1960 M. RUGSĖJO MĖN. (SEPTEMBER) VOL. XI. NO. 8
T U R I N Y S
Grožis ir jo įtaka žmogui (III) — A. Grauslys .... 227
Žmogaus dvasia, moderniosios psichologijos šviesoje —V. J. Bieliūnas 230
Pilnutinio gyvenimo ilgesys — dr. J. Prunskis .......... 236
Gyvulys prieš žmogų (II) — B. Markaitis, S. J......... 238
Į dvasini tautos atgimimą — K. Trimakas, S. J......... 241
“Dorovinis persiginklavimas” — P. P. Činikas, M.I.C. .. 244
Popiežiaus neklaidingumas — Jonas ....... 247
Velnias išganymo istorijos dramoje — G. Kijauskas, S. J. 250
Iš filmų pasaulio — D. Koklytė ir J. V. .. 255
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.
Admin. — Petras Kleinotas, S.J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Tėviška ranka ir pasitikėjimo žvilgsnis A. Kezio, S. J. nuotr.
RUGSĖJO MĖNESĮ ATSIDARO MOKYKLŲ DURYS.
IR JAUNATVIŠKŲ KLEGESIU PRISIPILDO KORIDORIAI.
ČIA JAUNUOLIAI ATEINA RIMTAI RUOŠTIS GYVENIMUI,
NE TIK KLAUSYDAMI PAMOKŲ IR SKAITYDAMI KNYGAS,
BET IR LINKSMAI ŽAISDAMI BEI DRAUGAUDAMI.
KNYGA JAUNUOLIUI ATVERIA NAUJUS HORIZONTUS,
MOKYTOJAS PADEDA PAŽINTI NEŽINOMUS PASAULIUS,
BET SVARBIAUSIĄ VAIDMENĮ ATLIEKA GERI DRAUGAI,
SAVO PAVYZDŽIU UŽDEGDAMI JAUNATVIŠKĄ VALIĄ
IR SKATINDAMI DRĄSIAI EITI PROTU PAŽINTAIS
TIESOS, DORYBĖS, GĖRIO IR GROŽIO KELIAIS.
IR AUKLĖTOJAS YRA KILNIU PAVYZDŽIU ŠVIEČIĄS
VYRESNYSIS JO DRAUGAS IR NUOŠIRDUS TĖVAS.
JO RANKA NEKYLA ŽIAURIAI GRŪMOTI AR BAUSTI,
BET DRAUGIŠKAI GUOSTI IR TĖVIŠKAI ATLEISTI.
JO ŽVILGSNIS IŠŠAUKIA JAUNUOLIO SIELOS AIDĄ
IR ĮKVEPIA KŪDIKIŠKAI PASITIKINČIĄ MEILĘ.
ALFONSAS GRAUSLYS
(Modernusis menas ir grožis)
ČIA mesime trumpą žvilgsnį į tas naujas meno, ypač tapybos kryptis, dėl kurių vyksta ginčai ir susikirtimai. Vieni tuose moderniuose kūriniuose neranda jokio meno, o kiti entuziastingai juos sveikina, matydami juose meno pažangą. Nepasisakant iš esmės nei už šį meną, nei prieš jį, čia bus stengiamasi tik paliesti klausimą, kiek šiame mene, ypač abstrakciniame, yra grožio. Šį meną pilnai ir tiksliai įvertinti dabar dar negalima, nes nėra pakankamos laiko perspektyvos. Norime tik pastatyti eilę klausimų ir sukelti abejonių tiems, kurie aiškiai ir kategoriškai pasisako, kad naujoviškame mene mato tik vertybes ir naujas meno suklestėjimo galimybes.
Pirmiausia reikia pastebėti, kad kiekvieną naują gyvenimo reiškinį laikyti kultūrine pažanga yra prietaras ir nesusipratimas. Gyvenimas eina ne tik pažangos, bet ir nuosmukio keliu. Kaip jūroje, taip ir kultūros gyvenime yra ir potvynių ir atoslūgių. Tai aiškiai įrodo įvairių aukštai išvystytų kultūrų žlugimas, žvelgiant į istoriją. Štai dėlko yra laikotarpių, kurie yra aiškiai paliesti kultūrinio nuosmukio, kuris apima visas gyvenimo sritis, neišskiriant nė meno. Gali net būti, kad kultūros kilimas ar kritimas pirmoje vietoje atsiliepia jautriausioje kultūros srityje — mene. Gal šioji sritis yra lyg barometras, kuriame stipriausiai atsispindi laiko dvasia ir jo vienokia ar kitokia įtampa.
