BRUNO MARKAITIS, S. J.
ŽMOGUI yra sunkiai įmanoma gyventi kuriame nors istorijos laikotarpyje, nepasiduodant stipriausioms to amžiaus įtakoms. Šis įtakoms pasidavimas yra toks dažnas ir taip visuotinai sutinkamas, kad jį tektų laikyti neišvengiama žmogiškosios prigimties dalia.
Šitai gerai matome jauno žmogaus vystymesi. Čia įtaka vaidina milžinišką vaidmenį ne tik paveikdama jauno asmens minčių pasaulį, bet visam gyvenimui suteikdama daugiau ar mažiau pastovią kryptį. Įtakos neišvengia ne tik eiliniai žmonės, bet ir rinktiniai asmenys, kurie kitus prašoka savo asmenybės dydžiu, kuriems lemta kitus veikti savo pasaulėžiūra, proto ir valios jėga.
Įtakos vaidmenį ypač pastebime kūrybiniame pasaulyje. Čia, atrodo, daugiau negu kur kitur įtaka uždeda kūrėjui neišdildomą antspaudą. Savaime aišku, kad jaunas kūrėjas, perėjęs įvairius vystymosi laikotarpius, suranda save ir iš kitų kūrėjų galutinai išsiskiria savojo originalumo vieninteliškumu. Bet kieno nors įtaka lėmė jo pradinius žingsnius, jų kryptį, prasmę ir tikslą.
Įtakos neišvengė nei Michelangelo, nei Rafaelis, nei Da Vinci — trys renesansinio laikotarpio milžinai. Įtakos neišvengė jaunasis Mozartas, visų kompozitorių universaliausias. Kitų įtaką pastebime jaunojo Bethoveno laikotarpyje. Iš kitos pusės, Bethoveno įtaka muzikiniame pasaulyje buvo tokia didelė, kad ji jaučiame net šiandien, kad jo idėjos vis dar gyvos net dabartiniame muzikinės formos vystymesi ir pačiame muzikos sąvokos supratime.
Žmogaus gyvenimas nukrinta kaip rudeni nuvytęs medžio lapas ...
Atrodo, kad visi junta įtaką ir visi jai pasiduoda. Žinoma, įtakos ir jai pasidavimo laipsniai įvairuoja. Šis faktas nekeltų jokių nereikalingų rūpesčių, jei kiekviena įtaka būtų gera. Deja, taip nėra. Įtakų yra gerų ir blogų. Jei kiekvienas žmogus nesugeba visiškai išvengti įtakos, ar būtų galima tvirtinti, kad žmogų veikia tiek gera, tiek bloga įtaka? Atrodo, kad šis tvirtinimas yra teisingas ir gyvenimu pagrįstas.
Bloga įtaka bei įtakos nėra vien siauro ir vietinio pobūdžio veiksniai. Aišku, kartais vietinio pobūdžio veiksnys, per kurį bloga įtaka žmogų pasiekia, gali jo gyvenimą pakreipti ir nulemti tragiškiau negu tarptautinio pobūdžio reiškiniai. Kartais blogas draugas gali daugiau žalos padaryti negu pasaulio nuomonę kuriančios jėgos. Bet čia norėtume kalbėti apie plačiau siekiančias įtakas, kurios veikia subtiliai, rafinuotai, kartais nepastebimai, ne retai pasidabinusios prašmatniais vardais ir skambiais šūkiais.
Viena iš tokių įtakų, kuri mus pasiekia vis dažniau, vis stipriau, vis rafinuočiau, yra palyginti dažnas žmogaus intymių problemų sprendimas seksualinėje srityje. Šitai mes matome filmuose, teatre, televizijoje, žurnaluose ir knygose: ne tik pigiose novelėse, bet ir literatūriniuose veikaluose. Nenorėtume iš karto sudaryti klaidingą įspūdį, kad intymiojo žmogaus gyvenimo gvildenimas, kad ir seksualinėje srityje, jau tuo pačiu yra priekaišto vertas ir radikaliai atmestinas. Taip nėra. Bet mums čia rūpi ne tiek pats intymiojo gyvenimo tyrinėjimas, kiek motyvai ir nusistatymas žmogaus atžvilgiu. Galima kalbėti apie slaptinguosius žmogaus gyvenimo momentus su pagarba, su kilnumu, turint omenyje jo antgamtinę paskirtį ir jo sąžinę, skiriančią gėrio ir blogio pasireiškimus. Bet, žinoma, galima kalbėti apie žmogų grubiai, net vulgariai, be jokios pagarbos jo intymiam jautrumui, be jokio dėmesio žmogaus dvasiai, jos ištikimybei idėjai ir idealui.
