JUOZAS KOJELIS
(“L. L.” konkurse premijuotas rašinys)
UO METU, kai San Quentin kalėjime neseniai buvo vykdoma mirties bausmė vienam 22 m. žmogžudžiui, spaudos žmonės klausinėjo nusikaltėlio motiną. Pro ašaras ji įstengė kartoti vien šiuos žodžius:
— Mažytis būdamas, jis buvo toks geras, toks geras! Jie dabar jį nužudo. Jie nužudo mano gerą vaiką.
Gal tuo pačiu momentu, kai stipri elektros srovė konvulsijose tampė jauno vyro raumenis, nelaimingoji motina matė nekalto kūdikio šypsnį, girdėjo krykštavimus, jautė švelnų prisilietimą. Tarsi potvynyje pakilusi upė palietė ją stipri prisiminimų srovė, pralaužusi dvidešimt metų laiko pylimą. Motina matė malonų, gerą ir gražų berniuką, verkiantį, žaidžiantį, gal besimeldžiantį. Gal į jos ausis grįžo kadaise girdėti žodžiai:
— Mama, kai aš užaugsiu, aš tau nupirksiu visą pasaulį. Aš tave padarysiu karaliene.
Gal tuo metu motiną užplūdo ir jos pačios kadaise svajotos svajonės apie sūnaus ateitį: "Gal jis kada nors bus didelis ir garsus, ir pasaulis stebėsis jo darbais. Ir aš būsiu laimingiausia motina pasaulyje".
Vienas Dievas žino, ką mąstė mirties kėdėje pririštas žmogžudys. Vargu jis prisiminė savo vaikystę. Laiko smiltys ir nusikaltimų purvai ją, tur būt, buvo per giliai užkasę. Gal jo ausyse šiurpiai klykė jo žudomos aukos ir aidėjo skausmingi pasigailėjimo maldaują žodžiai, jei mintis nebesusikoncentravo maldai, prašančiai nuodėmių atleidimo. Kas žino? Bet greičiausiai nei motina, nei sūnus įvykusio pasikeitimo suprasti nebeįstengė. Ji matė pradžią, jis — pabaigą; ji — šviesųjį, jis — tamsųjį tragiško gyvenimo galą.
Jaunieji menininkai, dalyvavusieji “1aiškųlietuviams” dešimtmečio minėjimo programoje.
Mindaugas Mačiulis
Aurelija Ginčiauskaitė ir Jorūnė Jonikaitė
Kristina Žebrauskaitė
Nerijus Paulionis
Jorūnė Jonikaitė ir Audronė Tamošiūnaitė
Kristina Jarošiūnaitė
1. Nijolė Jankutė skaito savo poeziją;
2. Solistė Marija Bankevičienė ir akompanuoto jas Manigirdas Motekaitis.
V. Noreikos nuotr.
Laiko grėsmė
Nuo šio mūsų laikams ir gyvenamajam kraštui charakteringo epizodo su skaitytoju noriu grįžti į lietuviškąjį gyvenimą ir paklausti, ar anas pasikeitimas būtų įvykęs, jei minėtąjį jaunuolį šviesusis vaikystės paveikslas būtų lydėjęs visą, tiesa, šiuo atveju neilgą gyvenimo kelią? Ir iš kitos pusės, ar motina ir tėvas, jei būtų stebėję prasidėjusį aštraus lūžio procesą, nebūtų ėmęsi efektingų priemonių jam sustabdyti? Yra stiprių davinių manyti, kad tai būtų galėję įvykti. Greičiausiai, kad to jaunuolio gyvenimo gija nebūtų nutrūkusi elektros kėdėje, bet prasitęsusi, jei ir ne į pasaulinės reikšmės garbę, tai bent į normalią padoraus žmogaus senatvę.
Mūsų vaikai, neklyskime, neturi specialaus imuniteto prieš laiko ir krašto dvasią. Jie išstatyti tai pačiai grėsmei, kaip ir visų kitų. Yra jau nerimą keliančių ženklų. Mums yra ir papildomų rūpesčių. Dangaus lemtimi mums pavesta savuose vaikuose pratęsti tautos gyvybę. Apgaudinėja save, kas nori šios pareigos išvengti: jis sąmoningai užsimerkia prieš Dievo ištiestą pirštą. Juk Dievas mus išgelbėjo ne tam, kad gardžius valgius valgytume, stiprius gėrimus gertume, patogiuose butuose gyventume. Jis pavedė mums didelę misiją — žmonijai išsaugoti krikščionišką lietuvybę. Šią misiją atlikti galėsime, triūsdami savuose šeimų darželiuose, bet ne raudami tikras ar tariamas piktžoles svetimuose. Asmeninės atsakomybės kelias yra vienintelis ir tikrasis atsakymas į likimo lemties pastatytąjį uždavinį.