Yra didelis pagrindas taip klausimą statyti mūsų laikais, kai Vakarų pasaulis stovi prieš klausimą: būti ar nebūti. Nepamirškime, kad eilė didelių mąstytojų skelbia artėjantį Vakarų kultūros žlugimą ir mato jos išsigimimo ženklus. Kas žino, kas gali sau duoti pilną apyskaitą, kurios gyvenimo sritys yra labiau to išsigimimo paliestos ir kurios mažiau. Juk jau praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje V. Solovjovas nekartą savo paskaitose apgailestaudavo kaip tik meno išsigimimą. Tik prisiminkime kai kuriuos jo skaudžius žodžius ir paklauskime savęs, ar jie kartais negalioja ir mūsų dienoms. "Regisi meno ir menininkų tikslas visada buvo kurti grožį; šiandien jau to tikslo jis neturi. Daugelio menininkų kūriniai žadina pasibiaurė-jimą... Tenka ginti grožį nuo menininkų bandymų”. Tai Solovjovo mintys. Ir mūsų laikų mąstytoja S. Weil aiškiai kalba apie šių dienų meno nuosmukį, aiškindama jį tuo, kad šiandien niekur nėra nei saiko, nei pusiausvyros; jų nėra nei veikimo, nei minčių pasaulyje, nei privačiame, nei viešame gyvenime. Tad mūsų dienų meno nuosmukis, anot jos, yra vidaus nelogiškumo ir neharmoniškumo padaras. To dar negana. Ji, klausdama savęs, kodėl yra tiek dvasiniai nesveikų estetų, atsako, kad "kaip yra dieviško meno, taip yra ir demoniško. Didelė mūsų meno dalis yra demoniška... Velnias taip pat fabrikuoja meno imitaciją...”
VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS,
Xavier Universiteto Profesorius
"Žmogiškasis kilnumas yra teigiamas dalykas, ir norėti jį išsaugoti yra prasminga. Bet mokslas jo neišsaugos. Žmogiškasis kilnumas yra savybė, esanti šalia mokslo. Ši savybė reiškia, kad jos savininkas yra laisvas".
(Edwin G. Boring. When is human behavior predetermined.. The scientific monthly, 1957, 189-196)
Dvasia, siela, protas, laisvė, valia tai yra sąvokos, kurios retai tėra mokslininkų minimos šiame kontinente. Nuo to laiko, kai Watson, skelbdamas savo behavioristines tezes, pareikalavo pašalinti iš žodyno visas protines sąvokas, dvasia ir visa, kas yra dvasiška, buvo pašalinta iš Amerikos psichologijos žodyno. Taigi, šiandien kalbėti apie dvasią amerikiečių psichologų aplinkoje būtų gana neįprastas dalykas, nors tai gal nebūtų taip smerktina, kaip buvo prieš 20 metų. Nuo behaviorizmo klestėjimo pradžios iki dabar daug kas pasikeitė, ir šiandien gal būtų galima rizikuoti kalbėti arba rašyti šios rūšies tema, žinoma, su sąlyga, kad autorius būtų užtenkamai stiprus autoritetas ir kad ši tema nesužlugdytų jo profesinės reputacijos. Bet kiekvienu atveju dar ir šiandien rašyti apie dvasią tam, kuris nėra nei labai svarus autoritetas, nei nenorįs priklausyti parapsichologijos krypčiai, yra rizikingas dalykas. Bet kartais šios rūšies rizika yra reikalinga, o gal net būtina, norint mokslinėje srityje pažangos ir norint savo kolegas priversti pagalvoti.
Gal kai kurios šiame rašinyje pateiktos pastabos nebūtų svarbios, jeigu mes nieko nežinotume apie šį kraštą ir jo psichologus. Tačiau prisimindami, kad čia gyvename jau virš dešimt metų, mes būtinai turėjome būti paliesti šio krašto kultūros, tad dalykus stengsimės vertinti, ne išjungdami, bet specialiai Įjungdami Amerikos psichologus, kaip moderniosios psichologijos atstovus. Toks elgesys bus objektyvus, nes iš tikrųjų psichologijos tyrinėjimai ir teorijos buvo ir yra ypatingai dabar daugiausia formuluojami Jungtinėse Amerikos Valstybėse.
