Vytautas Kasniūnas
Kūdikiui gimus
AI daugelis mūsų prieš dešimt metų persikėlė gyventi į šį gražųjį palaimos kraštą, tarėsi galėsią kalnus versti mūsų tautinio bei kultūrinio darbo dirvonuose. Proto darbininkų daug, o ir pinigų kišenėse netrūko. Tad nenuostabu, jog ėmė gimti nauji laikraščiai, žurnalai, knygos.
Tada gimė ir Tėvų Jėzuitų leidžiamas žurnalas "Laiškai Lietuviams", kuris, pergyvenęs kelių žurnalų ir laikraščių laidotuves, švenčia savo gimtadienio dešimtmetį. Per tą trumpą laiką jis išaugo rimtu, brandžiu leidiniu.
Ką jis mums duos?
Geriausiai pažindami Tėvus Jėzuitus iš jų darbų mokslinėje, pedagoginėje bei spaudos srityse, išgirdę žinią apie planuojamą leisti naują žurnalą, daug kalbų ir kalbelių pabėrėme, spėliodami, kam jis bus reikalingas ir ką jis mums duos, ką naujo įneš į mūsų gyvenimą. Ir kritikos, ir pranašysčių buvo daug ir įvairiausių.
Trenkė žaibu giedrioje dienoje
Nepaprasto sumanumo dėka pirmieji "L. L." numeriai pasiekė tokį didelį skaitytojų būrį, kaip, tur būt, nebuvo pasiekęs nė vienas kitas leidinys. Tarp tų tūkstančių buvau ir aš, kai gavau jį iš platintojų vasario 16 d. minėjimo metu ir spausdintas raides ryte prarijau, nes turinyje buvo nagrinėjamos tos aktualiosios mūsų gyvenimo temos, kurios anksčiau nerado vietos mūsų spaudoje. Iškart "L. L." pasidarė vienu labiausiai skaitytojų mėgiamu žurnalu, apie kurį kalbėjo susitikę draugai, kuris buvo nuolat linksniuojamas įvairiuose didesniuose ar mažesniuose susibūrimuose, kurio straipsnius vyras ragino skaityti žmoną, o žmona vyrą; tėvai vaikus, o vaikai tėvus.
Ugnis uždegta
"Laiškai Lietuviams" savo pasirodymu uždegė didelę ugnį. Tur būt, nė vienas leidinys dar iki šio laiko nebuvo taip gyvai priimtas, diskutuotas, skaitomas jaunimo ir senimo, užkietėjusio marksisto socialisto ir karšto krikščionio demokrato, tautininko, frontininko bei liaudininko. Vieni peikė, kiti gyrė, vieni pylė ant ugnies vandens, kiti žibalo, bet svarbiausia — visi jį skaitė.
Protas padarė savo
Apie Tėvus Jėzuitus yra visuomenėje susidariusi, tur būt, neklaidinga nuomonė kaip apie stipraus intelekto žmones. Todėl ir jų autoritetas, jų veikla ir darbai yra tie gražieji rožės žiedai, kuriais puošiamas didysis lietuviškojo gyvenimo vainikas. Tame jų plačios apimties darbe žurnalą "Laiškai Lietuviams" įsivaizduoju centre, nors nedidelį ir kuklų, bet savyje, savo turinyje slepiantį didelę galybę.
Kuo džiaugtis ir ko linkėti?
Džiaugiamės 10 tomų leidiniu, džiaugiamės ne jų storumu, bet tuo, ką raidės, susiliejusios į žodžius ir sakinius, mums davė. Džiaugiamės, kad redaktorius sugebėjo parinktais straipsniais mus taip pritraukti prie jų skaitymo, jog dažnai vis kartodavome: "Valandėle, neskubėk, tu tokia graži!"
O ir žurnalo meninis sutvarkymas, žurnalistikoje laužymu vadinamas, yra taip gražiai ir skoningai atliktas, kad imi "L. L." į rankas su dideliu malonumu ir, dar prieš pradėdamas skaityti jo straipsnius, vartai jo puslapius ir gėriesi, lyg mažu kūriniu.
Ko linkėti? Ogi būti tuo, kuo esi. Augti puslapių skaičiumi ir pasiekti dar didesnį skaitytojų skaičių.