A. TAMOŠAITIS, S. J.
I. Dvi sąlygos kiekvienai reformai
-KĄ TAMSTA konkrečiai siūlai? — daugelis tuojau klausia, išgirdę kalbant apie reformos krikščionijoje, už kurių reikalą šiandien pasigirsta vis daugiau balsų.
Klausimas pagrįstas, ir labai pagrįstas — jei kyla ne iš priekaišto, kad drįstama taisyti, o iš noro taisytina pamatyti. Į jį šio žurnalo puslapiuose bus stengiamasi atsakyti, pirmoje eilėje leidžiant prabilti autoritetingiems krikščionijos vyrams, kaip Berdiajevas, Dawsonas, Guardinis, Maritainas. Tačiau prieš tai būtina atlikti vieną dalyką — paruošti mumyse dirvą. Jų žodis yra brangūs grūdai. Dėl to nusipelno paruoštos dirvos. Kitaip neš nedaug vaisių. Toks pasiruošimas juoba aktualesnis, kad nebetoli Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Iš jo išeis svarių nutarimų. O dekretai vien tada nepalieka ant popierio, bet vaisingai pereina į gyvenimą, kai tuose, kuriems išleidžiami, randa dėmesingą ausį ii pasiruošusią veikti valią.
Kokių dviejų dalykų išmintingas žmogus niekada nedaro? Pirma, kas nereikalinga; antra, kas neįmanoma. Daryti, kas nereikalinga — tuščia; daryti, kas neįmanoma — beprasmiška. Dėl to ir kiekvienai reformai turi būti išpildytos dvi sąlygos. Pirma, turi būti reikalinga; antra, turi būti galima. Jei reformos nereikalingos, kam dalykus keisti? O jei ir reikalingos, bet neįmanomos, kam be reikalo vargti? Šitame straipsnyje bus svarstoma krikščionijos reformų reikalingumas: ar reikalingos; kitame — galimumas: ar įmanomos? Toks tad būtų dirvos paruošimas. Tuodu dalykus besvarstant, jau nemaža dalimi paaiškės ir pati reformų apimtis, ir jų vykdymo būdas.
Pakrikštykime šitą straipsnį kenksmingu optimizmu, o kitą — aptingusiu pesimizmu.
II. Stručio politika
Ne vienam teko girdėti apie Afrikos paukštį strutį. Pasakojama, kad — nežinia, ar tai legenda, ar tikrovė — kai jis pamato priešą, padaro vieną baisiai kvailą dalyką — įkiša savo galvą į smėlį, kad jo nematytų. Gal ne panašiai daro ne vienas mūsų, krikščionių? Kai mums ima darytis baugu dėl dabartinio pasaulio blogybių, tuojau pat imame save raminti, sakydami: ąnksčiau irgi buvo tas pats! Ir kad būtų drąsiau, dar pridedame: Bažnyčia tas blogybes nugalėjo praeityje, nugalės ir dabar! Tokiu būdu save suraminus, mums pasidaro šilta krūtinėje, miela, saugu... Kaip tam stručiui., įkišusiam galvą į smėlį.
Netrūksta katalikų, ypač pamokslininkų tarpe, pagal kuriuos Bažnyčia visada švenčia pergales, laimėjimus, triumfus. "Viena pergalė, dvi pergalės, trys pergalės ... Lašėdama kankinių krauju, apsivilkusi purpuru, it kokia karalienė (?), Bažnyčia išeina iš katakombų, kuriose praleido tris šimtmečius (?). Ji nugali pagonis — jų aukurus ir mokyklas, jų dievus ir filosofus. Prijaukina barbarų tautas... Kryžiaus karais nugali mahometonus. Nugali Rytų Bažnyčios atskilimą. Nugali protestantizmą. Pranciškus Ksaveras savo ranka apkrikštija ištisas karalystes... Bažnyčia nugali moderniojo meto klaidas nemirtingomis savo popiežių enciklikomis. Ji nugalės komunizmą. Bažnyčia yra skirta, tiesiog pasmerkta, visada ir visur išeiti laimėtoja. In hoc signo vinces, šiuo ženklu nugalėsi... Galilėjieti, tu nugalėjai!" ("Prédication et prédicateurs", Cahiers de la Nouvelle Revue, Theologique III, 1947, 16 p.).
