Tėvas Juozas Vaišnys, S. J., “Laiškų Lietuviams” Redaktorius.
(“Chicago Tribune” nuotr.)
"Laiškų Lietuviams" redakcija ir leidėjai yra labai nuoširdžiai dėkingi visiems, atsiuntusiems savo sveikinimus ir įvertinusiems visas pirmojo dešimtmečio pastangas, norint šį žurnalą vis tobulinti ir labiau pritaikyti skaitytojų dvasiniams reikalams. Esame labai dėkingi visiems bendradarbiams, rėmėjams ir skaitytojams, su kuriais šio praėjusio dešimtmečio metu esame lyg suaugę į vieną šeimą, siekiančią to paties tikslo.
Šį jubiliejinį numerį iliustravome kai kurių artimesnių savo bendradarbių nuotraukomis, bet tai yra toli gražu ne visi, kurie to yra užsipelnę. Nemėginsmie čia išskaičiuoti visų, kurie savo straipsniais mums buvo didžiausia pagalba. Jų pavardes galima matyti, pavarčius visus praėjusius šio žurnalo numerius. Labai nuoširdžiai dėkojame visiems, kurių pavardė bent kartą pasirodė "Laiškų Lietuviams" puslapiuose. Tikimės, kad ir toliau savo straipsniais bei savo idėjomis jie stengsis padėti broliams lietuviams.
Dėkojame ir dailininkams, Vladui Vijeikiui, Jonui Pilipauskui, seselei Mercedes ir Algirdui Kurauskui, rėdžiusiems "Laiškus Lietuviams" gražiais viršeliais ir meniškomis vinjetėmis. Ypatinga padėka priklauso Nekaltai Pradėtosios Marijos seselėms Putname, ypatingai spaustuvės vedėjoms, seselei M. Anetai ir seselei M. Apolinarai, kurios įdėjo daug širdies ir kruopštumo, kad "Laiškai Lietuviams" taip švariai ir šventadieniškai atrodytų, kuo labai gėrisi mūsų skaitytojai. Dėkojame ponui J. Kumpai, kuriam teko labai sunki pareiga linotipu surinkti jau dešimt "Laiškų Lietuviams" tomų. Negalime likti
Tėvas Jonas Bružikas, S. J., 1947 m. Vokietijoje pradėjęs leisti “Misijonieriaus laiškus” ir juos redagavęs, padedamas Tėvo Petro Dauginčio, S. J., iki 1949 metų.
nepadėkoję ir rūpestingiems klišių dirbėjams— Capitol Photo Engravers (7223 Stony Island Ave., Chicago).
Pasitikėdami Visagalio palaima ir mūsų skaitytojų bei bendradarbių nuoširdumu, drąsiai žengiame į antrąjį dešimtmetį. Stengsimės dar labiau tobulėti, dar labiau atjausti ir suprasti savo tautiečių dvasines problemas, pasiryžę visiems, kiek galėsime, padėti. Labai trokštumėm, kad kiekvienas lietuvis įsitikintų, jog šis naudingas ir būtinas darbas — "Laiškų Lietuviams" leidimas ir redagavimas — nėra vien Tėvų Jėzuitų, bet visų lietuvių vieningų pastangų vaisius.
"Laiškų Lietuviams" Redaktorius, Gerb. Tėvas Juozas Vaišnys, S. J. 1959 m. gruodžio 9 d. man rašo:
"Ateinančių metų pradžioje sukanka 10 metų, kai eina "Laiškai Lietuviams". Tą sukaktį bent kukliai paminėsime. Vasario mėnesio numeris bus skirtas tam tikslui. Jį iliustruosime kai kurių mūsų bendradarbių fotografijomis ir į jį įdėsime įvairių asmenų pasisakymus bei kritišką įvertinimą. Iki sausio mėn. 1 dienos laukiu ir Jūsų gražios fotografijos su keliomis mintimis, įvertinančiomis "Laiškus Lietuviams". Juk Jūs esate, jeigu jau ne tėvas, tai bent senelis šio žurnalo, kuris išsivystė iš Jūsų leidžiamų "Misijonieriaus laiškų".
