Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
KAIMAS IR LITERATŪRA
Per paskutiniuosius dvidešimt metų Lietuvos kaimo išvaizda, sąvoka ir struktūra tiek pasiketiė, kad vyresniojo amžiaus išeiviai, kuriems kaimas buvo kasdieninio gyvenimo dalis, jo šiandien nebeatpažintų. Tas idiliškas praeities kaimas yra iš pagrindų pakeistas kolektyvinio ūkininkavimo, jame gimsta, auga ir bręsta žmonės, kuriems senojo kaimo vaizdas nepažįstamas ir, gal būt, tiek pat neįprastas, kaip senajai kartai kolektyviniai ūkiai.
Laisvųjų ūkininkų suvarymui į kolūkius ir kaimų persilaužimo tragedijai daug dėmesio skyrė ir dar tebeskiria tarybinė literatūra. Tenykščiai rašytojai pernelyg daug dėmesio savo kūryboje skiria ir senojo kaimo nostalgijai, jo idealizavimui. Žinoma, tokia apraiška negali būti pagirta komunistų partijos vadų ir dėl to jos adresu siunčiami priekaištai. Visa bėda yra ta, kad apie dabartinį-kolūkinį kaimą labai mažai rašoma, mažai juo domimasi. Kaip išsireiškiama "Literatūros ir Meno" (nr. 40, Jaunieji apie kaimą) puslapiuose: "mūsų literatūra, matyt, dar nespėjo pateikti platesnės meninės šiandieninio, jau galutinai susiformavusio kolūkio kaimo panoramos". Nespėjo ar nenorėjo — čia jau kitas reikalas.
Jeigu rašytojai savanoriškai nesiima aprašinėti tos "kolūkinės panoramos", mėginama įvairiais dirbtiniais būdais juos privesti prie pasisakymų apie dabartinį kaimą. Vienas tokių mėginimų buvo "Lit. ir
Meno" redakcijos paruošta anketa, kurioje Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariai pasisakė kaimo tematika. Kai kurie tų jaunųjų rašytojų atsakymai ar pasisakymai įdomūs tuo, kad, atidavus būtiną papeikimų duoklę senojo kaimo adresu, iškyla aiškus faktas: moderniojo, kolūkinio kaimo panoramoje tos romantiškosios idilijos nedaug yra, o ten įsigalėjusi pilkuma mažai vilioja kūrėją savo perspektyvomis.
Jauniesiems rašytojams buvo pateiktas klausimas: kuo šiandieninis kaimas skiriasi nuo vaikystės atminimų kaimo, kaip pasikeitė jo žmogus, kokie būdingiausi šiuolaikinio kolūkio ir jo žmogaus bruožai?
Petras Dirgėla prieina išvados, kad savo esme lietuvis kaimietis nepasikeitė, nežiūrint išorinių gyvenimo sąlygų pasikeitimo. Jis ir dabar likęs "tylus, darbštus žmogus". Tuo pačiu metamas kaltinimas dabartinei literatūrai, kurioje "taip ir nerado dar savo vietos į aukštį žiūrintis šiuolaikinis kaimietis. Vis rašom apie santykius su materialinėm vertybėm... O tylusis kaimiečių gyvenimas ir literatūroje tebėra tyliausias, Tuo tarpu jį atskleidę, išvystume įdomų, skaudžiai virpantį, prieštaringą šiandieninio žemdirbio dvasinį pasaulį".
Alfredas Šimkus teigia, kad, nežiūrint puikių pavyzdžių jaunam rašytojui iš tokių didžiųjų kūrėjų kaip M. Sluckis, I. Simonaitytė, Just. Marcinkevičius ir eilė kitų, jaunųjų kūryboje "įsigalėjo savotiškas viensėdžio su pakrypusia, apsamanojusia grytele kultas. Gal daugiau mums reiktų pamąstyti, ką naujo ir gražaus sukuria aktyvus šiandieninio gyvenimo procesas ir ko seno, bet gražaus, per jį galime netekti. Kartu su nauju gyvenimo būdu, nauja aplinka atsiranda ir naujos tradicijos, papročiai, tiktai, gal būt, ne tokie išradingi, spalvingi". Šimkus net siūlo ruošti tam tikrus specialistus, kurie "vėliau taptų sumaniais naujų tautinių tradicijų ir papročių normintojais, o, gal būt, net socialinio kaimo tautosakos kūrėjais". Tuo būdu naujamadiškas kaimas gal taptų turtingesnis dvasinėmis, nors ir dirbtinėmis, vertybėmis ir kūrėjo plunksnai patrauklesnis.
