JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamasis Redaktoriau,

NORĖČIAU gauti Jūsų atsakymą į kai kuriuos mane varginančius klausimus. Šv. Rašte yra pasakyta: "Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jo nepatrauks, ir tą aš prikelsiu paskutinę dieną" (Jon. 6, 44). Man atrodo, kad čia Kristus labai aiškiai sako, jog tik tas gali būti išganytas, kurį pats Dievas į išganymą traukia, tai reiškia, kuris yra išganymui skirtas. Dažnai tenka girdėti žmones sakant: "Tavo pastangos ir maldos nieko nereiškia — kur Dievas tave paskyrė, ten ir būsi". Tad atrodo, kad Dievas jau nuo amžių vienus žmones yra paskyręs išganymui, o kitus pražūčiai. Tad kam reikia maldos, gerų darbų ir žmogaus pastangų? Juk Dievas viską tvarko ir viską žino. Net ir patarlė sako, kad "be Dievo žinios nė plaukas nenukrinta žmogui nuo galvos". Todėl man atrodo, kad žmogų viena ar kita kryptimi neša Dievo galybė, lyg menką ir lengvą šapelį galinga upės srovė. Jis negali atsispirti ir krypties pakeisti.

Laukianti Jūsų atsakymo,

M. V

Gerbiamoji Ponia,

     Savo laiške Jūs palietėte gana sunkų klausimą, kuriam išspręsti yra laužę galvas ir diskutavę žymiausi filosofai ir teologai. Tačiau šis klausimas yra labai sunkus tik tada, kai norima suprasti pačius giliausius jo filosofinius bei teologinius pagrindus. Per daug nesigilinant į filosofines bei teologines problemas, žmogaus laisvos valios ir Dievo malonės suderinimas nėra jau toks sunkus. Ir toji Jūsų minėta šv. Rašto citata būtų buvusi lengvai suprantama, jeigu būtumėte paskaičiusi arkiv. J. Skvirecko paaiškinimą lietuviškame Naujojo Testamento vertime. Ten yra aiškinama, kad "patraukti" nereiškia jokios prievartos, tas traukimas tai yra Dievo malonės veikimas, apšviečiant žmogaus protą ir sustiprinant valią. Jeigu žmogus nenori, tai Dievas prievarta savo malonės jam neprimeta ir jo netraukia. Dievas duoda savo malonę, traukdamas žmogų prie savęs, tik tada, jei žmogus to nori ir laisvai sutinka.

     Gimtoji nuodėmė yra pažeidusi žmogaus prigimtį, šiek tiek aptemdydama jo protą ir susilpnindama valią. Tad žmogus, gyvendamas šioje žemėje, vien tik savo jėgomis nepajėgtų išsilaikyti pašvenčiamoje Dievo malonėje ir išvengti didesnių moralinių suklupimų. Todėl jam yra būtinai reikalinga kokia nors pagalba iš šalies. Toji pagalba ir yra veikiančioji arba padedančioji Dievo malonė. Ši Dievo malonė apšviečia žmogaus protą ir sustiprina valią, kad jis galėtų išsisaugoti sunkių nuodėmių ir išsilaikyti pašvenčiamoje Dievo malonėje. Šios Dievo pagalbos žmogus turi prašyti arba bent jai nesipriešinti. Jeigu Dievas prievarta žmogui ją užmestų, tai pažeistų jo laisvą valią. Dievas kartą davė žmogui laisvą valią, todėl jos niekad neatima ir nepažeidžia. Jeigu žmogus laisvai nepriima Dievo malonės, prievarta jos Dievas neuždeda. Iš to yra labai aišku, dėl ko žmogus turi melstis ir Dievo malonių prašyti, nors Dievas pats gerai žino, ko žmogui trūksta.

     Tad išganymui yra būtinai reikalinga ir Dievo malonė ir žmogaus pastangos bei sutikimas malone naudotis ir su ja veikti. Šioje žemėje gyvenantį žmogų galime prilyginti vaikui, kuris moka vaikščioti, bet yra dar labai silpnas ir neįgudęs, todėl dažnai krinta ir susižeidžia. Jam yra reikalinga tėvo ar motinos pagalba. Jie turi jį paimti už rankos ir vesti. Dievo malonė taip pat yra labai panaši į žmogaus vedimą už rankos. Dievas žmogaus prievarta neima ir neneša, bet tik veda. Nuo žmogaus priklauso, ar jis Dievui duos savo ranką ar ne, ar vedamas paskui Jį eis, ar ištrauks iš Jo savo ranką ir eis, kur jam patinka.

