Alfonsas Grauslys
(Šiuo rašiniu papildau savo straipsnį, vardu “Tyla — kelias į Dievą”, buvusi šiame žurnale 1955 m. gruodžio mėn. A. G.)
Modernioji civilizacija ugdo triukšmą. Mašinų varomos pramonės ir jos triukšmo įtakoje milijonai dirbančių žmonių darosi vis nervingesni, kalbesni ir triukšmingesni, nes triukšmas gimdo triukšmą. Tuos, kurie išvengia fabriko darbo, ta pati civilizacija apdovanoja triukšmu namuose, kai radijo ir televizijos aparatai, atsukti ir neklausomi, regis, tik ir veikia tam, kad sukeltų namuose triukšmą. Kišeniniai radijo aparatai padeda tą triukšmą nešiotis su savimi, išsivežti jį į tyliąją gamtą ir niekur su juo nesiskirti. Modernūs žmonės, atrodo, pradėjo nebepakelti tylos, triukšmas pasidarė jų gyvenimo dalimi.
Darbo spartos ir skubėjimo dėka atsirado vidaus dvasios įtempimas, tasai begarsis triukšmas, kurs sužadino išsiblaškymą, nerimavimą ir sukėlė neapgalvotų bei neišmintingų žodžių tvaną, kurs iš milijonų modernių žmonių burnos veržiasi, pažemindamas žodžio vertę ir jo reikšmę, ir kurį galima labiau vadinti triukšmo, o ne kalbos vardu. Visa to pasekmė — tai vis didėjantis mūsų laikų dvasios nukultūrėjimas ir sulaukinėjimas. Jų visas elgesys ir kalbėjimas jau nebetvarkomas galvojimo, nes mąstymui ir galvojimui jau nebeliko nei laiko, nei sąlygų. Nebeliko laiko nei skaitymui, kuris žadina galvojimą.
Tyla, tylėjimas ir žodžiai, šių veiksnių santykis, ryšys ir giminingumas yra šio straipsnio tema. Paskatinti tylos ir tylėjimo valandų suradimui, kad būtų progos pagalvoti ir savo dvasios pasaulį turtinti bei savo kalbas labiau įprasminti — tai šio rašinio uždavinys. (Tyla čia yra vadinama daugiau pasyvi ramybė, esanti aplink mus, o tylėjimu — aktyvios mūsų pastangos vengti triukšmo ir bereikšmingo kalbėjimo).
Tylos plotai ir svoris
Nepažįstu kito rašytojo, kuris subtiliau ir giliau būtų šiuo klausimu rašęs, kaip Max Picard savo geriausiame kūrinyje, pavadintame "Die Welt des Schweigens". Anot jo, kaip du trečdaliai žemės yra vandens apsemti, taip ir tyla yra viešpataująs žemės ir tarpplanetinių erdvių pradas. Todėl šių laikų žemės gyventojų keliamas triukšmas yra lyg vabzdžių zvimbimas virš to milžiniško gyvulio nugaros, kuris yra tyla.
Max Picard nuomone, tylos plotai yra labai dideli. Tyla persunkia viską. Viskas vyksta tylos fone, tartum dailininko piešiamas paveikslas drobėje. Į viską galima žiūrėti iš tylos taško. Jau ir laikas bei gamtos pagrindiniai veiksmai vyksta ir teka tyloje. Tyliai sukasi žemė aplink savo ašį ir saulę. Tyliai keičiasi metų laikotarpiai. Visi net ir didžiausieji įvykiai krinta į amžinybės tylą ir joje paskęsta.
Kūdikis ateina į pasaulį, savo rėkimu nutraukdamas tylą, iš kurios išėjo. Lėti yra seno žmogaus žodžiai, nes jis vėl artėja į tylą. Lėti jo judesiai, tartum pilni baimės, kad nesudrumstų tylos. Senas žmogus tylėdamas artėjo į mirties tylą.
Tylėjimas yra ne mažiau natūralus už kalbėjimą, jis atitinka žmogaus prigimtį. Ar šio tvirtinimo neįrodo kad ir tas faktas, kad kartais jautrus žmogus, negalėdamas norimos tiesos pilnai žodžiais išreikšti, nuliūsta ir nutyla? Kaip gražiai tai išreiškia poetas Tiutčev savo eilėraštyje, pavadintame "Silentium" (Tyla), kai liepia tylėti ir nebyliai slėpti savo jausmus:
"Kaip dvasios bylai žodį rasti?
