GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
II
Nauja kova prieš religiją Rusijoje?
NTAGONISTIŠKA sovietų reakcija į visa, kas šventa, kas nesutinka su jų galvosena, plaukia iš pačios komunizmo filosofijos, kuri savo esme yra priešinga bet kokiai religijai. Komunistų tikslas yra visiškai išgriauti socialinę santvarką ir išardyti krikščioniškosios kultūros pamatus. Jų dievas yra medžiaga, jie nepripažįsta dvasinio pasaulio. Galima tad suprasti, kodėl komunistai negali pakęsti religijos, kuri moko, jog aukščiau už visus daiktus yra viena vyriausioji Būtybė, visagalis pasaulio Kūrėjas ir išmintingiausias bei teisingiausias žmonių Teisėjas, Dievas (Pijus XI, Divini Redemptoris, AAS 29, 1937, pp. 69-79).
Karolis Marksas, teorinio komunizmo tėvas, laiko religiją "žmonėms svaiginti opiumu" (Selected Essays of Marx, 1926, p. 16). Religija, aiškina Marksas, skelbdama tiesas apie amžinąjį gyvenimą, apsvaigina liaudį. Persiėmę tuo mokslu, proletarai nejaučia savo fizinės ir dvasinės kančios; jie taip pat užmerkia akis gyvenimo tikrovei. Markso nuomone, religija yra kapitalistų įrankis, kuriuo jie "apmarina" neturtinguosius žmones ir, juos išnaudodami, krauna sau didesnius turtus.
F. Engels ir V. Leninas pakartoja Markso nuomonę apie religiją. Toliau, kalbėdami apie religijos likimą, jiedu tvirtina, kad, kai tik ekonominis proletariato išnaudojimas bus pašalintas, religija irgi pranyks. Gi išnaudojimas bus pašalintas, kai žmonių draugija stovės ant komunistinių pamatų. Pirmutinis tad komunistų tikslas — sunaikinti organizuotą religiją, nes tik taip galima nuversti kapitalistų valdžią. Kadangi privatus religijos išpažinimas nepagelbės proletarų engėjams išlaikyti valdžią savo rankose, tai sovietai toleruoja kuriam laikui taip vadinamą "sąžinės laisvę" (The Soviet Constitution, 1936, art. 124). Be to, jie pripažįsta, kad, kol komunizmas pilnutiniai neišsivystys, žemėje bus ekonominė nelygybė bei kentėjimas ir todėl religijos "opiumas" bus reikalingas.
Komunistų galvosenoj religija yra ne vien tik "pasenę likučiai iš pagonybės ar viduramžių laikų", religija yra jų didžiausias priešas, kurį jie turi visiškai sunaikinti. Tas tikslas aiškiai pabrėžiamas Komunistų Partijos programoje: "Iš kultūrinės revoliucijos darbų, liečiančių žmonių mases, ypatingą vietą užima kova prieš žmonių opiumą, religiją — kova, kuri turi būti vykdoma sistematiškai ir pastoviai" (Program and Constitution of the Comunist International, Maskva, 1936). Iki šiol šis užsimojimas dar neatšauktas.
Dabartinė komunistų valdžia turi lygiai tą patį siekimą: išrauti religiją iš žmonių širdžių ir pasodinti ten dialektinio materializmo piktžoles. Jei ko-munistai pakeitė puolimo taktiką, tai nereiškia, jog jie pakeitė ir savo tikslą. Šiandien girdime Kruščiovą atnaujinant Markso ir Lenino siekimus: "Komunizmas nepakeitė savo kovos prieš religiją. Mes darome visa, ką galime, kad sunaikintume užburiančią religinio opiumo galią. Mes, komunistai, sovietų vadai, esame ateistai" (cituoja R. C. Cody, Anatomy of Soviet Co-munism, 1957, p. 31).
Šiandien antireliginė sovietų veikla, palikus žiauraus persekiojimo metodus (gal tik trumpam?), pradeda krypti į žmonių perauklėjimą ir įtikinimą. Ši kovos linija apibūdinama Didžiojoj Sovietų Enciklopedijoj (50 t., pp. 642-643), straipsnyje apie "Religiją ir Bažnyčią", kur, suminėjus, kad Bažnyčia legaliai egzistuoja Rusijoje, pabrėžiama: "Komunistų partija laiko religiją ideologija, neturinčia nieko bendra su mokslu, todėl partija negali būti neutrali (religijos atžvilgiu)... Partija sprendžia, jog yra būtina pravesti nuodugnią, sistematišką mokslinę ateistinę propagandą". Reikia pripažinti, jog šis planas šiandien pilnai vykdomas.
