LEONAS ZAREMBA, S. J.

 

     Rasokit, dangūs, - puolam - trokštam - mirštam —
     Sukepo mūsų širdys, kaip sausa žolė,
     Tik Tu per potvynius gali išvest mus, Kristau,
     Tik Tu sausroj pagirdyt mus gali.

          Bernardas Brazdžionis

     Tokiais žodžiais poetas nusako adventą. Kas yra adventas? Tiek kartų girdėtas ir kartotas žodis. Lotyniškos kilmės žodis. Jis reiškia atėjimą. Visiems krikščionims aišku, kad čia suprantamas Kristaus atėjimas. Tačiau Kristaus gimimo paminėjimas, Kristaus atėjimas yra švenčiamas Kalėdose. Taigi, tiksliau būtų sakyti, kad adventas yra ne Kristaus atėjimo prisiminimas, bet Kristaus laukimo.

     Laukimas yra visiems suprantamas. Kas mūsų nėra ko laukęs. Vaikai laukia grįžtančių tėvų, laukia dovanų. Moksleiviai laukia atostogų, o kai atostogos atsibosta, laukia mokslo metų pradžios. Vieni laukia savaitgalio, kiti mėnesio galo. Laukia žmonės algos išmokėjimo, laukia vardinių ar sukaktuvių, laukia vestuvių. Laukia žmonės gatvės kampe autobuso, laukia ateinančio laiško, laukia poilsio. Visi laukiam pavasario, geresnio oro. Laukiam didesnės teisybės, laukiam laisvės Tėvynei. Ir taip be galo. Laukiam skirtingiausių dalykų, Įvairiausios vertės dalykų. Pagaliau, visas gyvenimas tam tikra prasme yra laukimas.

     Laukime atsispindi visas žmogus. Galima būtų tvirtinti: pasakyk man, ko tu lauki, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi. Laukime slypi mūsų praeitis, laukime atsispindi mūsų dabartis, laukime prasišviečia mūsų ateitis.

     Tačiau adventas nėra vien tik istoriškojo fakto prisiminimas, bet tarsi viso Senojo Testamento pakartojimas, lyg žmonijos gyvenimo prieš Kristų santrauka. Ši istorinė advento prasmė yra geriausia priemonė suprasti kitas ir gilesnes advento prasmes.

     Mes stebimės tais rašytojais, kurie gilias gyvenimo tiesas moka vykusiai išreikšti alegorijomis. Koks paprastumas, bet kartu ir minties gilumas dvelkia Esopo pasakėčiose ar Krilovo satyriniuose vaizduose. Mes patys dažnai naudojame palyginimus ir alegorijas. Kiek daug išminties yra lietuvių liaudies patarlėse ir priežodžiuose. Visuose šiuose dalykuose yra vartojami pavyzdžiai, labai dažnai iš gyvulių gyvenimo, bet tik tam, kad geriau suprastume realybę, žmonių gyvenimą. Nenuostabu, kad ir Šventajame Rašte sutinkame daug atvejų, kuriuose pasinaudota ir alegorija, ir palyginimu.

     Dievas savo išmintimi ir visagalybe yra padaręs tai, ko joks žmogus neįstengia. Antgamtinei realybei paaiškinti Jis yra pavartojęs net istorinę realybę. Tai, kas tikrai įvyko Izraelio tautos istorijoje, be kitų dalykų, yra ir priemonė suprasti tą taip neprieinamą, taip paslaptingą, bet Dievo mums apreikštą antgamtinį gyvenimą.

     Adventas nėra vien tik žydų tautos laukimo prisiminimas. Juk ir mes laukiam Kristaus. Visa Bažnyčia laukia Kristaus. Apreiškimas sako, kad Jis dar kartą ateis. Taigi, ir mes esame laukimo būsenoje, esame advente, panašiai, kaip Senojo Testamento pranašai. Sakau, panašiai, nes mūsų laukimas skiriasi nuo jų laukimo. Trumpai sakant, adventas yra Kristaus laukimas, pilnai suprasto Kristaus, pagal Apaštalo žodžius: "Jėzus Kristus vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius" (Žyd. 13, 8).

     Vadinasi, mūsų adventas, pagal Bažnyčios mintį, turi tris momentus, tris pabrėžtinas prasmes, būtent: 1. senovės pranašai ilgesingai laukia Kristaus, 2. dabarties žmogus laukia Kristaus savo širdyje ir 3. visa Bažnyčia laukia Kristaus laiko pilnybėje.

     Vienas prancūzų istorikas yra pasakęs, kad, norint pažinti kurią nors epoką, reikia pažinti svarbiausią tos epokos žmogų. Jei mes norime pažinti adventą, Kristaus laukimo laikotarpį, kokią istorinę asmenybę turėtume pasirinkti? Toks klausimas tikrai nelengvas. Juk tai tūkstančių metų laikotarpis: tiek žmonių, tiek asmenybių. Nors klausimas nėra lengvas, bet labai neklysime, pasirinkę pranašo Izaijo asmenybę, ypač jo raštus. Štai vaizdelis iš Evangelijos, kuris paaiškina mūsų pasirinkimo priežastį.

