GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

III

Antireliginės Sovietų propagandos Įrankiai

URINT omeny antireliginės propagandos argumentus, gera pažvelgti į jų paskleidimo priemones. Aišku, rašytasis propagandos žodis lengviausia įvertinti, tačiau komunistai apsčiai vartoja ir kitas komunikacijos formas. Iš tiesų, radijas, televizija ir teatrai gal dar daugiau pasiekia žmonių negu knygos bei kiti leidiniai.

Spauda ir paskaitos ateizmo skleidime

     Paskutiniaisiais metais pastebima naujų antireliginių knygų padaugėjimas. Jų temos galima spėti jau tik iš pavadinimų, pavyzdžiui. Religijos Istorijos ir Ateizmo Klausimai, Religija ir Materializmas, Šv. Raštas Tikintiesiems ir Netikintiesiems, Ar Suderinama Mokslas ir Religija. Ruošiama taip pat daug brošiūrų šiais ir panašiais klausimais.

     Žurnalai vaidina itin svarbią rolę ateizmo skleidime. Mokslas ir Gyvenimas, anksčiau minėtas mėnesinis mokslininkų žurnalas, seniau skyrė tik vieną sekciją antireliginei propagandai. Pernai, rugsėjo mėnesį, Maskvos radijas pranešė, kad šis priedas taps atskiru žurnalu ateizmui platinti. Ypatingai suminėtina tai, kad šio žurnalo straipsniai skiriami išsiauklėjusiems skaitytojams. Atseit, komunistų aiškinimai, jog religija yra vien tik paprastų žmonių prietarai, ne visiškai sutinka su tikrove. Jei mokslas "išvaduoja" žmones nuo religijos, tai kam reikia pravesti taip gerai suplanuotą antireliginę propagandą inteligentams?

     Paskaitos yra kitas sovietų įrankis ateizmo platinime. Specialiai paruošti paskaitininkai, kaip širšių būriai, neša antireliginę propagandą net ir į mažiausius miestus bei kaimus. Be to, jie kasmet turi savo bendrus susirinkimus, kur aptariama planai ir programa. Jų darbo vaisius sunku įvertinti. Bet vienas kolchozas pvz. gyrėsi išklausęs keturiasdešimt paskaitų apie "mokslinį ateizmą". Tarp atsilankiusiųjų paskaitininkų išskaičiuojami "fizikai, chemikai, rašytojai, biologai ir istorikai. Kiekviename kaime buvo skaityta paskaitos apie Velykų kilmę". Tai puikiai suprantama, nes Velykos yra viena svarbiausių švenčių Stačiatikių Bažnyčioje.

     Sovietai patys pripažįsta, kad dažnai šios paskaitos būna "sausos"; jose tedalyvauja tik tie žmonės, kuriems jos jau nereikalingos. Pravda (Tiesa), vienas svarbiausių sovietų laikraščių, praneša, kad 1957 metais netoli keturi milijonai paskaitų buvo skaityta. Tai būtų "dviejų milijonų prieauglis, palyginus su 1956 metais!"

Ateizmas mokyklose

     Mokytojams tenka labai svarbus uždavinys antireliginiame jaunimo ugdyme, ypač kada jaunoji karta pradeda domėtis tikėjimu. Soviet Bielorussio (1958 m., gegužės 30) tašė: "Kaip malonu, kad mūsų mokyklos kreipia daugiau dėmesio į ateistinį vaikų auklėjimą!" Gi Mokytojų Laikraštis (1958 m., gruodžio 11) Įdėjo ilgoką straipsnį, pavadintą "Užauginkime kovojančius ateistus", kur taip pat sakoma: "Mūsų mokykla yra Kishinev užmiesty... Dalis vietos gyventojų vis dar pasiduoda religijos įtakai. Šeimos atmosfera negali nepaveikti vaikų. Dėl to mūsų mokyklos pedagoginis kolektyvas ypač rūpinasi išauklėti vaikus ateizme". Šio kolektyvo pastangos pailiustruojamos pavyzdžiais. Trečiam skyriuj, mokytojui paklausus, ko reiktų geram sodui, vienas mokinys atsakė: "Mama sako, kad mes turime gerą sodą, kai Dievas duoda lietaus". Po ilgų mokytojo aiškinimų apie žmogaus galią valdyti gamtos jėgas, apie laistymą, dirbtiną lietų ir trąšų vartojimą, berniukas atsakė: "Aš pasakysiu mamai, kaip galima pagerinti sodą. Bet jei ji netikės, ar jūs galėtumėte, mokytojau, jai pasakyti?" Penktam skyriuj "mokytoja įrodinėjo savo mokiniams, jog yra beprasmiška tikėti pomirtiniu gyvenimu ar bet kokia antgamtine jėga..." Šeštam skyriuj mokytoja "išaiškino savo mokiniams, kaip ir kodėl krikščionių religija atsirado, ypatingai iškeldama religijos reaktyvumą". Vyresniesiems mokiniams, studijuojant Katalikų Bažnyčią, mokytojas pasakojo apie "jėzuitų, didžiausių žmonių priešų, griaunantį veikimą... kaip jie kursto karą Amerikos imperialistų naudai. Mokytojas taip pat išdėstė Sovietų Sąjungos vaidmenį, kovojant už taiką pasauly".