Kas apie tokius pamokslus galvotina, tepasako ten pat juos aprašęs autorius: "Mums, pasauliečiams, kurie truputėlį pažįstame praeities istoriją ir matome, kas vyksta dabar, tie pergalių trimitai skamba labai naiviai. Vienas mano draugų, išklausęs tokio nugalėjimų biuletenio pamoksle, atsidusęs pastebėjo: "Mes nugalėjome mahometonus, schizmatikus, protestantus... Dar viena tokia "pergalė", ir mūsų visai nebeliks!" Nemaišykime žemės su dangumi. Šioje žemėje Bažnyčia nėra triumfuojanti, o kovojanti. O kur kova, ten galima ne vieną mūšį ir pralaimėti.
Kristus užtikrino, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Bet kas iš to pažado laukia keptų karvelių įskrendant į burną, gali skaudžiai apsivilti. Tas pažadas reiškia tik viena — kad Bažnyčia niekad visiškai nedings nuo žemės paviršiaus. Ar nedingdama ji žydės ir klestės, ar vien į užkampį nustumta skurdžiai vegetuos; ar žmonės į ją eis, ar nuo jos bėgs; ar krikščionija bus gėdingai suskilusi, ar galingai vieninga — tai palikta nulemti patiems krikščionims. Kristaus pažadas nesukliudė Mažajai Azijai, kurios miestus apaštalas Paulius buvo padaręs krikščionybės centrais, ir Šiaurės Afrikai, kurioje Augustino metu Bažnyčia žydėte žydėjo, tapti fanatišku mahometonų kraštu. 16-me šimtmetyje nesutrukdė krikščionijai subyrėti ir pasidalinti į dešimtis sektų. 19-me šimtmetyje nesukliudė Bažnyčiai prarasti darbininkų mases. Nelaukime iš jo stebuklų nė šiandien. Dievas padeda vien tiems, kurie padeda sau patiems.
III. Anksčiau irgi buvo tas pats?
Savo išgarsėjusiame ganytojimame laiške Paryžiaus kardinolas Suhardas gražiai apibūdina save besiraminančius, kad anksčiau irgi buvo tas pats. Pagal juos "po saule neįvyksta nieko naujo". Dabartinio pasaulio klausimuose nėra nieko originalaus. Lygiai tos pačios problemos buvo ir anksčiau, pasikeitė vien vardai. Kaip visa praeina, praeis ir dabartinė pasaulio dvasinė krizė. Leiskime audrai nutilti. Galutinėje sąskaitoje visada laimi tiesa. Ne Bažnyčia turi taikytis prie dabartinio meto, o dabartinis metas prie Bažnyčios. Tegu ji dar labiau sustiprina savo konservatyvizmą! Tegu dar daugiau grįžta prie tradicinių formų! Tegu dar uoliau pabrėžia, jog visada ėjo geru keliu, ir tokiu būdu užsigarantuoja sau apologiją! Svarbiausia, jokių prisitaikymų!" (Essor ou déclin de l'Eglise, Paris: Vitrail, 1947, 8-9 p.).
Pažiūrėkime, ko tas savęs raminimas vertas, kad anksčiau irgi buvo tas pats: kiek jis remiasi faktais, ir kiek tuščia fantazija.
a) Niekad anksčiau pasaulis nebuvo tapęs toks mažas.
Ką pvz. Jungtinių Valstybių prezidentas pasakė, anksčiau reikėdavo daugiau negu 5 savaičių sužinoti kitame pasaulio krašte. Šiandien šiai žiniai nueiti net į tolimiausius žemės užkampius nebereikia 5 sekundžių. Vos žymesnis vyras ištaria kur žodį, jis tuojau pat ir išgirstamas visame pasaulyje. Juliaus Verne romane Filijas Fogas keliavo aplink pasaulį 80 dienų. Dabar tam nebereikia 80 valandų ir atrodo, kad netrukus sulauksime, jog tai bus galima atlikti per 80 minučių. Šiandien visa sklinda šimtus kartų greičiau ir pasiekia dešimtimis tūkstančių žmonių daugiau negu bet kada anksčiau!
b) Niekad anksčiau žmogui nebuvo taip atviros durys pasisavinti, kas kitų padaryta.