Šviesioji žmogaus vaikystė
Šeima ir Bažnyčia, mokykla ir organizacijos, spauda, draugai ir realioji gyvenimo patirtis veda žmogų laiko laiptais į amžinybę. Deja, keistais paradoksais per dažnai jaunas žmogus, dar gyvendamas šeimoje, jau išklysta iš šeimos, dar priklausydamas Bažnyčiai, jau nuklysta nuo jos, dar lankydamas mokyklą, jau palieka ją; sutinka blogus draugus, įsijungia į blogas draugijas, ir gyvenimo patirtis vyksta dvasinėje naktyje.
Yra vienas veiksnys, regis, niekada pedagogų reikiamai neiškeltas, nepabrėžtas ir neišpopuliarintas. Veiksnys, kuris žmogaus gyvenimo kryptį galėtų stipriai reguliuoti, tarsi kontrolinis mechanizmas, vedąs raketą tarpplanetinėje kelionėje. Veiksnys, nuo kurio žmogus negali nuklysti, atsipalaiduoti ir pabėgti. Tas veiksnys yra šviesioji žmogaus vaikystė.
Pamirštoji siela
Modernioji pedagogika, pasinešusi eksperimentalizmo keliu, domisi fiziniu ir dvasiniu vaiko vystymusi. Sudaromi testai, braižomos kreivės, sudarinėjamos lentelės. Auga šios rūšies mokslinė literatūra, tyrėjai garsina save, skubiai įvairiems testams savo pavardes priklijuodami, bet visame šiame knibinėjime pamirštamas pats tiriamasis objektas — jaunoji žmogaus siela. Ir štai kodėl, augant faktų rinkiniams apie žmogų ir jo psichofizines apraiškas, kartu auga jaunimo nusikaltimai, ir tautos moralė pastebimai smunka. Lentelėse ir kreivėse nuskęsta žmogus.
Taip pat tėvai, bandydami savo vaikams išsaugoti kūdikystės ir vaikystės momentus, fotografuoja juos gražiai aprengtus, filmuoja šokančius ir iškylaujančius ir vaikišką balsą užkonservuoja garsinėse juostelėse. Deja, ir šiomis moderniomis technikos priemonėmis neišsaugojame jiems šviesiosios vaikystės. Mat, susikoncentravę į medžiagines apraiškas — formą, judesį ir garsą, pamirštame tai, ką prieš 2000 metų jau romėnai suprato, jog "anima est melior pars hominis". Ir ta geresnioji žmogaus dalis — vaiko siela — tampa pamiršta. O sielos fotografavimui nereikia labai modernių priemonių, pakanka popieriaus ir plunksnos. Dvasiniam šviesiosios vaikystės paveikslui išlaikyti tėvai turėtų rašyti vaiko dienoraštį, pradedant pirmuoju jo gimtadieniu. Ir gimnaziją baigusiam jaunuoliui-ei, vietoje dabar praktikuojamos banko santaupų knygutės, foto albumo ar filmų kolekcijos, reiktų įteikti dienoraštį, kaip neįkainojamos vertės turtą, stipriai įtaigojantį tolimesnį gyvenimo kelią.
Pilnutiniam šeimos gyvenimui
Ach, rašyti dienoraštį yra sunkiau, negu kam iškart gali atrodyti. Rašyti ištisinį dienoraštį reikia daug kantrybės ir ištvermės, ypač jei keli vaikai šeimoje. O tačiau yra įmanoma, ir nereikia tam specialių kvalifikacijų.
Kad tėvai turėtų dienoraščiui vertingos medžiagos, jie turi matyti vaiką, būti arti jo, gyventi su juo ir savo pačių gyvenimą įprasminti vaikuose. Gyvename ekspertų gadynę ir tiems ekspertams dažnai gan anksti pavedame savo vaiką: seselėms — poteriai, mokslas — mokytojams, sportas — instruktoriams, seksualinio gyvenimo faktai — draugams ir spausdintam šlamštui. Ir taip skubame stumti vaikus nuo savęs. Iš tolo gi stebint, vaiko dienos bus baisiai panašios viena į kitą, ir nieko vertingo neturėsime rašyti į dienoraščio lapus, gal tik registruoti ūgį, svorį, klaidingai tariamus žodžius ir krentančių dantų eilę.
Iš tikro gi tėvai turi būti tie ekspertai. Jie pirmieji, kurie moko poterių ir rašto, plaukti ir dviračiu važiuoti, jie pirmieji, kurie atskleidžia paslaptis ir faktus, išaiškina laiko tragiką, įveda į tremtiniškojo gyvenimo prasmę. Tik iš tokio vaikų - tėvų bendradarbiavimo gali išaugti pilnutinis šeimos gyvenimas, kurio akimirkos vertos išsaugoti ateičiai.
Vieno dienoraščio ištraukos
Šių žodžių autoriui teko vartyti vienoje šeimoje vedamus dienoraščius. Štai charakteringesnės tų dienoraščių ištraukos:
a. Dienoraštyje atsispindi laiko įvykiai:
1958. II. 2. D. rytoj pirmą kartą peržengs angliškos mokyklos slenkstį. Ji nedrąsi, ir, atrodo, kad šis įvykis ją labai jaudina.
