ALFONSAS GRAUSLYS
Teigiama grožio įtaka
RAŠYTOJAS Dostojevskis, kurio kambaryje kabojo didelė Sikstinės Madonos reprodukcija, nes jis tikėjo, kad to paveikslo švelnus grožis jį įkvepia, yra ištaręs grožio teigiamą įtaką nusakančius žodžius: "Grožis išgelbės pasaulį”. Nors tas jo garsus posakis gali būti įvairiai aiškinamas, tačiau gal teisingiausias aiškinimas bus tas, kad pilnam grožiui įsiviešpatavus žmonių sielose, jie bus lyg įskiepyti ir atsparūs visokiam nusikaltimo bjaurumui, ir tokiu būdu pasaulis taps laimingesnis. Kad minėtą posakį galima šia prasme aiškinti, tai patvirtina paties Dostojevskio dienoraščio mintys, kad tikrasis menas šaukia kilti link idealo, kad jis sužadina maištingumą ir nepasitenkinimą esamu stoviu, kad tokio meno akivaizdoje žmonės pajunta skausmą, prisiminę savo padėtį. Tokie žmonės, anot jo paties, "nori pabusti ir pakilti iš dvokiančios duobės”. Tad nėra abejonės, kad, Dostojevskio įsitikinimu, tikrasis grožis šaukia į dorovinį atgimimą. Jis tikrai žinojo, kad ir Aristotelis grožio dorinį skaistinantį pobūdį nusakė graikišku žodžiu "katharsis”, t. y. apsivalymas. Giliai įžvelgdamas gyvenimą, jis negalėjo nematyti, kad moraliniame gėryje yra visapusiško vidaus grožio ir kad moralinis nusikaltimas yra biaurus, nes ardo vidaus taiką ir darnumą. Todėl jis jautė, kad meno grožis negali nesukelti moralinio grožio.
Grožio ryšį su moralumu skelbė ir estete, moralistė bei humanistė rašytoja Florence Barclay. Anot jos, "niekada tai, kas nedora, negali būti tikrai gražu ir tai, kas tikrai gražu, negali būti nedora”.
Mūsų svarstymai ir gyvenimo stebėjimas tą dorovinės grožio įtakos tiesą vis labiau remia. Juk svajodami apie grožį, nuo medžiaginės ir kartais vulgarios tikrovės kildami, ugdome dvasingumą ir vis labiau virstame žmonėmis, nes žmogaus pažymys yra jo dvasingumas. Sunkiose moralinių kovų valandose grožio pažadintas dvasingumas įgauna jėgos pasipriešinti medžiaginiam, dvasingumą gesinančiam jautulingumui. Be to, grožio pagrindu išgyvenamas tyras džiaugsmas bei to džiaugsmo prisiminimas nekartą tampa tuo atsparos tašku, kuris padeda nugalėti vulgaraus egoistinio malonumo viliojimą. Teisingai ir Solovjovas tvirtino, kad "grožis yra reikalingas gėriui įvykdyti”. Kaip augalas, viliojamas saulės, stiebiasi aukštyn, taip dvasiniai auga ir grožiu gėrėdamasis žmogus.
Grožis teigiamai veikia ir žmogaus minčių bei pasaulėžiūros pasaulį. Jeigu giliau jaučią asmenys pastebi, kad “didžiosios mintys kyla iš širdies”, tai jie tuo nori pasakyti, kad grožis, veikdamas širdį, sukelia ir gilių minčių. O F. Ebneris dar priduria, kad "grožio išgyvenimas — tai vidinė kiekvienos pasaulėžiūros sąlyga. Štai kodėl tas, kas grožio niekad neišgyvena, neturi pasaulėžiūros”. Kitais žodžiais tariant, galima pasakyti, kad "grožio trūkumas yra lygus idėjos bejėgiškumui” (Solovjovas).