     Tad aišku, kad Dievo malonė nepanaikina žmogaus laisvos valios. Net ir pati malonė priklauso nuo žmogaus laisvos valios, nes Dievas ją duoda tik norinčiam, prašančiam ir nesipriešinančiam. Tik kalvinistai ir kitos protestantų sektos sako, kad jau nuo amžių pradžios visi žmonės yra paskirti arba išganymui arba pražūčiai, ir žmogus jokiomis savo pastangomis čia negali nieko pakeisti: jeigu jis yra Dievo paskirtas išganymui, tai ir bus išganytas, nesvarbu, koks būtų jo gyvenimas, o jeigu yra paskirtas pražūčiai, tai ir pražus, nors ir kažin kaip stengtųsi, melstųsi ir darytų gerus darbus. Katalikų Bažnyčia tokį mokslą, vadinamą predestinacija, griežtai smerkia ir aiškiai moko, kad žmogaus išganymas priklauso nuo jo paties pastangų ir nuo jo veikimo su Dievo malone. Ir dvasine prasme yra teisinga patarlė, sakanti, kad "kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis".

     Dievo žinojimas, kaip žmogus pasielgs,. taip pat neturi jokios įtakos laisvai valiai. Dievas, galima sakyti, yra lyg veidrodis, kuriame atsispindi visa praeitis, dabartis ir ateitis. Dievas žino ir mato kiekvieną buvusį, esamą ar būsimą įvykį, bet visa tai vyko, vyksta ir vyks ne dėl to, kad Dievas mato ir žino. Tikrai galima sakyti, kad be Dievo žinios nė plaukas nenukrinta žmogui nuo galvos, bet juk ne Dievas tuos plaukus nuo galvos nupešiojo, ne nuo Jo žinojimo jie krinta, bet dėl įvairiausių fizinių priežasčių. Jeigu aš matau ateinantį žmogų, tai ne dėl to jis ateina, kad aš matau. Jeigu metereologai iš įvairių gamtos reiškinių žino, koks bus oras rytoj arba net po keletos dienų, tai juk kiekvienam aišku, kad vienoks ar kitoks oras nepriklauso nuo jų žinojimo.

     Bet kai kuriems čia kyla nauja problema. Jeigu Dievas nuo amžių žinojo, kad žmogus savo laisvą valią blogai panaudos ir nepasieks išganymo, tad kam jis tą žmogų tvėrė ir kam jis davė jam laisvą valią? Juk nė vienas protingas tėvas neduoda vaikui peilio ar kito pavojingo įrankio, kuriuo jis gali susižeisti. Bet juk reikia atsiminti, kad ne visi žmonės blogai panaudoja laisvą valią. Yra tiek šventų ir kilnių asmenų, kurių tinkamas ir kartais net he-roiškas laisvos valios panaudojimas žavi pasaulį, teikia Dievui garbę ir yra gražus pavyzdys visiems, kuriems atrodo, kad žmogui yra per sunku laikytis Dievo nustatytos tvarkos ir naudoti laisvą valią tik geram tikslui.

     Dievas žmogų sutvėrė tokį, kad jis, vartodamas jam suteiktas galias ir naudodamasis Dievo malone, galėtų pasiekti išganymą. Nė vienam žmogui Dievas nepašykštėjo to, kas būtinai reikalinga išganymui. Tad jeigu žmogus vis dėlto išganymo nepasiekia, yra kaltas tik jis pats. Mes negalime kaltinti fabrikų, dirbančių automobilius, traukinius ir lėktuvus, dėl to, kad kartais įvyksta automobilio nelaimė, traukinio katastrofa ar lėktuvo avarija. Jeigu žmonės, tomis susisiekimo priemonėmis naudodamiesi, būtų pakankamai atsargūs ir rūpestingi, tai nelaimių neįvyktų. Tad ir žmogaus laisva valia yra nuostabi Dievo duota priemonė pasiekti laimingą amžinybę. Jeigu žmogus jos nepasiekia, jeigu jo gyvenime įvyksta fatališka katastrofa, tai yra kaltas ne laisvos valios davėjas, bet pats žmogus, kuris neatsargiai ir nerūpestingai ja naudojosi.