Seniau komunistai, sekdami Markso aiškinimus, kovojo prieš religiją kaip "kapitalizmo priestatą". Jie manė, kad, sugriovus kapitalistinę žmonių draugijos santvarką, tuo pačiu prapuls ir religija. Šiandien sovietų vadai giriasi, jog Rusijoje neliko kapitalizmo žymių. Taip, kapitalizmo ten nėra, bet religija vis dar tvirtai laikosi ir, kaip matėme pirmoj dalyj, atrodo, kad lyg ir stiprėja. Koks dabar pagrindinis yra komunistų ginklas prieš religiją?
“Religija priešinga mokslui”
Šiandien pagrindinis komunistų propagandos ginklas prieš religiją yra šaukti kiekviena proga — "religija priešinga mokslui". Atseit, religija ne vien nesuderinama su pilnutine ir visuotine marksizmo filofosija, bet taip pat prieštarauja šių dienų žmogaus mokslinėms žinioms.
Šiai temai paskleisti sovietų propaganda atleidžia visus užtvankos varžtus, nuo paprasčiausio marksizmo mokslo pakartojimo iki įrodinėjimo, pagrįsto filosofija, morale, technika, biologija, neišleidžiant net teologijos ir biblinės kritikos.
Patrauklus rusų mokslininkų mėnesinis žurnalas Gyvenimas ir Mokslas turėjo iki pernai metų rudenio specialų priedą "Mokslas ir Religija" (šiuo laiku jau tapęs nepriklausomu ateistiniu žurnalu). Vienam numery buvo įdėta straipsnis apie mokytojus ir religiją, kur tarp kitko cituojama šv. Raštas įrodyti, kad religija yra priešinga moderniajam mokslui: "Žmogaus aktyvus gamtos veiksnių kliudymas, jo išgalvotas pastovios tvarkos kaitaliojimas žmonijos gerovei, tiesioginiai prieštarauja religinėms tiesoms. Visų religijų "šventi" raštai moko, jog žmogus negali keisti save supančio pasaulio, nes tai dievas (be didžiosios raidės) sukūrė ir todėl jis padarė taip tobulai, kad žmogus savo valia neturėtų keisti" (MG, No. 6, 1958).
Po to autorius griebiasi Jėzaus žodžių (Mt. 6, 25-26), kurie primena žmogui, kad jis nesirūpintų per daug savo kasdieniniais reikalais, o pažvelgtų į dangaus paukščius, kurie gauna maistą iš dangiškojo Tėvo. Toliau įveliama Adomo ir Ievos istorija "įrodyti, kad žmogus neturi teisės pažinti tiesą, išskyrus dievišką apreiškimą. Mat, tikras pažinimas yra vieno dievo nuosavybė". Taip komunistai supranta šv. Raštą.
Nepasitenkinęs savo pareiškimu ir lyg jaučiąs jo menkumą, rašytojas bando nukalti kitą argumentą, ypač šiuo laiku dažnai vartojamą: "Modernieji religijos mokytojai, parblokšti gyvenimo tikrovės, nuolatos stengias pritaikyti religinę pasaulėžiūrą vėliausiems mokslo bei technikos atsiekimams, suderinti šv. Raštą su mokslo tiesomis". Pernai Komunistų Centrinės Partijos laikraštis Komunistas tryliktam leidiny išspausdino I. Kravelevo straipsnį "Šiandieninis Fideizmas Moksle", kur pakartojama minėtas argumentas, jog religija ir mokslas atstumia vienas kitą: "Skelbdami taikų sugyvenimą tarp mokslo ir religijos, jie (dvasiškiai) bando apriboti mokslą ir surišti jo rankas, taip kad jie galėtų panaudoti jį savo tikslams... Daugelis dvasiškių ir teologų nepasitenkina vien tik taikiu sugyvenimu: jie skleidžia bendradarbiavimo šūkį tarp mokslo ir religijos".
