ALDONA ŠMULKŠTIENĖ
Ū S Ų žodžiai gali nešti ramybę ir paguodą, gali nušluostyti ašaras ir šypsnį veide iššaukti, suraminti, dvasios pusiausvyrą atstatyti, uždegti dideliems darbams. Kartais jie gali būti lyg švelnus balzamas, kartais lyg aštrus dyglys artimo širdžiai.
Kalba yra brangi Dievo dovana, suteikta žmogui. Jos turinį pats žmogus sukuria, ir tik nuo žmogaus, nuo mūsų pačių pareina, kaip mes tą brangią Dievo dovaną panaudosime. Tad paklauskime savęs ir pamąstykime, ar šie klausimai ir mūsų neliečia, ar mes pagalvojame, kokį atgarsį artimo širdyje gali palikti mūsų klausimai, užuojautos ir patarimai, nors pasakyti, vadovaujantis geriausiais norais.
Nesupraskime klaidingai — nemanykime, kad jau tik tyla yra auksas, ir nebijokime kalbėtis. Juk yra tiek įdomių temų, tiek svarbių klausimų, kad galima ir reikia nuoširdžiai išsikalbėti, bet stengtis nepaliesti kito žmogaus jautrių sielos gelmių. Čia paminėsime kelis dažniau pasitaikančius atvejus, kai mums yra pavojus per daug į kito vidų brautis, ar iš smalsumo, ar iš neapgalvoto neatsižvelgimo į kito nuotaiką ir jausmus.
Dagys Dienos pabaiga
(medis)
I. Ar pagalvoju, kaip gali jaustis mano artimas, kai jam pastatau perdaug asmenišką klausimą: "Sakyk, kodėl gi dar vis nevedi, neišteki? Ar jau nebeišsirenki? O jau laikas būtų, tikrai laikas!" Ar pagalvoju, į kokią keblią padėtį pastatau paklaustąjį? O gal jau tikrai seniai laikas vesti ar tekėti, ir paklaustasis tai labai jautriai pergyvena. Gal jis mielai vestų, o ji tekėtų, bet tie, kuriuos rinktųsi, nėra ja ar juo susidomėję. Yra žmonių, kurie nesukuria šeimos, nes turi išlaikyti senus, ligotus tėvus ir yra šiam kilniam tikslui paaukoję savo gyvenimą. Yra asmenų, kurie, praradę mylimą asmenį, brangindami jo atminimą, nenori kurti šeimos su kitu. Kiti nekuria šeimos dėl silpnos sveikatos ir dėl daugelio kitų priežasčių, kurios ne visiems gali būti žinomos. Tad savo neatsargiu klausimu galima labai daug liūdesio, nerimo ir širdies kartumo kitam atnešti. Ir kam šios rūšies klausimai? Juk kokio gi atsakymo gali į juos susilaukti? Tylos, pasiteisinimo, pajuokavimo? Juk tik labai artimam draugui, ir tai ne visada, prisipažįstama, kodėl šeimos vis dar nesukuriama. Niekas nėra įpareigotas kiekvienam smalsuoliui, nepagalvojančiam klausėjui išdėstyti visus savo gyvenimo planus, viltis ir nusivylimus.
II. Kitas labai jautrus klausimas, kurį girdime nuolatos, yra taikomas bevaikėms šeimoms: "Kodėl gi dar neturite vaikų? Negerai, negerai taip ilgai laukti! Jau 3-4 metai, kai esate susituokę, būtų laikas iš tikrųjų!" Ar pagalvoji, kad savo klausimu ir tuoj padarytomis pastabomis gali sukelti kančios audrą tų susituokusiųjų gyvenime? O gal jie labai trokšta šeimos, meldžia Dievą ir lanko žymius daktarus, kad tik kaip nors galėtų susilaukti šeimos. Gal vieno ar kito sveikata neleidžia. Ir tada tokie žmonės yra priversti sakyti tai, ko jie visai nebūtų sakę, jei nebūtų sulaukę tokio jautraus, asmeniško ir intymaus klausimo. Jie griebiasi pasakoti netiesą, norėdami kaip nors pasiteisinti ir išsigelbėti iš keblios padėties. Labai dažnai po tokiu atsakymu slepiasi tik priedanga ir kančios ašaros bei suvirpėjimas iki sielos gelmių, girdint kūdikių krykštavimą ir negalint jų turėti.
