ALFONSAS GRAUSLYS
(Šv. Vincento Pauliečio 300 metų mirimo sukakties proga)
Manau, kad kai kuriems mūsų teko matyti šitokį paveikslėlį: vidutinio ūgio senelis, švelniai gerumu besišypsančiomis akimis ir siauromis lūpomis, juoda birete ant galvos, plačiu ir ilgu apsiaustu, iš po kurio matosi ant rankos laikomo kūdikio galvutė; o kitas vaikas stovėdamas glaudžiasi prie jo. Tai populiarusis XVII šimtmečio Prancūzijos šventasis — šv. Vincentas a Paulo. Tai šventasis, kuris dėl savo plačios, visomis kryptimis išsišakojusios artimo meilės veiklos yra virtęs artimo meilės dorybės įsikūnijimu ir simboliu. Tad neveltui ir meno pasaulis, susidomėjęs jo asmeniu, Prancūzijoje sukūrė labai simpatingą filmą, vardu "Mr. Vincent".
Šiais neapykantos kurstymo, savanaudiškumo ir įvairiai besireiškiančio egoizmo laikais šv. Vincento mirties sukaktis kaip tik duoda progos mesti žvilgsnį į tą stipriai evangelijoje pabrėžtą, bet gal labiausiai krikščionių pamirštą artimo meilės dorybę.
Plati šventojo veikla
Neliesdami čia šv. Vincento visos gyvenimo eigos ir datų, tik prisiminsime, kad jis gimė prancūzų kaimiečių šeimoje, o mirė, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus, Paryžiuje 1660 m. rugsėjo mėn. 29 d., šešiasdešimt savo ilgo gyvenimo metų užpildydamos negirdėtai gausia ir plačia artimo meilės veikla. Galima sakyti, kad nebuvo tokio dvasinio ar medžiaginio vargo, su kuriuo šventasis savo gyvenime nebūtų susidūręs ir nebūtų juo sielojęsis. Savo ankstyvoje jaunystėje tapęs kunigu, o vėliau trumpai buvęs dviejų parapijų klebonu, jis dar apčiuopiamiau pajunta dvasinį ir medžiaginį liaudies vargą, pradėdamas su juo kovoti ir jį mažinti.
Baisu yra badauti ir nuolat alkti. Tada visas idėjų pasaulis nustoja savo patrauklumo. Žmogus virsta tartum medžiaga, kai nuolat tik medžiaga turi rūpintis. Bet nemažiau yra baisu gyventi religijos neįprasmintą, tad beprasmį ir klaikų gyvenimą. Tokio gyvenimo fone kančios tarpai tai yra tik žaibai, kurie tą klaikumą dar labiau paryškina. Štai dėl ko šventasis jautė, kad duoti žmonėms tiesos ir duonos yra jo gyvenimo pasiuntinybė.
Tad pirmiausia jis su keliais kitais kunigais pradeda važinėti misijų darbams, visur kurdamas "Gailestingumo Brolijas". Misijų metu tiesai sušvitus žmonių sielose, jų širdis, paliesta malonės ir meilės, palinkdavo ir duona dalintis su tais, kurie jos mažiau turi.
Kapelionaudamas didiko, galerų (t. y. anų laikų valstybinio laivyno) generolo Gondi šeimoje, jis susiduria su galerų vergais, prirakintais prie irklų. Labai jaudindamasis dėl jų padėties (kurią puikiai atvaizduoja dabar teberodomas "Ben-Hur" filmas), jis pradeda tarp jų apaštalauti ir jų padėtį visokiais būdais lengvinti. Paskirtas galerininkų kapelionu, jis keletą metų sėkmingai kovoja su ta baisia anų laikų žaizda.