     "Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs; įėjo, kaip buvo įpratęs, subatos dieną į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga. Atskleidęs knygą, Jis rado vietą, kur buvo parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, todėl Jis patepė mane ir siuntė mane nešti linksmos naujienos beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta, skelbti atvadavimo apkaltiems, ir akliems, kad jie atgaus regėjimą, išvaduoti prislėgtųjų, skelbti maloningų Viešpaties metų ir atsilyginimo dienos. Suvyniojęs knygą. Jis atidavė ją tarnui ir atsisėdo. Visų akys sinagogoje buvo į Jį atkreiptos. Jis pradėjo jiems sakyti: Šiandien įvyko šitie rašto žodžiai, kuriuos girdėjote".

     Taigi, Jėzus Kristus viešojo gyvenimo pradžioje pareiškia, kad įvyksta tie dalykai, kuriuos kaip tik pranašavo Izaijas. Kristaus pirmatakas Jonas Krikštytojas, atrodo, neskelbė ko nors kito, kaip tik Izaijo pranašystės išsipildymą. Pats pirmasis pagonis, gal tiksc liau proselitas, įtikėjęs Kristų, Etijopijos karalienės Kandakės galiūnas, buvo pakrikštytas dijakono Pilypo. Tai atsitiko kelionėje iš Jeruzalės, kaip tik aiškinant pranašą Izaiją. Brevijoriuje, oficialiose Bažnyčios maldose, advento metu randame tik pranašo Izaijo pranašysčių tekstus ir ištraukas.

     Iš tiesų, Izaijas vertas dėmesio. Jis labai ryškiai kalba apie ateisiantį Išgelbėtoją. Šv. Jeronimas, Bažnyčios daktaras ir Šv. Rašto specialistas, sako, kad pranašą Izaiją labiau reiktų vadinti evangelistu negu pranašu.

     Apie Izaijo gyvenimą daug žinių neturime. Gyveno jis 700 metais prieš Kristų. Tuometiniai laikai Palestinoje buvo neramūs. Prisiminkime iš istorijos Izraelio karalystę: Sauliaus pradėtą, o Dovydo sustiprintą. Po karaliaus Saliamono mirties, karalystė suskyla į dvi: Izraelį ir Judą. Šios dvi seseriškos karalystės gyveno visai neseseriškai ir nekartą tarpusavyje kariavo. Prie neramių laikų pridėkime vidines krašto negeroves: didelę socialinę nelygybę, valdininkų sugedimą ir neteisingumą, ypač į kraštą besiveržiančią pagonybę, ir turėsime apytikslį Izaijo laikų vaizdą.

     Matydamas tiek daug negerovių, Izaijas, Dievo Dvasios įkvėptas, prabyla į tautą. Grasina stabmeldžiams ir vargšų išnaudotojams. Skelbia greitą Dievo pagalbą nelaimingiems ir kenčiantiems. Duoda patarimų karaliui. Ir pro visus šituos reikalus prasiveržia dalykai didesni už tuometinį Žydų tautos vargą, pasirodo, sakytume, transcendentiniai Izaijo pranašavimai, vizijos apie Kristų.

     Štai vienas pirmųjų sakinių: "Jautis pažino savo savininką ir asilas savo šeimininko ėdžias. Izraelis gi manęs nepažino ir mano tauta manęs nesuprato". Išverskim į šių dienų kalbą. Bušmėnai ir pigmėjai pažino Dievą ir įtikėjo Kristų, krikščionys gi tolsta nuo savo Viešpaties. Šių kelių eilučių pakaktų prasmingam Kalėdų mąstymui.

     Kai kada girdime priekaištus, kad Senojo Įstatymo Dievas yra per daug negailestingas. Bet štai viena vietelė iš Izaijo: "Jei jūsų nuodėmės būtų kaip purpuras, bus baltos kaip sniegas. Ir jei jos būtų raudonos kaip raudoni dažai, bus išbaltintos kaip vilna".

     Nekartą girdisi skundas: aš nemoku melstis. Nei viena maldaknygė manęs nepatenkina. Man vis atrodo, kad ne aš meldžiuosi, kad ta malda ne mano. Patarčiau pabandyti dar vieną dalyką: prieiti prie pačių šaltinių. Štai kad ir tas pats Izaijas. Kai paskaitai jo regėjimą, kur aprašomas Dievo sostas, atsiranda noro prisidėti prie angelų choro ir pagarbinti Aukščiausiąjį. Atrodo, kad mūsų poetas Brazdžionis nekartą ieškojo įkvėpimo pas Izaiją. "Keleivis iš Edomo", neminint kitų, neabejotinai yra iš Izaijo pranašystės.

     Pabaigai viena vieta iš Izaijo, kuri išreiškia antrąjį Kristaus atėjimą: "Dvasia ir sužadėtinė (Bažnyčia) sako: Ateik. Ir kas girdi, tegu sako: Ateik. Kas trokšta, teateinie. Ir kas nori, tegu ima gyvybės vandens dovanai".