J. VAIŠNORA, M.I.C.
RISIMENU Vokietijoje Tėvo J. Bružiko, S. J. leistus "Misijonieriaus laiškus", kurie buvo "Laiškų Lietuviams" pirmatakas, paruošę jiems kelią į katalikišką lietuvių visuomenę. Anais laikais, lagerių chaose, tame kasdieniniame susirūpinime, "kur ką duoda" ir "ar jau ir kur veža", tasai kuklus lapelis buvo raminantis balsas, primenąs, kad žmogus ne viena duona yra gyvas ir kad jis turi kitą — amžiną tėvynę, kad virš visko yra Dievas, Jo teisingumas ir mūsų nuo Jo priklausomybė. Viename tų "Laiškų" (1949. IX. 15.), pačiame emigracijos įkarštyje, primenama: "Mūsų dienų audrose ir vėtroj nekartą... gal atrodo, jog net pats Dievas mus apleido, jog mes klaidžiojame be tikslo, lyg blaškomi rudens lapai. Tik mūsų katalikiškasis tikėjimas vėl teikia drąsos, nors virpant, dejuojant, vis kovoti, ištverti, laimėti". O to tikėjimo žiburį nuolat rodė kaip tik tas menkas lapelis, ir ne vienam jis buvo kelrodis, kad nepasimestų tremties ūkanose.
"Misijonieriaus laiškai" norėjo parodyti beklaidžiojantiems ir svyruojantiems tikėjimo grožį, jo jėgą, įkvėpti drąsos, pažadinti kovingumą su savo silpnybėmis, ištverti net ir sunkiausiose sąlygose. Jis savo misiją atliko. Tie laiškai buvo mielai laukiami ir atsidėjus skaitomi. Ne vienam tai buvo balzamas, gydąs dvasios žaizdas, atsivėrusias tremties sąlygose.
Su emigracija iš Vokietijos baigė savo dienas ir "Misijonieriaus laiškai". Daugelis, atsidūrę naujose vietose, jų pasigedo. Tai paskatino Čikagos Tėvus Jėzuitus tęsti Tėvo Bružiko užsimojimą ir kelią. Jie sutraukė daugiau jėgų ir ėmė leisti "Laiškus Lietuviams", skirtus bet kurioje šalyje begyvenantiems tautiečiams. Bėgo metai, "L. L." pastorėjo puslapių skaičiumi, pakeitė išorę, apsivilko nauju drabužiu, subūrė aplink save nemažą skaičių bendradarbių ir skaitytojų. Jie surado savo paskirtį, kelią ir vietą lietuviškos spaudos baruose ir išaugo į rimtą mėnesinį žurnalą.
Pirmaisiais savo gyvenimo metais "L. L." skyriuose "Prie šeimos židinio" ir "Jaunimo paslaptys" palietė labai opius moralinio gyvenimo klausimus, ypač šeštojo Dievo įsakymo srityje, jaunimo ir šeimos gyvenime. Leidėjai, kaip dvasios vadai ir sielų problemų žinovai, gerai suprato, kad šios problemos, nors ir paslėptos po jaunuoliška šypsena ar susituokusiųjų vedybinio gyvenimo laimės demonstravimu, yra labai aktualios, dažnai skaudžios, o jų nežinojimas ar nepaisymas nuveda ne vieną į pražūtį. Lygiai buvo įdomus skyrius "Rūpimieji klausimai", kur atsakinėjama į pačių skaitytojų iškeltus abejojimus, priekaištus, sunkenybes. Kam viskas aišku, kas neturi jokių klausimų, tas jau merdi, bet ne gyvena. "L. L." nebijojo paliesti kad ir painiausius klausimus ir, į juos atsakydami, duodavo principus, kuriais remiantis (kaip paties Dievo apreikštais ir padiktuotais), galima surasti teisingą atsakymą.
Kun. dr. Juozas Prunskis, vienas uoliausiu ir rūpestingiausiu “Laiškų Lietuviams” bendradarbių. Jis yra ir šių metų konkurso premijų macenatas.
Kuriems vis dar buvo patogi strauso politika ir kuriems visa tai, ko pirmiau nebuvo, yra jau beveik erezija, kurie savo vaikus vis dar tebeauklėja pagal tradicinę gandro pasaką, — piktinosi tokiu intymių dorinių klausimų aiškinimu ir priekaištavo, kad redakcija juos kelia. Gal šios nesuprastos ir neįvertintos pastangos padarė tai, kad paskutiniaisiais metais "opesnieji" klausimai mažiau liečiami, daugiau pasitenkinama bendrybėmis, kurios niekam į akis nekrinta ir nekelia priekaištų. O gaila. Kai kurių moralinės srities klausimų nelietimas dar nereiškia jų nebuvimo ir neaktualumo. Dabartiniais laikais, kai medžiaga slopina dvasią ir pateikia visa, kas kūnui ir jo geismams patinka, moralinės problemos tampa dar opesnės, dar aktualesnės. Jaunamečių nusikaltimai, šeimų irimai, nenuoseklumas tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdieninio gyvenimo, tikėjimo priešų sėjami kūkaliai — yra reiškiniai, su kuriais reikia kovoti ir niekad nepailsti. "L. L." šioje kovoje yra užėmę teisingą liniją ir nuo jos turėtų nenukrypti. (Redakcija nuo šios linijos ir nuo šio kelio nenukrypo, tik, matydama, kad daugelis dar to nesupranta ir bereikalingai piktinasi, nutarė tuo keliu eiti šiek tiek lėčiau, kad nesukeltų tiek daug audros, bet siektų to paties tikslo lėtesniu metodu. Red.)
"L. L." pirmąjį savo gyvenimo dešimtmetį, šalia "opiųjų", duodami ir rimto "ramaus" turinio straipsnių, atliko tą pat misiją, kuria kitados vedė ir "Misijonieriaus laiškai" — nešti sieloms tiesos, grožio ir gėrio pradų ramybę. Kai laikraščių skiltyse, lyg kaleidoskope, mirga įvykiai, veidai, kada vos galima spėti sekti politikų žygius ir kalbas, kada puslapiai užverčiami sensacijomis ir visokiais fakteliais, be gilesnio jų nagrinėjimo ir įvertinimo, yra reikalingas laikraštis, prie kurio straipsnių ir minčių galėtum ramiai sustoti, susitelkti ir vieną kitą klausimą pasvarstyti amžinųjų principų šviesoje. Juk besikeičiančių faktų ir įvykių viduryje stovi žmogus su savo nemaria siela, su jos problemomis, į kurias kartais nerandama tinkamo atsakymo. Čia padeda rimtas laikraštis, kuris, palikdamas nuošaly politiką ir bėgamuosius besikeičiančius klausimus bei įvykius, sustoja prie esminių, nesikeičiančių, amžinų, kurie yra paties žmogaus esmės, jo gyvenimo tikslo ir jo amžinos ateities klausimai.
Štai dėl ko "L. L." yra labai reikalingi ir naudingi. Linkiu, kad ir ateinančiais dešimtmečiais jie liktų lietuviams katalikams vadovu, žiburiu ir orakulu, duodančiu teisingą atsakymą į visus opiuosius žmogaus — krikščionio gyvenimo klausimus.