Norėdamas, kad misijų darbas kaimuose būtų pastovus ir plistų, jis sukuria "Misijų Kongregaciją". Plėsdamas labdarybės darbą, jis nepasitenkina minėtų gailestingumo brolijų steigimu liaudies tarpe. Į tą darbą jis įtraukia ir aristokrates, pavadintas gailestingumo poniomis. Pilnai nepasitikėdamas nei vienų, nei kitų pastovumu šiame darbe, jis pagaliau sukuria iki mūsų laikų tebegyvuojančią Gailestingųjų Seserų Kongregaciją (jos yra vadinamos ir vincentietėmis). Šių visų įstaigų skyriai tuoj pradeda plisti po Prancūziją ir už jos ribų.
Matydamas, kad dvasinio skurdo stambi priežastis yra netinkamai paruošta dvasiškija, jis pradeda steigti kunigų seminarijas, kurių iki tada dar nebuvo. Iš savo labdaros organizacijų ir misijų būstinės Saint Lazare, šalia Paryžiaus, jis pradeda kas savaitę kviesti kunigus konferencijoms. Tų konferencijų metu buvo studijuojama liūdna tiek ganomųjų, tiek ganytojų dvasinė padėtis ir ieškoma būdų patiems atsinaujinti ir kitus atnaujinti. Tie susirinkimai metų metais yra pastoviai tęsiami, sutelkdami geriausius kunigus ir spinduliuodami į visą kraštą dvasinio atsinaujinimo ir atnaujinimo idėjas.
Tais laikais buvo labai liūdna neteisėtų vaikų ir pamestinukų padėtis. Užtenka tik pasiskaityti V. Hugo romaną, vardu "Žmogus, kuris juokiasi", kad būtų galima pakankamai suprasti tos padėties tragiškumą. Tokiems vaikams gelbėti šventasis organizuoja ponių ratelį pamestinukams globoti. Tam darbui sutelkiamos vis didesnės lėšos, įsigyjama vis erdvesnės patalpos. Norėdamas tam darbui labiau paraginti ir padėti nugalėti kai kurių jaučiamą tokiems vaikams antipatiją, jis ir ponioms ir seserims primena, kad jeigu tų vaikų tėvas yra nežinomas, tai pats Dievas yra jų tėvas, o Dievo vaikus globoti yra didelė garbė. Nenuostabu, kad ir V. Hugo, rašydamas minėtame romane, kad XVII amžius buvo negailestingas vaikams, pagerbia šv. Vincentą, sakydamas, kad tasai šventasis troško surasti vaistų šiai žaizdai gydyti.
Ereliai skraido pavieniai, o varnos mėgsta būriuotis. Lengvabūdžiai mėgsta kompanijas, o išmintingieji ieško vienumos.
F r. Rueckert
Jau kad ir nebūdamas galerininkų kapelionu, šventasis rūpinosi, kad ponios ir seserys imtų globon kalinius, juos šelpdamos dvasiniai ir medžiaginiai. Valdžios leidžiamas, jis išlaisvino iš kalėjimų nusikaltusius jaunuolius ir juos apgyvendino jo paties įsteigtuose pataisos namuose.
Kovodamas su elgetavimu, dėl anų laikų vargo labai Prancūzijoje paplitusiu (tik Paryžiuje buvo apie 40.000 elgetų), šventasis rūpinosi negalinčių dirbti senelių namais ir dar galinčių dirbti darbo namais.
Kai dėl nuolatinių karų ištisos Prancūzijos provincijos pradėjo badauti ir nuo epidemijų mirti, šv. Vincentas suorganizavo plataus masto pagalbą, pristatydamas rūbų ir maisto, tam tikslui surinkdamas milijonines pinigų sumas. Kai kurių provincijų gubernatoriai, matydami tokią sėkmingą šventojo pagalbą, jį pradeda vadinti "tėvynės tėvu", prašydami, kad jis ir toliau rūpintųsi kraštu.
Jo kunigai misijonieriai tapo žinomi visame krikščioniškame pasaulyje. Jo organizacijų skyriai, dar jam gyvam tebesant, pradeda plisti ir už Prancūzijos ribų: Italijoje, Lenkijoje, Airijoje ir misijų kraštuose. Ypač jis susirūpina pagonių nelaisvėn paimtų krikščionių likimu, suorganizuodamas milijonines pinigų sumas jų išpirkimui.
