KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AŽKAS yra prilyginęs didžiuosius žmones kalnų viršūnėms, kurias saulė pirmiausia apšviečia ir vėliausiai nuo jų pasitraukia. Jos šviečia visiems kaip kelrodis. Naudinga ir mums kartkartėmis pažvelgti į tokias žmonijos viršūnes, kurios spindi aukštybių šviesomis.
Admirolas Byrd — pietų poliaus tyrinėtojas
Didysis pietų ašigalio tyrinėtojas admirolas Byrd pasakoja: "Vienos savo ekspedicijos metu pasijutau dėl nenumatytų aplinkybių vienui vienas ilgą polarinę naktį. Dar niekada nebuvo studijuotas tos ledynų klimato surakintos srities oras, todėl ten įsteigiau meteorologinę stotį. Taip pat stebėjau ir šiaurės pašvaistę. Mano menkutė pastogė buvo palaidota po sniegu, o po kojomis buvo 800 pėdų storumo ledas".
Toliau jis pasakoja, kad kartais jautęsis lyg būtų pakliuvęs ant kitos planetos. Jis ten stebėjo pasaulio jėgas, veikiančias tyliai, bet harmoningai. "Tačiau toje tyloje", jis pasakoja, "lyg jutau švelnų ritmą, gal būt, erdvių muziką. Man kilo įsitikinimas, kad tas ritmas yra perdaug tvarkingas, perdaug harmoningas, perdaug tobulas, kad būtų aklo pripuolamumo padarinys. Aš pajutau, kad visur čia turi būti tikslas, ir kad žmogus yra visa to dalis. Žmogus nėra atsitiktinai atsiradęs, jo sutvėrimas turi būti tikslingas. Ir tokiu būdu, gyvendamas žemės gale, aš suradau savo tikėjimo patvirtinimą".
Paskui jam teko pergyventi dar sunkesnius įvykius. Štai kaip jis apie tai pasakoja: "Staiga man įvyko nelaimė. Vidury polarinės nakties buvau apnuodytas angliarūkštimi iš sugedusios žibalinės krosnies. Kad būtų sumažintos nuodingos dujos, buvau priverstas dvylika valandų paroje laikyti savo krosnį užgesintą. Pradėjo augti ledas lūšnelės sienose ir lubose. Jis jau daugiau nebetirpo. Greitai tie nuodai taip paveikė akis, kad mirgančios žvakės jau nedavė pakankamai šviesos skaityti knygas, kurias turėjau susikrovęs lentynoje. Ir taip didžiumą laiko gulėjau miegamajame maiše, nieko tamsoje neveikdamas, tik mąstydamas. Jaučiau, kad gyvenu ant bedugnės krašto. Mano mintys buvo liūdnos. Jos pradėjo vis labiau ir labiau mane užvaldyti... Bet supratau, kad privalau savo mintis valdyti ir paimti pilnon kontrolėn. Pradėjau jas tyrinėti ir mąstyti, ką galėčiau vaizduotėje surasti, kas man galėtų padėti".
Jis ėmė ieškoti gilesnės dalykų prasmės. Suprato, kad žmonija darė didelę klaidą, manydama, jog progresas priklauso nuo kaskart galingesnių naikinančių ginklų išradimo. Taip pat žmonijos progresas nepriklauso nė nuo išradimo įvairiausių mechaniškų įtaisų, atnešančių žmogui daugiau patogumų, palengvinimo, įvairumų, pramogų ir visokeriopų pomėgių patenkinimo. Tokiu būdu tik susikoncentravo žmogaus genijus medžiaginių mokslų srityje. Admirolas primena, kad tai neatnešė žmonijai tikrosios laimės. Medžiaginės jėgos blogis tapo grėsmė visai žmonijai. Nugalėti tam materializmo slibinui yra reikalinga moralinė ir dvasinė jėga. Žmonijai reikia pilnos laisvės išsilieti religinio garbinimo srityje. Jis pabrėžia, kad žmonijos laimė priklauso nuo visų tinkamo moralinių ir dvasinių jėgų sumobi-lizavimo.
Rašytojo “sesijos” su Dievu
Dramų, filmų ir televizijos tekstų kūrėjas Robertas St. Clair labai vaizdžiai rašo: "Aš tikiu, kad malda yra pripažinimas Dievo ir savęs, kaip Dievo vaiko. Malda tapo esminė mano gyvenimo dalis. Iš tų "sesijų" su Dievu aš išeinu atsigavęs ir taikoje su savimi bei visu pasauliu. Supratau, kad malda yra tobulas dvasinio augimo būdas.
Žurnalo "Boy's Life" redaktorius ir eilės knygų autorius J. Irving Crump pasakoja, kaip jis meldžiasi, kad Dievas padėtų kūryboje duoti tai, kas geriausia, ir kad kūrybos vaisiai būtų Dievui malonūs: "Malda aš siekiu tapti vertas Jo meilės ir tokiu būdu pasiekiu pilną pasitenkinimą".