A. Kurauskas Langu valytojas
Dievo buvimo paneigimas
Žmogaus galia apvaldyti gamtos jėgas ir pasidaryti mašinas, kurias jis gali reguliuoti, pagal komunistus, yra aiškus Dievo nebuvimo "įrodymas". Pvz. minėtam Mokslas ir Gyvenimas žurnalo numery sakoma: "Žmogus, kuris pralenkia gamtos dėsnius savo norams, tampa didesnis už dievą, jis panaudoja dievo veikimą savo interesams, ir taip dievas nustoja būti visagalis... Technikos išsivystymas neatsiekiamas kažkokiu "sukūrimu"... bet yra žmogaus darbo vaisius, darbo, kuris remiasi pasaulio dėsnių pažinimu... Jei pažvelgsime į techninės pažangos "teoriją" (vokiečių mokslininkų F. Des-sauer ir G. Schmidt propaguojamą) kaip dievo kūrimo tęsinį, tai paaiškėja, jog ši teorija negali išaiškinti, pavyzdžiui, kodėl automatinė mašinų sistema buvo išrasta tik įrengus gana sudėtingą mechanizmą. Dessauer atsakytų, jog tai buvo dalelytė vieno ir nesikeičiančio dieviško plano". Nenorėdamas nusileisti, sovietų rašytojas atsikerta: "Dievas nebūtų galėjęs įkvėpti Abraomo, kad jis išrastų automobilį, nes tuo laiku dar nebuvo išrasta motoras, alyva ir t.t. Tačiau šiuo atveju pati dievybė yra aiškiai ribota savo nekintamo plano, ji priklauso nuo jo ir todėl nustoja būti visagalinti būtybė. "Dievo planas" yra aukštesnis už patį dievą; tačiau šis planas yra ne kas kita, kaip suklastotas technikos objektyvių dėsnių išsivystymo supratimas".
Didžiausias smūgis suduotas. Jei pasiseks ateistinės propagandos skleidėjui išrauti iš žmogaus širdies tikėjimą Dievo buvimu, tada jo kova jau laimėta. Žinoma, jo "įrodymas" nėra jau toks tvirtas, nes jis suponuoja, jog puolamasis priims jo materialistinės filosofijos principus.
Pomirtinis gyvenimas paneigiamas
Šiandieninės biologijos mokslas, komunistų nuomone, irgi kalba prieš religiją. Tam pačiam žurnale, straipsnyje "Mitas apie Pomirtinį Gyvenimą" (MG, No. 10, 1958) rašoma: "Šv. Raštas sako, kad dievas sukūrė žmogų "iš žemės dulkių" ir įkvėpė į jį "gyvybės dvasią". Tad kūnas yra bejėgis, be dvasios, o dvasia gali egzistuoti ir be kūno. Tačiau faktai, atidengti mokslo pagalba, sako mums visai kita. Gyvybė pasilieka ilgai ir tai įvairiose savo apraiškose be taip vadinamo "dvasinio veikimo".
Autorius toliau išskaičiuoja visą eilę biologinių pavyzdžių, pradedant su primityviausiais gyvuliais. Jam tai yra "įrodymas", jog "dvasinis veikimas priklauso nuo nervų sistemos ir jokiu būdu nėra koks nors nepriklausąs (dvasinis) elementas... žodžiu, psichinis veikimas remiasi fiziniu".
Bedieviškojo komunizmo aiškintojas, žinoma, nori užtikrinti, kad ir žmogus niekuo nesiskiria nuo šios gyvulių grupės: "Religijos mokytojai tvirtina, kad gyvuliai neturi sielų. Jie sako, jog dievas davęs sielą tik žmogui". Materializmu persiėmęs autorius nenori sutikti su tuo. Priminęs atsitikimus apie atgaivinimą po "klinikinės mirties", jis baigia pergalės šauksmu: "Jei mirimo priežastis yra ta, kad dvasia išeina iš kūno, tai kur ji buvo, kai daktarų "prikelti" žmonės buvo klinikinės mirties stovy? Ir kas svarbiausia, kodėl sugrįžta siela tik tais atvejais, kada medicinos reikiama pagalba suteikiama laiku? Paaiškėja, kad dvasios buvimas kūne, ar net jos grįžimas po mirties, tvarkoma ne dievo, bet pačių žmonių, apsiginklavusių mokslu".
Komunistų rašytojai mano, kad ir psichologija stoja jų pusėn kovos lauke prieš religiją. Kažkas pasakė, jog žymusis Pavlovas, buvęs pamaldus krikščionis, apsiverstų savo karste, jei išgirstų, kaip jo moksliniai atsiekimai panaudojami dabar antireliginei propagandai.