Tai tik apgraibomis suminėti šventojo darbai. Jo sukeltos idėjos ir suorganizuotos įstaigos, anot biografų, atnaujino XVII šimtmečio Prancūzijos veidą. Viso šio plataus judėjimo židinys buvo beveik 50 metų Saint Lazare įstaigoje gyvenąs šventasis, kurio patarimų ir padrąsinimų, nors ir laiškais, laukė po pasaulį išsisklaidę tūkstančiai jo bendradarbių. Kai kurie biografai tvirtina, kad šito 50 metų didžiau-šio veiklumo laikotarpyje jis yra parašęs apie 50 tūkstančių laiškų, kurių virš 3000 yra užsilikę iki mūsų laikų.
Šventojo veiklos sėkmingumo paslaptis
Kalbant apie jo veiklos sėkmingumo paslaptį, nereikia pamiršti, kad jis labai anksti susidūrė su žmonių vargu ir turėjo progos iš arti stebėti bei padaryti tinkamas išvadas. Bet didelio vargo jis ir asmeniškai patyrė. Po keletos kunigavimo metų, keliaujant jūra, jis pripuolamai pagrobiamas drauge su kitais piratų ir parduodamas Afrikos vergijon. Dvejus metus jis išbūna vergu. Kas to nežino, kad tik patys vargo patyrę žmonės moka geriau kitus vargstančius suprasti ir užjausti? Tai dėl to dažnai neturtingiausieji žmonės būna ir geraširdiškiausi.
Šv. Vincento veiklos paslaptis — tai jo gyvas tikėjimas, kuriam labai daug medžiagos jam davė evangelijos. Negalėjo šventasis neskaityti ir neimti širdin šv. Mato aprašyto Teisėjo ir teisiamųjų pasikalbėjimo. Ten sakoma, kad Teisėjas atlygins teisiesiems, pakviesdamas juos į savo karalystę, nes jie vargstančiųjų asmenyje Jį patį pavalgydino, pagirdė, į svečius priėmė, pridengė, ligoje ir kalėjime aplankė, nes "kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mat. 25, 40). Štai dėl ko, anot biografo Henry Lavedan, šventasis galėjo taip sakyti: "Nežiūrint jų blogumo ar jų purvo, aš Dievą matau ir Jį liečiu. Jų ieškodamas ir juos mylėdamas, aš Jį sveikinu, myliu ir gerbiu. Jų žaizdas tvarstydamas, aš Jo žaizdas bučiuoju". Kažin ar yra evangelijoje kita vieta, kuri taip stipriai skatintų žmogaus meilę žmogui, kaip tie šv. Mato užrašyti žodžiai, kuriais Dievas pasisako stovįs už kiekvieno žmogaus vargo?
Šventajam tie darbai sekėsi, nes jo gyvas tikėjimas ir entuziazmas jam laimėjo daug bendradarbių, ypač moterų aristokračių. Susižavėjusios šventojo idealizmu, jos gausiai aukojo jo darbams pinigais, o nekartą aukodavo ir visą savo laiką jo idealams vykdyti. Neveltui mūsų laikais protestantų teologas Sabatier, rašydamas apie šv. Pranciškų Asyžietį ir jo idealais susižavėjusią šv. Klarą, sako, kad geriausia parama teisiesiems ir didvyriams — tai entuziastingas moterų pasišventimas jų idėjoms. Tokia entuziastinga šv. Vincento idealų rėmėja ir vykdytoja buvo 34 metų našlė Louise de Marillac, su kuria drauge jis įkūrė Gailestingųjų Seserų Kongregaciją ir kuri iki pat savo mirties buvo tos kongregacijos viršininkė. Ji mirė tais pačiais metais kaip ir šv. Vincentas ir 1945 m. buvo paskelbta šventąja.
