* * *
JONAS MIŠKINIS
vAIKAI yra ateities žmonės, busimieji mūsų pavaduotojai, mūsų darbų tęsėjai. Vaikas, atėjęs į šį pasaulį, yra gležnutis ir silpnutis padarėlis, kurį ilgą laiką turi lydėti švelni tėvų globa. Jį reikia maitinti, auklėti, mokyti. Nežiūrint didelės mokyklų pedagoginės pažangos, tėvai yra pagrindinis auklėjimo veiksnys, kuris formuoja vaiko būdą, valią ir jausmus. Tėvai taip pat yra ir lietuvybės išlaikymo tvirtovė. Jie turi savo vaikams įkvėpti meilę gimtajai kalbai ir papročiams, turi įskiepyti vaikams pasiryžimo ir tėvynės meilės jausmus.
Toliau ateina į pagalbą mokykla. Neneigiant mokyklos auklėjamosios įtakos, vis dėlto ji daugiau rūpinasi vaiko proto lavinimu ir įvairių mokslo žinių praktišku teikimu. Todėl tėvų auklėjamoji reikšmė, pradėjus vaikui lankyti mokyklą, jokiu būdu neturi baigtis.
Valios ir jausmų auklėjimas
Tėvai turi būti sąmoningai ir rimtai auklėjimo darbui pasiruošę. Pirmiausia reikia kreipti dėmesį į vaiko valios ir jausmų auklėjimą, nes, jeigu vaikas bus ir labai išlavintas visose srityse, bet be tvirtos valios ir kilnių jausmų jis nebus niekam naudingas. Valios ir jausmų auklėjimą reikia pradėti ankstyvaisiais vaikystės metais, kai tik pradeda reikštis vaiko palinkimai ir formuotis pirmieji įpročiai.
P. Puzinas Bakūžė
Vaikai labai mėgsta sekti suaugusius. Mažesnieji tiesiog suaugusiuosius pamėgdžioja. Todėl yra labai svarbu, kad tėvai ir kiti suaugusieji šeimos nariai, vaikams matant, elgtųsi pavyzdingai. Jeigu vaikas matys blogus pavyzdžius, girdės tėvų barnius, keiksmus ir nuolatinę nesantaiką, tai visos gražios kalbos ir naudingiausi pamokymai nueis niekais. Lavinant vaiko valią draudžiant jam kokį dalyką, reikia, kad patys vaikai sąmoningai suprastų, kodėl tai daryti ir taip elgtis negalima. Ne bausmės baimė, bet sąmoningas supratimas turi lydėti vaiko veiksmus. Čia ir pedagogika aiškiai kalba apie sąmoningą drausmę, bet ne apie mechanišką dresūrą. Jeigu vaikas neišmoks sąmoningai apsispręsti, tai labai dažnai tokia nesąmoninga dresūra išauklėtas, pajutęs, kad jam už jo veiksmus negresia jokia bausmė, pasielgs visai priešingai.
Viena su kremu, kita su malda
Kartą turėjau progos pabuvoti vieno pažįstamo inteligento šeimoje. Ten esant, atėjo laikas vaikams eiti gulti. Maža dukrelė, atsisveikindama savo mamytę, ją pabučiavo, o mums visiems pasakė labanakt. Kai ji buvo jau prie miegamojo durų, motina jai davė paskutinį patarimą: "Aušrele, gražiai atsigulk ir greit užmik! Tik neužmiršk gerai kremu ištrinti savo lūpučių! Labąnakt, mažyte!" Čia tuoj prisiminiau ir kitą motiną, kurios paskutinis prisiminimas vaikams vakare buvo neužmiršt pasimelsti. Tad viena savo vaikus nakties poilsiui palydi su kremu, o kita — su maldą Aukščiausiajam.
Kai mes buvome maži, visada mus motulė guldydavo, sukalbėjusi drauge su mumis padėkos maldelę, o paguldžiusi dar palaimindavo savo motinišku kryžiaus ženklu. Tai ir paaugus nebuvo liautasi atlikinėti maldų bendrai su visa šeima, ypač prieš gulsiant vakare. Visi žinome, kad tėvai vaikams yra pirmasis ir aukščiausias idealas. Į juos nusižiūrėję, jie formuoja savo papročius, stropiai sekdami tėvų pavyzdžiu. Tad ir išmintinga ir susipratusi motina, ugdydama savo vaikuose pamaldumo dvasią, neturėtų sakyti: "Vaikai, eikite pasimelsti!" Bet ji juos kviečia bendrai maldai, sakydama: "Vaikai, eikime pasimelsti!" Vaikas visai kitaip žiūri į maldą, jeigu jis vienas kur nors kampelyje atsiklaupęs turi atlikti maldos pareigą, lyg kokią baudžiavą, ir visai kitaip, jeigu jis mato, kad ir tėveliai drauge su juo meldžiasi.
