1960 M. GEGUŽĖS MĖN.(MAY) VOL. XI. NO. 5
T U R I N Y S
Motina — Alfonsas Grauslys 131
Artimo meilė visuomeniniame veikime— Juozas Brazaitis 134
Prošvaistės kentėjimų naktį — Dr. J. Prunskis 138
Religija už geležinės uždangos — G. Kijauskas, S. J. 141
Paklauskime savęs — A. Šmulkštienė 147
Ryškesnieji vaiko dvasinės plėtros bruožai...— D. Petrutytė 150
Tikroji gražuolė — O. Algminienė 154
Laiškas busimajam kunigui. . 156
Ar ne laikas pagalvoti? — Dr. P. Mačiulis 159
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.
Admin.— Petras Kleinotas, S.J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Motina Lietuva (dalis) V. Stančikaitė
RAUDONIEMS SAULĖLYDŽIAMS BEGĘSTANT,
BALTŲ ROŽIŲ SIDABRINĖS AKYS ŽIŪRI Į MANE PRO LANGĄ...
IR NUSKYNIAU VIENĄ BALTĄ ROŽĘ,
IR GLAUDŽIAU PRIE ŽIEDO KARŠTĄ KAKTĄ... MOTIN MANO!
AR NE TAVO RANKOS — BALTOS, MEILIOS, KVAPIOS IR ŠVELNUTĖS —
TAIP MANE MEILINGAI GLAMONĖJA?...
*****
IR PRAĖJO VISKAS, IR PRABĖGO...
PRAĖJAI IR TU, O MOTIN MANO, Į DAUSAS IŠLĖKUSI IŠ LIZDO...
O LIZDELĮ VIESULAS SUDRASKĖ...
TIKIU: VĖL KADA NORS PAGLOSTYS MANO VEIDĄ
RANKELĖS ŠVELNIOS, KVAPIOS, KAIP TOS ROŽĖS,
IR TAVO LIŪDNOS AKYS MAN ŠYPTELĖS LAIMINGAI.
PRIE RANKŲ TŲ BRANGIŲ PRIPUOLUS ILGIOMS LŪPOMS,
KAIP TOMAS, VIEŠPATIES ŽAIZDAS KAI PALYTĖJO,
SUŠUKSIU LAIMĖJ SKĘSDAMA: MAMATE MANO!
(Šatrijos Ragana: Sename Dvare)
ALFONSAS GRAUSLYS
Kas yra motina?
A I M O T E R I S , kuri skausmuose, net su pavojumi gyvybei, mus pagimdė. O tie skausmai buvo tokie dideli, kad dieviškasis apreiškimas, juos vaikui primindamas, įspėja: "Neužmiršk savo motinos vaitojimų" (Ekli. 7, 29). Tai moteris, mums artima arčiausia artimybe, už kurią nėra artimesnės, nes prieš pagimdymą mes buvome viena su ja: buvome tas vaisius, kurs motinos kūne tartum ant medžio išaugo ir gimdymu buvo nuskintas, kad savarankiškai gyventų. Tai moteris, kuri mus savo krauju maitino, prieš mums gimstant, kuri, ir mums gimus, nenustojo savo kūnu maitinti. Štai kodėl pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai mokėta į viską skaisčiau žiūrėti, taip dažnai buvo galima matyti Dievo Motinos, maitinančios Kūdikį, paveikslą.
Būdama motina įvairiopa fizine prasme, ji ne mažiau buvo motina ir dvasine prasme, nes, mus savyje nešiodama, gimdydama ir maitindama, ji mus mylėjo. Ji apie mus nesąmoningai svajojo, mūsų ilgėjosi ir mus glamonėjo, kai, dar būdama mergaitė, žaidė su lėlėmis. Tų lėlių veiduose jos pasąmonė jautė mus ateisiančius; jas bučiuodama, ji bučiavo mus.
Motinos meilė savo vaikui — tai didžiausia meilė pasaulyje. Joks kitas tuo vardu vadinamas jausmas negali šios meilės viršyti ir net jai prilygti...