     Antireliginis mokymas skatinamas visur ir visomis galimomis priemonėmis. Neseniai buvo įsteigta Ashkhabade Ateizmo Universitetas, kur mokytojai gali pagilinti savo mokslines ateistines žinias. Jų programoje pabrėžiama ne vien kursai, bet ir nurodoma, kaip panaudoti medžiagą ateistiniam auklėjimui. Tarp įvairių mokslo šakų suminima matematika, mechanika, fizika, geologija ir biologija. Grįžęs į mokyklą dėstyti šiuos ir panašius kursus, mokytojas privalo persunkti vaikų galvoseną ateizmo bei materializmo mokymu.

     Tas pats Mokytojų Laikraštis praneša: "Mes suorganizavome savo mokykloje pionierių (prilygsta mūsų berniukams skautams) susirinkimus ateistinių temų skleidimui, parodėme eksperimentus fizikoje ir chemijoje... Namuose ateistinį darbą su tėvais jau tęsia patys berniukai".

Radijas, teatrai, filmai, muziejai

     Be suminėtų priemonių, komunistai turi savo rankose radiją, teatrus ir filmus. Šie komunikacijos būdai nuneša sovietų antireliginę propagandą net ir tiems žmonėms, kurie gal neskaito knygų ar žurnalų. Sovietų Kultūra (1958 m., lapkričio 10 ir 18) iškėlė šių antireliginių priemonių svarbą. Ten taip pat buvo pareikštas apsivylimas, jog iki šiol tiek teatrai, tiek radijas bei televizija savo programų menkumu ir turinio primityviškumu labai neefektyviai pravedė šią kovą prieš religiją.

     Gražesnes bažnyčias sovietai pavertė antireliginiais muziejais, kurie seniau vaidino svarbų vaidmenį ateistinės propagandos skleidime. Prieš keletą metų elektros inžinerijos profesorius Karl Wildes iš Massachusetts Institute of Technology lankėsi Rusijoje ir ta proga nuėjo pasižiūrėti į vieną tokį muziejų, esantį Maskvoje. Vadovas vedė svečius ir aiškino įvairius eksponatus. Priėjus prie ūkininkystės sekcijos, dešinėj pusėj matėsi užrašas "Mokslas", kairėj — "Prietarai". Profesorius prisimena, kaip vienoj vietoj buvo atvaizduota figūrėlių pagalba žmonių pastangos pagerinti derlių. Dešinėj, mokslo pusėj, matėsi žmonės, arklas, trąšos ir žali laukai; kairėj, prietarų pusėj (kur, sovietų nuomone, priklauso religija), buvo atvaizduota besimeldžią žmonės: vieni garbino saulę, kiti derliaus deives. Prieš išeinant iš muziejaus, vadovas paklausė: "Kaip jums patiko?" Profesorius Wildes atsakė: "Tai puikus dalykas. Būtų gera, kad panašius muziejus įsteigtų ir Amerikoje". Vadovas, lyg ir nustebęs, pridūrė: "Tai jūs esate ateistas". Bet profesorius pataisė: "Ne, aš nesu. Toki muziejai padėtų žmonėms atskirti religiją nuo prietarų. Šiame jūsų muziejuje religija irgi sumaišyta su prietarais". Paskutinė profesoriaus (jis yra protestantas) pastaba verta prisiminti: komunistai tyčia sugrūda į vieną kampą religiją ir prietarus, taip kad paprasti žmonės nelabai gali atskirti.

