JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
PAPRASTAI yra sakoma, kad šviesa ateina iš rytų, bet Jungtinėse Amerikos Valstybėse kultūros, civilizacijos ir bendro gerbūvio šviesa šiuo metu smarkiai kyla vakaruose — Kalifornijoje. Tai ateities ir didelių galimybių kraštas. Pats Kalifornijos centras yra išdidus Los Angeles miestas, kuris netolimoje ateityje neabejotinai pralenks ir savo dydžiu, ir elegancija visus kitus Amerikos miestus ir diktuos visos šalies kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Tokią išvadą visai logiškai galima padaryti, stebint šį miestą ir jo padarytą pažangą paskutiniaisiais dešimtmečiais.
Kalifornijos gamta ir klimatas
O kas šį kraštą taip kelia ir jam garantuoja ateitį? Be abejo, gamtos turtai. Nekalbant apie gausius žemės tintus, ypač naftą, gal didžiausias Kalifornijos turtas yra saulė. Bet vienos saulės nepakanka. Ji gali nešti ne gyvybę, bet mirtį, jeigu nebus vandens. Netolimoje praeityje panašiai ir buvo. Kalifornija, nuolat saulės kepinama, buvo didžiulė dykuma, kur tik kalnų pašlaitėse augo medžiai ir krūmai, drėkinami kalnų viršūnėse tirpstančio sniego. Tačiau įkinkius į darbą Colorado upę, viskas staiga pasikeitė. Iš saulės nudegintos dykumos pasidarė tikras žemės rojus. Plikos kalvos sužaliavo ir sužydėjo amžinai nevystančiais medžiais, krūmais, gėlėmis.
Rūta Lee — Kilmonytė, filmų ir televizijos žvaigždė. Ji Lietuvos nėra mačiusi, bet lietuviškai geriau kalba už kai kurias mūsų iš Lietuvos atvykusias jaunuoles. Be jos neapsieina nė vienas didesnis Los Angeles lietuvių parengimas. Ji uoliai dalyvauja lietuvių visuomeninėje ir organizacinėje veikloje. Taip pat skaito ir “Laiškus Lietuviams”, ypač filmų aprašymus.
Atrodo, jog čia yra surinktos visos gamtos grožybės. Tai lyg pasaulinis gamtos muziejus. Štai ošia galingas Ramusis Vandenynas, kurio tyliai klausosi aukštos, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės. O tą nuostabią galingo ošimo ir paslaptingos tylos harmoniją lyg dar praturtina pakalnėse išsirikiavusios palmės, įvairiaspalvės šiltųjų kraštų gėlės ir žali, tartum aukso obuoliais pasipuošę, citrinų ir apelsinų medžiai. Čia gali palipti į kalnus ir kvėpuoti sultingu pušų iškvėpintu oru, kuris saulės kaitroje skleidžiasi lyg brangus aromatas. Jei nori, gali palipti dar aukščiau — pažiūrėti vasaros sniego ir paslidinėti sidabrinėmis kalnų keteromis. O kai nuvargsi, kai nusibos balto sniego spindėjimas, galėsi nusileisti žemyn ir išsimaudyti mėlynai kristaliniuose kalnų ežeruose arba linksmai žaidžiančiose Ramiojo Vandenyno bangose. O šaltesnėmis dienomis, kurių čia labai reta, pavažiavus gerą valandą nuo Los Angeles, tave viliote vilios natūraliai šilti mineraliniai baseinai Hot Springs miestelyje, netoli garsiojo Palm Springs, nusėto filmo žvaigždžių ir milijonierių ištaigingomis vilomis.
Skaitydamas šį Kalifornijos gamtos ir klimato aprašymą, gal ne vienas sarkastiškai nusišypsos ir paklaus, dėl ko čia nieko nesakoma apie tą garsųjį rūką (smog), kuris vargina Los Angelos gyventojus, graužia jiems akis ir niekais paverčia visas kitas šio krašto gamtos grožybes. Taip, to rūko kartais pasitaiko kai kuriose Los Angelos miesto vietose, kurios yra uždaros tarp kalvų ir kur neužpučia vėjas. Tačiau tas rūkas yra neproporcingai ir neužtarnautai išreklamuotas. Pagyvenus čia virš dviejų mėnesių, teko tik kokią porą kartų šiek tiek tą rūką pajusti. Žinoma, ne visiems tinka ta pati taisyklė, yra jautrių žmonių, kurie labiau tą rūką jaučia ir kuriems jis akis graužia, bet yra ir tokių, kurie visiškai jo nejaučia. Didelį vaidmenį čia suvaidina ir žmogaus vaizduotė: kai apie tą rūką jis negalvoja, tai jo ir nejaučia, bet kai tik pradeda galvoti ir jo bijoti, tuoj pajunta akių graužimą. Vis dėlto, kaip ten bebūtų, tai yra tik smulkmena. Kas jo bijo, gali lengvai pasirinkti tokias miesto dalis ar priemiesčius, kur jo visiškai nėra.