Dvasia, siela, mokslas ir protas
Pirm negu pradėsime nuodugniau gvildenti šio straipsnio temą ir studijuoti žmogaus dvasios bruožus moderniosios psichologijos šviesoje, turime nustatyti dvasios sąvokos apibrėžimą, tuo būdu nustatydami ir temos apimtį. Kun. dr. A. Baltinis "Lietuvių Enciklopedijoje" (V, 283) taip apibrėžia dvasią: "Dvasia yra nemedžiaginė, vientisa būtybė, savimi besilaikanti ir pati save apsprendžianti, suvokianti ir kurianti dvasines vertybes. Jos nemedžiagiškumas išskiria kiekvieną priklausomybę nuo medžiagos tiek savo esme, tiek veikimu". Pagal šį apibrėžimą dvasia yra atskira būtybė, nieko bendra neturinti su medžiaga ir tuo pat ji negali būti nei tyrinėjama, nei studijuojama, naudojant empirinius — mokslinius metodus. Taigi, taip suprasta dvasia yra ne psichologijos, bet filosofijos ar teologijos objektas (Autorius čia, matyt, turi galvoje tik eksperimentinę psichologiją; racionalinė psichologija, kurios uždavinys yra protu įrodyti sielos buvimą ir jos ypatybes, priklauso filosofijai. Red.). Bet, kaip dr. Baltinis pats pastebi savo straipsnio pabaigoje, dvasia gali būti laikoma "krikščioniškoje sampratoje dvasinė žmogaus siela". Bet siela jau negali būti laikoma dvasia, nes siela yra žmogaus egzistencijos principas, ir ji neegzistuoja viena tol, kol žmogus yra gyvas. Tačiau ji yra labai intymiai surišta su medžiaga, tai yra kūnu. Ir šis ryšys yra ne vien tik netiesioginis, kaip dr. Baltinis tvirtina, ir su kuo mes nesutinkame, bet ir esminis: ten, kur tas ryšys nutrūksta, žmogiškoji būtybė yra sunaikinama. Tuo būdu žmoguje dvasinis elementas turi būti svarstomas ne kaip kažkas esąs šalia žmogaus, kažkas nepriklausąs nuo jo kūno, bet kaip žmogaus dalis. Tuo būdu pagal šitą galvojimą žmogus jau yra dalinai medžiaga, dalinai dvasia. Žmogaus medžiaginiu kūnu gali atsispindėti ir jo dvasia.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS DVASIA MODERNIOSIOS PSICHOLOGIJOS ŠVIESOJE
DR. JUOZAS PRUNSKIS
AUGELIO dėmesį atkreipė faktas, apie kurį rašė spauda, kai neseniai nusižudė jaunas vyras, vienintelis paveldėtojas milijoninių turtų, iššokdamas pro langą. Tai dar vienas liudijimas, kad materialinės gėrybės neatneša pilnos laimės. Tam tikras jų minimumas yra būtinas, tačiau sutiktų skaudų nusivylimą tas, kuris tik joms pašvęstų gyvenimą.
Giliai Įstrigo atmintin dar studijų metu skaityta knyga, vardu "Tikrojo gyvenimo ilgesys", kurioje įvairiomis ištraukomis iš poetų, rašytojų bei filosofų veikalų atvaizduojama, kaip visi cituotieji asmenys ilgisi gilesnės gyvenimo prasmės ir veržiasi išsivaduoti iš pilkos kasdienybės.
Šitokio ilgesio liudijimą užtinkame paskutiniu metu pasirodžiusiame veikale "We Believe in Prayer". Medicinos daktaras Howard A. Rusk, "New York Times" redaktoriaus pavaduotojas, šiame veikale rašo apie religiją, atskleidžiančią kentėjimų prasmę. Kalbėdamas prilyginimu, jis sako, kad didieji keramikos kūriniai neatsiranda, molį padėjus saulėje. Reikia tuos kūrinius iškepinti labai kaitrioje krosnyje. "Tame deginimo procese kai kurie kūriniai sudūžta, kaip sudūžta kai kurių neturinčių tikėjimo žmonių gyvenimas. Tačiau tie, kurie įstengia pakelti karštį, iš molio yra perdirbami į porcelianą ir toki pasilieka visada.
Panašiai yra ir su sergančiais, kenčiančiais bei invalidais. Tie, kurie gydytojų sugebėjimų ir savo pastangų bei ryžto dėka nugali ligą ir nelaimę, įsigyja tokias dvasines gelmes, kurias mums būtų sunku išmatuoti. Jie savo kentėjimo dienų niekais nepraleido. Štai dėl ko yra didelė privilegija patarnauti tiems, kurie pereina per tokią grūdinančią ugnį. Jie yra tokiame artume prie Dievo, kad vargu kuris mūsų, vadinamų normaliais žmonėmis, tai kada nors būtų išgyvenęs".