J. Rimša    Cusquenos

 

Melo ir apgaulės įrankis

     Kai kas mano, kad, puldami religiją, sovietų vadai jai ir pasitarnauja. Mat, jie turi išaiškinti tikėjimo tiesas, prieš pradėdami savo "įrodymus". Bet čia reikia prisiminti, jog komunistai dažniausiai pristato religines tiesas tik paviršutiniškai, paimdami vieną kitą šalutinę tiesos pusę, ir kartais net visai klaidingai. Jie sulipdo savo "sniego senį" ir jį bando sugriauti. Gi iš tiesų, tai yra tik komunistų išgalvoti prieštaravimai, problemos, kurios neturi jokio pagrindo nei šv. Rašte, nei krikščionių religijose. Taip, komunistai, sumaišę religiją su prietarais, tarsi sako savo žmonėms: "Tokia religija tikėti yra neprotinga ir tiesiog juokinga. Argi verta kreipti dėmesį į pasenusius prietarus?"

     Ateizmo skleidėjai pristato religiją esančią pasyvią ir tiesiančią kelią į fatalizmą ir žmonių nesirūpinimą šiuo gyvenimu. Prisiminus Kristaus palyginimą apie talentus, paaiškėja, kad religija reikalauja iš žmogaus aktyvumo, gi pasyviuosius, kurie susidėję rankas sėdi, žada smarkiai dėl to bausti. Tačiau antireliginės propagandos nešėjai užmerkia akis šiai tiesai.

     Komunistai įsitikinę, kad religija yra priešinga mokslui. Jei pereitam šimtmety mokslininkai, persiėmę materializmo filosofija, skleidė panašias mintis, tai šiandien jau retai besutiksime rimtą mokslininką, kuris, gyvendamas Vakaruose, drįstų tvirtinti, jog religija ir mokslas nesuderinami ar prieštarauja viens kitam. Iš tiesų, laisvajame pasauly pabrėžiama, kad šie du mokslai eina prie tiesos dviem skirtingais keliais, jie turi savo skirtingus metodus ir skirtingus tikslus. Šiandien gal labiau negu kada nors iškeliama bendradarbiavimas tarp šių dviejų mokslo šakų (E. L. Mascall, Christian Theology and Natural Science: Some Questions on Their Relations, 1956); bet komunistai, įsikandę į savo pasenusius argumentus, neleidžia žmonėms už geležinės uždangos susipažinti su rimtų mokslininkų pareiškimais laisvame pasaulyje (Gustav A. Wetter, S. J., Philosophie und Naturwissenschaft in der Sowjetunion, 1958),    kur jie patvirtina savo išradimais Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą. Gal vienas gražiausių pavyzdžių mūsų laikais ne tik kaip galima suderinti religiją su mokslu, bet ir parodyti, kaip jie gali bendradarbiauti ir vienas kitam pagelbėti, būtų Tėvo Teilhard de Chardin, S. J., pastangos bei dideli darbai šioje srityje. Jo darbus įvertins ateitis (čia verta paminėti jo knygą The Phenomenon of Man, 1959).

J. Rimša    Margrot

 

     Sovietų marksistai jaučiasi esą ir kompetentingi šv. Rašto kritikai. Mat, jie visa traukia ant vieno kurpalio: kas nesutinka su jų materialistine filosofija, tai priklauso prietarams. Šioj srityj, gal labiau negu kurioj kitoj, komunistai atitraukia savo žmones nuo tiesiog nuostabios pažangos. Pavyzdžiui, archeologų iškasimai Palestinoje ir Viduriniuose Rytuose, atradimas naujų biblinių ar su jais susijusių raštų, atidengimas senovės tautų kalbų, jų papročių — visa tai pagelbsti šv. Rašto žinovams atidengti tikrąją šventųjų knygų prasmę ir išaiškinti atrodančius prieštaravimus (žr. J. Vaišnys, S. J., "Švento Rašto Prieštaravimai?" L. L., 1960, No. 1, p. 29-30). Gi Rusijoje ir bendrai už geležinės uždangos žmonės šių biblinių studijų rezultatų nebemato. Jie tegirdi liberalų ir modernistų prieš penkiasdešimt metų keltus priekaištus, kurie Vakaruose jau atgyveno savo amžių ir neberanda vietos rimtų mokslininkų diskusijose.