Labai keista, kodėl lyčiai, vienai didžiausių Dievo dovanų, per kurią žmogus arčiausiai prisiartina prie kito žmogaus, sukurdamas stipriausią ryšį ir giliausią priklausomumą, parodoma tiek maža pagarbos. Sunkiai išaiškinama, kodėl lytis, kuri yra ir gyvybės šaltinis, ir aukščiausia meilės išraiška, labai dažnai laikoma paniekos objektu. Ar ne tiesa, kad visi anekdotai ir istorijos, kurios bando pasijuokti iš lyties, paprastai net pačių pasakotojų vadinami nešvariais? Ar ne tiesa, kad šie anekdotai atsiliepia apie lytį pačiu grubiausiu ir vulgariausiu būdu?
Galima būtų manyti, kad orientalinis dualizmas ir manichėjizmas, kurie dvasią laiko gėrio pasireiškimu, o kūną ir apskritai medžiagą — blogio šaltiniu, bus paveikę bent iki tam tikro laipsnio ir krikščioniškąją pažiūrą į žmogų ir tuo pačiu į lytį. Žinoma, oficialusis Bažnyčios mokslas ir apreiškimo tradicija, nuo pačių pirmųjų krikščionybės amžių, žvelgė į žmogaus kūną su pagarba. Todėl ir apaštalo Pauliaus tiesus klausimas: "Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė?" Užtenka pasiskaityti Pijaus XI ar Pijaus XII enciklikas, nagrinėjančias problemas, kurios yra surištos su pagrindinėmis lyties apraiškomis, ir tuojau aiškiai matosi šventa ir gili pagarba žmogui, jo prigimčiai ir prigimties intymiausiems pasireiškimams.
Deja, kasdienis žmogaus gyvenimas kitaip byloja. Labai reta sutikti žmogų, kuris lyčiai parodytų pagarbą, kuris lytį laikytų ne tik viena gražiausių, bet ir nuostabiausių Dievo dovanų. Keista ir sunkiai suprantama, kodėl net natūraliam gėdos jausmui kartais duodama klaidinga kryptis, kai gėda sumaišoma su panieka kūnui ir intymiai anatomijai. Nelengva paaiškinti, kodėl net kai kurie teologai, kodėl net ilgus amžius vartota moralinės teologijos terminologija, atrodo, nebus visiškai išvengusi nekrikščioniškos įtakos, kuri žiūri į žmogaus kūną, o ypač į lytį su panieka, lyg Viešpats Dievas būtų sutvėręs kažką, ko Jam Pačiam reiktų gėdytis.
Krikščionybės pastangos parodyti pagarbą visam žmogui, neišskiriant fiziškosios jo prigimties dalies, remiasi apreiškimu, kad žmogus yra panašus į savo dieviškąjį Kūrėją. Panašus ne dvilype prigimties sudėtimi, bet dvasia, kuri yra dieviškosios Dvasios kibirkštis ir kuri žmogaus asmeniui duoda dvasingumą ir antgamtinį polėkį. Dėl šios dieviškosios Dvasios kibirkšties fizinė prigimties dalis turi tapti dvasinio gyvenimo dalininke. Tokiu būdu dvasia turėtų perimti visą asmenį. Tokiu būdu dvasia turėtų disciplinuoti pagrindinius žmogaus instinktus. Kitais žodžiais, žmogus visuose savo veiksmuose turėtų reikštis kaip žmogus. Jo kūnas turėtų tapti dvasios įrankis. Net lyties intymume žmogus turėtų reikštis kaip žmogus, o ne kaip aklo instinkto bevalė auka.
Deja, ne visi taip galvoja. Mes vis dažniau susiduriame su viena įtaka, kuri dvasios primato nepripažįsta.