Čia gydytojas cituoja vieno nežinomo Amerikos kario maldą. Kai ji kartą buvo paskaityta ligoniams, vienas jų tarė kitiems: "Tas žmogus kalba apie mus. Tai mūsų tikėjimas!" Ir toji malda buvo pavadinta "Tikiu to, kuris yra kentėjęs". Štai kai kurie tos maldos žodžiai: "Prašiau Dievą stiprybės, kad daug ką galėčiau nuveikti, tačiau buvau padarytas silpnu, kad galėčiau nuolankiai būti klusnus... Prašiau sveikatos, kad galėčiau atlikti didelius darbus, o man buvo duota liga, kad galėčiau atlikti geresnius darbus... Prašiau turtų, kad būčiau laimingas, o man buvo skirtas neturtas, kad galėčiau būti išmintingas... Prašiau galybės ir įtakos, kad būčiau žmonių giriamas, o tapau silpnu, kad jausčiau Dievo reikalingumą... Prašiau visokių dalykų, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, o gavau gyvenimą, kad galėčiau džiaugtis visokiais dalykais... Aš negavau nieko, ko prašiau, bet buvau apdovanotas viskuo, ko laukiau... Visai nepaisant manęs, mano neištartos maldos buvo išklausytos, ir aš esu labiausiai palaimintas tarp visų žmonių".
BRUNO MARKAITIS, S. J.
DAŽNAS žmogus, laikas nuo laiko lankydamasis Niujorke, jei jo interesai nesiriboja vien draugų ir pažįstamų pamatymu, jaučia gyvą norą apsilankyti teatre arba, tiksliau sakant, teatruose. Taip jau yra, kad visi pagrindiniai sceniniai veikalai, po bandomųjų spektaklių Bostone, New Haven'e arba Filadelfijoje, grįžta į Niujorką ir tik po šio pripažinimo tampa pilnateisiai teatro repertuaro nariai visoje Amerikoje. Niujorko teatrų ir repertuaro įvairumas yra tikrai didelis. Tematika apima beveik visas gyvenimo sritis. Gausiose aktorių eilėse matome daug garsių vardų. Sceninis apipavidalinimas ir technikiniai afektai yra pirmos rūšies. Teatrinė tradicija turi stiprias ir gilias šaknis. Vaidyba paprastai būna ne tik gera, bet įspūdinga. Labai galimas dalykas, kad greičiausiai kiekvienas turistas, pamatęs keletą ar kelioliką teatrinių spektaklių Niujorke, grįš namo susižavėjęs. Ir, žinoma, tas susižavėjimas turės rimtą pagrindą, kol mes pasiliksime grynai sceninio meno plotmėje ir neanalizuosime tų veiksnių ir elementų, kurie ir meno srityje turi išpildyti tam tikrus reikalavimus, turi išspręsti tam tikras problemas, turi atsakyti į tam tikrus klausimus. O šie reikalavimai, problemos ir klausimai kaip tik tampriai surišti su pilnutinio žmogaus sąvoka, kurią mes bandome išreikšti trimis matavimais, nes mums atrodo, kad žmogiškosios buities likimas siekia toliau negu instinktas, negu apčiuopiama tikrovė, negu kapinių duobė ir mirtingas atminimas. Todėl ir menui statomi reikalavimai laukia, kad trijų matavimų žmogus prabiltų į trijų matavimų buitį. Todėl ir vaizduojamosios problemos turėtų, jei neapimti, tai bent neišjungti trečiojo matavimo ir su juo surištų išvadų. Todėl ir žmogui statomieji pasaulėžiūriniai klausimai neturėtų vengti paliesti tas tikrovės, kurios siekia toliau negu pojūčių pasaulis ir laboratorinė bei klinikinė patirtis. Kyla klausimas, kodėl sceninis menas apsiriboja daugumoje dviem matavimais, kodėl dramaturgai labai dažnai pasirenka charakterius, kurie pasirenka Žemę ir atmeta Antgamtę. Kyla klausimas, kodėl garsusis britų autorius Sommerset Maugham, paklaustas, kodėl jo vaizduojamos moterys dažniausiai priklauso ribotos, o kartais net žemos doros pasauliui, atsako: "Dora moteris nėra įdomi".