     Šiandien, tur būt, nerasime egzegetų, kurie tvirtintų, jog Nojaus arkoj buvo visų gyvulių po porą. Komunistai savo autoritetu vis dėlto skelbia, kad šventojo autoriaus tikslas ir buvo išaiškinti, kaip gyvuliai buvo išgelbėti nuo tvano. Jie net nesumini savo puolimuose, jog šventųjų knygų autorius panaudojo šį gražų pasakojimą apie Nojaus arką, norėdamas atvaizduoti, kaip Dievas nubaudė žmoniją už nuodėmes.

     "Religija sulaiko mokslo pažangą" — nuolat kartoja komunistų propaganda. Reikia pastebėti, kad pirmiausia komunistai klaidingai pristato šv. Rašto mokslą, sakydami, kad žmogaus protas nieko negali pažinti be Dievo apreiškimo. Tai būtų tiesa, jei reikėtų kalbėti apie paslaptis, kurių net ir po apreiškimo žmogiškas protas negali suprasti, pvz. Švč. Trejybės paslaptis. Tačiau žmogaus proto galią pažinti pasaulio daiktus bei gamtos dėsnius ir per juos prieiti net prie paties Kūrėjo pažinimo tiek šv. Raštas, tiek Bažnyčia, tiek krikščioniškoji filosofija ne tik mokė, bet ir apgynė. Tačiau marksizmo sekėjai, melu prisidengę, stato šiaudinį senį ir į jį mėto savo ietis...

     Tokia propaganda, žinoma, gali jaunimą suklaidinti, nes jų paviršutiniškas tikėjimo pažinimas (jei iš viso jie girdėjo ką nors apie religiją) vargiai bepajėgs atremti visus puolimus.

Ateistai toliau skelbia, kad šv. Rašte nėra mokslo žinių. Bet jie užmiršta priminti jauniesiems skaitytojams, jog šventosios knygos nebuvo parašytos pakeisti vadovėlius mokyklose. Šių knygų tikslas yra mokyti žmones apie Dievą, žmogaus naująjį gyvenimą Kristuje ir pagaliau žmogaus amžinąją laimę. Tačiau komunistai visa tai paneigia, nes jų moterialistinė filosofija negali to prileisti.

     Sovietų nepagrįstus puolimus atremia ir istorijos faktai. Christopher Dawson palygina savo raštuose Europos ir Azijos kultūras, iškeldamas krikščionių religijos svarbų vaidmenį Vakarų kultūros augime (žr. Christopher Dawson, Progress and Religion ir Religion and Culture).

     Suminėtos komunistų taktikos puikiai derinasi su jų gyvenimo filosofija, nes melas jiems yra tas pat, kaip ir tiesa. Pvz. matydami, kad visi trokšta taikos, jų vadai dedasi esą taikos skleidėjai pasaulyje. Tačiau tuo pat metu jie pabrėžia nekintamą ir objektyvų klasių kovos dėsnį.

     Popiežiaus Pijaus XI komunistų veikimo analizė pažodžiui tinka ir šiandien: "Dengdamiesi vardais, kurie nė minti neprimena komunizmo, jie steigia draugijas ir leidžia laikraščius, kurių vienintelis tikslas yra paskleisti klaidas tarp toms draugijoms priklausančiųjų asmenų, prie kurių, kitaip elgdamiesi, jie neprieitų. To dar maža. Jie stengiasi apgaulingais būdais įsibrauti net ir į aiškiai katalikiškas bei religines organizacijas. Be to, kai kur, nė kiek neišsižadėdami savo pragaištingųjų dėsnių, jie kviečia katalikus į bendrą darbą žmoniškumo ir artimo meilės srityse. Tam tikslui pasiekti kartais daro net visiškai krikščioniškąją dvasią ir Bažnyčios mokslą atitinkančių pasiūlymų. Kitur gi tuo dengia savo apgaulę, jog įtikinėja, kad gilesnio tikėjimo ir aukštesnės kultūros šalyse komunizmas turėsiąs neabejotinai švelnesnį pavidalą, palikdamas visiems laisvę garbinti Dievą ir elgtis pagal savo sąžinę. Netrūksta net tokių, kurie, matydami šiokių tokių paskutiniais laikais bolševikų įstatymuose padarytų pakeitimų, daro išvadą, jog komunizmas esąs pasiryžęs atsisakyti nuo savo pagrindinio dėsnio — kovoti prieš Dievą" (Pijus XI, Divini Redemptoris, AAS 29, 1937, p. 95-96). Po to popiežius prideda, kodėl negalima tikėti komunistų vilionėmis: komunizmas yra iš esmės nedoras, su juo neturi bendradarbiauti nė vienas, kas nori apsaugoti krikščioniškąją kultūrą.

