NIJOLĖ JANKUTĖ
 
Sulaužei, Viešpatie, mane kaip rykštę liauną žilvitinę, 
Kuri, palenkta rankų, šmaikščiai vėl atsitiesia 
Ir stygos virpesiu į veidą kerta.
 
Taip jau ne vieną kartą tavo veidas buvo 
Piktais ir perštinčiais ruožais išrašinėtas,
Bet tu šypsojaisi, vis lenkdamas, vis leisdamas išsprūsti,
 
Kol šiandien perlaužei, pasigailėjęs
Beprasmio blaškymosi mano, ir numetei po savo kojom, 
Kad, ašarom įtręšęs dirvą, į medį stiprų aš išaugčiau.