Jo darbas buvo labai sėkmingas, nes jis visur ir visų buvo nuoširdžiai mylimas. Visi jį mylėjo dėl to, kad juto, jog ir jis juos myli. Kai kurie šventojo biografai sako, kad jaunystėje jis, turėdamas tikėjimo abejonių, pasiryžo pasišvęsti artimo meilės darbams, tardamas: "Mesiuos į meilės šviesą, kad būtų išsklaidyta tikėjimo tamsuma". Ir tai jam pavyko. Tą pat galima pasakyti ir apie jo darbų antgamtinį sėkmingumą. Eidamas prie žmonių su meilės šviesa, jis juos ir religijoje įtikino. Jam nereikėjo daug apie Dievą kalbėti, nes visi jautė Dievą jo meilės darbuose.
Egoizmas gesina meilę
Svarstydami artimo meilės aktualumą mūsų laikams ir kiekvienam mūsų asmeniškai ir prisiminę Kristaus pasakymą, kad "iš to pažins, jog jūs mano mokiniai, jei turėsite vienas kito meilę", turime pirmiausia praregėti ir pamatyti, kad didžiausias artimo meilės priešas yra mus visus iki kaulo smegenų persunkęs egoizmas.
Kas yra egoizmas? Tai netvarkinga savęs meilė, tai su kitų buvimu ir jų reikalais nesiskaitanti savimeilė, tai tas, kad ir nesąmoningas savyje jausmo palaikymas, kad pasaulis — tai aš, kad viskas turi man tarnauti, su manimi skaitytis, apie mane, tartum planetos apie saulę, suktis. Einant didžiosiomis egoizmo pasireiškimo kryptimis, mūsų kalboje jis vadinamas savimyla, puikybe, savivaliavimu, savanaudiškumu. Visomis šiomis kryptimis egoistas myli tik save, tik savo valią vykdo, savo naudos ieško ir save aukščiau už visus kitus stato bei vertina. Šios visos nuotaikos yra antisocialinės, kitus užgaunančios, griaunančios žmonių sugyvenimą ir darančios negalimą artimo meilę. Visokie nesusipratimai, ginčai, konfliktai — tai egoizmo, o ypač dviejų susiduriančių egoizmų vaisiai. Tad nenuostabu, kad šv. Tomas egoizmą laiko visų nuodėmių šaknimis. Kadangi, anot evangelijos, negalima dviem ponams tarnauti, tai negalima ir Dievui nuoširdžiai nusilenkti, save laikant visa ko centru. Tad egoizmas, tasai savęs dievinimas, virsta Dievo neigimu. O Dievo originaliam paveikslui užgesus sąmonėje, nublunka Jis ir artimuose žmonėse — Jo kopijose. Egoistas, galvodamas, kad nėra Tėvo danguje, jau nebežiūri į žmones, kaip į savo brolius ir seseris. Visi jam tampa tolimi, ir artimo meilė jo sieloje netenka pagrindo.
Kadangi egoistui visi ir viskas yra tik priemonė jam pačiam kilti, garsėti, turtėti, džiaugtis ir gėrėtis; kadangi su kitų panašiais, bet teisėtais norais jis nesiskaito, tad jis neišvengiamai darosi žiaurus ir kietaširdis visiems aplinkiniams, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis. Jis sunkina gyvenimą "kiekvienam praeiviui, įmesdamas kokį sunkumo gabalėlį" (Žeromskį).
Kuo didesnis kuris nors yra egoistas, tuo negailestingiau jis teisia artimą. Toji gili tiesai kad "aš neturiu teisės teisti kitų, nes nemoku kentėti... norint kitus teisti, reikėtų sau iškentėti teisę šitam teismui " (Dostojevskis), egoistui yra nesuprantama. O šiuose žodžiuose juk glūdi gili mintis, kad tik patys tą pat iškentėję, ką artimas iškentėjo, jį suprasime ir švelniau teisime. Patogiai gyvenąs egoistas kitų kančios nesupranta ir net nebando ir negali suprasti. Štai dėl ko savo teisimuose jis beveik neišvengiamai tampa neteisingas ir žiaurus.