Atsakymas galėtų būti gana paprastas. Britų rašytojas S. C. Lewis sako, kad rašyti yra žymiai lengviau apie tą pasaulį, kurį mes gerai pažįstame, negu apie tikrovės, kurios mums visiškai tolimos, svetimos, nesuprantamos, o kartais net neįsivaizduojamos. Mūsų dauguma geriau pažįsta blogį negu gėrį, kadangi mūsų patirtyje yra daugiau blogio negu gėrio. Populiariai išsireiškus, daugiau nuodėmės negu dorybės. Kadangi nuodėmė mums geriau pažįstama negu dorybė, mes patyrimo ir vaizduotės pagalba galime keliauti gana toli. Galime gana vaizdžiai, gana įdomiai ir net įtikinančiai atkurti blogį konkrečiomis formomis, galime savo nuodėmingą praeitį atiduoti vaizduojamam charakteriui, nes visa šita yra mums gerai žinomas pasaulis. Čia mes jaučiamės savoje žemėje.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Šiais metais Ateitininkų Federacija švenčia savo 50 metų egzistavimo jubiliejų. Šį mėnesį Čikagoje įvyksta tos Federacijos šeštasis kongresas. Ta proga spaudoje pasirodė ne vienas straipsnis apie šio sąjūdžio įvykius, faktus bei vardus. Norėdami šiame žurnale bent trumpai paminėti šio daug nusipelniusio katalikų akcijos vieneto jubiliejų, pasidalinsime viena kita mintimi apie ateitininkijos tikslą, dvasią bei reikšmę lietuvių tautai.
Katalikų akcijos reikšmė
Tauta yra bendru krauju ir bendra dvasia sujungtų žmonių gyvenimų upė.
Upei reikia krypties; ne bet kokios, bet vedančios į vandenyną. Bet kokia kita kryptimi tekanti upė neišvengiamai taps krantus ir miestus griaunanti jėga, gi be krypties upė taps bala... O bala nebėra upė.
Tautai, tai žmonių gyvenimų upei, taip pat reikia krypties. Ne bet kokios, bet vedančios į Dievą. Bet kokia kita kryptimi einanti tauta neišvengiamai griaus savo tautiečių ir kitų tautų gyvenimus; gi be krypties tauta taps bala, taps bendrakraujė masė, bet ne bendradvasė tauta.
Kelią į Dievą ir asmenims ir tautoms parodė Kristus. Tačiau žmogiškoje prigimtyje Jam ribojantis ir laiko ir vietos atžvilgiu. Jo darbą kiekvienoje tautoje tęsia kiti žmonės, ne vien dvasiškiai, bet ir pasauliečiai, ypač inteligentai.
Kad tauta eitų teisinga kryptimi, reikia šviesuolių, žinančių, siekiančių ir skelbiančių žmonių amžinąją paskirtį: reikia visuomenininkų, kurie tautos socialinį gyvenimą grįstų teisingais principais; reikia menininkų, kurie medžiagoje įkūnytų amžinas tiesos, gėrio ir grožio formas; reikia žurnalistų, kurie, teisingai įvykius sverdami, formuotų viešąją nuomonę; reikia veiklių katalikų pasauliečių, kurie savo brandžiu darbu palaikytų ir puoselėtų religinę ir tautinę sąmonę.
Tokių katalikų pasauliečių organizuota veikla yra katalikiškoji akcija. Lietuvių tautoje katalikiškos akcijos organizacija susikūrė visiškai natūraliai ir spontaniškai. Ją iššaukė pats gyvenimo reikalas.
Ateitininkijos kilmė, tikslas ir dvasia
Dvidešimtojo šimtmečio pradžioje svetur, ypač Rusijoje, studijuojantieji lietuviai inteligentai ušsikrėtė dviem viena kitai priešingom pasaulėžiūrom: nihilizmu ir socializmu.
Abi srovės tautai yra pragaištingos jau vien dėl savo ateistinių ir materialistinių tendencijų. Šalia to nihilizmas, tas viską, išskyrus save, neigiąs individualizmas, veda tautą į anarchiją; gi socializmas, tas kolektyvo viešpatavimas, pavergia asmenis valstybei. Nihilizmas iš tautos padaro balą, o socializmas — iš valstybės kalėjimą.
Ir pievos gražiau žydi,
kai jomis einama drauge ...
* * *
P. P. Činikas, m.i.c.
Be abejo, ne vienam bus tekę girdėti apie "Dorovinio Persiginklavimo" (Moral Re-Armament) sąjūdį, dar ne taip seniai kilusį Amerikoje. Esame dėkingi kun. P. Činikui, M.I.C., kuris ryžosi bent trumpai supažindinti "Laiškų Lietuviams" skaitytojus su šiuo nauju sąjūdžiu.
Redakcija
LABAI gražioje Mackinac Island, Michigan valstybėje, kiekvieną vasarą renkasi žymesnieji Amerikos krikščionių atstovai, stengdamiesi įsigyti daugiau žinių apie "Dorovinio Persiginklavimo" sąjūdį. Katalikai yra gerokai nukentėję nuo tų "apaštalų" minėtoje apylinkėje, todėl Marguette diecezijos vyskupas Tomas L. Noa 1958 m. pasmerkė šį judėjimą ir uždraudė katalikams dalyvauti jų susirinkimuose.