Hm. Ką čia padarius? Gražios fotografijos iš pasenusio žmogaus ir didžiausias artistas nepadarys, o kad "tėvas" ar bent "senelis" šio žurnalo būčiau, taip pat nesijaučiu turįs pretenzijų.
Teisybė. Dabartinio "Laiškų Lietuviams" administratoriaus broliuko Petro Kleinoto prikalbintas, leidau Vokietijoje tremtiniams "Misijonieriaus laiškus". Man apleidus Vokietiją, juos toliau tęsė Tėvas Petras Daugintis, S. J. Tačiau anų "Misijonieriaus laiškų" su dabartiniais "Laiškais Lietuviams" nė nesulyginsi. Anie buvo labai kuklūs, mažučiai, neiliustruoti ir vos keturių puslapių didumo, o dabartiniai "Laiškai Lietuviams" jau yra tikras, gražus, didelis ir labai įspūdingas žurnalas.
Aš pasiilgęs šio žurnalo laukiu. Jame randu daug naudingų pamokymų. Jame rišamos ir aiškinamos įvairios gyvenimo problemos. Jaunimas jame randa, kaip rinktis gyvenimo pašaukimus. Taip pat labai praktiškai ir nuodugniai yra aiškinami painūs moterystės klausimai. Visa eilė žymių mūsų laikų rašytojų "Laiškuose" labai įdomiai gvildena šių laikų aktualias problemas, o pats redaktorius išsamiai ir imponuojančiai aiškina skaitytojų siunčiamus klausimus.
Tuose "Laiškuose" yra pilna pavyzdžių iš gyvenimo, įvairūs įvykiai ir istorijos duoda mums suprasti, kaip reikia elgtis ir ko vengti, kad gyvenimas būtų įprasmintas ir pasiektume šiame pasaulyje bei anapus laukiamą laimę.
Dėl to, švenčiant "Laiškų Lietuviams" 10 metų sukaktį, linkiu, kad šis įdomus ir labai naudingas mėnesinis leidinys pasiektų kiekvieno, bet kuriame pasaulio krašte gyvenančio, lietuvio namus ir būtų jam neatskiriamas gyvenimo draugas bei ramintojas sunkioje ir tolimoje nuo pavergtos Tėvynės kelionėje. Leidėjams linkiu ištvermės ir kantrybės, kad nepailstų taip naudingame darbe.
Misijonierius JONAS BRUŽIKAS, S. J.
Urugvajus, Pietų Amerika
D. G. Kun. Juozui Vaišniui, S. J.
Brangusis,
Kadangi "Laiškai Lietuviams" švenčia savo pirmąjį dešimtmetį, negalima nepraleisti šios progos, nepasveikinus to vertingo mėnesinio žurnalo redaktoriaus ir administratoriaus. Nuoširdžiai sveikinu Tėvus Jėzuitus — žurnalo leidėjus. Sveikinu visus, kurie deda pastangas, kad šis žurnalas būtų meniškai redaguojamas. Siunčiu $100 išreikšti savo linkėjimus, kad ir toliau "Laiškai Lietuviams" teiktų tą dvasinį peną, kurs yra taip reikalingas šiais įvairių klaidingų filosofijų laikais.
Dieve, padėk Jums Jūsų sunkiame darbe!
Jūsų brolis Kristuje,
PREL. L. J. MENDELIS
Gerbiamasis Redaktoriau,
Sunkų ir erškėčiuotą kelią yra praėję visi lietuviškos išeivijos laikraščiai ir žurnalai. Tas kelias nebuvo lengvesnis ir Jūsų redaguojamiems "Laiškams Lietuviams". Tačiau ryžtas ir ištvermė jau vainikavo pirmąjį šio žurnalo dešimtmetį gražiais darbais ir derlingais vaisiais, kurie stiprins Jus ir toliau skintis takus į lietuviškas širdis ir ten skiepyti krikščioniškuosius ir tautinius idealus. Kova dar nebaigta, laimėjimai — negalutiniai, bet tikime, kad "Laiškai Lietuviams", įžengę į antrąjį dešimtmetį, dar spartesniais žingsniais eis į naujus laimėjimus ir, nugalėję visas kliūtis, formuos lietuvius išeivijoje tobulais krikščionimis ir ištikimais savo tautos sūnumis.