Egoistas, žiūrėdamas tik savęs, nekreipdamas gilesnio dėmesio į kitus, neįsiklausydamas į kitų kalbas ir todėl kitų nesuprasdamas, tampa labai paviršutiniškas. Jo sprendimai apie kitus yra negilūs ir neteisingi. Paviršutiniškumas, užgesindamas gilius jausmus, padaro žmogų dvasiniai storaodį. Šitoki egoistiniai storžieviai, pavyzdžiui, kartais prieš darbo dieną ateina visai nekviesti į kitų butą ir sėdi iki vidunakčio, nes jiems tai patinka, visai nekreipdami dėmesio į šeimininkus, kuriems pavagia kelias miego valandas prieš sunkų kitos dienos darbą. Toki egoistai, kartais iš kur nors vėlai grįžę, savo keliamu triukšmu prižadina visus miegančius. Jie vėlai vakare klauso radijo ar žiūri televizijos, visai nepritildydami tų aparatų ir nekreipdami dėmesio į kitus, kuriems tokiu būdu trukdo ilsėtis, manydami, kad tik jie vieni yra pasaulyje. Jeigu visi žmonės taptų tokiais egoistais, tai ši žemė virstų pragaro prieangiu.
Labai tragiškai egoizmo priešingybę artimo meilei nusako Vivekanan-
J. G. Zimmermann
da: "Mes gyvename kaip ateistai. Tai tiesa. Dievas miršta iš šalčio. Jis beldžiasi į visas duris, bet kas jas atidaro? Vieta užimta. Kieno? Mūsų pačių." Tad egoizmas, anot jo, neleidžia matyti artimo kančios, o tuo pat ir Dievo artimo asmenyje.
Žmogui du kartu gyvenime tenka pasilikti vienatvėje: jaunose dienose, kad galėtų daug ko išmokti ir įprasti galvoti, ir senatvėje, kad viską permąstytu, kas ivykę.
Iš visa to galima padaryti tokią išvadą: kas netvarkingai ir per daug save myli, tas negali mylėti kito žmogaus, nes neįmanoma kito mylėti be savo bent dalies interesų ir malonumų atsižadėjimo ir pasiaukojimo.
Ką reiškia mylėti artimą?
Mylėti kitą tai reiškia apie jį, o ne apie save galvoti. Tai reiškia įsijausti, įsimąstyti ir įsigyventi į jo padėtį. Tai sakyti jam tai, ką mes patys panašioje padėtyje norėtume išgirsti. Tai elgtis taip, kaip norėtume, kad panašiu atveju būtų su mumis pasielgta. Mylėti artimą — tai atidaryti savo širdies duris ir išeiti iš savęs į kitą. Tai duoti jam, iš jo nieko nelaukiant ir nesitikint. Mylėti — tai ką nors nuo savęs nutraukti ir aukotis. Mylėti — tai nelaukti džiaugsmo ir malonumo, bet dažnai eiti drauge su kitu erškėčiuotu keliu ir dalintis kito nešamu kryžium. Jeigu Dostojevskis moterystės meilę vadino bendro kryžiaus nešimu, tai tuo labiau tas aptarimas tinka artimo meilei.
Artimo meilė labiausiai skiriasi nuo erotinės meilės tuo, kad pirmoji yra duodanti meilė, o antroji — imanti. Pirmoji yra atžymėta heroiško altruizmo atspalviu, o antroji yra daugiau ar mažiau egoistinė. Tad visai pagrįstai latvė Zenta Maurina savo knygoje apie Dostojevskį subtiliai pastebi, kad įsimylėti tai nereiškia mylėti, nes kartais galime nekęsti žmonių, kuriuos esame įsimylėję.
