjo laikas telkti ir sutelkti reikšmingus daugiamilijoninius Lietuvos atkūrimo fondus. Laisva ir nepriklausoma Lietuva jau artima realybė. Okupanto grūmojimai Lietuvą marinti ir žlugdyti, “sąjungos globos” netekus, irgi yra realistiški. Neabejotinai atėjo laikas kiekvienam doram lietuviui sujudinti savo sąžinę, atiduoti jau nebe tiktai simbolinę auką, bet ir nemaža savo išteklių bei perteklių dalį. Atlikime visi savo tautinę — moralinę garbės duoklę savo tautos labui!

Atlikime visi ir vieningai pareigą tautai!

Atlikime vardan didžiosios partizanų aukos!

Atlikime tai vardan trijų Lietuvos ganytojų kankinių!

Atlikime vardan tūkstančių pasmerktųjų brolių amžino įšalo žemėje!

Atlikime vardan savo sąžinės balso!

Atlikime —

VARDAN TOS LIETUVOS!