Kas anksčiau norėjo klausytis geros muzikos veikalų, turėjo vykti šimtus mylių į garsiąsias koncertų sales, kur buvo jie atliekami. Tai buvo prieinama vien saujelei žmonių. Šiandien patefono plokštelė atneša gražiausios muzikos veikalus į kiekvieno kaimiečio trobą. Kas norėjo pamatyti garsiųjų menininkų paveikslus, turėjo važiuoti į Florenciją, Veneciją, Paryžiaus Liuvrą. Šiandien foto aparatas atneša kiekvienam į namus už porą dolerių puikiausias spalvotas tų meno kūrinių reprodukcijas. Ar daug žmonių anksčiau matė, kaip vainikuojamas popiežius? Šiandien televizija ir filmas parodė Jono XXIII-jo karūnavimą milijonams žmonių. Ir dar žymiai geriau negu kad patys iškilmėse dalyvavę, nes tuosyk būtų matę vien apeigų dalį, ir tą pačią blogai žmonių spūstyje. Dėl to, nors man pačiam teko būti tuo metu Romoje, su draugais studentais ėjome ne į šv. Petro baziliką, o prie televizijos ekrano.
Visa tam, be to, šiandien žmogus įgauna vis daugiau laiko. Jau imama svarstyti, ką turės daryti su laisvalaikiu, kai automatuos amžiuje mašinos bus vis daugiau pačių mašinų aptarnaujamos.
c) Niekad anksčiau pasaulis nebuvo taip nusigrįžęs nuo Dievo.
Tekalba prancūzų istorikas DanielRops: "Ateizmas žmonijoje, ypač Vakarų kultūros istorijoje, yra perdėm naujas reiškinys. Prieš septynetą šimtų metų ateistinis nusistatymas būtų buvęs tiesiog neįmanomas. Tada tikėjo kiekvienas. Visi, nuo aukščiausio iki žemiausio, nuo mokyčiausio profesoriaus iki didžiausio nemokšos, ne vien tikėjo Dievo buvimą, kaip to moko krikščioniškoji dogma, bet be atvangos viską gyvenime matavo vertybių mastu, kuriame Dievas buvo visko priežastis ir tikslas... Yra įvykęs radikalus perspektyvos pakitimas, sukrėtęs pačius religijos pamatus" (Monde moderne et le sens de Dieu, Semaine des Intellectuels Catholigues 1953, 14-15 p.).
Praėjusiajame šimtmetyje Nietzsche paskelbė, kad Dievas mirė. Daniel-Rops tęsia: "Statistikos daviniai patvirtina šito vokiečių filosofo intuiciją, atskleisdami, jog didžiulei žmonių daliai visa vyksta, tarsi Dievas būtų miręs, tarytum būtų dingęs iš žemės, kurioje nebepripažįstama jam daugiau vietos. Net tose šalyse, kur ateizmas nėra padarytas dogma, plačios žmonių masės gyvena taip, tarsi Dievo nebuvimas būtų aiškiausia tiesa. Šitas reiškinys yra būdingas ne vien baltajai Vakarų rasei. Tą pačią apraišką galime konstatuoti Indijoje, Kinijoje, Islamo kraštuose — visur, kur tik ateina civilizacija, mūsų vadinama moderniąja... Tai be galo didžios svarbos istorinis faktas. Nereiškia nieko gero žiūrėti į jį pro pirštus arba nutylėti. Jis stato prieš sąžinę tų, kurie dar tebėra tikinčiais, didžią problemą, už kurią svarbesnės vargu ar bėra" (ten pat, 14 p.).
d) Balansas.