Visokia kita meilė, pvz. vyro meilė moteriai ar moters vyrui, ją analizės spinduliais peršvietus, yra pilna nesąmoningos savimylos, o motinos meilė yra pilna skaidraus nesavanaudiškumo. Tai yra meilė, kuria mums nereikia abejoti, nereikia bijoti ar drebėti, kad ji atšals, mus pamirš, kitą mūsų vietoje pamils. Tik ji viena žemėje tikrąja prasme rūpinasi mūsų likimu, kenčia dėl mūsų gyvena mumis ir, gal būt, tikrą ir absoliučią vienatvę pajunta žmogus, tik motinos netekęs. Tik tada visas pasaulis jam virsta tyrais.
JUOZAS BRAZAITIS
EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...
1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus
Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.
Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.
2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti
Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.
Juozas Mieliulis
Žmogus kalinio rolėje
(aliejus)
Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
REZIDENTAS Eisenhowe-ris šio mėn. 5 d. pagerbė liguistą invalidą Dwight G. Guilfoil, gyvenantį Čikagos šiaurvakarių priemiestyje, Arlington Heights, suteikdamas jam specialią dovaną. Kodėl tokios garbės susilaukė šis karo veteranas? Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo fronto fotografu. Tuo metu jis gavo sunkią nugarkaulio ligą ir taip pat susirgo paralyžium. Būdamas invalidas, jis visą dieną turi praleisti vežiojamojoje kėdėje. Nežiūrint to, jis suorganizavo pramonės bendrovę, kurioje dirba panašūs į jį invalidai. Toji bendrovė pavadinta "Paraplegics Manufacturing Company". Ji buvo įsteigta 1950 m., ir dabar joje dirba 100 invalidų. Jų darbas — sudėti iš jau pagamintų dalių įvairius elektrinius ir elektroninius dalykus.
Maža to, Guilfoil paskutiniaisiais dvejais metais vežiojamojoje kėdėje apkeliavo 75.000 mylių, drąsindamas kitus invalidus imtis darbo, kuriuo užsitikrintų sau pragyvenimą, skatindamas darbdavius priimti invalidus į tarnybą. Jis paruošė specialią programą, kaip invalidams padėti surasti darbą. Jis yra vedęs ir augina šeimą.
Tai yra gyvas pavyzdys, kad, ligai ar senatvei mus slegiant, nenustotume ryžto ir vilties. Reikia pramatyti, kad anksčiau ar vėliau, kiekvieną mūsų užguls negalios našta. Graikų legenda sako, kad, kai iš molio buvo sutvertas pirmasis žmogus, molis buvo sulipintas ne vandeniu, bet ašaromis. Senieji meksikiečiai naujagimį sveikindavo šiais žodžiais: "Kūdiki, tu juk gimei kentėjimui, tad kantriai ir tyliai kentėk!" Bet kur gauti pakankamai jėgos ir tvirtumo? Galima pasimokyti iš generolo Gordon, kuris Kančios savaitę kartą įrašė į savo dienoraštį: "Ar esi nuvargęs? Ir Kristus buvo nuvargęs. Esi nuliūdęs? Ir Kristus tai pergyveno. Ar jautiesi nesuprastas ir šaltai sutiktas? Ir Kristui nebuvo geriau. Koks Jis pavargęs, vienišas ir nuliūdęs buvo šioje žemėje... Argi mes turėtume skųstis savo vargais? Juk jie labai greitai praeis".
Tau, mylimasis Drauge!
Septynioliktame šimtmetyje Innsbrucke gulėjo mirties patale kilmingas vyras. Jį buvo apsupę giminės ir draugai. Jam kaip tik tuo metu reikėjo išgerti karčius vaistus. Kažkas pasakė, kad tą pasibiaurėjimą jis galės lengviau nugalėti, jeigu išgers "į sveikatą" tam, kuris jam yra mieliausias. Ligonis perbėgo akimis visus ir pagaliau savo žvilgsnį nukreipė į kabantį paveikslą, vaizduojantį Kristų Alyvų darželyje. Tada jis pratarė: "Tau, mano mylimasis Drauge, aš keliu šią taurę, nes Tu dėl manęs esi išgėręs kančių taurę."
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
I
AR RELIGIJA DAR GYVA RUSIJOJE?