Komunizmo metafizikos klaidos

     Norint atremti komunistų puolimus, reikia prisiminti komunizmo metafizikos klaidas, kurios tuo pačiu paneigia tiesas, esančias Vakarų tradicijose. Charles Malik, kalbėdamas Jungtinių Tautų susirinkime, iškėlė ypatingai šias komunizmo klaidas:

     "Visa realybė suvedama į medžiagą''. Bet žinoma, kad šalia medžiagos yra ir kita, nepriklausoma ir aukštesnė realybė, būtent, protas ir dvasia.

     "Pagrindinis tikrovės pažymys yra keitimasis ir kova". Bet žinoma, kad yra nekintąs ir pastovus egzistencijos stovis, kuriuo protas gali remtis.

     "Nėra jokios objektyvios ir amžinos tiesos". Bet žinoma, kad tokia tiesa egzistuoja.

     "Tik laikini ir šiame uždaram pasauly esą daiktai egzistuoja". Bet žinoma, kad yra visa eilė transcendentalių normų, kurias žmogaus protas bei širdis gali pasiekti.

     "Nėra Dievo". Bet tiesa yra ta, kad yra Dievas, kuris yra mūsų Tėvas ir kuris yra dangaus ir žemės Tvėrėjas ir istorijos Viešpats.

     "Žmogus gali tobulėti vien savo jėgomis". Bet tiesa yra ta, kad žmogus, po gimtosios nuodėmės, yra iškreiptas ir gali būti pagydomas tik antgamtinės pagalbos dėka.

     "Žmogiškasis asmuo yra subordinuotas draugijos ir valstybės interesams". Bet tiesa yra ta, kad draugija ir valstybė egzistuoja žmogaus naudai.

     Jau tik suminėjus pagrindines bedieviškojo komunizmo klaidas, galima suprasti, kodėl sovietai kovoja prieš religiją — paneigia Dievo buvimą, šv. Rašto autentiškumą ir pomirtini gyvenimą.

Religijos likimas Lietuvoje

     Ateistinė sovietų propaganda tikriausiai nebus vienoda visuose kraštuose, tačiau tai, ką čia suminėjome, galima pritaikinti ir Lietuvai. Ypatingai mūsų besimokąs jaunimas bus verčiamas kvėpuoti šioj ateistinėj dvasioj.

     Aišku, tai nereiškia, kad Lietuvos jaunoji karta tuoj griebsis komunistų siūlomo materializmo.

     Tačiau reikia pripažinti, jog komunistų propagandoj iškelti klausimai yra aktualūs kiekvienam galvojančiam žmogui. Gi mūsų jaunimas Lietuvoje dažnai sutiks tuos klausimus tuščiomis rankomis. Daugumoj jie bus be krikščioniškosios filosofijos pasiruošimo ir net be gilesnio savo tikėjimo tiesų pažinimo. O komunistų propagandoj reikia išskirti religijos mokslą nuo ateizmo skleidėjų priemaišų. Be to, svarbu atidengti ir komunistiškojo materializmo klaidas, kuriomis remdamiesi jie sprendžia gyvenimo klausimus. Išnarplioti visas šias pinkles nebus lengva, nes sovietai įpakuoja savo "dovanas" labai gražiai ir patraukliai. Priėmėjas turės būti išsilavinęs, kad atpažintų jų tikrą prasmę bei vertę.

     Religijos padėtis už geležinės uždangos, ypatingai Rusijoje, parodo vieną kitą šviesos spindulėlį. Jei jie laisvai skleisis ir toliau, nesurakinami bedieviškojo komunizmo grandinių, tai gal ir mes galėsime laukti šviesesnės dienos savo tėvynei.

Literatūra:

Anon., The War Against Religion in the USSR — From Lenin to Khrushchev

(1959).

Šio straipsnio autoriusG. Kijauskas, S. J. ir kitas uolus "Laiškų Lietuviams" bendradarbis K. Trimakas, S. J. buvo įšventinti kunigais šių metų birželio mėn. 18 d. Abiems bendradarbiams linkime gausios Aukščiausiojo palaimos.