Tai yra iš Sigmund Freud pažiūrų ir svarstymų išplaukusi tezė, kuri tam tikruose sluoksniuose neretai vadinama panseksualizmo vardu. Tezė yra ne tik hipotetinio pobūdžio, bet ir jos mokslinis aktualumas daugelyje kraštų yra labai sumažėjęs. Amerikoje ji yra gyva ir šiandien. Ne viename viešame universitete gerokas profesorių skaičius šią tezę skelbia kaip įrodytą teoriją ir neginčijamą mokslinį faktą.
Pagrindinė tezės mintis tvirtina, kad visus žmogaus pasireiškimus, polėkius, motyvaciją ir apsisprendimą galima suvesti į vieną instinktą, būtent, lyties instinktą. Kitais žodžiais, norėtųsi sakyti, kad lyties instinktas, pagal Freud, turėtų duoti turinį ir kryptį visam žmogaus asmeniui. Žinoma, tezės autorius pripažįsta tam tikras instinkto sukilninimo galimybes, bet esmėje jis išskiria trečiąjį matavimą, pajungdamas žmogaus dvasios laisvę tariamam lyties primatui.
Nors Europoje šios tezės mokslinis aktualumas yra jau praeities dalykas, vis dėlto praeities įtaka siekia ir mūsų laikus. Jos pagrindinė mintis labai sklandžiai įsijungia į pokarinio egzistencializmo sistemą, kuri atsisako Dievo buvimo ir tuo pačiu nubraukia žmogaus asmenim trečiąjį matavimą. Ir nors ši sistema, bent filosofinėje plotmėje, neskelbia panseksualizmo, bet gyvenimo praktikoje bando atsiremti į intymųjį žmogaus instinktą ir deda pastangas jį sukilninti. Tai bandė padaryti D. H. Lawrence savo kontroversinėje novelėje, vardu "Lady Chatterley's Lover". Panašų įspūdį daro jaunoji Prancūzijos novelistė Françoise Sagan, kuri savo pažiūrose, atrodo, labai simpatizuoja Paul Sartre skelbiamam egzistencializmui, o savo novelių turinį atremia į erotinį intymumą.
Žmogus savo gyvenime, mintyse ir veiksmuose turi reikštis kaip žmogus. Jei jo asmens struktūra yra įrėminta į dviejų matavimų plotmę, jis reikšis kaip dviejų matavimų žmogus. Vadinasi, jis nejaus atsakomybės nei savo dvasiai, nei antgamtei. Tiek jo pažiūros, tiek jo problemos ir prie jų priėjimas, tiek jo žvilgsnis ir minties gylis turės tik dviejų matavimų galimybes. Bet jei žmogaus dvasios pasaulis remiasi trimis matavimais, jis turės reikštis trijų matavimų erdvėje. Trečiasis matavimas, vadinasi, antgamtė su vertybių ir idealų dievišku turiniu duos žmogaus asmeniui naują pasaulėžiūrą, jo veiksmams ir sprendimui naują mastą ir tuo pačiu naują vertę.
Čia mes susiduriame su dviem skirtingais žmogaus tipais: dviejų matavimų žmogumi ir trijų matavimų žmogumi, su Žemės sūnumi ir su Dievo vaiku. Su agnostiku, kuris pasitiki tik savo pojūčiais ir žmogaus autoritetu, ir su tikinčiu krikščioniu, kuris remiasi antgamtės pasauliu ir Dievo autoritetu. Su žmogumi, kuris sukyla prieš dvasios pasaulį bei jo normas, bet tampa neurozės ir fobijų vergu, ir su trijų matavimų tikinčiuoju, kuris priima Dievą kaip absoliutinę gyvenimo normą ir perspektyvą.
Trijų matavimų žmogus randa grožį, gėrį ir įkvėpimą Dievuje ir dinaminės dvasios pastangose. Jo tiesa yra atremta į pačią Dievo prigimtį. Iš kitos pusės, suantgamtinta dvasia žmogaus vertybėms, mintims ir veiksmams, pagaliau visam jo asmeniui duoda tokį turinį, kuris dvelkia Dievo pasauliu ir ne šios žemės grožiu.