Grožio išgyvenimas padeda susikurti religinę pasaulėžiūrą ir, apskritai imant, religina žmogų. Vienas Šveicarijos keliautojas pasisako, kad prie Keturių Kantonų ir Ženevos ežerų pergyvenęs tokių grožio valandėlių, kad tame praeinančiame grožyje pajusdavęs kito, nepraeinančio grožio pažadėjimą. Tokie jausmai yra tartum senovės išminčių pasakytų žodžių aidai: "Kai tik žmogus čia išvysta žemišką grožį, jis prisimena tikrąjį grožį, jo sparnai skleidžiasi ir jis norėtų prie jo skristi” (Platonas). Čia reikia prisiminti tas mintis apie grožio ir religijos artimumą, kurias buvome iškėlę, kalbėdami apie grožio vertę. Tas artimumas yra taip gilus, kad net yra sukėlęs "grožio religijos” sąvokas, kurias gražiai yra išreiškęs Goethe, sakydamas: "Kur yra menas, ten yra ir religija”. Tačiau grožis negali religijos pavaduoti. Juk ir labiausiai vertindami fizinį grožį, turime pasakyti, kad su juo greitai apsiprantama, jis tuoj praeina ir nublunka. Prancūzų poetas Rimbaud čia yra originaliai pastebėjęs: "Aš pasodinau grožį ant kelių ir pamačiau, kad jis yra kartus”. Bet antra vertus, galima tvirtinti, kad grožis paruošia kelią religijai, kad jis, gal būt, yra religijos prieangis. Net galima sakyti, kad kas šiandien gyvena be religijos, tegul bent gyvena grožiu, o ryt ar poryt jis negalės nepastebėti, kad teisingai pažintoje ir gerai suprastoje religijoje yra tiek grožio, kad, mylėdamas grožį, jis būtinai priartės ir prie religijos. Šitoks tvirtinimas, kuris kai ką siaurai galvojantį galėtų net papiktinti, yra paremtas įvairių žymių žmonių priartėjimu prie krikščionybės, kai jie pajuto ir išgyveno joje grožį. Tokį galvojimą patvirtina ir tas faktas, kad, kai prancūzų rašytojas Šatobrijanas praėjusiame šimtmetyje parašė savo garsųjį veikalą, vardu "Krikščionybės genijus”, kuriame pažvelgė į krikščionybės tiesas, dorybes bei apeigas iš grožio taško, nuo tada prasidėjo Prancūzijos šviesuomenės religinis atgimimas.
Nusileidžiant dar labiau į kasdieninį gyvenimą, kiekvienas gali lengvai pastebėti ir fizinio grožio vaidmenį, kuriant šeimas. Kaip bitė nutupia ant ją viliojančios spalvotos gėlės, taip ir žmonės, vienas kito, kad ir vien subjektyviai jaučiamu, grožiu sužavėti, vienas prie kito dvasiniai sustoja — įsimyli, svajodami apie bendrą nuolatinį gyvenimą šeimoje. Tad vienas motyvų, lenkiančių kurti tą taip svarbų visuomenės gyvenimui šeimos židinį, yra grožis. Gal būt, čia yra apčiuopiamiausia jo gyvenimiška teigiamybė. Tačiau grožio vaidmenį ir jo praeinantį veikimą moterystėje svarstydama, A. Rachmanova Dostojevskio gyvenimo aprašymo knygoje labai giliai pastebi, kad grožis yra duotas moteriai, kad prie savęs pririštų vyrą tuo metu, kai dar širdies ryšys yra silpnai užmegztas; o vėliau, kai vyro ir moters sielos stipriau susiriša, tas grožis tampa nebūtinas. Galėtume čia dar pridėti, kad sielas stipriai suriša ugdomos geros charakterio ypatybės ir nuolat kurstoma gilesnė, ne tik išore paremta, meilė.
Grožio įtakos pavojai
Keldami grožio įtakos pavojaus klausimą, mes čia negalvojame apie viduramžių ar senovės laikų kai kuriuos asketus ar jų raštus, kuriuose į grožį buvo žiūrima labai pesimistiškai, kur jis buvo vadinamas nuodėmės šaltiniu ar įvertinamas tuštybės vardu. Jeigu jie niekino kūną ir jo grožį, tai buvo tik atoveikis (reakcija) į anų laikų per didelį ir pagonišką kūno vertinimą. O atoveikis yra visados tam tikras perdėjimas, todėl negali būti laikomas taisykle.
A. Galdikas Peisažas
Taip pat keldami šį klausimą negalvojame, kad grožis pats savyje yra pavojingas ir kad tokiu būdu Nietzsche būtų turėjęs pagrindo sakyti, kad krikščionybė žudo grožį.
Tasai pavojus pirmiausia glūdi nepilname grožyje, tai yra, kai po gražia išore slepiasi negražus ir nevertingas turinys. Jeigu estetinis grožis susikerta su tiesa ar moralumu (kurie taip pat yra grožio rūšys), tai grožis yra aptemdomas. Toks nepilnas grožis nėra pavojingas tik dvasiniai subrendusiems, o nesubrendusieji, grožio išorės suvilioti ir to dalinio grožio pilnai nepagavę ir neišgyvenę, sustoja prie turinio, kuris tą grožį ir prie jo sustojusį asmenį dvasiniai temdo.