ŽINIOS sovietų spaudoje šiandien byloja apie nuostabų religinį atgimimą Rusijos žmonių tarpe. Ten aprašoma kelionės į šventąsias vietoves, stebuklingi žmonių pagijimai, vieši tikėjimo išpažinimai jaunimo tarpe... Visa tai, žinoma, nesiderina su komunistų ideologija bei jų partijos siekimais. Šių veiksnių šviesoje kai kas konstatuoja, jog čia galima pastebėti džiugus vilties spindulėlis, kuris ilgainiui galėtų masėmis atitraukti žmones nuo materializmo ir pagaliau nuo paties bedieviškojo komunistų režimo.
Religinio atgimimo istorija
Nuo to laiko, kada komunistai paėmė Rusijoje valdžios vairą į savo rankas, jie nenuilstamai veda aršią kovą prieš religiją. Tos kovos priežastys yra dvi: viena istorinė, kita ideologinė.
Sutriuškinus komunistams savo priešus, vieninteliai susiorganizavę ir dar nesugriauti žmonių vienetai buvo bažnyčios. Jų tarpe pati didžiausia ir įtakingiausia buvo Rusų Stačiatikių Bažnyčia, kuri prieš tai turėjo labai tamprius ryšius su valdžia. Bažnyčia, pavyzdžiui, vesdavo ir perduodavo valdžiai svarbius metrikus bei sąrašus, kaip gimimo, mirties, vedybų; kituose kraštuose šias pareigas atlikdavo patys valdžios pareigūnai. Atsidėkodama už patarnavimą, valstybė rėmė Bažnyčią. Kada komunistai laimėjo, ne visi Bažnyčios vadai su jais sutiko. Kiti, kaip Patriarchas Tikhon, aiškiai pasisakė, jog jie nepučia su komunistais į tą pačią dūdą. Naujoji sovietų valdžia greit reagavo. Pirmiausia nacionalizavo Bažnyčios nuosavybę ir paskui, 1918 m. sausio 23 d., atskyrė Bažnyčią nuo valstybės. Po to komunistų vadai naikino ir persekiojo Bažnyčią visą eilę metų žiauriausiais būdais.
ALDONA ŠMULKŠTIENĖ
Ū S Ų žodžiai gali nešti ramybę ir paguodą, gali nušluostyti ašaras ir šypsnį veide iššaukti, suraminti, dvasios pusiausvyrą atstatyti, uždegti dideliems darbams. Kartais jie gali būti lyg švelnus balzamas, kartais lyg aštrus dyglys artimo širdžiai.
Kalba yra brangi Dievo dovana, suteikta žmogui. Jos turinį pats žmogus sukuria, ir tik nuo žmogaus, nuo mūsų pačių pareina, kaip mes tą brangią Dievo dovaną panaudosime. Tad paklauskime savęs ir pamąstykime, ar šie klausimai ir mūsų neliečia, ar mes pagalvojame, kokį atgarsį artimo širdyje gali palikti mūsų klausimai, užuojautos ir patarimai, nors pasakyti, vadovaujantis geriausiais norais.
Nesupraskime klaidingai — nemanykime, kad jau tik tyla yra auksas, ir nebijokime kalbėtis. Juk yra tiek įdomių temų, tiek svarbių klausimų, kad galima ir reikia nuoširdžiai išsikalbėti, bet stengtis nepaliesti kito žmogaus jautrių sielos gelmių. Čia paminėsime kelis dažniau pasitaikančius atvejus, kai mums yra pavojus per daug į kito vidų brautis, ar iš smalsumo, ar iš neapgalvoto neatsižvelgimo į kito nuotaiką ir jausmus.