Žengiantiems į antrąjį dešimtmetį "Laiškams Lietuviams" linkiu "Draugo" redakcijos vardu geriausios sėkmės ir Dievo palaimos didžiųjų idealų siekime.
Jūsų KUN. PR. GARŠVA, M.I.C.
“Draugo” moderatorius
"Laiškai Lietuviams" tai, tur būt, pirmas lietuvių žurnalistikos istorijoje taip aukštos klasės religinis periodinis leidinys, išsilaikęs ištisą dešimtmetį ir vis tobulėjąs, užkariaująs naujas simpatijas lietuvių visuomenėje, mielai skaitomas mūsų šviesuomenės, net ir nekatalikų.
L a i š k a i suponuoja kažką privačiai intymaus, laukiama aktualaus, kuo šis žurnalas ir pasireiškia. Žurnalas yra L i e t u v i a m s ne tik savo gryna kalba, bet ir savo giliai lietuviška dvasia, gausiomis savų dailininkų iliustracijomis, sava poezija, svarbiausia — savo patriotiniu turiniu ir mūsų religinių tradicijų puoselėjimu.
"Laiškai Lietuviams" atspindi redakcijos vispusišką išsilavinimą ir jėzuitišką sumanų sugebėjimą prie visų prieiti. Žurnalas aktualus suaugusiems ir nuoširdžiai atviras jaunimo problemoms. Jis pritaikytas vyrams ir savas moterims. Jis tiesus ir ryžtingas Evangelijos dvasios perteikėjas mūsų laikams, atskleidžiąs moderniąsias žaizdas ne tam, kad skaudintų, o kad gydytų. Jis atkakliai kovoja su mūsų laikų silpnybėmis ir neįžeidžia mūsų dienų žmogaus. Jis supranta tremties problemas ir apima visus žmogaus ir žmonijos interesus bei uždavinius.
Jis leidžiamas lietuvių ir lietuviams ir savo kultūriniu lygiu pralenkia daugelio tautų tos rūšies žurnalus, leisdamas mums juo didžiuotis pasaulio spaudos procesijoje. Jis pasako kritišką žodį apie Hollywoodo filmus ir, moderniai formuodamas lietuvio dvasios gyvenimą, yra ne tik prožektorius į amžinybę, bet ir dieviškų atspindžių bei tėvynės vaizdų televizija. Šio žurnalo pėdsakai liks gyvi dabarties lietuvio minty, širdy bei charaktery ir bus atžymėti mūsų ateities laikraštininkijos istorijoje.
KUN. J. PRUNSKIS
Tėvas Bruno Markaitis, S. J.. produktyviausias “Laišku Lietuviams” bendradarbis, iki šiol parašęs apie 100straipsniu.
(“Chicago Tribune” nuotr.)
Mielas Redaktoriau,
"Laiškus Lietuviams" paseku mielai. Jų redakcijai jaučiu didelės simpatijos, kad laikraščiui sugebėjo duoti ir išlaikyti savitą veidą — pažangaus "šeimos laikraščio", gal dar tiksliau — lietuviškos šeimos laikraščio veidą.