Šis sąjūdis yra virtęs beveik atskira tikybos šaka. Jo programa, paviršutiniškai žiūrint, yra gana patraukli: tobulinti pasaulį, įtikinant atskirus asmenis, kad jie patys tobulintųsi ir savo gyvenime daugiau vykdytų Kristaus mokslą. Jie aiškina, kad šis gyvenimo tobulinimas tik tada pavyks, kai atskiri asmenys išmoks visur pripažinti Dievą, melstis bei lavintis teisingumo, skaistumo, savęs atsižadėjimo ir meilės dorybėse. Labai daug dėmesio yra kreipiama į susiginčijusius asmenis, stengiantis juos sutaikinti. Siekiama, kad įtakingieji asmenys privačiai ir net viešai pripažintų savo klaidas ir gyventų taikoje. Sąjūdis ypatingą dėmesį kreipia ir stengiasi paveikti tokius asmenis, kurie turi daug įtakos politiniame ir ekonominiame gyvenime.
Jų aiškinimu, reikia nugalėti pasaulyje materializmą ir jam duoti naują ideologiją. Nuodėmė yra pagrindinė gyvenimo problema, Kristus yra vienintelis pasaulio išgelbėtojas, Šv. Dvasios veikla žmonijoje yra reikalingoji gyvenimo ideologija; vien tik Šv. Dvasia gali įkvėpti asmeniui reikalingas žinias, kad jis pasikeistų.
Mylimas Broli!
ILIJONAI katalikų vadina popiežių šventuoju tėvu. Daugybė kitokio išpažinimo krikščionių gerbia jį kaip didelį tikėjimo ir moralės autoritetą. Netgi nekrikščionys skaitosi su juo, lanko jį ir net skiria savo valstybių nuolatinius atstovus prie jo sosto. Yra tačiau ir tokių, kurie piktinasi mūsų popiežiumi. Pasitaiko net, kad, katalikams girdint, kai kas demonstratyviai išjuokia popiežiaus neklaidingumą. Gal ir tu, brangus broli, išgirdęs popiežiaus neklaidingumo paneigimą, nežinai ką tuo reikalu pasakyti. Kartais ir tau pačiam nebeaišku, ar popiežius tikrai yra neklaidingas. O gal tai tik katalikų dvasiškijos prasimanymas?
Tu pradedi svarstyti savyje, kad štai, popiežius juk tėra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti. Taigi, kaip ir kiti žmonės, popiežius, tur būt, yra nuodėmingas. Juk esi girdėjęs, kad ir popiežius turi nuodėmklausį ir eina išpažinties, kaip ir kiti tikintieji. Kaip gi tad popiežius galėtų būti neklaidingas?
Kažin ar žinai, brangus broli, kad popiežius kasdien, pradėdamas Mišias, kaip ir visi kiti kunigai, kalba: "Prisipažįstu visagaliui Dievui... kad labai daug nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu; mano kaltybė, mano kaltybė, mano didžiausioji kaltybė..." Tatai reiškia, kad popiežius ir pats save laiko nusidėjėliu. Iš istorijos taip pat žinome, kad turėjome įvairių popiežių; turėjome tokių, kuriuos žmonės ypatingai garbino ir mylėjo, o kitus persekiojo. Buvo šventų popiežių. Bet buvo ir tokių, kurie buvo žinomi savo žmogiškomis silpnybėmis.
Kuriuo tad būdu ir kuriais atvejais popiežius laikytinas neklaidingu?
Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu moko mūsų Bažnyčia.
Bažnyčia kiekvieną popiežių, kaip žmogų, laiko nuodėmingu, kuriam nėra svetima jokia žmogiška silpnybė, taigi, ir klaidingumas. Trumpai tariant, popiežius, kaip žmogus, yra nuodėmingas ir nėra neklaidingas. Bendrai paėmus, popiežius nėra ir šventas. Jei jį vadiname "šventuoju tėvu", tai tik ryšium su jo kaip Kristaus vietininko šioje žemėje padėtimi. Bet vis dėl to Bažnyčia tam tikrais atvejais popiežių laiko neklaidingu.
Iš kur tad išvedamas popiežiaus neklaidingumas?
Draugystėje kiekviena našta maloni ir lengva ...