Iš kitų Amerikos vietų į Kaliforniją atvažiavusieji tuoj pastebi didelį klimato skirtingumą. Oras čia yra švarus, sausas ir sveikas, kuris labai patartinas ypač palinkusiems į reumatizmą. Jeigu pvz. Čikagoje ar Niujorke bus 100 laipsnių šilimos, tai žmogus jausis prislėgtas, sutingęs, kankinamas tvankumo. Visai kas kita Kalifornijoje. Šimto laipsnių temperatūra čia atrodo visai normali ir nesukelianti jokio nepatogumo, nes kai šilima yra sausa, tai ji ne vargina, bet tartum gaivina.
Hollywoodas
Tur būt, garsiausia Kalifornijos vietovė yra Hollywoodas. Tai Los Angeles miesto dalis, kur yra daug puikių teatrų, aukštos klasės restoranų, ištaigingų viešbučių ir visokių kitokių pramogų. Galima sakyti, kad Hollywoodas žmonių kalboje yra daugiau simbolinis vardas. Šiuo vardu vadinama filmų gamybos ir žvaigždžių karalystė, nors Hollywoode nei vienų, nei kitų beveik nėra. Filmų studijos yra išmėtytos po visą Los Angeles miestą ir priemiesčius, o filmų žvaigždės taip pat daugiausia gyvena už miesto ribų, kur yra daugiau tylos ir ramybės.
Hollywoodas yra tikroji Meka daugelio jaunų mergaičių, norinčių greitai išgarsėti ir lengvai praturtėti. Bet kažin ar kam nors tai pasiseka. Jeigu kuri nors ir pasiekia tai, ko trokšta, tai kelias nebūna nei toks jau trumpas, nei lengvas. Tačiau daugiausia tų laimės ieškančių merginų labai apsivilia ir pakliūva į išnaudotojų rankas.
Tačiau ir tie, kurių troškimas išgarsėti ir susilaukti publikos ovacijų išsipildo, greitai pamato, kad ir toji pasiekta garbė ir triukšmingos publikos ovacijos jiems kainuoja labai daug sveikatos ir nervų, todėl, kiek galėdami, jie stengiasi pabėgti nuo publikos ir nuo žmonių į kokį nors užkampį ar dykumą ir gyventi niekieno nežinomi. Tad nenuostabu, kad jų rezidencijose ir vilose dažnai nebūna net telefonų, nes tie artistai puikiai žino, kad jeigu bus telefonai, tai nuolat skambės ir neleis pagyventi privataus gyvenimo nė valandėlės. Tie telefonai, laiškai ir autografų prašymas jiems taip įgrįsta, kad, pabėgę iš pasakiško Hollywoodo ir pasislėpę tarp plikų Palm Springs ar kitos vietovės uolų, jie lengviau atsikvepia ir pasijunta normalesniais žmonėmis. Jų vilos ir rezidencijos paprastai yra apsuptos aukštomis akmens tvoromis ir apsodintos tankiais medžiais bei krūmais, kad tik būtų galima geriau pasislėpti nuo pasaulio triukšmo ir nuo smalsuolių akių.
Galima sakyti, kad visos filmų studijos turi ir ką nors bendra ir drauge ką nors skirtinga bei charakteringa. Didžiosios studijos, pvz. Warner Brothers, 20th Century-Fox, Paramount ir kt., yra kaip atskiri miesto kvartalai su savo policija, ugniagesiais, ligoninėmis, elektros stotimis. Kiekvienoje jų dirba tūkstančiai žmonių. Pašaliniams įeiti į filmų studijų kvartalus be specialių leidimų yra griežtai draudžiama. Jeigu to nebūtų, čia nuolat maišytųsi šimtai smalsuolių, nes filminis gyvenimas ir darbas yra apsuptas kažkokios mistikos ir paslapties, kurią daug kas norėtų praskleisti. Gal tikrai yra įdomu vieną kartą šias studijas aplankyti, tačiau pats neįdomiausias dalykas yra žiūrėti, kaip yra sukami filmai. Paprasčiausia scena, kuri ekrane tęsiasi tik keletą sekundžių, čia yra filmuojama ir vis kartojama dešimtimis kartų, iki režisierius yra patenkintas. Ilgiau čia pabuvus ir geriau susipažinus su filmų gyvenimu bei darbu, prapuola ir toji šį gyvenimą gaubusi mistika, viskas tampa paprasta, kasdieniška, neįdomu ir net įkyru.
Gal pati charakteringiausia yra Walt Disney studija. Ji nėra nei labai didelė, nei prašmatni, bet nuo kitų skirtinga tuo, kad čia be paprastų filmų yra gaminami ir pieštiniai filmai (kartūnai). Tai yra labai sudėtingas ir įdomus procesas. Pagaminti trumpam kokios valandos filmui reikia nupiešti milijonus atskirų paveiksliukų. Daugiausia čia dirba moterys, nes sakoma, kad jos yra kantresnės ir gali daugiau susikoncentruoti prie tų smulkmeniškų darbelių.
Šios rūšies Walt Disney filmai yra daugiausia pritaikyti vaikams. Čia yra begalinės galimybės pasireikšti fantazijai, todėl šis filmų gaminimo būdas labiausiai tinka atvaizduoti pasakoms. Sie filmai paprastai stovi aukščiau už kitus ir moraliniu atžvilgiu, todėl Walt Disney tikrai užsitarnauja visuomenės padėkos, kad ryžosi imtis šio darbo.