Dviejų matavimų žmogus taip pat bando sukilninti ne tik savo dvasią, ne tik savo instinktų išraiškos formą, ne tik bando savo mintims duoti lakų polėkį, bet jis bando rasti paslėptą jo akims grožį ir gėrį, kaip viduramžių riteris Šventąjį Gralį. Deja, jo kelias yra ne tik sunkus, bet ir nelabai vaisingas. Gal dėl to ir D. H. Lawrence, šiaip jau labai pajėgus ir talentingas rašytojas, kuris tikrai nenorėjo kurti pornografijos, savo kai kuriose literatinėse pastangose, kurios užrašytos jo knygoje, vardu "Lady Chatterley's Lover", užsibrėžto tikslo nepasiekė. Jis norėjo sukilti prieš kraštutinį puritanizmą, prieš panieką žmogaus kūnui ir veidmainiškumą fiziniam intymumui. Jis norėjo parodyti, kad lytis gali būti graži. Deja, jo pastangos nuėjo veltui, nes jis pasirinko dviejų matavimų žmones spręsti problemą, kuri būtinai reikalinga trečiojo matavimo. Žmogaus instinktas turi būti ne tik žmogiškai disciplinuotas, bet sukilnintas, pakeltas į aukštesnę plotmę. Tik dvasia, ypatingai tikinti širdis, gali sudvasinti patį instinktą. Mat, tada instinktas tampa tik priemonė, o ne tikslas. Priemonė perteikti kilnios ir pasiaukojusios dvasios jausmus ir nusistatymą.
Dviejų matavimų žmogus, norėdamas sukilninti tiek patį instinktą, tiek intymias instinkto apraiškas, susiduria su nenugalima sunkenybe, kurią sutiko ir rašytojas Lawrence. Mat, instinktas yra tik priemonė ir kaip toks savyje neturi galios nei žmogų pakelti, nei sudvasinti. Jis gali tik tiek išreikšti, kiek dvasia duoda jam turinio. Jei jis padaromas tikslu, jis pavergia visą prigimtį. Jei jis bandomas sukilninti grynai gamtinėmis priemonėmis, jis pasilieka dviejų matavimų plotmėje, kuri išskiria tiek dvasią, tiek jos veikliąją įtaką.
Čia ir yra pati problemos širdis. Panseksualizmo įtaka, kuri pripažįsta tik dviejų matavimų žmogų, suveda visą žmogaus asmenį į lyties instinktą ir jo pasireiškimus. Krikščioniškoji mintis skelbia, kad kiekvienas instinktas, būdamas prigimties įrankis, turi būti dvasios apipavidalintas. Instinktas yra akla jėga. Dvasia turi būti jo akys ir jo šviesa. Dvasia turi disciplinuoti jį ir apibrėžti jo veikimo lauką. Kitaip, instinktas tampa anarchišku grioviku. Kitais žodžiais, krikščioniškoji mintis sako, kad žmogus turi tapti savo prigimties viešpačiu, ne ją bandydamas keisti, kas neįmanoma, bet stengdamasis ją sukilninti, kas yra ir įmanoma, ir reikalinga.
Deja, mūsų dienos liudija, kad krikščioniškoji pažiūra ne visiems yra priimtina. Yra žmonių, kurie aklai įtikėję panseksualizmą, stato lytį gyvenimo centru. Žinoma, ne kaip gyvybės šaltinį, bet kaip nevaisingą intymumo ir aistros apraišką. Lytis tada tampa sau tikslu. Todėl mes nesistebime, kad yra žmonių, kurie šventą Dievo dovaną išstato į vulgarią aplinką, nuplėšdami paslapties šydą nuo jos drovaus veido. Nesistebime, jei filmuose, žurnaluose ir knygose matome vis mažiau pagarbos žmogaus kūnui, jo lyčiai, jo intymiam pasauliui. Juk lytis tik tada turi ir tikslą, ir prasmę, kada ji atlieka Kūrėjo jai duotą misiją. Ta misija yra gyvybės ir meilės jungtis. Be veidmainiškumo ir be savimylos. Kas tą misiją kitaip supranta, tas greičiausiai turi ir kitus tikslus. (Bus daugiau)