Vienas ateizmo platintojas, kalbėdamas apie gyvulių elektriškumą (MG, No. 1, 1958), taip išsireiškia: "Iš religinio mokslo apie "dvasią" sektų, kad moksliški prietaisai dvasios negali atpažinti, nes ji esanti nematoma, neapčiuopiama, be svorio ir bendrai nepastebima. Tačiau elektrofiziologijos atsiekimai ir smegenų biochemija bei Pavlovo sėkmingas aiškinimas apie aukštesnį gyvulių ir žmonių nervų veikimą įrodo, kad psichinis gyvenimas galima tirti kaip ir kiekvienas reiškinys, nes visi sąmoningumo ir galvojimo būdai plaukia iš materialinių procesų, jais remiasi ir yra jų ribojami".
Toks galvojimas, aišku, puikiai sutinka su marksizmo filosofija. Materialistas mokslininkas priima tik tai, ką jis gali paliesti ir išmatuoti savo instrumentais. Jei atsiranda tokių "paslapčių", kurių jis dar "nepasiekia", tai jis tikisi su mokslo sparčia pažanga ir tai greit atidengti.
Užsidaręs savo materialistinio galvojimo lukšte, autorius paneigia visa, kas prašoka materiją. Žmogaus siela jam yra tik viena iš materijos vystymosi fazių, apraiškų. Būdamas nuoseklus savo filosofiniams dėsniams, jis negali prileisti, jog Dievas sutvėrė žmogaus sielą (žk. MG, No. 9, 1958).
Laisvės problema
Šalia eksperimentalinės psichologijos komunistai šaukiasi pagalbon ir filosofiją kovoje prieš religiją. Jie pasikviečia į areną žmogaus valios laisvę ir užtikrina, kad tik jų dialektinis materializmas turi atsakymą šiai problemai: "Šimtus metų filosofai grūmėsi su šia problema. Religijos gynėjai puikiai pasinaudojo šios temos svarstymais, aiškindami valios laisvę pagal savo užgaidas, jie bandė sudaryti socialinės tvarkos pagrindą, tarnaujantį išnaudotojams, ir tuo pačiu išvengti prieštaravimų, kurie neišvengiamai sektų, palyginus religines dogmas su gyvenimo duomenimis. Visi šie bandymai pasirodė esą tušti. Vienintelis dialektinis ir istorinis materializmas duoda teisingą problemos išrišimą" ("Valios Laisvė", MG, No. 6, 1958).
V. Ignas Naturmortas
Sudavę "smūgį" krikščioniškosios laisvės gynėjams, marksistai toliau atidengia "teologinių tvirtinimų prieštaravimus" apie valios laisvę. Jei Dievas negali panaikinti blogio, tęsia ateizmo mokytojai, tai jis nėra visagalis; bet jei jis visagalis ir nenori pašalinti blogio iš pasaulio, tai jis nėra geras ir t.t.
Deja, bedieviškojo komunizmo sekėjai, iššaukę į kovą Dievo laisvės ir blogio paslaptis, patys neranda savo uždaroj sistemoj jokio atsakymo ar prasmės, nebent kartoti savo pasenusius puolimus, kad "teologinis valios laisvės supratimas sau prieštarauja..."
“Religija priešinga logikai”
Pravedę kautynes su religijos pagrindinėmis tiesomis, marksistai jaučiasi esą nugalėtojai kovos lauke. Jie kviečia logiką žiūrėti į visišką religijos susibankrutavimą: "Neatsižvelgiant į jokios logikos dėsnius, religija paneigia žmogui proto galią pažinti tiesą, pasaulio esmę. Iškeldami tikėjimą virš pažinimo, teologai prieina prie logikos paneigimo" (MG, No. 8, 1958).
Po to seka eilė "priimtinų" logikos dėsnių: pilnutinio pamato dėsnis, "nesibaigiančio rato" dėsnis ("Šv. Raštas yra neklaidingas, nes Dievo įkvėptas, o tai įrodoma per šv. Raštą"), pagrindinės klaidos dėsnis ("Jau seniai įrodyta, kad Kristus yra vien išgalvotas asmuo, bet, kaip paprastai, Kristaus legenda vis dar sudaro daugelio krikščionių religijos pagrindą"), prieštaravimų dėsnis, kur pridedama visas pus-lapis šv. Rašto citatų, "aiškiai" prieštaraujančių viena kitai. Straipsnis baigiamas religijos nuginklavimu ir mokslo garbinimu: "Religinių pažiūrų susikompromitavimą įrodo mokslas, patirtis ir gyvenimas. Astronomijos, fizikos, biologijos, istorijos laimėjimai... visa tai kasdien atremia religines tiesas... Logika ypatingai pasitarnauja kovoje prieš vieną iš atkakliausių praeities likučių žmonių širdyse, būtent, religiją".