Kitas rašytojas, karinių temų analizuotojas, George F. Eliot atskleidžia, kaip jis susekė, kad jo maldos tada duoda geriausius rezultatus, kai jis pats visomis jėgomis stengiasi ta kryptimi veikti: "Man tai yra įrodymas, jog aš turiu Draugą, kuris pažįsta, supranta ir atleidžia visas mano silpnybes, tačiau kuris taip pat žino, kad visi maldavimai negali pakeisti taisyklės — bandyk, bandyk, ir pats pasieksi".
Pianistas Henry L. Scott taip dėsto savo pergyvenimus: "Visų pirma aš tikiu, kad visos mūsų maldos susilaukia atsakymo, nors kartais tas atsakymas būna neigiamas. Tikėjimo lydimos maldos jėga yra taip didelė, kad mes turėtumėm melstis tik po rimtesnio parengiamojo mąstymo. Malda neturėtų būti tik prašymas. Mus visada lydi Jo meilė, bet jeigu ir mes Jam parodytume meilės, būdami lyg Jo meilės atspindžiai savo šeimai ir savo artimui, tai savo nuosavybėje mes turėtume nuostabią maldos galią. Manau, kad savo maldose mes turėtume daugiau dėkoti už palaimą, kurią Dievas mums nuolat teikia".
Yra malonu, kad moderniųjų autorių veikaluose randame tokių nuoširdžių tikėjimo prisipažinimų, kuriuos labai gražiai išreiškia rašytoja Mildred
B. Flagg:"Man malda yra ne tik kalbėjimasis su Dievu, bet taip pat ir paklausimas bei laukimas Jo atsakymo. Malda man reikalinga taip, kaip saulės šviesa, lietus, maistas, drabužiai. Be maldos ir tikėjimo asmenišku Dievu negalėčiau gyventi".
Inkaras Kristaus rankose
Panašių minčių galime rasti ir kitų žinomų visuomenės veikėjų raštuose. Kentucky gubernatorius Albert B. Chandler rašo: "Yra didelis suraminimas ir stiprybė žinoti, kad tuo metu, kai mums gresia gyvenimo audrų viesulai, mes visada galime išsitiesti ir įleisti inkarą į Kristaus rankas. Žmogui būtinai reikia pastovaus, patikimo, nesikeičiančio draugo. Kai žmogus žino, kad prie jo yra Dievas, jis gali stovėti tiesos ir gėrio pusėje ir nepaisyti, kur krinta skeveldros. Pasakojama, kad Dievo Motinos bažnyčioje, Danijoje, yra Kristaus statula, atrodanti visai nepatraukli ir neproporcinga, kol žmogus nesuklumpa ant kelių ir nežiūri į ją, aukštyn pakeldamas galvą. Tada statula atrodo nepaprasto grožio ir ypatingos jėgos. Mūsų pasaulis šiandien yra chaotiškas, ir niekas kitas jo negali išgelbėti, tik tinkamas panaudojimas mūsų sulenktų kelių..."
Gydytojas dr. Paul Dudley White, širdies ligų specialistas, kurio patarimų klausia net valstybės prezidentas, dėsto šias įsidėmėtinas mintis: "Mano ilgų metų patyrimas su pacientais ir kitais žmonėmis įtikino, kad daugelyje atvejų malda turi palankios psichosomatinės įtakos. Ji siekia nugalėti fiziologinius baimės padarinius, ji padeda ramiai miegoti ir pailsėti, ji yra geresnių pastangų akstinas. Tie maldos padariniai yra asmeniški kiekvienam besimeldžiančiam. Kaip religinių pamaldų ir apeigų dalis, kur jungiasi visa tos šventovės bendruomenė, malda yra savos rūšies motivacija geresniam gyvenimui, doresniam elgesiui ir dvasiniam pakilimui. Kas gera dvasiai, tas taip pat yra gera ir kūnui. Kaip žmogus bežiūrėtų į pomirtinį gyvenimą, vis tiek tikrai gali sutikti su šūkiu, kuris yra įrašytas vienoje Vesalijaus didžiosios anatomijos iliustracijoje — dvasia gyvena, visa kita miršta!"
Buvęs Minnesotos senatorius Edward J. Thye drįsta skelbti: "Vienintelis tikras minties ir sielos saugumas bei ramumas, kuriuo mes galime tikėtis džiaugtis, kyla iš glaudaus ir tikro bendravimo su Dievu. Malda yra gyvybinė ir pagrindinė žmogaus su Dievu bendravimo dalis. Tai turtingiausia bendravimo rūšis. Maldos būdu žmogus įsigyja viliojančią progą apsilankyti pas Dievą. Jeigu šiame erdvių ir visatos ištyrimų amžiuje yra galima rasti taiką ir tikrą pažangą, ji turi ateiti pagal Dievo nuostatus. Jie yra galimi susekti Viešpaties dieviškoje rankoje, kuri gali būti rasta ir pajusta maldos keliu".
Ne vienas gali su radijo sporto direktoriumi Bill Stern patvirtinti: "Aš pasiekiau didelę vidaus ramybę tikėjimo ir maldos dėka".
■
Mes Dievo prašome tai, kas mums patinka, o Dievas mums duoda tai, ko mums reikia.
Leon Bloy