Mylėti artimą tai reiškia atleisti, visiškai pamirštant įžeidimą, nes atleisti ir nepamiršti tai reiškia, anot vieno prancūzo, duoti netikrą pinigą. Atleisti, bet nepamiršti — tai rezervuoti savo egoistinei neapykantai galimybę pasireikšti ir ateityje. O stengtis apie įžeidimą negalvoti ir jo niekam neužsiminti — tai bandymas tikrai krikščioniškai mylėti.
Nekrikščioniškai jaučiančioje visuomenėje laikinės ypatybės ir pripuolamybės, pvz. turtas, mokslas, grožis, kasa tarp žmonių bedugnes, kliudydamos reikštis tikrai artimo meilei. Bet ko vertos tos ypatybės ir pripuolamybės, kurios su mirties valanda nustoja galios, kai mirtis visus visiškai sulygina, kai visos nelygybės baigiasi visų lygybe? Štai dėl ko krikščioniškoje artimo meilėje negalima vadovautis simpatijos ir antipatijos jausmais. Jeigu natūralioje meilėje mylime tuos, kurie mums patinka (o tai tik užmaskuota savimyla!), tai krikščioniškoje meilėje reikia mokėti atsižadėti savęs ir mylėti visus tuos, kuriuose nėra nieko, kas mus patrauktų, ir kurie mums net nepatinka.
Jeigu kiltų klausimas, kas yra tas artimas, kurį mes turime mylėti, ir kur jis yra, tai su Kierkegaardu galėtume atsakyti, kad tai yra "pirmasis žmogus, kurį tu susitinki, atidaręs duris". Visi, visų rasių, visų pasaulėžiūrų ir visų kultūros laipsnių žmonės yra artimi. Krikščioniui nėra tolimųjų. Visi artimi, visi broliai ir seserys. Jei iš tos meilės bent vieną žmogų ar vieną žmonių rūšį principiniai išskirtume, tai tuo pačiu nustotume buvę krikščionys.
Pagrindinis visus žmones jungiąs ryšys — tai visų artimybė Dievui, visų lygybė prieš Dievą, visų ta pati paskirtis — Dievas. Per Kristų, už visus mirusį, visi susigiminiavome su Dievu ir savo tarpe. Krikščionis myli artimą ne dėl jo ypatybių, bet dėl Dievo, nes artimas yra Dievui brangus, tai yra Dievo paveikslas, nors nekartą ir nuodėmių suterštas; tasai paveikslas gali suspindėti jame visu savo grožiu kiekvienu momentu.
Jei artimo meilę remtume tik gamtiniais motyvais, tai tokia meilė tikrai būtų nelengva, ypač turint galvoje žmonių nedėkingumą ir jų ydas. Štai dėl ko, anot Dostojevskio, artimo meilės pareigą taip kai kas sau bando aiškinti: "Mylėti žmones tokius, kokie jie yra, neįmanoma, o tačiau vis tiek reikia. Tad daryk jiems gera, nutildęs savo jausmus, užspaudęs nosį ir užmerkęs akis". Kitaip sakant, neslėpdamas savo pasibiaurėjimo. Bet toks elgesys jau nebus krikščioniškoji meilė, o vien tik darymas gera be gerumo. Tai nebus šio to iš savęs davimas (kas yra esminga tikrajai meilei!), bet tik davimas to, ką turime. Tai bus meilė be meilės.
Konkrečiai kalbant, mylėti artimą — tai visokiais būdais ir priemonėmis jam padėti ir lengvinti gyvenimo kančią bei teikti džiaugsmą. Nemanykime, kad tam reikia daug nepaprastų priemonių ir pastangų. Labiausiai reikia tik širdies. Jei, anot Ibseno, "vienas saulės spindulio pabučiavimas, vienas varpo dūžis gali pažadinti miegančią vasarą", tai taip pat nekartą užtenka mažiausių širdies lydimų pastangų, kad galėtum ką nors gyvenimui prikelti. "Juk nepraeina diena ir net valanda, kuriose mes negalėtume kenčiančiam suteikti ašaros ar nusišypsojimo dovanos" (E. Leseur). Dar geriau, jeigu mes sukelsime šypsnį kitų veiduose. Tai bus tikra artimo meilė.
