NIJOLĖ JANKUTĖ
Sulaužei, Viešpatie, mane kaip rykštę liauną žilvitinę,
Kuri, palenkta rankų, šmaikščiai vėl atsitiesia
Ir stygos virpesiu į veidą kerta.
Taip jau ne vieną kartą tavo veidas buvo
Piktais ir perštinčiais ruožais išrašinėtas,
Bet tu šypsojaisi, vis lenkdamas, vis leisdamas išsprūsti,
Kol šiandien perlaužei, pasigailėjęs
Beprasmio blaškymosi mano, ir numetei po savo kojom,
Kad, ašarom įtręšęs dirvą, į medį stiprų aš išaugčiau.