Pažangaus idėjų ir formos srityje... Minties pasaulis yra dinamiškas, yra nuolatiniame tekėjime. Lygiai ir skaitytojo dvasia su savo domėjimosi ir priimlumo sugebėjimais. Pasekti religinių, socialinių, tautinių ir kt. idėjų tekėjimą, išryškinti laiku, kurios jų yra naujas šviesus laimėjimas, iš kitos pusės — padaryti jas priimtinas skaitytojui — toks, man rodos, yra "Laiškų Lietuviams" kelias. Bent tokį aš jaučiu iš paties laikraščio. Tai didelis ir sunkus laikraštinis menas. Bet jo vaisius yra džiuginantis: jis atitraukia skaitytoją nuo pigaus noro ieškoti sensacijų užkulisiuose, nuo liguisto noro dairytis į kitus su įtarinėjimais ir priekaištais., jis savaime ima kelti skaitytojo intelektualinį lygį, įsąmoninti moralinius principus ir nusiteikimus jais praktikoje vadovautis, pratinti prie aukštesnio estetinio skonio.
"Laiškai Lietuviams" eina šiuo keliu, ir man rodos, vienintelis atpildas redaktoriui, kad savo darbo vaisius jaučia. Jam tegaliu linkėti — ištverti, ištverti tame pačiame pažangiame lietuviško, tikinčio, kultūringo žmogaus formavimo kelyje.
Savo ruožtu jaučiu ir didelę pagarbą leidėjui — Tėvams Jėzuitams. Kokią didelę misiją, tautinę ir religinę misiją, šiuo metu atlieka, leisdami spaudą. Tėvai Jėzuitai, Tėvai Marijonai, Tėvai Pranciškonai, Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys, — gal būt, teisingai tegalės išryškinti tik ateityje lietuviu išeivijos istorikas.
Jūsų J. BRAZAITIS
"Laiškai Lietuviams" švenčia dešimtmetį. Kaip greit, pagalvojau. Bet kai metu žvilgsnį atgal, juk ir mūsų daugumai, kurie čia naujakuriais vadinami, jau praėjo dešimtmetis, besivejant tą pirmąjį milijoną dolerių...
Tėvų Jėzuitų leidžiamus "Laiškus" su malonumu peržiūriu. Matau, kad ir mano žmona ir vaikai juos varto. Atseit, yra ko skaityti. O tai jau laikraščiui pati geroji atestacija. Ypač gerai, kad auklėjamąja prasme keliami ir patys intymieji klausimai. O apie juos kalbėti reikia, jei nenorim, kad gatvės nuotaika juos tvarkytų.
Iš praktikos žinau, kiek reikia įdėti darbo ir širdies, kad laikraštį žmonės ne tik paskaitytų, bet ir jo lauktų. Tėvui J. Vaišniui čia ir priklauso didžiausias nuopelnas, o lietuviams jėzuitams, kad sugeba tokį lietuvišką laikraštį leisti.
Tikiuosi, kad antrame dešimtmetyje bus lengviau: ledai jau pralaužti. Tik būtų gera, kad skaitytojų šeima nemažėtų. Ir visi laikraštininkai dairykimės, kad iš jaunimo rankų lietuviškas laikraštis nekristų. Tada bus gerai.
Jūsų BALYS GAIDŽIŪNAS,
“Dirvos” redaktorius
"Laiškai Lietuviams", sprendžiant iš žurnalistinės kertės, yra rimtas, sumaniai redaguojamas ir įdomiai vedamas laikraštis, apimąs visas gyvojo gyvenimo sritis, atsiliepiąs veik į visus jo pasireiškimus. Tai yra ne tiktai rimta, bet ir modernu.
Linkiu sėkmės.
J. KARDELIS,
“Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius
Mielas Redaktoriau,
Visokių moderniojo gyvenimo vėjų veikiamas, nūdienis žmogus labiausiai pasigenda minties — blaiviam reiškinių vertinimui reikalingo atramos stulpo. "Laiškai Lietuviams" ryškiai išsiskiria iš kitų mūsų religinių žurnalų tuo, kad nesistengia veikti žmogaus jausmų ar vien geruosius įpročius ugdyti, bet neša lietuviškajai visuomenei krikščioniškąją mintį, ateina patarnauti galvojančiam žmogui. Mintis yra "L.L." stiprybė. Mintis buria bei sieja ir gausią jų skaitytojų šeimą.
