ALFONSAS GRAUSLYS
Kas yra motina?
A I M O T E R I S , kuri skausmuose, net su pavojumi gyvybei, mus pagimdė. O tie skausmai buvo tokie dideli, kad dieviškasis apreiškimas, juos vaikui primindamas, įspėja: "Neužmiršk savo motinos vaitojimų" (Ekli. 7, 29). Tai moteris, mums artima arčiausia artimybe, už kurią nėra artimesnės, nes prieš pagimdymą mes buvome viena su ja: buvome tas vaisius, kurs motinos kūne tartum ant medžio išaugo ir gimdymu buvo nuskintas, kad savarankiškai gyventų. Tai moteris, kuri mus savo krauju maitino, prieš mums gimstant, kuri, ir mums gimus, nenustojo savo kūnu maitinti. Štai kodėl pirmaisiais krikščionybės amžiais, kai mokėta į viską skaisčiau žiūrėti, taip dažnai buvo galima matyti Dievo Motinos, maitinančios Kūdikį, paveikslą.
Būdama motina įvairiopa fizine prasme, ji ne mažiau buvo motina ir dvasine prasme, nes, mus savyje nešiodama, gimdydama ir maitindama, ji mus mylėjo. Ji apie mus nesąmoningai svajojo, mūsų ilgėjosi ir mus glamonėjo, kai, dar būdama mergaitė, žaidė su lėlėmis. Tų lėlių veiduose jos pasąmonė jautė mus ateisiančius; jas bučiuodama, ji bučiavo mus.
Motinos meilė savo vaikui — tai didžiausia meilė pasaulyje. Joks kitas tuo vardu vadinamas jausmas negali šios meilės viršyti ir net jai prilygti...
Visokia kita meilė, pvz. vyro meilė moteriai ar moters vyrui, ją analizės spinduliais peršvietus, yra pilna nesąmoningos savimylos, o motinos meilė yra pilna skaidraus nesavanaudiškumo. Tai yra meilė, kuria mums nereikia abejoti, nereikia bijoti ar drebėti, kad ji atšals, mus pamirš, kitą mūsų vietoje pamils. Tik ji viena žemėje tikrąja prasme rūpinasi mūsų likimu, kenčia dėl mūsų gyvena mumis ir, gal būt, tikrą ir absoliučią vienatvę pajunta žmogus, tik motinos netekęs. Tik tada visas pasaulis jam virsta tyrais.
Motinos širdis — tai stebuklingiausias Dievo kūrinys žemėje. Kiek jame nuostabių paslapčių, koks tos širdies ilgesys, kai nori vaiką matyti, o jau nesitiki šioje žemėje jo išvysti. "Kaip skaudu pamanyti, kad jau niekad nebesimatysime, niekada, visam laikui išsiskyrę. Kai aš pradedu galvoti, taip man pradeda ašaros byrėti, kad negaliu susilaikyti, tiek verkiu, kad bloga pasidaro..." (vienos motinos iš Lietuvos laiško žodžiai). O koks begalinis skausmas varsto jos širdį, kai vaikas skriaudžiamas, kankinamas. Nekartą ji alpsta, eina iš proto, atsistojusi vaiko kančios akivaizdoje. O juk meilės didumas matuojamas kančios didumu! Nenuostabu, kad dieviškasis apreiškimas gretina Dievo meilę žmonijai su motinos meile vaikui: "Kaip meiliai glaudžia motina vaiką prie savęs, taip aš jus paguosiu" (Iz., 66, 13). Dar jautresnio sugretinimo imasi Išganytojas, kai, įspėdamas nuodėmingą Jeruzalę, jai priekaištauja: "Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, ir tu nenorėjai" (Mat. 23, 37). Todėl teisingai jautė poetas A. Juragis, kai, motinos širdį vertindamas, rašė:
"Pasaulis tuščias būtų vis.
Kaip žemė be margų gėlių —
Be tavo, motina, širdies
Ir tavo meilės spindulių."
Tad atsakydamas į klausima, kas yra motina, kiekvienas gali sakyti: "Tai moteris, kuri mane stipriau myli negu bet kuri kita moteris pasaulyje."