Pavojus gali būti ir grynai dvasiniame grožyje. Šis pavojus gali būti tuo didesnis, kuo tas grožis aukštesnis. Aukštam dvasiniam grožiui suprasti dauguma yra nepribrendę, todėl neįstengia jo įvertinti ir net įsivaizduoti. Pavyzdžiu čia galima paimti dviejų labai dvasiniai subrendusių asmenų kilnią platonišką meilę. Dėl to meilę imame pavyzdžiu, kad grožio pradas meilę įkvepia, meilė grožį kuria ir jame skęsta. Panašios meilės pavyzdžių randame ir šventųjų gyvenime. Tokio aukšto laipsnio grožio akivaizdoje eiliniai žmonės nesuranda nei mato, nei žodžių jam įvertinti. Tokių įvykių yra buvę šventųjų ir šiaip labai kilnių žmonių gyvenimo istorijoje.
Jau Solovjovas įspėjo, kad reikia skirti idėją nuo jos išorinio apipavidalinimo, nes mažiau vertinga idėja galinti būti gražiai išoriniai apipavidalinta, o labai vertinga idėja galinti būti silpnai išoriniai išreikšta.
Filosofas N. Berdiajevas, savo veikale "Apie vergiją ir žmogaus laisvę” kalbėdamas apie įvairius subtilius žmogaus pavergimo būdus mūsų laikais, paliečia ir "estetinį suvedžiojimą bei
V. Petravičius Pavasaris
pavergimą”. Tą pavergimą jis mato tada, kai žmogus vienpusiškai viską vertina vien iš grožio taško. Vadovavimasis vien estetizmu sumažina blaivų tikrovės pajautimą. Toksai susižavėjimas daro žmogų šališką ir neprieinamą vispusiškam įžvelgimui į dalykus ir į jų pažinimą. Todėl tikra asmenybė, anot jo, turi turėti galios atsispirti grožio suvedžiojimui. Didieji menininkai nebuvo vien estetai. Pvz. Tolstojus visą gyvenimą kankinosi dėl dorovinių principų. Berdiajevas net tvirtino, kad estetas ir tikras grožio mylėtojas nėra tas pats. Gali net būti taip, kad estetas, vadovaudamasis mada, nusigrįžtų nuo grožio. Ypač didelis ir suvedžiojantis yra to grožio pavojus, kurį sukuria erotinė meilė. Žmogus, labai mylėdamas, žiūri į savo meilės objektą ne proto, o meilės akimis. Taigi, žiūri ne objektyviai, bet subjektyviai. Mato jame tai, ko nėra, o nemato tai, kas yra. Garsus J. A. Valstybių rašytojas J. Steinbeck aprašo vieną asmenį, kurs įsimylėjęs savo dvasioje susikūrė nerealų, pilną švelnumo ir grožio mylimos moters vaizdą, kai iš tikrųjų jos begalinio nevertingumo jis nematė.
Ypač meilėje suvedžioja grožis, kuris nors ir yra tikras, bet kyla iš mylimų asmenų jaunumo. Tasai jaunystės grožis, tartum migla, atsistoja tarp jo ir jos, neleisdamas vienas kito matyti tokių, kokie jie iš tikrųjų yra. Nenuostabu, kad suvedžiojančio grožio dėka labiausiai mylimos būtybės būna mažiausiai pažįstamos, todėl tiek gražių meilės istorijų baigiasi pilnu nusivylimo atsipeikėjimu. Štai kodėl viena lytis kitai pasidaro realesnė, kai senstelėja, kai apvytusio grožio migla mažesniu tirštumu dengia vieną nuo kito akių.
Kaip subjektyvi meilės įtaka, sukurdama grožį, kur jo nėra, nekartą pasibaisėtinai žmogų apgauna, tai atvaizduoja Šekspyras savo "Šv. Jono nakties sapne”, kur įsimylėjusiai moteriai mylimas vyras su asilo galva atrodo grožio viršūnė! Tad ar tik nėra didžiausias grožio pavojus toji subjektyvi nuotaika ir įtaka, kuri nekartą, neleisdama matyti objektyvaus grožio ar melagingai jį mums perstatydama, palenkia prie elgesio, kurio pasekmės dažnai prislegia visą mūsų gyvenimą.