G. KIJAUSKAS, S. J.
ŠIANDIEN randame labai mažai krikščionių, kurie tikėtų velnio buvimą bei jo karalystę. Taip tvirtina žymus prancūzų rašytojas H. I. Marrou ir kiti teologijos žinovai bei sielų vadai. Jie aiškina, jog žmogus stengiasi atsikratyti šios tikėjimo tiesos, įkalbėdamas sau velnią esant tik blogio suasmeninimą, kalbos simbolinį išsireiškimą. Dažnai mūsų dienų žmogus net nedrįsta kalbėti šia tema. Jam atrodo, kad velnias ir jo darbai žmonių gyvenime yra pasenę likučiai iš tų laikų, kada žmonija buvo paskendusi prietaruose. Gi dabar mokslo žmogus jau atidengė beveik visas gamtos paslaptis, pradėjo net tyrinėti stratosferą savo išgalvotais instrumentais. Radijo bei televizijos nuostabūs išradimai, medicinos atsiekimai — argi visa tai suderinama su tikėjimu asmenišku velnio buvimu?
Taip galvodamas krikščionis pastato save į labai keblią padėtį. Pirmiausia jis klaidingai supranta morališkosios kovos esmę, kuri yra jo žemiškojo gyvenimo pagrindas. Jis kovoja, arba bent taip mano, prieš kažkokias abstrakcijas, kurios tikrumoj nėra jokios būtybės. Be to, jis užmerkia akis tiesai, kuri teigia velnią esant protingą, gudrų ir kerštingą priešą, norintį žmogų sunaikinti. Krikščionis nė nepagalvoja, jog šį oponentą nugalėti jis turi šauktis Dievo, gerųjų angelų ir šventųjų pagalbos.
Reikia pabrėžti, kad, jau vien tik prabėgomis pažvelgus į šv. Rašto puslapius, aiškiai matoma velnio, kaip asmeniškos būtybės, tiek buvimas, tiek veikimas išganymo istorijos dramoje. A. Lefėvre, S. J. tvirtina, kad tikėjimas Kristumi - Išganytoju reikalauja tikėjimo ir Jo priešu - velniu (Satan, p. 13).
Be to, jei ilga istorija apie velnią ir jo karalystę būtų tik graži pasaka, kam visi tie apaštalų raginimai ir perspėjimai saugotis šio didžiausio žmogaus priešo?
Svarbu žinoti, ką šv. Raštas moko apie velnią bei jo karalystę, nes apreikštasis Dievo žodis skelbia tai, kas reikalinga žmogaus išganymo atsiekimui. Iš tikrųjų, velnio paveikslas čia labai aiškiai nupiešiamas. Kada vienas iš žymiųjų angelų, pasikėlęs puikybėn, atsisakė tarnauti Dievui ir panoro pastatyti savo sostą (šv. Raštas nepasako, kokia buvo šios puikybės priežastis), tada iškilo didelė kova danguje. Šv. Mykolas arkangelas ir jo angelai, kurie pasiliko ištikimi Dievui, kovojo prieš velnią ir jį sekančius angelus. Didžioji kova baigėsi velnio ir jo angelų pralaimėjimu. Jie prarado Dievo draugystę ir buvo numesti žemėn (Apok. 12:7-9).
Draugystės liga — lengvapėdiškas “pletkavojimas” ...
Dalė Koklytė
FROM THE TERRACE
Tai gana stipri drama, neseniai pasirodžiusi filmo ekrane. Jos pasisekimas neabejotinai yra surištas su turinio įdomumu, jo pristatymu ir išvystymu. Pagrindinė filmo mintis yra gana jautri ir dar ne per daugiausia nagrinėta. Tai Amerikos jaunimo problema, kai šis jaunimas, eidamas minkštais savo tėvų keliais, pradeda pajusti vidujinį uždusimą ir kai kurių siekiamų idealų klaidingumą.
Čia parodomi tipiško “raudonkraujo” amerikiečio vyruko (Paul Newman) gyvenimo planai ir siekimai, kurie susideda iš noro pasiekti aukštą vietą profesijoje su geru apmokėjimu ir prestižu. O svarbiausia tai, kad galėtų pakilti aukščiau negu jo tėvas. Jaunuolio gyveniman yra įpintos ir kitos dvi problemos, kylančios vystantis filmo turiniui: neištikimybė ir skyrybos. Nei neištikimybė, nei skyrybos čia nėra pateisinamos ir neigiamai atvaizduotos, bet vien dėl to, kad tai nėra visuomenės pageidaujama. Tų blogybių atsiradimo kaltė čia yra verčiama netikrų gyvenimo idealų įsigijimui ir neteisingų vertybių ieškojimui.