Dagys Dienos pabaiga
(medis)
I. Ar pagalvoju, kaip gali jaustis mano artimas, kai jam pastatau perdaug asmenišką klausimą: "Sakyk, kodėl gi dar vis nevedi, neišteki? Ar jau nebeišsirenki? O jau laikas būtų, tikrai laikas!" Ar pagalvoju, į kokią keblią padėtį pastatau paklaustąjį? O gal jau tikrai seniai laikas vesti ar tekėti, ir paklaustasis tai labai jautriai pergyvena. Gal jis mielai vestų, o ji tekėtų, bet tie, kuriuos rinktųsi, nėra ja ar juo susidomėję. Yra žmonių, kurie nesukuria šeimos, nes turi išlaikyti senus, ligotus tėvus ir yra šiam kilniam tikslui paaukoję savo gyvenimą. Yra asmenų, kurie, praradę mylimą asmenį, brangindami jo atminimą, nenori kurti šeimos su kitu. Kiti nekuria šeimos dėl silpnos sveikatos ir dėl daugelio kitų priežasčių, kurios ne visiems gali būti žinomos. Tad savo neatsargiu klausimu galima labai daug liūdesio, nerimo ir širdies kartumo kitam atnešti. Ir kam šios rūšies klausimai? Juk kokio gi atsakymo gali į juos susilaukti? Tylos, pasiteisinimo, pajuokavimo? Juk tik labai artimam draugui, ir tai ne visada, prisipažįstama, kodėl šeimos vis dar nesukuriama. Niekas nėra įpareigotas kiekvienam smalsuoliui, nepagalvojančiam klausėjui išdėstyti visus savo gyvenimo planus, viltis ir nusivylimus.
D. PETRUTYTĖ
A G A L naujuosius psichologijos mokslo tyrinėjimus žmogaus vystymasis yra skirstomas į tris pagrindinius laikotarpius: 1) nuo gimimo iki 6 metų amžiaus; 2) nuo 6 m. iki 12 m.; 3) nuo 12 m. iki 18 m., kai pradeda rodytis proto dantys. Tai yra ženklas, kad žmogaus kūnas jau pasiekė subrendimą.
Pirmasis žmogaus gyvenimo laikotarpis dar yra skirstomas į dvi dalis: 1) nuo gimimo iki 3 metų; 2) nuo 3 m. iki 6 m. Čia panagrinėsime tik pirmąją dalį — kūdikį iki 3 metų amžiaus. "Į tris pirmuosius vaiko gyvenimo metus reikia žiūrėti kaip į nepaprastos svarbos reiškinį, kuris savo didžiais laimėjimais ir užkariavimais prilygsta visam vėlesniam žmogaus gyvenimui" (Montessori).
Šitame amžiuje vyksta visomis kryptimis pati intensyviausioji pažanga arba plėtra. Bet kadangi mes visi žiūrime į šį amžių iš aritmetinio taško, tai jį paprastai laikome bereikšmiu. Tačiau pažiūrėjus į jį iš psichinės bei fizinės plėtros taško, tenka pripažinti, kad žmogus, kuris pragyveno pirmuosius trejus metus, jau yra užbaigęs ištisą gyvenimo ciklą, įsigydamas daugybę patyrimų ir sugebėjimų.
Todėl Montessori nuolat įspėdavo suaugusiuosius, sakydama: "Susitikę trejų metų vaiką, nežiūrėkite į jį kaip į mažytį vaikelį, bet pagerbkite jį kaip garbingo amžiaus sulaukusį žmogų, žiūrėkite į jį kaip į didvyrį, atlikusį didelius žygdarbius ir pasiekusį didelių laimėjimų, atlaikiusį sunkias kovas ir išėjusį nugalėtoju".
Psichė kuriasi, aplinkos padedama
Štai gležnas, bejėgis naujagimis, kuris atrodo kaip paralitikas. Ne tik jo dvasinis, bet ir fizinis išsivystymas tebėra nepilnas, neužbaigtas. Jo skeletas nesukaulėjęs — kremzlinis, kiaušo dalis taip pat minkšta. Nervų sistema nebaigta — trūksta centrinės vadovybės, nėra jungties su organais. Štai kodėl žmogaus naujagimis negali judėti kaip kiti žinduoliai. Bet užtat kūdikis gimsta, apdovanotas psichiniu gyvenimu. Tačiau šita jo psichė tebėra gemaliniame pavidale, panašiai kaip buvo jo kūnelis prieš devynis mėnesius. Iš fizinio gemalo susikūrė kūnas, o iš psichinio gemalo turi susikurti dvasinės galios: protas, valia, jausmai.
* * *
ONA ALGMINIENĖ
A Ž K A S yra pasakęs, jog tikroji gražuolė yra ta, kuri nežino, kad ji yra gražuolė. Kaip daug tiesos yra tame pasakyme, greitai gali suvokti tas, kas pažįsta natūralumo vertę. Natūralumas, sujungtas su būdingu tikrajam moteriškumui kuklumu, suteikia jaunystės grožiui nenugalimą žavumą.