Lietuvės motinos kančia
Nėra abejonės, kad skausmingiausią tėvynės pavergimo kančią turi iškentėti lietuvė motina, kuri vienu ar kitu būdu yra nustojusi savo vaikų. Atsiskyrimo ilgesys ir nejauki nežinia, kai vaikai yra išvykę ar išvežti, motinos naktis paverčia pusiau budėjimu. Nekartą nemigo naktimis ji žiūri išverktomis akimis į tamsą, drebančiomis rankomis varstydama rožančių ir nuolat besimelsdama už atskirtuosius vaikus. Ką galėjo pajusti lietuvės motinos, kai matė miestelių rinkose sužalotus ir subiaurintus savo sūnų partizanų kūnus! Tik jos pačios galėtų tą vidaus siaubą nusakyti.
Jeigu dalis motinų dar ir turi su savimi mažus vaikus, tai tie vaikai vis labiau ir labiau prieš ją kurstomi, išplėšiami iš jos globos, iš jos minčių ir jausmų pasaulio ir pripildomi svetimomis mintimis ir svetimais jausmais. Svetimu tautai auklėjimu nuolat gilinama dvasinė bedugnė tarp jos ir jos vaikų ir ji su skausmu nekartą pajunta vis didėjantį vaikų svetimėjimą ir negalėjimą susikalbėti su jais. Nors neturime tikslių žinių, ar jau daug vaikų šitokiu būdu išplėšiama iš tėvų globos ir iš jų dvasinio pasaulio, bet tokių jau tikrai yra. Ar šitokia kančia nėra kartais sunkesnė už atsiskyrimo kančią, nes juk vidaus svetimumas labiau atitolina vienus nuo kitų negu fiziniai atstumai.
Norėtųsi, kad šią paskutiniosios kančios rūšį pajustų ir motina tremtinė laisvajame pasaulyje, kuri gal visiškai nesijaudina, kad jau beveik nesusikalba su savo vaikais gimtąja kalba, kuri mato juos dvasiniai sudarkytus svetimų blogų papročių, nustojusius lietuviško turinio ir pasidariusius nei šiuo nei tuo. Gal čia ir glūdi didžiausia tremties tragedija: išvykome iš savo krašto, kad išliktume tokie, kokie esame, o štai dabar ir savo vaikuose ir mumyse pačiuose pastebime, kad esame pasikeitę, nustoję turinio ir tautinių bei religinių nuotaikų, kurias išsaugoti buvome pasiryžę. Toji tragedija būtų dar baisesnė ir beviltiškesnė, jei paaiškėtų, kad tų išsineštų iš tėvynės vertybių mes laisvajame pasaulyje labiau nustojome negu pasilikusieji Lietuvoje.
Motinos atsiminimas auklėja
Kad motinos atsiminimas daro įtaką žmonių nuotaikoms ir elgesiui, tai duoda pajusti rašytojas Dostojevskis. Jis pasakoja, kad Sibiro kalėjimo ligoninėje gulėjo musių apipultas nuogas kalinio lavonas. Jį saugojęs kareivis liūdnai pastebėjo: "Ir jis turėjo motiną". Tais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad ir tas miręs kalinys vertas užuojautos ir pasigailėjimo, nes motina, jį matydama, labai kentėtų.
Kaip labai pasikeistų žmonių santykiai, kaip daug blogio būtų išvengta, jei, kurį nors besiryždami įskaudinti, prisimintume, kaip liūdnai pažvelgtų į tai jo motina, jeigu čia ji būtų. Kokia graži būtų vyro ir žmonos artimybė, jei vyras, su meile prisimindamas savo motiną, mokėtų ir į savo žmoną pažvelgti iš motinystės taško — kaip į savo vaikų motiną. "Kiekviena moteris, kuri yra laikiusi vaikelį ant rankų, yra man šventa, ji yra tarsi žmogus, apsivilkęs šventu rūbu, dėl to aš prieš ją lenksiuosi, kol būsiu gyvas" (Foerster).
Vienoks ar kitoks žmogaus elgesys su savo motina gal geriausiai apsprendžia to žmogaus vertę. Rašytoja P. Buck sako, kad jeigu vaikas neišmoksta savo tėvų tikrai mylėti, tai jis gyvenime nieko tikrai nemylės. Štai kodėl jaunuolė, besirengdama tekėti, turėtų stebėti, kaip jos busimasis elgiasi su savo motina. Panašiai ir jaunuolis turėtų spręsti apie savo busimąją. Juk jeigu jis ar ji su savo artimiausia biauriai elgiasi, tai jų meilės žodžiais negalima tikėti, nes kai sukasdienės, kai apsipras, ne kitaip elgsis ir vienas su kitu. Kiekvieno pagarba ir meilė motinai pagrįstai suteikia vilčių, kad jis gerbs ir kitą asmenį. Tad visai teisingai jautė ir vertino žmogų toji R. Tagores "Sudužime" vaizduojama moteris, kuri, girdėdama kaip vienas vyras, suminėdamas savo motiną, visada palydėdavo savo žodžius tokia kilnia ir pagarbia veido išraiška, kad ji negalėdavo susilaikyti, nepažvelgusi į jį pilnu pagarbos ir nustebimo žvilgsniu, ir jos širdis jam pilnai atsivėrė.