Brolis Petras Kleinotas, S. J., “Laiškų Lietuviams” Administratorius.
Dešimtmečio proga "Laiškams Lietuviams" linkėčiau dar daugelį dešimtmečių tiesti pagalbos ranką pasimetančiam ir nešti sutvirtinimą apsisprendusiam broliui lietuviui.
Jūsų DR. A. ŠAPOKA,
“Tėviškės Žiburių” redaktorius
Mūsų tremties bei išeivijos spaudoje "Laiškai Lietuviams" užėmė sau priklausančią garbingą vietą. Kai daugumos laikraščių skiltys ilgai užsipildė ir tebėra užpildomos siaurais ir praeinančiais politiniais, partiniais bei kompetenciniais ginčais, "L. L." pagrįstai susirūpino pačiu tremtiniu, jo dvasios veidu. Ištisą dešimtmetį suvargusiai lietuvio sielai svetur "L. L." buvo duota tikrai daug peno, įžvalgiai ir praktiškai atsakyta į daugybę jį kamuojančių pasaulėžiūrinių klausimų. Malonu pažymėti, kad ir išoriniu atžvilgiu "L. L." yra padarę didelę pažangą ir šiandien skaitytojui prisistato tokiu pavidalu, kad juos ir šviesuolis, ir paprastas neakademinis spaudos skaitytojas mielai ima į rankas. Originalus žurnalo iliustravimo menas parodo redakcijos vis naujas bei įdomias inspiracijas ir kūrybinius užsimojimus.
Nuoširdžiai linkiu, kad "L. L." ir toliau eitų tuo aiškiu, pirmąjį dešimtmetį gražiai nutiestu savo keliu ir išsilaikytų užsibrėžtoje aukštumoje.
ZENONAS IVINSKIS
Jau eilė metų, kai "Laiškai Lietuviams" yra mūsų namų laukiamas svečias. Mes su žmona ir dukrele visuomet randame jo skiltyse straipsnių, kurie, liesdami šių dienų gyvenimą, kartu paliečia ir mus pačius, pasakyčiau, tą dvasinį gyvenimą, kuris dabarties dienose neretai būna pamirštas. Dėl šios priežasties žmogus tampa panašus į žuvį plekšnę, kuri, begulėdama jūrų dugne, prarado vieną akį ir pusę savo kūno. "Laiškai Lietuviams" labai efektyviai kovoja, kad žmogus nepasidarytų pusžmogiu.
Kaip dailininkas, aš labai džiaugiuosi, kad šioje kovoje už pilną žmogų ir lietuvį "L. L." kariauja visomis geromis priemonėmis. Gal vieni pirmųjų šios rūšies spausdinto žodžio bare "L. L." nesitenkino vien turiniu. Yra dėtos pastangos geram turiniui suteikti ir tinkamą formą. Parinkimas žurnalo formato, raidyno, viršelio, teksto laužymas ir švarus spaudos darbas buvo žurnalo leidėjų rūpestis, kad spausdintam lietuviškam žodžiui būtų atiduota reikiama pagarba. Toji pagarba, mano manymu, gali būti išreikšta, tik atidžiai prižiūrint spaudos darbą ir sielojantis žurnalo techniškąja puse. Kiekvienam aišku ir suprantama, kad švenčių metu reikia švariau apsirengti ir susitvarkyti. Eidami į svečius arba jų laukdami, taip pat panašiai elgiamės. Tai yra ne kas kita, kaip mūsų pagarbos pareiškimas šventėms arba svečiui. Ne kitaip turi būti su svečiu, kuris mus aplanko.