Deja, turinčios progos varžytis dėl grožio karalienės titulo arba ir šiaip visur kreipiančios į save vyrų dėmesį bei iš mažens išlepintos pagyrų, gražios mergaitės pasikelia į puikybę, kuri labai temdo grožio patrauklumą.
Užtenka tik tuščiai mergaitei pajusti kieno nors žvilgsnį ir ji, neabejodama esanti patraukli ir norėdama galutinai sužavėti ją stebintį asmenį, ima žaisti savo veidu, tai primerkdama, tai išplėsdama akis arba trukčiodama nosies šnerves, o jei kalbasi su kuo nors, tai užsivertus nusikvatoja, kaip kuriai atrodo geriausiai pritinka, išstudijavus tuos gestus ir veido mimiką prieš veidrodį. Ir ji tai daro, vis nuduodama, kad visai nemato, jog yra stebima. Kiekvienam patinka natūralus veido linksmumas, išplaukiąs iš jaunystės džiaugsmo, bet dirbtinumas atstumia. Gaila, kad to nesupranta daugelis mergaičių ir moterų, kurios nenustoja pozavusios, norėdamos į save atkreipti kitų dėmesį.
Mūsų liaudies patarlė sako, kad gražus yra tas, kas patinka. Todėl kiekviena lietuvaitė, nesvarbu kaip atrodytų jos veidas, visuomet augino rūtas, pynė vainikus ir dainavo, nenustodama vilties, kad kada nors kam nors patiksianti. Dažnai tenka išgirsti pasakymą: "Toks gražus vyras, o vedė tokią negražią mergaitę". Tačiau čia reikėtų prisiminti to Lietuvos žydelio atsakymą kaimiečiui, sakančiam, kad jo žmona esanti negraži: "Ui, tu įsidėk mano akis, tai pamatysi, kokia ji graži!" Grožis dažnai yra skonio dalykas, ir tikras grožis nevisuomet pareina nuo kūno sudėties, bet daugiausia nuo sielos grožio. Jeigu kitam patinka mergaitės charakteris ir jos elgesys, tai ji jam ir yra graži. Niekad nereikia pamiršti, kad spinduliavimas geromis būdo savybėmis ir sveiku protu teikia žavią harmoniją net ir netaisyklingiems veido bruožams.
Gerbiamas Redaktoriau,
ŪSŲ žurnalo Jaunimo Skyrių esu sekęs nuo pat pradžios su gyvu susidomėjimu. Pirmaisiais "L. L." metais Jūs kreipėte ypatingą dėmesį į jaunimui aktualią "meilės" problemą. Paskutiniuoju metu pradėjote dėti straipsnius ir kitais klausimais. Pažvelgus, pvz., į 1959 metų "L. L." turinį, randi gana gražų nagrinėjamų dalykų įvairumą: draugystė, moterystė, sportas, drausmė, organizacinės problemos. Šia proga noriu Jums pasiūlyti dar vieną temą, kuri, mano nuomone, jaunimui irgi labai įdomi. Ta tema yra pašaukimo klausimas. Kadangi lietuviškajam jaunimui netrūksta energijos mestis į įvairias pasaulietiškas profesijas, bet jos labai trūksta apsispręsti už kunigo ar vienuolio pašaukimą, aš ir norėčiau pasiūlyti, kad dėtumėte daugiau straipsnių ir šiuo pastaruoju klausimu. Jūsų žurnalo puslapiai yra ideali vieta žadinti pasiaukojimą ir meilę Kristui ir tokiu būdu prisidėti prie dieviškosios malonės triumfo taurių jaunuolių širdyse. Malonėkite įdėti šį laišką, rašytą vieno pasauliečio savo draugui klierikui. Nors jis yra skirtas jau bebaigiančiam kunigystės mokslus, tačiau jo mintys bus naudingos ir tiems jaunuoliams, kurie yra dar gimnazijose ar universitetuose ir kuris jaučia Dievo šaukimą palikti viską ir eiti paskui Kristų.
Jūsų A. K.
