* * *
P. P. Činikas, m.i.c.
Be abejo, ne vienam bus tekę girdėti apie "Dorovinio Persiginklavimo" (Moral Re-Armament) sąjūdį, dar ne taip seniai kilusį Amerikoje. Esame dėkingi kun. P. Činikui, M.I.C., kuris ryžosi bent trumpai supažindinti "Laiškų Lietuviams" skaitytojus su šiuo nauju sąjūdžiu.
Redakcija
LABAI gražioje Mackinac Island, Michigan valstybėje, kiekvieną vasarą renkasi žymesnieji Amerikos krikščionių atstovai, stengdamiesi įsigyti daugiau žinių apie "Dorovinio Persiginklavimo" sąjūdį. Katalikai yra gerokai nukentėję nuo tų "apaštalų" minėtoje apylinkėje, todėl Marguette diecezijos vyskupas Tomas L. Noa 1958 m. pasmerkė šį judėjimą ir uždraudė katalikams dalyvauti jų susirinkimuose.
Šis sąjūdis yra virtęs beveik atskira tikybos šaka. Jo programa, paviršutiniškai žiūrint, yra gana patraukli: tobulinti pasaulį, įtikinant atskirus asmenis, kad jie patys tobulintųsi ir savo gyvenime daugiau vykdytų Kristaus mokslą. Jie aiškina, kad šis gyvenimo tobulinimas tik tada pavyks, kai atskiri asmenys išmoks visur pripažinti Dievą, melstis bei lavintis teisingumo, skaistumo, savęs atsižadėjimo ir meilės dorybėse. Labai daug dėmesio yra kreipiama į susiginčijusius asmenis, stengiantis juos sutaikinti. Siekiama, kad įtakingieji asmenys privačiai ir net viešai pripažintų savo klaidas ir gyventų taikoje. Sąjūdis ypatingą dėmesį kreipia ir stengiasi paveikti tokius asmenis, kurie turi daug įtakos politiniame ir ekonominiame gyvenime.
Jų aiškinimu, reikia nugalėti pasaulyje materializmą ir jam duoti naują ideologiją. Nuodėmė yra pagrindinė gyvenimo problema, Kristus yra vienintelis pasaulio išgelbėtojas, Šv. Dvasios veikla žmonijoje yra reikalingoji gyvenimo ideologija; vien tik Šv. Dvasia gali įkvėpti asmeniui reikalingas žinias, kad jis pasikeistų.
Ši doktrina yra perduodama sekėjams lavinimo centruose, ypač Mackinac saloje, kur vyksta susirinkimai, kuriuose mėginama pakeisti žmonių asmenybes. Šio tikslo siekiama įtikinėjant, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra būti teisingu, skaisčiu, savęs atsižadėjusiu ir mylinčiu Dievą. Tai yra pagrindiniai šio sąjūdžio dėsniai.
Šį sąjūdį pradėjo liuteronų dvasiškis Frank Buchman prieš 50 metų. Buchman niekad per daug nesirūpino savo tiesioginėmis pareigomis, bet daugiau buvo užsiėmęs visokiais vajais ir kitais pašaliniais dalykais. Jam nebuvo svarbu, kokia sekta jį kviesdavo darbuotis jų naudai. Jis sugebėjo patraukti atskirus asmenis prie savo galvojimo. Palengva ši jo veikla išsivystė į atskirą sąjūdį, pradžioje vadinamą buchmanizmu. Vėliau daug sekėjų jis įsigijo Oksfordo universitete, todėl jie pasivadino Oksfordo sąjūdžiu. Kai prasidėjo antras pasaulinis karas, buvo galutinai išvystyta dabartinė sistema ir sąjūdis pavadintas "Doroviniu Persiginklavimu". Nuo šio laiko jie pradėjo vengti protestantų vardo, ieškodami sekėjų iš visų tikybų.