Pažvelgus į sovietų rašytojus, matoma nuolatinis logikos dėsnių iškraipymas arba visiškas jų nesilaikymas. Jie tūkstančius kartų kartoja, jog "religijos laisvė" prilygsta "antireliginės propagandos laisvei" (žr. Konst., art. 124). Vienas rašytojas, kalbėdamas apie Harvardo Universiteto panaudojimą elektrinės mašinos senų biblinių tekstų palyginimui, pabrėžia, kad tai nelogiška naudoti mokslą religiniams tikslams, nes gerai žinoma(!), kad mokslas ir religija niekaip nesuderinama. Kitas autorius, aprašydamas stratosferos tyrinėjimus, priduria, jog net patys "gyviausi" instrumentai nesurado "pasaulio už kapo. Kodėl gi nerado? Todėl, kad jo nėra!"
Privedimas prie absurdo
Norėdami išrauti iš pačių šaknų "masių opiumą" ir užtikrinti ateizmo plitimą, komunizmo skleidėjai griebiasi net biblinės kritikos ir teologinių argumentų. Nojaus arkos bibliniai išmatavimai perrašoma į šių dienų matus ir koki rezultatai — kiekvienai gyvulių porelei telieka mažo lagamino talpa.
Dvasiškiai įrodinėja, tęsia komunistai, jog technika palengvinanti žmogaus darbą ir priklauso Dievo kūrinijai; gi šv. Raštas sako, kad Dievas privertė žmogų dirbti, bausdamas jį už nepaklusnumą. Kaip gali Babelio bokštas priklausyti Dievo planui, kai šv. Raštas tvirtina, kad jis buvo pastatytas be Dievo žinios? Jėzus sakė (žr. Mt. 13 : 10-13), kad jis kalbėjo palyginimais, nes žiūrėdami jie nemato ir klausydami negirdi; bet "iš to aiškiai seka, kad tik dvylika mokytinių galėjo pažinti tiesą. Gi jei dabar religijos mokytojai stato tikėjimą (nematomo pasaulio pažinimą) tam pačiam ar beveik tam pačiam lygy su mokslinėm žiniom (pagrįstom matomais ir girdimais daiktais), tai jie prieštarauja šventam raštui".
Lyg ir nepasitenkinęs šv. Rašto "sukritikavimu", autorius kviečia savo "žymiausią teologą" Leniną sustiprinti jo argumentus, kad kapitalistinės kilmės tikėjimas pomirtiniu gyvenimu yra tik sapnas: "Išnaudojamų klasių bejėgiškumas, kovojant su engėjais, aiškiai veda prie tikėjimo geresniu gyvenimu po mirties... Religija moko žmogų, kuris visą savo gyvenimą dirbo ir gyveno nepritekliuj, romumą ir kantrybę šioje žemėje, paguosdama jį dangiško atlyginimo viltimi" (MG, No. 10, 1958). Kitas rašytojas pastebi, kad evangelijose jis neranda nė grūdelio mokslo žinių.
“Religija trukdo pažanga”
Išsėmus beveik visas galimybes "įrodyti", kad religija priešinga mokslui, komunistų propaganda ją laiko ir asocialia. Čia vėl atleidžiama visos vadžios: religija trukdo socialinių pareigų atlikimą, religija varžo moterų lygybę su vyrais ir t.t.
Religija sovietų sistemoj neturi vietos: "Draugijoje, kur statoma socializmas ir komunizmas, religinės pažiūros, išsvajoti ir iškraipyti tikrovės prasimanymai žmonėse ypač trukdo pažangą. Užtat mes turime žinoti, kaip išrauti religiją bei gerai suprasti kelius ir priemones, kaip efektyviai kovoti prieš ją" (MG, No. 1, 1958).
Vienas įvairiausių tikybų asocialumo pavyzdys būtų jų laikysena moterų atžvilgiu. Komunistai konstatuoja, kad įvairios sektos bandė nustumti moterį į žemesnę vietą. Vienas rašytojas bando pagrįsti savo tvirtinimą šv. Rašto, Korano ir Talmudo citatomis. Jis sutinka, kad šių dienų pamokslininkai bandė "pritaikyti" savo mokymą apie moters vietą draugijoje, bet paskiau pabrėžia: "Tačiau bendras bet kokios religijos palinkimas visuomet buvo — ir dabar pasilieka — priešingas moterims. Dėl šios priežasties išnaudotojai ir galėjo pavergti moteriškąją žmonijos dalį" (MG, No. 2, 1958).