1958.II. 3. Visą naktį D. blogai miegojo. Dažnai atsibusdavo ir šaukdavo mus.
— Aš negaliu užmigti, aš laikau akytes užmerkusi.
D. jautė, kad įeina į mokyklą ir kad ilgas, ilgas mokyklinis kelias prieš akis. Ir kai po daugelio metų paliksi, D-te, mokyklos suolą, tu jau nebebūsi ta maža pas tėtį ir mamą visus skundus nešanti mergytė... ir tėtis su mama jau bus nebe tie patys. Ir visas gyvenimas bus daug, daug pasikeitęs. Kai rašau šiuos žodžius, žmogus pirmą kartą įstengė pakelti medžiagą nuo žemės į erdves ir ten pakabinti, tarsi mėnulį... Kur nueis žmogus? Tu, D., būsi didžių įvykių liudininkė. Ir tu toli nueisi su žmonija, tik nenueik toli nuo savo tėvelių, nuo lietuvybės, nuo doro gyvenimo kelio.
b. Vaikų sąmojus:
1957. IX. 14. D. klausia savo 4-tę sesytę R.:
— Ką tu myli?
— Aš myliu mamytę, tėvelį, broliuką ir sesytę.
— Ar tu myli pati save?
— Taip, myliu.
—- Jei myli save, tai pabučiuok, — sako D. R. kiek sumišo, bet paskui pabučiavo sau į ranką.
c. Pasikalbėjimas apie mirtį:
1959.IX. 29. R. (5 m.) pakalbėjo vakaro poterėlius: "Ačiū, Dievuli, Tau už dienelę" ir, kai maldelę baigė už mirusius senelius ir dėdę K., pasakė:
— Dėdė K. miręs. Man juokinga.
— R., visi miršta, ir mes mirsime.
— Kas tada bus, kai mes mirsime? — giliai mąstydama klausė R.
— Jūsų vaikučiai gyvens, kiti žmonės gyvens.
— O kai visi žmonės mirs, kas paims pinigus? — susirūpino R. Paskui labai susikoncentravusi klausėsi tėtės aiškinimo.
Mirsime visi. R., ir tie žodžiai, kuriuos šiandien rašau, gal ilgiau gyvens už tėtį, mamą ir už jus, vaikai. Ir paskutinei dienai nusileidus, jei būsime verti, vėl susirinksime kartu į vieną vietą, į Viešpaties padangtes. Vėl žaisime, kalbėsime ir pasakas seksime, kaip šiandieną, kada jūs esate mažyčiai. Ten nebereikės pinigų, o mūsų džiaugsmas niekad nesibaigs.
d. Senelio laiškas:
1957. III. 1. Visi skaitome iš Lietuvos gautą senelio laišką. Jis rašo iš rusų pavergtos Lietuvos: "Ir anūkus mokykit lietuviškai, nors ir Amerikoje gyvenate. Vaikai tegul bus lietuviai. Gal kada panorės grįžti į Lietuvą. Lietuva visų mūsų brangi tėvynė." Vaikai, čia jums senelio testamentas. Gyvendamas baisioje priespaudoje ir skurde, matote, kokiais dalykais jis rūpinasi. Ir mama su tėčiu nori, kad grįžtumėte į Lietuvą ir jai dirbtumėte.
e. Angelas Sargas:
1956. V. 11. Bažnyčia moko ir yra toks visuotinis įsitikinimas, kad Angelas Sargas ypatingai globoja vaikučius ir saugo juos nuo nelaimių. Šiandien ir man toks ypatingas įvykis atsitiko. Grįžau jau temstant, dirbęs apie namus. Žiūriu, durys iš lauko į prieangį ir iš prieangio į virtuvę atidarytos. Pagalvojau, kad jau šalta ir reikia duris uždarinėti. Stipriu smūgiu užtrenkiau lauko duris ir apsisukęs norėjau padaryti tą patį su antromis durimis į virtuvę. Jau pagriebiau už durų trenkti, tik kažkas stuktelėjo į galvą, tarsi fiziniu smūgiu ir aiškiai pasakė: "Ne!" Aš tik lengvai bepastūmiau duris. Staiga suriko R. (22 mėn.), kuri stovėdama virtuvėje, laikė įkišusi pirščiukus tarpduryje. Lengvai besiverdamos durys prignybo visus mažyčius pirščiukus, bet nesužalojo. Jei kiek stipriau, galėjau nukirsti visus dešinės rankos pirštus.
Tegu tavo pirštai visada tik gera tedaro. Juos tau išgelbėjo aktyviu įsikišimu tavo Angelas Sargas.
* * *
Ar nereikėtų tėvams, nuoširdžiai susirūpinusiems savo vaikų ateitimi ir jų lietuviškumu, dienoraščių rašymo idėją patiems praktikuoti ir populiarinti kituose. Jų rašymas pačių tėvų žvilgsnį labiau sukoncentruos ties vaikais, o vaikams grąžins šviesiąją jų vaikystę.