Anot S. Weil, nelaimingieji nereikalauja nieko kita šiame pasaulyje, kaip tik žmonių, kurie atkreiptų į juos dėmesį. O tokių žmonių pasitaiko labai retai. Atkreipiant dėmesį į nelaimingąjį, reikia mokėti dėmesingai paklausti, kas jį kankina. Atrodo, kad šis rašytojos reikalavimas yra juokingai mažas, o tačiau jis nėra mažas. Juk tai reiškia išeiti iš savęs ir iš susidomėjimo tik savimi. O kas jau išeina iš savo egoizmo, tas daugiau ar mažiau gydančiai ir raminančiai prisiartina prie kito. Juk ir glūdįs kiaute šliužas tik tada pajuda, kai iš savo kiauto išlenda. Susidomėti kieno nors skausmu, rūpesčiu ar vargu, tai yra tas pat, ką sustoti prie artimo; sustoti, kai visi praeina pro šalį, nepastebėdami kančios.
Be visa to, reikia dar daryti tai, kas yra mūsų galioje, kad liūdesį, vienatvę, nelaimę, kančią, ligą, su kuo savo aplinkoje susiduriame, palengvintume. Ar neturėtų, pavyzdžiui, kiekviena religinga šeima kelis kartus į metus pasikviesti į svečius tokius žmones, kurių atsilankymas nesudaro ypatingo malonumo kvietėjams, bet kurie, juos kviesdami, nori duoti jiems keletą džiaugsmo valandų, nes jų gyvenimas kuriuo nors atžvilgiu yra nelinksmas? Ar taip pat neturėtų virsti vidutiniai pasiturinčių šeimų tradicija, kad prie jų Kūčių stalo visada būtų pakviestas kuris nors labai reikalingas šilimos vargšas?
Aš neradau draugo, kuris būtu draugiškesnis už vienatvę.
T h o r e a u
Apsižvalgius aplinkui ir pamačius, kiek yra nelaimingų žmonių kad ir mūsų dabar gyvenamame krašte, kiek mūsų tautiečių yra netikėtai patekę į vargą, kiek yra šeimų be jokio darbingo žmogaus, kiek našlių, likusių su daugeliu vaikų, kiek ligonių, kurių beveik niekas nelanko, ar tad nereikėtų ir mums, šalia Balfo, kurs rūpinasi užsienio lietuviais, steigti ir šv. Vincento labdaros konferencijas ir savo darbu, laiku, pinigu bei geru žodžiu palengvinti mūsų vargstančių tautiečių likimą! Čia yra įsidėmėtini H. Hesse žodžiai, kad pasaulis, tiesa, serga dėl neteisingumo, bet jis daug daugiau serga dėl meilės, žmoniškumo ir broliškumo stokos. O meilės trūkumą galima nugalėti meilės perteklium.
Šias mintis baigsime dviejų žymių žmonių įspėjimais, kurie ragina tuoj, nedelsiant apsižvalgyti aplink save ir, pamačius už save nelaimingesnius bei reikalingus pagalbos, nutarti ką nors daryti, kad jų liūdną gyvenimą šviesos ir šilimos spinduliais nušviestume. Štai tos mintys: "Tas nėra krikščionis, kurs rankos neištiesia" (Pegny), nes "krikščionis — tai žmogus, kuriam Jėzus Kristus patikėjo kitus žmones" (Lacordaire).
Tik susitelkęs žmogus yra pabudęs, nes jis nuo iliuzijų atsigrįžta į gelmėse beslypinčią gyvenimo melo nedrumsčiamą dvasios tikrovę.
R. Guardini