"Laiškai Lietuviams" yra tas mielas svečias, kuris aplanko mūsų namus su pagarba mums, tos pačios pagarbos užsitarnaudamas ir sau. Jis mielas paimti į rankas, nes matai, kad atidžiai ir švariai parengtas. Ši išorinė arba forminė žurnalo pusė ir rūpestis jos pažanga yra ne kas kita, kaip spaudos kultūra. Todėl ne tik privalu, bet ir būtina, kad turinys ir jam skirti "namai" turėtų darnų estetinį ryšį. Spausdintas žodis paliks ateinančioms kartoms, kurios spręs apie mus iš mūsų palikimo. Reikia manyti, kad ir ateinančios kartos gerbs savus namus ir norės tokių pat svečių. Todėl "Laiškų Lietuviams" leidėjai labai taikliai aprengė savo sparnuotus žodžius, kurie turėtų lankyti ir pasiekti kiekvieną lietuvį. Kiekvieną lietuvį dar gyvą sąmonėje, bet taip pat ir užmigusį letargo miegu, kad jį pažadintų naujam gyvenimui.
Tad lėkite dainos.
Iš skausmo supintos.
Iš kaimo į kaimą
Pas jaunus, senus.
Paguoskite širdis
Nelaimių sutrintas.
Nušluostykit ašaras.
Kelkit jausmus.
(Vaičaitis)
Man atrodo, kad šie poeto Vaičaičio žodžiai labai artimi"Laiškams Lietuviams" ir jų leidėjų širdims. Jie man taip pat be galo artimi.
Jūsų V. K. JONYNAS
Dvasinio sukiužimo ir moralinio pakrikimo laikais "Laiškai Lietuviams" yra tikra atsvara ir priešstatas negerovėms. Jų šviesi, idealistinė ir pagaunanti mintis yra itin reikšminga akivaizdoje demoralizuojančių jėgų, piktybiniai veikiančių žmogiškąją dvasią, siekiančią suvokti tikrojo gėrio, grožio ir tiesos apraiškas.
Išoriniu kuklumu, prasmingu turiniu ir estetiniu apipavidalinimu pasižymėję "Laiškai Lietuviams" buvo ir liks didelis kultūrinis įnašas išvagotame mūsų gyvenime.
Dešimtmečio proga geriausi mano linkėjimai "L. L." redaktoriui Tėvui J. Vaišniui, S. J., Tėvams Jėzuitams ir visiems žurnalo bendradarbiams.
ANTANAS RŪKŠTELĖ
Laikraštis, kaip ir gyvybė, apsireiškia savo veikimu. Tik šiuo atveju jinai yra grynai dvasinio pobūdžio, nes veikia mūsų mintis ir jausmus, prisideda prie žmogaus dvasinio formavimo. "Laiškai Lietuviams" tikrai verčia, neproporcingai savo kukliam vardui, gilią vidinės kultūros vagą lietuviškoje visuomenėje. Šiandien jie darosi visų kultūrinio bei dvasinio gyvenimo aktualijų veidrodis ir patikimas patarėjas auklėjimo bei jaunystės problemų sprendime. Tatai ypatingai svarbu šiame krašte, kur dvasinis gyvenimas yra nustelbtas visą žmogų absorbuojančios medžiaginės kultūros. Atminkime, kad ne viena duona žmogus gyvena!
Todėl galime tiktai trokšti ir linkėti, kad šis mėnesinis mūsų dvasios svečias eitų, kaip ir ėjęs, kartu su gyvenimu ir neaplenktų nė vieno lietuvio inteligento namų ateinantį savo amžiaus dešimtmetį.
DR. A. LIAUGMINAS
Šiais metais sueina lygiai dešimt metų nuo pirmojo "Laiškų Lietuviams" numerio pasirodymo. Tai yra graži sukaktis, ypač čia, išeivijoje. Lietuvių Veteranų Sąjungos Ramovė, Vilniaus Sąjungos Čikagos skyrius ir Buvusių Policijos Tarnautojų Klubo "Krivūlė" vardu šios garbingos sukakties proga sveikiname "Laiškų Lietuviams" redakciją ir administraciją ir linkime ta pačia energija ir ryžtu tęsti toliau šį produktingą darbą. Geras spausdintas žodis yra didžiausias galiūnas kovoje už savo tautos laisvę ir gyvybę.