Vienpusiško išorinio grožio įtakoje žmonės prieina prie visokių nusikaltimų, taip kad nekartą "nuodėmė seka grožį, tartum jo šešėlis” (J. Green). Šekspyras savo veikale, vardu "Karalius Ričardas III”, vaizduoja suniekšėjusį tipą Glosterj, kuris sau kelią skina į sostą skaitlingomis žmogžudystėmis ir kuris jį savo grožiu apakinusiai moteriai pasisako, kad dėl jos grožio yra pasiryžęs visoms žmogžudystėms. O ir mūšy laikų daviniai kalba apie nevienos grožio karaliene išrinktos merginos, tapusios kriminalų auka, tragišką likimą.
Prof. A. Maceina, vienas stipriausių lietuvių mąstytojų, kurio veikalai yra verti būti verčiami į visas pasaulio kalbas, tvirtina, kad tame ypatingame mūsų laikų vienpusiškame grožio vertinime ir ypatingame dvasios grožio nevertinime pasireiškia atgimstanti mūsų laikų pagonybė. Anot jo, mūsų laikai, garbindami visokeriopą išorinį grožį ir nekreipdami dėmesio į tuo grožiu apdovanotų žmonių vidaus vertę, įneša sąmyšį į vertybių eilę. Išorinis grožis negali būti statomas pirmoje vietoje, ir juo apdovanoto žmogaus garbinti nėra pagrindo, nes išorinis grožis, bent didžia dalimi, nėra žmogaus nuopelnas. Jis nėra ir jo asmens vertės pagrindas, nes asmens vertę sudaro pojūčiais neišmatuojamas vidaus turinys, o tą tobuliausią turinį ir vidaus grožį sudaro šventumas. Išorinis grožis yra daiktų savybė, todėl "matuoti žmogų grožio mastu reiškia jį pažeminti į meno kūrinio eiles; o juk Dievas spindi žmoguje ne per grožį, bet per šventumą” (A. Maceina). Matuoti žmogų tik grožiu reiškia pažeminti Dievo paveikslą jame. Tai mintys, kuriomis mūsų filosofas protestuoja prieš grožio karalienių rinkimus, iškeldamas jų nekrikščionišką pobūdį.
Kalbėdamas šiais grožio pavojingumo klausimais, A. Maceina nagrinėja ir žinomą genialų Solovjovo pasakojimą apie Antikristą. Iškeldamas Solovjovo mintis apie nepaprastą Antikristo iš velnio gautą grožį ir jo gražią iškalbą bei jėgą, kurių dėka įgijęs Jungtinių Tautų pasitikėjimą, jis išrenkamas visam gyvenimui Europos prezidentu, A. Maceina pastebi, kad "grožis yra Antikristui sėkminga priemonė pasiekti žmogaus širdį ir joje įsigyti pasitikėjimą”. Šitas grožis jam tapo priemonė pridengti vidujinio grožio stoką ir jo nevertingumą. Jis virto jam melo kauke ir žmonių apgaudinėjimo bei suvedžiojimo priemone. Taip žmones apgaudinėdamas, Antikristas norėjo, kad jie apskritai apsigaudinėtų, neįstengdami susigaudyti vertybėse. Todėl jo taktika yra nukreipti žmonių dėmesį nuo didžiųjų ir pagrindinių vertybių į šalutines. Jo taktika yra aptemdinti Dievo paveikslą žmoguje, ypač aiškiai pasireiškiantį šventumu, ir sukurti kito "vertingumo” sąmonę jo sieloje. Tokia taktika yra nubraukiamas dieviško apreiškimo skelbiamas įsakymas "Neturėk kitų dievų, o tik mane vieną” ir žmogaus dvasia paklupdoma prieš kitus dievus, nors ir ne tomis pačiomis formomis besireiškiančius negu senovėje.
Štai tas didysis mūsų laikų grožio pavojus, vienašališkai garbinant išorinį grožį, kuriam tiek daug iliustracijų teikia šiandieninis gyvenimas. Ir kai svarstai tą Solovjovo pasakojimą apie grožio priedanga sau pasaulį laimintį Antikristą, tai būtinai kyla mintys apie tą krikščionybei priešingą pasaulinio masto sąjūdį, kuris šiandien milžiniškos propagandos dėka vilioja milijonus grožio ir laimės vizijomis, kurs, grožio rūbu apsivilkęs, veržiasi į sielas sporto, baleto, chorų ir kitais būdais, ne vieną dvasiniai paklupdydamas prieš save!