Ar negražus yra reginys, kai šeimos tėvas ar motina vakare dėkoja dangiškajam Tėvui už praleistą dieną! Tada ir vaikai pradeda jausti dėkingumą savo tėvams. įpročių reikšmė auklėjime šiandien per mažai yra vertinama. Tačiau žmogaus vėlesnis ge-rumas ar blogumas daug priklauso nuo jaunystėje įsigytų įpročių. Taigi, ir kasdieninė meldimosi praktika, jeigu reguliariai atliekama ir ypač neužmirštama vaiko augimo ir brendimo amžiuje, išsivysto į tvirtą įprotį. Tas įprotis palaikys jo santykius su Dievu ir vėlyvesniame amžiuje.
Neseniai teko spaudoje skaityti jaudinantį atsitikimą, kai į namus įsilaužė plėšikas ir buvo bebandąs atlikti savo nusikaltimą. Tik staiga jis išgirdo vaiko vakarinę maldą, garsiai kalbamą. Plėšikas susijaudino ir išbėgo iš namų, atsisakęs savo negarbingo plano. Tai yra visai suprantamas dalykas: jame buvo pažadinti vaikystės atsiminimai, kai ir jis, sudėjęs rankutes, vakarais melsdavosi. Tų nekaltų dienų prisiminimas jį sulaikė nuo nusikaltimo.
Vengtinas gąsdinimas
Labai klaidingai elgiasi tie tėvai, kurie visokiais gąsdinimais nori įdiegti savo vaikams palinkimą daryti gera ir bijoti to, kas bloga. Vieni vaikus gąsdina tėvo diržu, kiti "ubagu su maišu", o kiti net Dievu. Vaikams pradėjus triukšmauti, motina šaukia: "Nutilkit! Dievulis jus mato. Jis ateis ir jus įmes į pragarą!" Arba pasako: "Neišdykaukit! Jau ateina tėvas ir jus išlups diržu. Tai bus jums neklausyti!" Tokio "auklėjimo" išvada labai aiški: vaikai pradės lygiai bijoti ir nekęsti tiek tėvo diržo, tiek paties tėvo, tiek gerojo Dievulio.
Dažnai tėvai griebiasi ir tokių grasinimų: "Jei meluosi, tave Dievulis tuoj nubaus!" Dar pusė bėdos, jeigu vaikas paklauso to grasinimo ir pasako teisybę. Bet kas tada, jei užsispyręs vaikas vis tiek pameluos? Jis po to pamatys, kad toji tėvų pranašauta bausmė neatėjo. Vaiko sąmonėje kils mintis, kad tėvai jį tik kvailina, apgaudinėja ir jam meluoja, O gal jis pagalvos, kad to rūstaus Dievulio visiškai nėra, kaip nėra ir to "ubago su maišu", kuris niekad neateina ir vaikų neišneša, nors tėvai ir pasakojo, kad jis atėjęs išneša blogus vaikus. Kaip tėvai tada galės jį įtikinti, kad yra Dievas, kad reikia melstis? Gal tada jau bus veltui visos jų pastangos.
Tad patyrę auklėtojai jau seniai ragina vengti tokių gąsdinimų ir grasinimų. Bet tai dar nereiškia, kad kovojant su vaikų melu ir kitomis blogybėmis, nereikia priminti Dievo ir Jo įsakymų. Jokiu būdu! Dievas negali būti atskirtas nuo auklėjimo. Apie Jį reikia kalbėti, bet kalbėti gražiai ir teisingai, kaip apie mylintį tėvą, bet ne kaip apie kažkokį "baubą".
Vaikų melavimo ydos
Vaiko pasaulis yra skirtingas nuo suaugusiojo. Tačiau tas, kuris gyvena melu persisunkusioje aplinkoje, tampa jo pamėgdžiotoju. Vaikas labai greitai supranta šeimynines ir socialines melagystes, kai jam meluojama, norint priversti klausyti. Dažnai tėvai vartoja tokius "auklėjimo" posakius: "Jeigu išdykausi, tave ragana pagaus. Jei per daug kalbėsi, apsirgsi. Jei neišvalgysi savo sriubytės, mirsi". Šie tėvų posakiai paeina nuo prietaro, kad suaugusiųjų teisybė neturi būti vaikams teisybė. Apgaudinėjamas vaikas taip pat įpranta apgaudinėti, nes jis nori būti didelis ir persiima suaugusiųjų pavyzdžiu. Be to, jeigu jis dažnai erzinamas ir įžeidžiamas, tai įpranta tylėti ir slėpti savo vidaus pasaulį. Verčiamas pasakyti, meluoja. Kartais toks įprotis meluoti lydi vaiką iki subrendimo, o dažnai pasilieka ir toliau.