Kai Lietuvos kario ginklas 1795 m. tapo imperialistų sutriuškintas, tada kovą tęsė spausdintas žodis ir išėjo laimėtoju. Spausdinto žodžio entuziastai ir pasiryžėliai nė tada jo nelaikė pasipelnymo šaltiniu, bet buvo besąlyginiai pasiaukoję žmonės tarnauti savo tautai ir ginti jos laisvę. Kaip tik toki lietuviško žodžio entuziastai ir pasiryžėliai yra mūsų tautos dabartiniai dvasios vadai lietuviai Tėvai Jėzuitai, kurie pirmiausia ryžosi pastatyti spaudos žodžio rūmą — įsteigė religinio ir kultūrinio turinio žurnalą "Laiškus Lietuviams". Tik po to ėmėsi kitų kultūrinių rūmų statybos. Tai nepaprastai gražus ir reikšmingas darbas. Todėl ši sukaktis yra įpareigojanti kiekvieną lietuvį ne tik skaityti "Laiškus Lietuviams", bet šį darbą visomis jėgomis remti. Šia proga minėtų trijų organizacijų vardu siunčiu 30 dol. ir linkiu Tėvams Jėzuitams sėkmės.
POVILAS DIRKIS
Tėvas Anicetas Tamošaitis, S. J., daug rašąs moderniais ir aktualiais klausimais.
Malonusis Kunige Redaktoriau,
Sveikinu "Laiškus Lietuviams", sulaukusius pirmojo dešimtmečio! Savo paprastumu kuklumu ir tolerancija tegyvuoja jie ilgiausius metus! Gražiai ir sumaniai liesdami ir gvildendami giliausius ir intymiausius mūsų gyvenimo klausimus, tesilanko "Laiškai Lietuviams" įvairiaspalvėse lietuvių pastogėse!
Priimkite gilios pagarbos žodį.
JUOZAS MIKUCKIS
Dešimt metų atrodytų labai neilgas laiko tarpas, tačiau dešimtmetis gerokai prailgėjo tada, kai į jį žiūrime išeivio — tremtinio akimis. Tokiam žmogui daugelis aplinkybių laiką ilgina: nostalginis Tėvynės ilgesys, širdį skaudinanti pavergtos tautos kančia, brolių, seserų ir kitų artimųjų, pasilikusių ten arba ištremtų į Sibirą, vargas, ašaros ir pusbadis gyvenimas. Kaip sunku būtų ir mums, gyvenantiems svetimuose kraštuose, jeigu neturėtume lietuviškos spaudos! Mūsų dienos dar labiau -prailgėtų ir Tėvynės ilgesys dar skaudesnis pasidarytų.
Tiesa, Amerikos lietuviai ir anksčiau turėjo savąją spaudą. Kai kurie jų laikraščiai dabar atšventė pusamžio sukaktį, kai kurie jau seniau tą sukaktį prašoko, o "Laiškai Lietuviams" tik pirmąjį dešimtmetį tepragyveno. Tai tik naujųjų ateivių padaras. Tačiau ar tai nereikšmingas žurnalas? Ir dar kaip! Tai labai reikšmingas, reikalingas ir naudingas išeivijos spaudos atstovas. Šiandien iš tikrųjų jau atrodo, jog būtų sunku beapsieiti be "Laiškų Lietuviams", to simpatingojo, turiningo, gražiai iliustruojamo ir itin estetiškai leidžiamo žurnalo. Skaitydamas "Laiškus Lietuviams", žmogus atsigauni, dvasiškai pailsi ir apvaldai kasdienybės monotoniją.
Kaip nuolatinis šio žurnalo bendradarbis, dešimtmečio proga linkiu Redaktoriui, Leidėjams ir Bendradarbiams nepailsti, nepavargti, kad "Laiškai Lietuviams" ir toliau lankytų lietuvius, išsiblaškiusius plačiame pasaulyje ir lengvintų jiems Tėvynės ilgesio naštą bei žadintų viltis į šviesesnį rytojų, į Tėvynės laisvę ir dvasini atgimimą. Dieve, Jums padėk!