"Dorovinio Persiginklavimo" nariai aiškinasi, kad jų sąjūdis nėra tikybinis, bet tik moralinė ideologija. Jie sakosi nesudarą organizacijos, bet tik organizmą. Kokios nors vadovybės jie beveik neturi, nes jų veikla vystosi tik susirinkimuose, kur stengiamasi pakeisti savo gyvenimą ir pripažinti klaidas. Visuomet pabrėžiami svarbiausieji punktai: teisingumas, skaistumas, savęs atsižadėjimas ir meilė. Jie nesteigia bažnyčių ir neskiria dvasiškių, niekad nesirenka bendroms pamaldoms, kaip paprastai yra praktikuojama kiekvienoje tikyboje, todėl jie ir nelaiko savo sąjūdžio atskira tikyba.
Pažvelkime, koki gali būti pavojai priklausantiems prie šio sąjūdžio ir dėl ko Bažnyčia jį smerkia. 1951 metais Šv. Sostas išleido specialias instrukcijas, kuriose nurodo, kad šis sąjūdis sudaro katalikams religinio indiferentizmo pavojų, nes jis aiškina, kad visos tikybos yra lygios, ir nori, kad jo sekėjai pripažintų sąjūdžio dėsnius vertingesniais už kitų tikybų skelbiamus religinius dėsnius. Jie sako: "Katalikų Bažnyčia yra gera, bet mes siekiame aukščiau". Nors jie neturi oficialių vadų, kurie įsakytų, kas darytina, tačiau tarp jų vis tiek yra asmenų, duodančių nurodymus, kaip galima pasiekti jų skelbiamą šventumą. Jie tyrinėja vienas kito gyvenimą ir vienas kitam stengiasi duoti nurodymų. Paprastai jie nėra prityrę dvasinio gyvenimo srity, todėl ir jų patarimai gali būti labai klaidingi.
Šis sąjūdis ypač yra pavojingas dėl to, kad sekėjai neturi aiškiai nustatytų principų dvasiniame gyvenime, bet suėję į susirinkimus jie nutaria, kaip reikia siekti gyvenimo tobulumo keturiomis dorybėmis: teisingumu, skaistumu, savęs atsižadėjimu ir meile. Nežinia, kur tokios pastangos gali nuvesti, kai tie "patarėjai" patys neturi didesnio išsilavinimo religijos ir moralės srityje. Jau yra buvę faktų, kad kai kurie jų nurodymai skaistybės srityje yra nuėję labai keistais keliais.
Kai kurie sąjūdžio nariai, katalikai, aiškinasi, kad tarp katalikybės ir šio sąjūdžio nėra jokio priešingumo, nes čia juk stengiamasi lavintis tose minėtose keturiose dorybėse, kurias ir katalikai pripažįsta bei vertina. Taip, tos dorybės yra geros ir kilnios, bet aiškinimas, kaip jas galima pasiekti, ne visada gali būti teisingas, jeigu nesiremiama Dievo įkvėptais raštais ir Kristaus apreiškimu. Moralės klausimuose galima labai lengvai suklysti, jeigu juos sprendžia nekompetentingi ir be tinkamo mokslo žmonės. Ne visi įgimtus dėsnius moka teisingai suprasti ir pritaikyti gyvenime. Su tais dėsniais negalima žaisti ir juos lankstyti pagal laiko pasikeitimus. Jeigu sprendimai moralės srityje bus daromi prieš prigimties įstatymus, tai savaime bus paneigiami ir Dievo įsakymai.
Ne tik katalikai, bet ir protestantai vis labiau ir labiau pradeda šiuo sąjūdžiu nepasitikėti ir jo vengti, nors pirmiau Anglijos bažnyčia jį lyg ir globojo. Retkarčiais dar vienas kitas protestantų dvasiškis pasisako už jo programą, bet tie pasisakymai vis retėja, nes pasisakiusiojo pavardę tuoj sąjūdžio nariai įtraukia į savo narių sąrašą. Kadangi sąjūdžio nariai save laiko aukštesniais už kitų tikybų narius, tai jiems yra sunku susilaukti kitų tikybų pripažinimo. Tačiau to pripažinimo ir užtarimo jie labai laukia. Kai koks nors Katalikų Bažnyčios aukštesnis pareigūnas, smerkdamas šį sąjūdį, vis dėlto nurodo vieną kitą priimtiną jo dėsnį, tai sąjūdžio nariai tuoj paima tą ištrauką ir skelbia, kad štai Katalikų Bažnyčia juos pripažįstanti ir remianti.