Romanso įvėlimas į filmą sukelia nemaža melodramatiškumo ir sentimentalių momentų. Pavyzdžiui, atvaizdavimas charakterių skirtingumų dviejų herojaus gyvenime figūruojančių moterų yra tikrai kraštutiniškas. Viena, jo žmona (Joanne Woodward), yra priežastis visa to, kas jį sunaikina, o kita, jauna jo kliento duktė (Ina Balin), yra jo naujai atrastų vertybių žadintoja. Filmo herojaus ir jo kliento dukters slapti susitikimai rudens lapų spalvomis papuoštame miške yra tipiškai sentimentalūs ir naiviai gražūs. Tačiau pastebėtina, kad šiame žaidime niekas neprisimena, jog ta gražiai atrodanti ir per vėlai atrasta meilė yra nelegali ir neleistina. Jie tai supranta tik tada, kai herojaus konkurentas tai pavartoja sugadinti jo geram vardui. Bet šis pergyvenimas jam buvo reikalingas, nes tik dabar jam ateina tikrų gyvenimo vertybių supratimas. Šis sukrėtimas jį priverčia atsisakyti visko, ko jis iki šiol troško ir siekė.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Mykolas Vaitkus. KETURI GANYTOJAI. Atsiminimai iš keturių Lietuvos vyskupų gyvenimo: arkiv. Jurgio Matulevičiaus, arkiv. Pranciškaus Karevičiaus, arkiv. Juozapo Skvirecko ir vysk. Pranciškaus Bučio. Aplankas J. Pilipausko. Išleido Liet. Knygos Klubas. 180 psl., kaina $2.00.
Pranys Alšėnas. MAŽI ŽODŽIAI. Įvairių minčių mozaika. Išleido Rūta. Viršelis T. Valiaus. 260 psl., kaina nepažymėta.
Algirdas Gustaitis. ALGIS TRAKYS IR TAKSIUKAS ŠLEIVYS. Jų nutikimai Lietuvos kaime. Piešiniai Vytauto Stasiūnaičio. Išleido “Lietuvių Dienos”. Kreidinis popierius, 30 didelių puslapių.
Vyt. Tamulaitis. SVIRPLIO MUZIKANTO KELIONĖS. I knyga. Įdomi knygelė vaikams, išleista “Eglutės” dešimtmečio proga. Iliustravo Aldona Simutytė. 86 psl., kaina $2.50.
TAUTOS PRAEITIS. Tomas I, knyga 2. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas. Redaktorius C. Grincevičius. Leidžia Liet. Istorijos Draugija. Šio numerio kaina $3.00.
Dr. Jose Mačernis. RELATIVISMOS o la verdad positiva. Ispaniškai išleista knyga apie reliatyvizmą. Autorius ieško šios knygos leidėjo lietuvių kalba.
PERKŪNO EILĖS. Išleido Sandara. 64 psl., kaina nepažymėta.
“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursąparašyti geriausiam straipsniui, tema “Svarbiausieji mūsa uždaviniai dabartinėse išeivijos sąlygose”. Straipsnių antraštės gali būti įvairios, tik reikia stengtis atsakyti į pagrindinį klausimą, kaip lietuvis turi elgtis, kad dabartinės išeivijos sąlygos jam nebūtų kliūtis, bet priemonė pasiekti ir amžinus ir žemiškus idealus. Ką jis turi Įsigyti, ko atsisakyti, prieš ką kovoti, ką pasilaikyti, ką keisti ir t.t.? Straipsnyje galima nagrinėti, koks dabartinis lietuvis yra ir koks turėtų būti. Būtų gera ypatingą dėmesį atkreipti į mūsų jaunimą ir studentiją.
Konkursas baigiasi 1961 m. vasario mėn. 1 dieną.
Straipsnio ilgumas — ne daugiau kaip penki “Laiškų Lietuviams” spausdinti puslapiai (apie 2500 — 3000 žodžių).
Pasirašyti slapyvardžiu. Atskirame vokelyje, ant kurio parašomas slapyvardis, turi būti nurodyta tikroji autoriaus pavardė ir adresas.
Jury komisija bus paskelbta vėliau.
Už geriausius straipsnius bus duodamos šios premijos:
I — 100 dol., II — 50 dol., III — 30 dol., IV — 20 dol.
Premijų mecenatai, aukojusieji po 100 dol., yra dr. Stasys ir Milda Budriai ir “Jaunoji Lietuva” (dr. A. Rudokas).
Laimėtojams premijos bus įteikiamos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime 1961 m. kovo mėn. 11 d. 7 val. vakaro.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS” • 2345 WEST 58TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