Galima būtų iškelti ne vieną kitą panašų faktą. Pavyzdžiui, niekad anksčiau žmonija nebuvo taip išsigandusi pati savęs ir galimybės būti ištaškytai atominiame kare. Tačiau pakaks ir šių trijų. Sudėkime juos į vieną. Kokį gausime balansą? Liūdną. Ir ne vien liūdną, bet gąsdinantį. Kodėl liūdną? Ogi kiek priemonių skleisti tam, kas gera, kas aukšta, kas gražu? Ir skleisti taip greit, ir pasiekti iškart didžiules žmonių minias! Bet kaip maža tos priemonės panaudojamos gerų žmonių! Kodėl gąsdinantį? Kas gi iš tikrųjų sklinda į žmonių mases iš kine ekrano, radijo garsiakalbio, televizijos aparato ir kitų masinės komunikacijos priemonių? Antai Ramiojo vandenyno salų gyventojai vykusiai klasifikuoja pas juos rodomus amerikietiškus filmus vien į dvi grupes: arba "Kiss-kiss" arba "Bang-bang". Nežiūrėkime į šį klausimą per siaurai, o visoje globalinėje jo apimtyje. Šiandien atbunda tautos Afrikoje, Azijoje. Aure, Indijoje gyvena daugiau žmonių negu visame Vakarų pusrutulyje, t. y. visoje Kanadoje, Jungtinėse Valstybėse ir Pietų Amerikoje, sudėjus kartu. Prieauglio ekspertų apskaičiavimu po 30 metų tas skaičius bus dvigubai didesnis. O Indija nėra pati didžiausia Azijos šalis. Kas užaugs iš tų milijonų žmonių?
Užauga visada tai, kas pasėjama.
O kas sėjama? Jei būtų vien nutylima apie žmogaus sielą, asmens vertę, amžinąją paskirtį, atsakomybę prieš Dievą, ir tai jau būtų bloga. Paskutiniųjų 50 metų įvykiai, Dawsono žodžiais, parodė žmonijai ugnies ir kraujo raidėmis, į kur tai veda. Tačiau matome daugiau negu tokį nutylėjimą. Tokijuje, Bagdade, Kaire — kur beeitum — į žmonių sąmonę varomi materializmo nuodai visa gudriai maskuota Sovietų propagandos jėga, išnaudojant visą masių psichologiją. O istorijoje dalykai vyksta geležine konsekvencija. Vėjus sėsi, audras piausi. Atsiminkime Kristaus žodžius, kad blogas medis negali duoti gerų vaisių. Į masių sąmonę masinėmis priemonėmis diegiami blogi medžiai. Sėjami vėjai. Jai taip dalykai vyks, reikės piauti audras. Ir gal labai netrukus — jei ne mums, tai mūsų ateinančiai kartai. Ekskomunistas Whittaker Chambers, liudytojas Alger Hiss byloje, rašo: "Likusiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais išsispręs ištisų ateities kartų likimas — ar visą žmoniją užlies komunizmas, ar visas pasaulis taps laisvas, ar mūsiškė civilizacija vykstančio konflikto bus visiškai sugriauta, ar visiškai pakeista. Mums kaip tik lemta gyventi šitoje istorijos kryžkelėje" (Witness, New York: Random House, 1952, 7 p.).
Prie šitų žodžių galime pridėti tik papildymą. Jei komunizmas ir sužlugtų, tai toli gražu nereikštų galo. Sėjėjo mirtis neišrauna pasėtų daigų. Jie augs ir gali subrandinti dar blogesnių vaisių už patį bolševizmą. Gi ir pats komunizmas gal neišaugo iš tų sėklų, kurios istorijos bėgyje buvo pasėtos, iš tų piktžolių, kurios nebuvo išravėtos?
IV. Ar krikščionijai reikia reformų?
Ar krikščionijai reformos reikalingos ar ne, turi nuspręsti ne mūsų skonis, mada ar asmeniški išskaičiavimai, o gyvenimo faktai. Savo knygoje Katalikybės esmė prof. K. Adomas iškelia šitą svarbią tiesą: kiekvienas metas turi savo dvasią, t. y. savą būdą jausti, galvoti, veikti. Dėl to ir tų pačių amžinųjų apreiškimo tiesų šviesa kitaip atsispindi skirtingų laikotarpių prizmėse. Jos vien tada uždega žmones ir yra vaisingos, kai išeina apsivilkusios gyvenamojo meto drabužiais (Olten: Walter, 1944, 275 p.). Šitame straipsnyje buvo iškelta keletas gyvenamojo meto faktų. Jie kalba už tai, jog klaidinga sakyti, kad anksčiau irgi buvo tas pats. Dėl to ir krikščionybės skleidimo būdas negali likti tas pats, jei norime, kad būtų efektingas. Ir juo dabartinio meto pakitimai radikalesni, juo radikalesnių reikalauja reformų.