PRANYS ALŠĖNAS
"Laiškus Lietuviams" seku nuo pat jų leidimo pradžios — nuo tų dienų, kada jis buvo kuklesniuose rūbuose ir kuklesnės apimties. Smagu buvo sekti jo augimą ir tuo džiaugtis, o taip pat tuo džiaugsmu pasidalinti ir su kitais spaudos puslapiuose. Tai buvo ne tik šio žurnalo, jo leidėjų ir redaktoriaus laimėjimas, bet ir visų lietuvių, nes ir jie buvo to tobulėjimo daliniai "kaltininkai". Šiandien, kai "L. L." gali lygintis su kitomis kalbomis išeinančiais panašios minties leidiniais, visų pastangos yra davusios užtarnautų vaisių. Žinoma, tobulėjimui ir šioje srityje nėra ribos, tad linkiu ir ateityje dar augti ir stiprėti.
Manau, jog "L. L", švenčiant antrąjį dešimtmetį, bus galima pasidžiaugti dar didesniais žurnalo laimėjimais. Jums, mielasis Redaktoriau, linkiu stiprybės ir ištvermės nedėkingame spaudos darbe. Aš iš savo pusės prižadu kartas nuo karto patalkininkauti savo rašiniais.
Priimkite mano pagarbą.
Jūsų EDVARDAS ŠULAITIS
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Nuo Jūsų rašomojo stalo "Laiškai Lietuviams" lanko skaitytojus jau ištisą dešimtmetį. Be abejo. Jūsų jubiliejaus sveikintojai užsimins apie žurnalo padarytą pažangą, gvildens straipsnių tematiką bei pasigrožės meniniu žurnalo apipavidalinimu. Primins Jums ir kai kuriuos trūkumus. Iš tikro, gal tik Jūs vienas pilnai suprantate tiek žurnalo pažangos kainą, tiek ne nuo Jūsų priklausančias trūkumų priežastis. “
Šio jubiliejaus proga noriu atkreipti mūsų visų dėmesį į vieną tiesą. Be abejo, ir Jūs dažnai savęs to paties klausiate. Kiek gero atnešė šis žurnalas? Kiek suteikė šviesos, išsklaidęs abejones ir nežinojimą? Kiek iššaukė pastangų, jėgų ir stiprybės, siekiant krikščionybės bei lietuvybės idealų? Atsakymas glūdi ne žurnalo puslapiuose, bet skaitytojų sielose. Ne mums įskaityti jų paslaptis. Galime tik spėti, kad "Laiškai Lietuviams" paliko skaitytojuose pėdsaką. Žinoma, pėdsakai bus ryškesni, jei žurnalas ir toliau gvildens tai, kas skaitytojams šiandien aktualu: krikščionybės dvasinius turtus, šeimos židinio bei jaunimo problemas — lietuvio tremtinio buities rėmuose.
Tuo pačiu, tik dar labiau suintensyvintu keliu prieiti ir paliesti skaitytojų sielas nuoširdžiai Jums linkiu.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Šį dešimtmetį "Laiškai Lietuviams" mums buvo malonus svečias. Kiekvieną mėnesį puošėsi šis žurnalas vis įvairesnėmis iliustracijomis, neprarasdamas savo gražios ir skoningos formos. Jis nagrinėjo mūsų aktualiuosius klausimus. Tėvui ir motinai šis žurnalas tapo ištikimu palydovu, sprendžiant šeimos problemas. O jaunimui jis pasidarė tikras draugas, kuris stengėsi jaunimą suprasti ir ištiesti pagalbos ranką, jam atsidūrus naujose ir neįprastose tremties sąlygose.
Su džiaugsmu sveikinu "Laiškus Lietuviams", mininčius pirmąjį dešimtmetį. Linkiu sėkmės ir gausios Aukščiausiojo palaimos šiame kilniame darbe.
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.