Ir kaip tave kitam suprasti?
Kuo gyvas tu, ar spėtų jis?
Meluoja išreikšta mintis.
Užgavęs drumsi šaltinius —
Maitinkis jais ir būk tylus".
(Vertė A. Churginas)
Kaip yra reikšminga tyla ir tylėjimas svarbiausiuose žmogaus gyvenimo įvykiuose — meilėje ir kančioje! Meilė užsimezga tyloje — akių žvilgsniu, lūpų nusišypsojimu. Tikra meilė yra pajuntama be žodžių. Besimylintieji pasijunta vieniši tarp kitų žmonių, ir jų vienišumas yra skiriamas vienas kitam. Jie izoliuojasi nuo kitų tyloje. "Yra nepalyginamai lengviau mylėti, kai kalbama, žodžių ieškojimas labai trukdo širdies dvelkimą" (Bremond). Net ir draugystė labiau sucementuojama tylėjimu negu skaitlingais žodžiais, kurie skaldo ir daugina nesusipratimus. Čia yra labai reikšmingi Pegny žodžiai: "Laimingi du draugai, kurie užtenkamai mylisi, kad galėtų drauge tylėti".
Walt Disney studijos bendras vaizdas iš lėktuvo. Kairėje matyti Šv. Juozapo ligoninė, kurioje kapelionauja kan. K. Steponis.
Kančia ir tylėjimas taip pat yra giminingi, nes kančia šaukiasi tylos ir tylėjimo ir tik toje palaimintoje maudyklėje nurimsta ir pagyja. Kiek daug kančios yra vienokio ar kitokio triukšmo ar dvasinio nerimo vaisius! Kad ir nemigo kančia, kas gi ji pagaliau yra, jei ne gyvenimo ar dienos triukšmo liekanos, neduodančios naktį užmigti ir įžengti į tylos karalystę? O ir galimai reikšmingiausia žmogaus gyvenimo viršūnė — šventumas yra beveik visada ne kas kita kaip tylėjimas, pastebi Mauriac, nes šventojo nuolankumo ir tylėjimo dėka jo šventumas dažnai kitų nėra pastebimas.
Max Picard ir į meną žiūri iš tylos ir tylėjimo taško. Paveikslas — tai kalbąs tylėjimas. Poezija — tai mozaika, įstatyta į tylėjimą. Monologas — tai dialogas su tylėjimu. Muzika — tai tylėjimas, kuris svajodamas pradeda tonais reikštis, ir niekada tylėjimas nebūna labiau girdimas kaip tada, kai nutyla paskutinis muzikos tonas. O kalbant apie architektūrą, graikų statulos — tai tartum baltos tylėjimo salos, tartum tylėjimo indai. Piramidės — tai tylėjimo tvirtovės. Egiptiečių sfinksas — tai tylėjimo bedugnė. Katedros — tai pastatai, kur užsidarė tyla, tai tylos rezervuarai. Jų išorinės statulos — tai pasiuntiniai, kurių uždavinys yra nešti tylą žmonėms. Katedros yra lyg tylos muziejai, nes pasaulyje nėra tylos; tai tartum Nojaus arkos, kuriose galima išsigelbėti nuo triukšmo.
Didelis yra tylos ir tylėjimo dvasinis svoris. Branginti tylos ir tylėjimo valandos nėra bejėgumas ir pasyvumas, nes sunkiau yra tylėti negu kalbėti. Daugiau reikia susivaldymo elgtis ramiai negu triukšmingai. Tyla ir tylėjimas — tai aktyvumas, mus ruošiąs aktyvumui. Bendrai, kartais vadinamose pasyviose dorybėse yra daugiau aktyvumo negu aktyviose.