Teparyškina reikalą prof. A. Liuimos, S. J. neseniai papasakotas išgyvenimas. Studijų metu Prancūzijoje patyrė, kad vienoje katedroje vakarais vyksta gražūs mišparai. Vienos šventės popietį nutarė užeiti pasiklausyti. Manė rasiąs prigūžėjusius būrius žmonių. Garsi katedra, garsūs mišparai: kaip gi kitaip galėtų būti? Pamaldos buvusios tikrai puikios, bet bažnyčioje buvę tuščia kaip kapuose. Po mišparų išeina į gatvę. Koks kontrastas! Čionai ūžia, kunkuliuoja gyvenimas. Viduramžiais katedra buvo kultūrinio, artistinio ir rekreacinio gyvenimo centras. Šalia tų dalykų, ir svarbiausia per juos, į žmones sklido tikėjimo gaiva. Šiandien psichologija visai kitokia. To nežiūrint, žmonėms tebebandoma nešti religiją tomis pat priemonėmis kaip prieš penkis šimtus metų.
Prisitaikymas prie žmonių priklauso prie Bažnyčios prigimties. Aure, kaip gražiai į ją prabyla šv. Augustinas: "Tu vaikus lavini ir mokai vaikiškai, jaunuolius tvirtai, senelius lėtai — prisitaikydama ne vien prie kiekvieno kūno, bet ir prie dvasios amžiaus... Tuo gražiai parodai, kad ne visiems visa gera, bet kiekvienam meilė dera, kad nė vienam nebūtų skriaudos" (De moribus Ecclesiae, 30, n. 63). Kas tiesa apie prisitaikymą prie atskiro žmogaus amžiaus ir dvasios, galioja ir visai žmonijai. Yra Bažnyčios pareiga ir testamentas sekti savo Steigėją, Įsikūnijusį Dievo Žodį, ir įsikūnyti kiekviename kultūros laikotarpyje.
Kalbant apie krikščionijos reformas, mums visada prieš akis turėtų stovėti šitie ką tik minėto Augustino, didžio Bažnyčios Tėvo, žodžiai: "Neteisinga sakyti, kad tai, ką anksčiau buvo gera daryti, neturi jokiu būdu būti pakeista. Pakitus laiko aplinkybėms, sveikas protas kone kiekvienu atveju reikalauja, kad tai, ką ankstyvesnėse sąlygose buvo gera daryti, būtų taip pakeista, kad būtų gera dabartinėse. Mums gali sakyti, kad nebus gera daryti pakeitus. Tačiau tiesa kaip tik šaukia priešingai — kad nebus gera daryti nepakeitus" (137-is laiškas, 1, 4-7).
Faktai kalba, kad dabartinės aplinkybės yra radikaliai pakitusios, supurtydamos pačius žmonijos gyvenimo struktūros pamatus. Dėl to reikalauja iš mūsų naujų kelių, naujų būdų, naujų metodų. O kas užsimerkia faktams, tam vėliau patys faktai atidaro akis, bet tada jau esti per vėlu.
Šv. Tėvas Jonas XXIII suteikė 300 dienų atlaidų vyrams ir žmonoms, kiekvienais metais vestuvių sukakties proga pamaldžiai pabučiuojantiems žmonos vestuvinį žiedą ir sukalbantiems šią arba kokią nors kitą panašią maldelę:
“Suteik mums. Viešpatie, kad, mylėdami Tave, mylėtumėm vienas kitą ir gyventumėm, laikydamiesi Tavo šventu įstatymų.”
Šiuo savo gestu Šv. Tėvas nori vedusiems priminti prie altoriaus duotą priesaiką ir prižadėjimą vienas kitą ištikimai mylėti.