Susidomėjimo verta yra ir jo įsteigtoji Disneyland — vaikų ir pasakų karalystė. Čia nuolat vis kas nors pridedama ir pagerinama, sukuriant vaikams fantastišką pasaulį ir atvaizduojant įvairias pasakas bei vaikams įdomias pramogas. Tačiau ir suaugusiems čia įdomu pasivaikščioti, pasivažinėti egzotiškais traukinėliais ir paplaukyti laivais, kur plaukiama pro įdomias džiungles ir pro indėnų miškus. Nors viskas čia yra tik sukurta ir techniškai padirbta, bet atrodo, lyg būtų tikra ir gyva. Visos šios pramogos tartum užhipnotizuoja vaikus, kurie mėgsta nerealų, fantastišką pasakų pasaulį. Kasmet šią įdomią vietą aplanko apie penki milijonai vaikų ir suaugusių, praleisdami kelias pasakiškas valandas ir atitrūkdami nuo pilkos kasdienybės. Už visa tai Walt Disney tikrai užsitarnautų būti vadinamas vaikų "garbės karalium" ar "garbės burtininku".
Lietuvių kolonija
Nemaža lietuvių yra atvykę prie Ramiojo Vandenyno ir apsigyvenę miestuose bei miesteliuose nuo Kanados sienos šiaurėje iki Meksikos pietuose. Bet pati didžiausia lietuvių kolonija yra Los Angeles mieste. Nors čia jie labai išsisklaidę milžiniškame mieste ir priemiesčiuose, bet bent sekmadieniais dauguma jų susitinka prie šv. Kazimiero parapijos bažnyčios.
Šv. Kazimiero parapija įkurta a. a. prel. J. Maciejausko 1941 m. Po jo mirties klebono pareigas perėmė kun. J. Kučingis, kuris klebonauja iki šiol. Paskutiniu metu parapija labai išaugo. Pastatyta nauja graži bažnyčia, moderni mokykla, seserų namai, nupirkta didelė klebonija. Bet projektai ir planai dar nesibaigia, manoma įsigyti dar daugiau nuosavybės ir praplėsti parapijinę veiklą.
Deja, paskutiniu metu į darnų parapijos gyvenimą įsibrovė nepasitenkinimo ir nesklandumų dėl priskyrimo šiai parapijai teritorijos. Vieni tai laiko pliusu, kiti minusu, todėl ir vyksta ginčai bei nesantaikos. Bijoma, kad ateityje gali parapija visiškai prarasti savo lietuvišką veidą. Kiti gi mano, kad kaip tik parapijos ateitis yra labiau užtikrinta, priskyrus teritoriją. Kaip ten bebūtų, galima pasakyti tiek, kad parapijos ateitis priklausys ne nuo kardinolo ir ne nuo klebono, bet nuo pačių parapijiečių. Jeigu jie bus stiprūs, vieningi ir lietuviškos parapijos norės, tai ją ir turės. Jeigu bus lietuviais užpildyta bažnyčia pamaldų metu, jeigu jie leis į lietuvišką mokyklą savo vaikus, pagaliau jeigu atsiras vienas kitas lietuvis jaunuolis, kuris pasirinks kunigo pašaukimą, tai parapijos lietuviškumui nebus jokio pavojaus. Juk Los Angeles lietuvių kolonija yra didelė. Tai yra jėga, su kuria kiekvienas turės skaitytis. Bet toji jėga labai susilpnės, jeigu nebus vienybės, jeigu nuolat vyks įvairūs sroviniai, partiniai ir grupiniai ginčai.
Jau nuo 1953 m. teko stebėti šios kolonijos lietuvių gyvenimą, ir visuomet tarp vienos ar kitos grupės vyko didesni ar mažesni ginčai. Kai kurie tokį elgesį net vadina visuomenine veikla ir jeigu kuris nors prieš savo brolį ar sesę kovoja, tai save skaito uoliu visuomenės veikėju, kovojančiu už idealus. Deja, teko nekartą įsitikinti, kad toji kova kyla ne iš idealų meilės, bet vien tik iš asmeniškumų ir iš charakterio kampuotumo.
Bet reikia tikėtis, kad brangieji mūsų šios kolonijos gyventojai, net ir tokio švelnaus klimato lepinami, nepasiduos jo veikimui, kuris žmoguje ugdo lyg kažkokį vaikiškumą ir stabdo tikrą subrendimą bei užsigrūdinimą kovai, ypač kovai su savimi, bet taip pat ir kovai su priešais, tačiau su tikrais, o ne su įsivaizduotais priešais. Tikimės, kad mūsų tautiečiai prisimins savo šiaurės Tėvynę, ypač dabar kenčiančią svetimųjų jungą, ir užgrūdins savo valią ryžtu jungtis į bendrą darbą su kiekvienu broliu lietuviu, nežiūrint jokių skirtumų ir gerbiant jį kaip gyvą Lietuvos relikviją.