Motinos atsiminimas sukelia ir religinių nuotaikų. Jei prisiminsime, kad už visos kūrybos slepiasi Kūrėjas ir kad negali būti tokio gėrio kūrinyje, kurio priežastis ir šaltinis nebūtų Kūrėjuje, tada ir motinos meilė aiškėja, kaip Dievo meilės žmogui pasireiškimas, ir motinos širdimi pats Dievas mus myli. Štai kodėl motinos meilė yra surišta su religija ir todėl gali ir turi būti religinio mokymo ir auklėjimo turinys. Jeigu tad dėkojame Dievui už visas gėrybes, jeigu dėkojame už saulę, kuri viską ugdo, tai kodėl nedėkoti ir už motinos meilę, tą dvasinę saulę, kuri ugdo žmogaus dvasią!
Meilė už meilę
Net ir geriausias vaikas niekada negali ir neįstengia pakankamai atsilyginti motinai už meilę, nes tos meilės visų heroiško pasišventimo galimybių jis ne visada turėjo progos patirti ir net įsivaizduoti. Kas yra motina ir jos meilė, dažniausiai pajuntame per vėlai, kai motinos nustojame. Tik tada, kai jos gerasis balsas nutyla, kai josios ranka jau nebeglosto, kai josios žingsnių jau nebegirdime — pajuntame gyvenimo nykumą. Tik tada baisu pasidaro, kad savo neklusnumu, negerumu iš jos akių ašaras išspaudė me ir taip jos gyvenimą trumpinome. Ir tai iš tų akių, kurios daugiau negu kurios kitos pasilenkusios prie mūsų lopšio ir paskui visą gyvenimą su meile į mūsų veidą žiūrėjo. Taip mes nekartą kankiname ir žudome tas, kurios mus stipriausiai myli ir kurių vienintelis apsigynimo ginklas, taip mažai mus jaudinąs, yra jos tyli kančia. Ar tad nėra aukščiausias širdies sukietėjimo ženklas, kai vaikas gali šaltai žiūrėti į verkiančią dėl jo kaltės motiną ir nepulti ant kelių prieš ją ir drauge su ja pravirkti?
Už meilę atsilyginti meile, už vaikystės globą — tėvų senatvės globa, už dainuotas lopšines, sektas pasakas ir pirktus žaislelius — viena kita kartkartėmis sudaroma proga paįvairinti jų gyvenimą, už visą švelnumą — švelniais, ramiais (ne pakelto nekantraus tono!) žodžiais lengvinti jų temstančio gyvenimo vakaro dienas. Niekada nereikia pamiršti, kad seni tėvai yra arčiau amžinybės, tad labiau svečiai šiame pasaulyje negu jaunieji; o su svečiais juk maloniai elgiamasi. Pats didžiausias žmogaus dorovinio vertingumo egzaminas — tai jo elgesys su senais, ligoniais ir tėvais.
Padidintos ir įrėmintos tėvų fotografijos, kabančios ant mūsų kambario sienų, neleisdamos pamiršti tėvų, turėtų palenkti mus juos mirusius prisiminti maldoje, nes jie, būdami gyvi, niekada mūsų nepamiršdavo.
Nors kažin kaip keistųsi laikai ir kažin kokiais metodais būtume auklėjami, tačiau dieviško apreiškimo tiesa, kad už tėvų autoriteto stovi Dievas, kad tėvai atstovauja vaikui Dievą — visada pasiliks galioje. Toji tiesa verčia taip pat ir tėvus budėti, kad jie savo elgesiu vaikų akyse neaptemdintų Didžiojo Dievo ir tuo būdu negriautų savo autoriteto ir nesukeltų vaikams šios, kad ir nepateisinamos minties: "Mano tėvai neklauso Dievo ir Jam nenusilenkia, tad ir aš turiu teisę jų neklausyti!" Tačiau vaikai turi visuomet žinoti, kad ir už netinkamu elgesiu temdomo autoriteto nenustoja žibėjęs Dievo autoritetas!