Vaikas dažnai meluoja ir žaisdamas. Jam patinka kombinuoti, kurti komedijas, sekti pasakas, kai ką pakeisti kitaip, sugalvoti visai naujas istorijas. Kartais vaikas meluoja, norėdamas padaryti tėvams malonumą. Kartais įvairios mandagumo formos įpratina vaiką meluoti. Pavyzdžiui, tėvai įsako vaikui svečiams tai sakyti, to nesakyti, tai nutylėti. Taip pat savimeilė, tuštumas, noras kokio nors malonumo dažnai verčia vaiką meluoti. Interesas ir smaguriavimas čia vaidina nemažą vaidmenį. Tačiau tikra melo nešėja yra baimė. Kuris mokinys nesiskundė "galvos skausmu", kai nemokėjo pamokos?
Tad norint pašalinti sąmoningą vaiko melą, reikia pirmiausia šalinti socialinius ir šeimyninius prietarus. Juk žinoma, kad vaikuose melas reiškiasi dažniau negu suaugusiuose. Suaugusiuose melas dažnai yra tik vaikystės liekana. Bet nesąmoningą melą, paeinantį tik iš vaiko vaizduotės, negalima vadinti melu, tai yra tik savotiškos pasakos.
Varžymas užmuša iniciatyva
Daug kartų teko girdėti tėvus kritikuojant mokyklas, kuriose mokymas bei auklėjimas atliekamas laisvai, be prievartos, vaikams žaidžiant, visiškai patenkinant vaikų smalsumą ir iniciatyvą. Reikia žinoti, kad ir vaikas pamėgsta tą darbą ir dirba su atsidavimu, kuris jam patinka, kuriam jis pats gali parodyti iniciatyvos. Nepedagogiškas vaiko varžymas užmuša jo iniciatyvą, jis netenka lankstumo ir tuoj išsisemia. Dažnai vaikai dėl šių priežasčių tampa išsiblaškę ir užsidarę.
Be to, nuolatiniai griežti tėvų barimai ir vaiko atstūmimai nuo savęs, varžant kiekvieną vaiko laisvą žodį, išaugina jame pažeminimo jausmą, kuris jį lydi visą gyvenimą. Įpratęs būti žeminamu ir niekinamu, vaikas kartais tampa abejingu visa kam ir nieko neišdrįsta gyvenime nuveikti. Baimės jausmas jį sulaikys prie kiekvieno slenksčio arba išsiugdys nesimpatingas, nieku nepasitikįs charakteris. O gerose auklėjimo sąlygose iš tokio vaiko galėtų užaugti labai teigiama, pilna sumanumo ir valios asmenybė.
Nežeminti savo vaiku!
Yra tėvų, kurie savo vaikams duoda pajusti, kad jie yra kvailiukai ir ne tokie gabūs kaip kaimynų vaikai, kad iš jų nebūsią nieko gero. Toks tėvų elgesys gali visiškai sužaloti vos bebręstančius jaunus daigelius. Panašių dalykų vaikams ne tik nereikia niekad sakyti, bet nereikia leisti net tai pajusti. Kiekvienas vaikas taip turėtų būti auklėjamas, kad tikėtų savo pasisekimu, kad įvertintų Dievo jam duotus gabumus ir įsitikintų, kad su jais galės daug gero padaryti ir būti visuomenei naudingas žmogus. Kiekvienam vaikui tėvai ir auklėtojai turėtų įkvėpti mintį, kad svarbiausias jo tikslas yra išvystyti ir žmonijos gerovei panaudoti viską, ką gero jis savyje turi. Kiekvienam vaikui reikėtų aiškiai nurodyti, kad jame glūdi neriboti galimumai. Reikia jam pabrėžti, kad visi iš jo laukia didelių dalykų ir kad jis sugebės tai įvykdyti.
Dažnai tėvai galvoja, kad visos jų pastangos eina veltui ir kad visi jų žodžiai vaikų nepaisomi, užmirštami. Bet praktika aiškiai rodo, jog ne visi geros sėklos grūdai žūsta. Daug jų lieka jautrioje vaiko širdyje, tėvams net nepastebint ir nieko nežinant. Kartais jie labai gražiai išauga ir išbujojo. Todėl niekad nereikia gailėtis pastangų, laiko, rūpesčio ar gerų žodžių, norint užkariauti jaunas vaikų širdis.
Tėvai taip turi auklėti vaikus, kad juose įgytų autoriteto ir pagarbos, paremtos meile, o ne baime. Vaikas nėra koks nors už suaugusį žemesnis pastumdėlis, bet vertas pagarbos visuomenės narys, nuo kurio priklausys šeimų ir žmonijos ateitis.