Naujausiame šio sąjūdžio leidinyje, pavadintame "Ideologija ir koegzistencija", yra sakoma, kad tikybos pasaulyje negali nugalėti komunizmo, reikia, kad atskiri žmonės dvasiškai aukščiau pakiltų, o tas pakilimas bus galimas tada, kai visi persiims jų sąjūdžio ideologija. Jie dabar nuolat kalba, kad sąjūdis nugalės komunizmą, nes jo ideologija yra tam tinkama.
Sunku suprasti, kaip tai gali įvykti, jeigu jie aiškina, kad nariai į jų sąjūdį nėra įrašomi, jie tik turi gyventi sąjūdžio dvasia. Tačiau tai yra tik jų aiškinimas, o iš tikrųjų šis judėjimas yra inkorporuotas įvairiose valstybėse ir nariai yra kartais šaukiami į Mackinac salą susirinkimams, kur jie yra orientuojami sąjūdžio principų vykdymui. Sunku suprasti, kodėl jie taip slapsto savo vadovybę ir vis tiek nori, kad laimėjimų garbė būtų jiems priskirta.
Kadangi šis sąjūdis ieško žymių ir įtakingų žmonių, kurie paprastai būna ir turtingi, tai jis išsilaiko iš duoklių ir dovanų, kurių netrūksta, nors, kviečiant į Mackinac salą, visuomet pridedamas prierašas, kad visos išlaidos bus apmokėtos. Sąjūdžio organizatoriai dažniausiai gyvena neturtingai. Kai kurie tų asmenų yra buvę turtingi, bet savo turtą yra paaukoję šiam tikslui. Sakoma, kad jų vadovai dažniausiai būna ne Amerikos piliečiai. Yra žinoma, kad dr. Buchman su 14 kitų asmenų yra viršūnėje ir sudaro centrinį organą, kuriam priklauso dar kiti 62 asmenys. Visame pasaulyje jie turi apie du tūkstančius narių, kurie yra vadinami nuolatiniais (Permanent, Members), visi kiti yra arba bičiuliai (Friends), arba rėmėjai (Supporters), arba ryšininkai (Contacts).
Sąjūdžio nariai niekad neina į diskusijas su kitomis tikybomis; arba norintieji priklausyti sutinka su jų aiškinimais, arba yra nepriimami ir pašalinami. Dažnai jie žvejoja nukatalikėjusius žmones ir jiems aiškina, kad Dorovinio Persiginklavimo sąjūdis yra Katalikų Bažnyčios prieangis, kur jiems yra puikiausia vieta daryti gerus darbus ir pakilti dvasiniame gyvenime.
Bet norintiems pakilti dvasiniame gyvenime nėra reikalo ieškoti priemonių kitur, nes jų yra pakankamai Katalikų Bažnyčioje. Šis tobulėjimo kelias yra gerai ištirtas, nes juo eina daugybė tobulumo ieškotojų jau du tūkstančiai metų. Jeigu uolesnieji katalikai nori ir kitus vesti į šventumą, tai taip pat nėra reikalo dairytis kitur, nes Bažnyčia jau nuo seniai yra paruošusi Katalikiškosios Akcijos ir Pasauliečių Apaštalavimo taisykles ir nurodžiusi metodus. Čia kiekvienas gali rasti daug daugiau ir geresnių priemonių negu minėtame sąjūdyje. Šis sąjūdis labai iškilmingai kalba apie didžius dalykus, bet iš tikrųjų yra tik kai kurių geros valios žmonių klaidinimas.