Brangus L.,
Gal būt, bus Tau keista, kad aš, pasaulietis, rašau Tau šį "pamokantį" laišką. Bet šitos mintys neduoda man ramybės. Rašau Tau, tikėdamasis, kad mano žodžiai padės Tau tapti geru kunigu.
Netrukus Tu baigsi mokslus, būsi įšventintas ir eisi į pasaulį nešti Kristaus šviesos. Daugumui jūsų teks apsistoti vienoj ar kitoj parapijoj ir tarnauti mums, tikintiesiems. Aš esu daug prisiklausęs apie pasauliečių apaštalavimą Katalikų Akcijoje, apie mūsų pareigą viską atnaujinti Kristuje, darbuotis socialinės tvarkos atstatyme pagal Bažnyčios mokslą, ir man yra aišku, kad vieni pasauliečiai savo pareigos atlikti negalime. Mums reikia vadovų kunigų. Mums reikia tokių kunigų, kurie suprastų šių dienų reikalavimus ir suteiktų mums tvirtą, energingą pagalbos ranką.
Ką jūs, kunigai, galite mums duoti? Pirmiausia galite teikti mums sakramentus. Jūs mus krikštysite, jungsite, laidosite. Jūs klausysite mūsų išpažinčių, laužysite mums Gyvenimo Duoną. Bet tikėk manim, brangusis L., jeigu kunigas apsiribos tik šiais šventais dalykais, jis neatliks to, ko mes šiais laikais iš kunigo laukiame. Tu turi suprasti, kad šiandieninis pasaulis yra naujas pasaulis. Mes gyvename naujais ir nervingais laikais, kuriuose yra daug nesaugumo, kivirčų, neteisybės. Sekuliarizmas, komunizmas, materializmas, kapitalizmas nėra vien tik žodžiai, įrašyti į seminarijos vadovėlius, bet tikrovė. Jie supa mus iš visų pusių. Jie kalba į mus per garsiakalbius, knygas, laikraščius. Jie važinėja su mumis autobusais, sėdi šalia mūsų teatruose. Nemanyk, kad dėl savo vadovėliško vardo šie "izmai" yra vien negyvenimiškos teorijos, su kuriomis kovoja filosofai, atsisėdę minkštose kėdėse. Tai nėra teorijos. Jos gyvena tarp mūsų ir visomis jėgomis stengiasi pagrobti mūsų širdis. Šiandien jūsų laukia sunkesnis darbas Viešpaties vynuogyne, negu tų kunigų, kurie jame darbavosi prieš jus.
* * *
DR. P. MAČIULIS
OPIEŽIUS Jonas XXIII-sis, sušaukdamas pirmąjį Romos miesto ir arkivyskupijos sinodą, jau pradėjo pirmuosius žingsnius Visuotiniam Katalikų Bažnyčios susirinkimui.
Nors tuo tarpu Visuotiniojo susirinkimo programa dar ištisai nepaskelbta, bet jau ir dabar iš kai kurių pareiškimų Vatikane galime atsekti, kad be pagrindinių klausimų bus svarstomi ir kiti bažnyčios gyvenimo klausimai, atsižvelgiant į dabarties laiko dvasią, kad būsiančios paliestos ir kai kurios bažnytinės apeigos bei jų reforma.
Jau nebe nuo dabar keliamas balsas dėl įvedimo kai kurių bažnytinių apeigų ir pamaldų gimtąja kalba, neliečiant šv. Mišių pamaldų. Prieš pusšimtį metų atsiradę ir Lietuvoje keli marijavitai buvo įsivedę visas pamaldas gimtąja kalba.
Mes neimam čia jų sau pavyzdžiu, tik paminim patį faktą, norėdami parodyti, kad gimtosios kalbos pridėtinėms pamaldoms klausimas nebe naujas, ir, gal būt, niekad tiek nebuvo pribrendęs, kaip dabar.
Gal skaitytojui atrodys keistoka, kodėl tokiu klausimu pasisako ne dvasiškis, o pasaulietis. Norėčiau pasiaiškinti: veik kasdien kai kurias pamaldas atlikinėdamas nusistovėjusia lotynų kalba, dvasiškis gal nė nejaučia reikalo tos rutinos keisti, juoba ir todėl, kad jam čia viskas aišku, kai tuo pat metu eiliniam žmogui viskas neaišku, nesuprantama, neįdomu.