Rimantas Šlavelis apgailestauja, kad "nebėra vaikystės kaimo". Žinoma, jis tai priima kaip normalų, neišvengiamą reiškinį, tačiau vis tiek kyla nerimas: šiandieninis žemdirbys yra abejingas žemei. Dalį tos problemos autorius primeta mechanizacijai, kuri žemdirbystės procese panaikinusi tiesioginį žemdirbio sąlytį su žeme, tačiau yra dar ir kas kita... "Šiandien kaimietis be ypatingo skausmo gali nukirsti medį, puošiantį aplinką, gali abejingai žiūrėti į kolūkio laukuose mirkstantį vasarojų ar pūvantį šieną laukuose. Ne, jis paims kastuvą ar grėblį, bet tik tada, kai jam bus įsakyta".
R. Šlavelis nesiima nagrinėti tokios lietuvio kaimiečio pasikeitimo priežasties, berdamas tik keletą klausimų ir palikdamas juos atsakyti kiekvienam skaitančiam, tačiau šio jauno žmogaus-rašytojo išvados taip pat vertos dėmesio:
"Sentimentai ir graudulys išnykstančiam kaimui, rūpestis kaimiečio rytdiena — ne tokia jau didelė blogybė. Geriau nuoširdus jausmas, negu pseudooptimistinė oratorija.
Džiaugiamės ir plojame vyresnės kartos rašytojams, kuriems pavyksta apnuoginti kaimo širdį, užčiuopti aiškų ir sveiką jo pulsą, bet, tur būt, be reikalo badome pirštais tuos, kurie nuvarvina vieną kitą ašarą prie nugriautos trobos slenksčio ar išgirdę laukuose kiaukiant pasilikusį šunį.
Juk daugelis mūsų jau nebeturi vaikystės kaimo".
Iš visų anketoje apie kaimą pasisakiusių jaunųjų rašytojų tik vienas Šlavelis atvirai pasisakė už nostalgiją senajam kaimui ir nesiteisino už "ašaras prie nugriautos trobos". Kitų atsakymai kitokie, nors ta nostalgija ir ten labai ryški, pvz. Zita Mažeikaitė rašo: "Parvažiuoju ir nebeatpažįstu savo kaimo. Net ir žmonės pasikeitę.. tačiau tuoj pat skuba pabrėžti, kad "šalia kelio baltuoja naujos gyvenvietės, kursuoja autobusai, šviečia elektra, kultūros namuose vakarais groja muzika, jaunimas linksminasi".
Daugelis pasisakiusiųjų prasitaria, kad vis dėlto lietuvis žemdirbys dar tebepasigenda privačios nuosavybės, savo žemės sklypeliu daugiau rūpindamasis negu plačiais, bet valdiškais, kolūkio laukais.
Ne tik moderniojo Lietuvos kaimo tematika nesusilaukia atitinkamo rašytojų dėmesio (apgailestauja tas pats "Lit. ir Meno" numeris), "šiandieninė mūsų krašto darbininkija, jos gyvenimas ir problemos toli gražu nėra vertai atspindėti mūsų literatūroje". Pavyzdžiui imama Mažeikių naftos perdirbimo kombinato statyba, kurią plačiau nušviesti ruošiamasi netolimoje ateityje. "Reikia tikėtis, kad redakcijos pastangas aktyviai parems ir jaunieji rašytojai, dailininkai, kompozitoriai".
Tik kažin ar ir čia neįsiskverbs ta "nelemtoji" nostalgija ir jaunieji rašytojai nepradės gailėtis švaraus, rafinerijos neužteršto gražiųjų Mažeikių oro, nesubiaurintos gamtos, tinkamai nepaliaupsindami "stambiausios statybos mūsų respublikoje šiame penkmetyje"?
PAGERBTA DAILININKĖ
Už didelius nuopelnus lietuvių dailei meno veikėjai, tapytojai Marijai Cvirkienei suteiktas Lietuvos TSR liaudies dailininkės garbės vardas.
NAFTOS ĮMONĖS MAŽEIKIUOSE
Mažeikiuose šiuo metu pradėtos statyti milžiniškos naftos perdirbimo įmonės. Manoma, kad tai (pagal kapitalinių indėlių apimtį) pati didžiausia statyba Lietuvos istorijoje. Įmonėse bus gaminami įvairūs naftos produktai, kurių vis daugiau prireikia pačios Lietuvos ūkiui. Šiuo metu yra dar tik baigiama statyti gamybinė bazė, tiesiami nauji keliai, geležinkelių linijos ir t.t. Visas darbas numatomas baigti penkerių metų laikotarpyje. Naftos perdirbimo statyboje šiuo metu dirba apie pusantro tūkstančio žmonių, o jų tarpe — bent 20 tautų atstovai.
("Literatūra ir Menas", nr. 44, 1972 m.)