Tylos ir tylėjimo valandomis tartum anglių klodai susiklosto dvasios gelmėse ir žmogus dvasiniai turtėja. Tylėjimas yra telkimas, o kalbėjimas — eikvojimas. Tylos valandomis žmogus turi progos į save pažvelgti, įsigilinti, savo darbus įvertinti ir perkainoti. Tylėjime ir tyloje yra pagaunama daiktų ir įvykių esmė ir tokiu būdu susiliečiama su visa ko Priežastimi. Ant tylėjimo gamtinės bazės pastatoma tikėjimo antgamtė. Tikėjimas yra paslaptis. O tylėjimas, toji gamtinė paslaptis, ruošia jam kelią. Yra labai reikšmingas faktas, kad kaimų gyventojai, būdami daugiau tyloje, yra religingesni už miestų gyventojus, kur triukšmas išblaško, neleisdamas dvasiai susitelkti prie didžiųjų klausimų.
Tad visai nenuostabu, kad tasai amžinybe ir šventa rimtimi dvelkiąs tylėjimas bažnytinėje vienuolynų kalboje vadinamas sacrosanctum silentium — švenčiausioji tyla.
Iš tylos kilę žodžiai
Dauguma žmonių per daug kalba. Pitagoro įspėjimas: "Tylėk arba pasakyk ką nors, kas būtų geriau už tylėjimą — jiems yra nesuprantamas, nes kaip tik daugiausia kalba tie, kurie mažiausia ką turi pasakyti. Tie, kurie daug kalba, neišvengiamai dažnai neišmintingai kalba.
Šiandien žodžių dauguma nekyla iš juos įprasminančio ir praturtinančio tylėjimo, bet dažniausiai tai yra tik reagavimas į kitų žodžius ir įspūdžius. Tie žodžiai turinio atžvilgiu yra baisi tuštuma. Tokie žodžiai tai yra tik triukšmas, dar labiau padauginąs pasaulyje viešpataujantį triukšmą.
Žodžių dauguma nėra taip pat kitų klausymo pasekmė, nes šiandien retai kuris klauso, nes retai kuris tyli. Kiekvienas tik nori išmesti iš burnos susirinkusius žodžius, tartum nesveiką valgį. Nenuostabu, kad tokie žodžiai neturi jokios vertės ir nėra verti klausytis. Tokiu būdu, nežiūrint bendravimo ir kalbėjimo, kiekvienas pasilieka savo vienatvėje.
Šitokį kito nesiklausymą ugdo pvz., kaip minėjome, atsuktas radijas. Jis įpratina nekreipti dėmesio į žodžius ir juos suprofanuoti. Šitokioj "mokykloj" mokydamiesi, žmonės pradeda neklausyti ir jiems asmeniškai sakomų žodžių. O neklausant ir neįsiklausant, neužmezgama tikrų ryšių tarp žmonių, vienas kito giliau nepažįstama, ir šaltas abejingumas darosi pagrindinis žmonių bendravimo tonas.
Kaip rašytame žodyje vartojami įvairūs skyrybos ženklai, kurie yra ne kas kita kaip vienokio ar kitokio ilgumo tylos pauzės, kurios turi paryškinti žodžių santykius ir jų prasmę, taip ir kalbamų žodžių sūkuryje reikia tokių tylos tarpų, kad žodžiai būtų įprasminti mintimi, žodžiai nuskursta kaip iš žemės išrautas augalas, jeigu jie neišdygsta ir neužauga mąstymo dirvoje. Tylėjimas stovi žodžių vertingumo sargyboje. Tylėjimas, anot M. Picard, žodžiui yra tai, kas apačioje ištiestas tinklas ant virvės šokančiam cirko akrobatui.
* * *
Tarp dviejų tylų gyvena žmogus. Tai yra tylos pasaulis, iš kurio jis atėjo, ir mirties tylos pasaulis, į kurį jis eina. Tad yra visai natūralu, kad ir jo gyvenime būtų tylos ir tylėjimo valandų. Tų valandų reikia, norint išlaikyti dvasios kultūrą ir pakelti bei įprasminti kalbų lygį. Tylėjimas kalbėjimui yra tai, kas pauzės muzikai.
Tylos ir tylėjimo dvasiai ugdyti originalų receptą siūlo prancūzų rašytojas J. Green. Anot jo, reikia dažnai ir ilgai žiūrėti į nakties dangų... Tada kažkokia vidaus palaima užlies mūsų sielą. Mes pajusime gilų pasaulio tuštumą, pajusime slaptingą Dievo artumą ir tą begalinę tylą, kuri yra tų dangaus erdvių tylos aidas.