III. Dar vienas subtilus klausimas — kaip mes pareiškiame užuojautas? Mes esame įpratę reikšti užuojautas, nes geras tonas to reikalauja. Sunkiausia yra mirties atveju, kai artimųjų netekimas sukrečia žmogų iki pat sielos gelmių. Reiškiant užuojautą gyvu žodžiu, yra reikalinga daug takto ir išminties. Savo užuojauta mes norime kitą paguosti ir sustiprinti, o ne ašarų marias ir naujus pergyvenimus iššaukti. Užtat, vietoj bereikalingų žodžių, būtų geriau nuoširdus užuojautos pilnas žvilgsnis, tvirtas rankos paspaudimas ir asmeniška pagalba ten, kur galima padėti. Nebent turėtume ypatingą gabumą prakalbėti taip parinktais žodžiais, kad jie veiktų kaip gydantis balzamas, o ne gilintų jau ir taip skaudžią žaizdą.
Dažnai užjaučiame kitus ir dėl kitų mūsų akims atrodančių nesėkmių, nepagalvodami, kad tokia mūsų užuojauta dažnai sukelia užjaučiamojo širdyje skausmų, vietoje suraminimo ir paguodos. Gal būt, tai, kas mums atrodo sunku, nelaiminga, kitam yra neišvengiama būtinybė, ir jos priminimas tik sudrumsčia kito žmogaus sielos ramybę ir susitaikymą su esamų sąlygų reikalavimu, sukelia nepasitenkinimą ir gal net ašaras.
IV. Ar pagalvojame, kalbėdami savųjų šeimos narių ar draugų bei draugių ratelyje, kaip yra neatsargu įsileisti į kitų žmonių gyvenimo ir jų problemų diskutavimą? Taip yra lengva kalbėti apie kitų ydas, netobulumus ir nematyti savųjų. Kas gi mes esame, kad galime teisti kitus? Juk mes nesame Dievas, kurio valioje yra žmonių gyvenimo įvertinimas.
V. Kaip dažnai įsigilinę ar tik prabėgomis nugirdę kitų vargus, problemas, skubame su savo patarimais, dažniausiai visai neprašomi ir neklausti. Kaip dažnai tenka nugirsti posakius: "Aš visai kitaip daryčiau" arba "Kodėl jūs nedarote taip?" Ir po to duodama eilė neprašytų patarimų bei nuomonių. Mums atrodo, kad asmuo, mūsų patarimo reikalingas, jo ir klausys. Mes žiūrime savo akimis ir sprendžiame iš savo pažiūrų taško ir iš savo padėties, o kitas gyvena savo skirtingą gyvenimą, ir dažniausiai mūsų patarimai, ypač neprašyti, nieko jam negali padėti, bet gal tik nesklandumų įnešti ir sudrumsti ramybę.
VI. Paskutinis ir pats svarbiausias klausimas: kokie esame namuose, šeimoje? Kaip čia kalbame, kokie mūsų žodžiai artimiesiems? Su svetimais dažnai išlaikome reikiamas mandagumo formas, nes su jais nesusitinkame ir negyvename nuo ryto iki vakaro septynias savaitės dienas, tad neturime per daug progų įkyrėti, nusibosti, užgauti. Kitaip yra šeimos ratelyje, kur vieni su kitais nuolatos susiduriame. Kaip dažnai esame malonūs su svetimais, o paniurę ir blogos nuotaikos su savais! Krauname kitiems šeimos nariams savo blogas nuotaikas, bambame nekantrius žodžius, negerbiame kitų šeimos narių, nuolat juos persekiojame savo nuolatiniais patarimais, kritikomis nekartą išliedama ant jų savo blogą nuotaiką, nuovargį, pyktį.
Ne vienas gal pasakys: kur kitur, jei ne namuos, žmogus gali pasijusti laisvas? Taip, visai teisinga — tik namuose pasijuntame laisvi ir atsipalaidavę, bet, norint gerbti ir krikščioniška meile mylėti kiekvieną žmogų, ir namai neturėtų būti rūpesčių ir blogų nuotaikų atpirkimo ožiu. Jei negalima ramiai ir iš širdies savo rūpesčiais ir problemomis su namiškiais pasidalinti, jeigu toks savo vargų atskleidimas ir užuojautos bei šilimos ieškojimas sukeltų barnius, tai geriau išsiaiškinimams palaukti geresnio laiko, nuryjant savo blogą nuotaiką ar nepasisekimą kaip karčią piliulę ir paieškoti stiprybės bei ramybės maldoje.
Perskaitę šiuos kelis klausimus, pažvelkime į save ir pagalvokime, ar mūsų žodžiai artimui yra lyg švelnus, kvepiąs balzamas, ar jie veria lyg aštrus durklas.