Bedieviškojo komunizmo svajotojai užsimojo padaryti "rojų" šioje žemėje. Ne be reikalo tad širsta, jog religija klaidingon kryptin lenkia žmogaus siekimus: "Ji nukreipia žmogaus pastangas į tikslus, kurie nieko bendra neturi su darbininkų interesais, atitraukia juos nuo gyvenimo tikrovės ir rimto darbo pakeisti pasaulį, nuo darbo, kuris vestų į geresnę ateitį... Todėl kiekvienas pasikėsinimas atitraukti žmogų nuo draugijos ir pakreipti jį prieš žemiškąjį gyvenimą yra rimtas žmogaus laisvos valios varžymas ir asocialus veiksmas" (MG, No. 6, 1958).
Komunistai šiandien didžiuojasi sparčia mokslo pažanga. Bet religija ir čia yra ta kliudomoji jėga, nes ji sako, kad žmogus negalįs nieko pažinti savo galiomis "dieviškam pasauly"; jo pažinimas surištas su žeme, tuščias, laikinas, nepalyginamas su "aukštesnėm ir amžinom dieviškom tiesom". Tokia žmogaus galvosena, aišku, trukdo gamtos ir socialines studijas; ji neleidžia panaudoti turimų žinių bendram gėriui. "Religija, komunistų supratimu, pabrėždama gamtos dėsnių dievišką kilmę, aptemdo žmogaus protą tikėjimu į visišką natūralinių veiksnių ir įvykių priklausomumą socialiniame gyvenime nuo dieviškos valios. Ji pagimdo fatalizmą... ir taip pasmerkia žmones pasyviai laukti malonės iš aukščiau, atitraukdama juos nuo darbo savo būklės pagerinimui" (MG, No. 12, 1958).
Bet labiausiai komunistams skauda širdį, kad religija paverčia jų bedievybės darbus niekais: "Vietoj kad pats stotų į darbą mokslo žiniomis sau užbrėžtų tikslų siekti, tikintysis laukia "stebuklo", antgamtinių jėgų atskubėjimo savo naudai. Tokia laikysena prieštarauja mūsų pasaulėžiūrai, mūsų socialistinio gyvenimo formai; ji neleidžia tikinčiajam pilnai atsidėti didžiajam komunizmo statymo darbui" (MG, No. 7, 1958).
Bet dar blogiau negu mokslo pažangos trukdymas, sovietų nuomone, yra tai, kad religija delsia prispaustųjų kovą prieš išnaudotojus: "Religijos mokytojai bando panaikinti klasių kovos dėsnį. Šis bandymas yra atitolęs nuo tikrovės, nes niekas negali pakeisti ar sunaikinti objektyviai egzistuojančios dėsnių tvarkos" (MG, No. 12, 1958).
Antireliginės propagandos skleidėjai kaltina religiją ir už ekonominę žalą. Žmonių kelionės į šventąsias vietas ir jų atsitraukimas nuo darbo švenčių dienomis, ypatingai vasaros metu, komunistų laikoma vien tik darbo jėgų neišnaudojimu, iš kurio seka ekonominė žala. Be to, religija skelbia tiesas apie pomirtinį gyvenimą ir taip atitraukia bet kokį žmogaus norą pagerinti savo būvį šioje žemėje. Baigdami savo argumentus, jie prideda: "Todėl mūsų bendruomenėje tik tas gali pilnutiniai ir efektyviai įsijungti į komunizmo statymą, kuris nelaukia laimės po mirties, bet deda visas pastangas įnešti savo dalį į mūsų bendrą siekimą, kad padarytume savo gyvenimą geresnį, pilnesnį, džiaugsmingesnį" (MG, No. 10, 1958).
Tai seniai žadėtas komunistų "rojus", bet jo realybė dar toli. Žmonėms jau nusibodo laukti, jie nerimauja. Be to, medžiaginės gėrybės nepatenkina jų sielos polėkių. Jie, tur būt, greičiau tikės šv. Augustinu negu Marksu ar Leninu: "Sukurei mus sau. Dieve, ir nerami mūsų širdis, kol nurims tavyje".
Literatūra:
Anon., The War Against Religion in the USSR, 1959. Paruošta “Programming Department of Radio Liberty” vartojimui.
Robert C. Cody, Anatomy of Soviet Communism, 1957. Paruošė: Institute for the Study of the USSR.
Charles J. McFadden, O.S.A., The Philosophy of Communism, 1939.