Tai va, čia ir yra tas skirtumas, kodėl tuo klausimu pirmajam tenka pasisakyti ne dvasiškiui, o pasauliečiui.
PEDAGOGINIO LITUANISTIKOS INSTITUTO GLOBOS KOMITETO
ATSIŠAUKIMAS
Mums, žemiau pasirašiusiems, tenka didi garbė, o taip pat ir didi pareiga rūpintis Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto moraliniu ir medžiaginiu išlaikymu.
Kad Pedagoginis Lituanistikos Institutas, kuris išaugo iš Aukštųjų Pedagoginiu Lituanistikos Kursu, galėtu ir toliau sėkmingai augti ir atlikti užsibrėžtus lituanistinio švietimo uždavinius, jis reikalingas visu lietuviu dėmesio ir sutelktinės paramos.
Ką duos Pedagoginis Lituanistikos Institutas?
Svetur atsidūrusi lietuviškoji šviesuomenė, nūdien kultūrinį gyvenimą kurianti ar jam vadovaujanti, metas iš meto natūraliu būdu mažėja ir nyksta, o tuo tarpu jau antras tremties dešimtmetis eina, kai retėjančios šviesuomenės eilės maža bepapildomos. O kas bus dar po dešimties metu ir tolimesnėje išeivijos ateityje?
Gyvajai lietuvybei ugdyti, tautinei mūsų kultūrai kurti, kultūriniam gyvenimui vadovauti reikia šviesuomenės prieauglio: lituanistinėms mokykloms mokytoju, organizacijoms vadovu su gilesniu lituanistiniu pasiruošimu, kokį ir teiks Pedagoginis Lituanistikos Institutas.
Instituto Globos Komitetas, pradėdamas savo darbą, pirmiausia kreipiasi į lietuviu akademinį jaunimą, lankantį vietines aukštąsias mokyklas, prašydamas nuoširdžiai susidomėti lituanistinėmis studijomis, skiriant ir joms nors dalelę savo energijos ir laiko. Mes žinome, kad profesinis pasiruošimas gyvenimui iš studentijos reikalauja daug įtempto darbo ir daug lėšų, kad idealistinėms studijoms maža belieka laiko ir pinigo; bet gyvieji pavyzdžiai rodo, jog ryžtingam jaunimui tos kliudančios aplinkybės nėra nenugalimos. Štai ir dabar Institutą lankančiu klausytojų tarpe yra 20 studentų.
vKreipdamiesi į vyresniąją visuomenės kartą, su didžiu dėkingumu mes prisimename tuos realiuosius patriotus, kurie pinigais jau yra parėmę šį Institutą lankančią studentiją. Instituto užuomazgai, Aukštiesiems Ped. Lituanistikos Kursams, vyresnioji karta sudėjo tiek pinigų, kiek tuo tarpu jų reikėjo.
Tad, džiaugdamiesi gyvu jaunosios kartos idealizmu ir realaus patriotizmo buvimu mūsų visuomenėje, Pedagoginio Lituanistikos Instituto globos tarnybą mes pradedame su šviesiu ir viltingu žvilgsniu ateitin, tikėdamiesi, jog mūsų akademinis jaunimas uoliai lankys Instituto paskaitas, o visuomenė teiks jam reikalingą finansinę paramą.
DK. P. DAUŽVARDIS Lietuvos Respublikos Konsulas
M. KRIKŠČIŪNAS Profesorių Draugijos Pirmininkas
J. TAMULIS LB Švietimo Tarybos Pirmininkas
BR. KRIŠTANAVIČIUS Tėvu Jėzuitu Vyresnysis
J. JASAITIS Lietuviu Bendruomenės Čikagos Apygardos Pirmininkas
DOMAS VELIČKA Instituto Lektorių Tarybos Atstovas
Čikaga, 1960 m. kovo mėn. 16 d.
Smuikininkui Alfonsui Paukščiui ir pianistui Alvydui Vasaičiui esame labai nuoširdžiai dėkingi už š. m. kovo mėn. 26 d. suruoštą rečitalį “Laišku Lietuviams” naudai.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