Tokių receptų ir vaistų jau reikalavo prieš šimtmetį gyvenęs danų filosofas Kierkegaard: "Šiandieninis pasaulis ir visas gyvenimas serga. Jei būčiau gydytojas ir manęs klaustų patarimo, atsakyčiau, kad reikia sukruti tylą ir palenkti žmones tylėti. Dievo žodis triukšme neišgirstamas". Tai yra tas Dievo žodis, kuris, anot jo, gydo.
Tiesa, žmogui tylėti yra nelengva. Neveltui kalėjimo vienutė yra laikoma didele bausme. Nutilti žmogui yra sunku, nes tokiomis valandomis jis atsistoja pats prieš save ir pamato savo vidaus ir gyvenimo klaikų tuštumą, kurio jis negali pakelti. Jis atsistoja prieš virtinę klausimų, į kuriuos ieškoti atsakymo jis neprisirengia ar nenori. Daug patogiau ir lengviau visa tai apglušinti triukšmu, nors ir savo dvasinio nuskurdimo kaina. Norėtųsi tik tokių paklausti, ar pasėtas grūdas galėtų augti toje dirvoje, kuri nuolat būtų judinama ir kasinėjama?
Triukšmas, tasai dvasinis vėžys, ypač miestuose yra nelengvai pašalinamas. Picard sako, kad "miestuose triukšmas yra dirbtinai fabrikuojamas, tartum prekė, ir didmiesčiai yra lyg tvirtovės nuo tylėjimo". Tylėjimas dabar yra tik vienuolynų klauzūrose uždarytas. O tačiau kas gali drausti šeimos židiniuose ugdyti save didesnio tylėjimo meilei? Tasai ugdymas vyksta tada, kai yra budima, kad nebūtų per garsiai atsuktas radijas ar televizija, kai šeimos nariai išmoksta tyliai uždarinėti duris, kai kambariuose vaikščiojama, apsiavus šlepetėmis, kai įvedama tam tikra valanda, vokiškai vadinama "Polizeistunde", po kurios tyliau kalbama, kai įpratusieji garsiai kalbėti aptildomi, kai svečiavimasis laiku nutraukiamas ir t.t. Tokiam elgesiui reikia pratintis ir dienos metu, nes kuo žmogus kultūringesnis, tuo jis tyliau elgiasi bet kur ir bet kada.
Gal vienas didžiausių kultūringumo parodymų yra tas, kaip tyliai ar garsiai grįžta kuris nors namo, kai visi jau yra sumigę. Prisimenu čia vieną man labai artimą jau mirusį šeimos tėvą, kuris, vėliau grįždamas, eidavo tyliai ir atsargiai lyg katė; batus jau už durų nusiimdamas ir nedegdamas šviesų bei nieko nevalgydamas, eidavo tuoj gulti. Tokių švelnių, kad ir nedaug mokytų, bet širdies nuojautos labai išauklėtų žmonių nemaža buvo mūsų tautoje.
Pragaištingas triukšmo veikimas ir fizinei ir dvasinei žmogaus sveikatai vis labiau pradedamas suprasti. Pasaulyje kuriasi organizacijos kovai su triukšmu. Kai 1956 m. gruodžio mėn. 12 d. popiežius Pijus XII kalbėjo Italijos sąjungai kovoti su triukšmu jos antrojo suvažiavimo proga, tarp kitko pasakė: "Tyla padeda įžengti į aukštesnes sritis ir išgirsti paslaptingą Dievo balsą".
Tad nėra kitos sėkmingesnės priemonės dvasiai nuskursti ir nuskurdinti, kaip nuolat plepėti, triukšme gyventi ir dalyvauti triukšmingose draugystėse. O dvasiniai atsigaunama ir pasveikstama, kai dažnai dvasia panardoma į tylos ir tylėjimo maudyklę. Tad nėra perdėti Carlyle žodžiai, kad tylėjimas ir tyla — tai dorybės, kurioms pagerbti reikėtų statyti amžinos šlovės altorius.