PRASMINGIAUSIA GAVĖNIOS ATGAILA Redaktorius 73
UTOPIJA AR CHAOSAS (III) A. Paškus 75
BROLIAI, SESĖS LIETUVIAI Vysk. A. Deksnys ir vysk. V. Brizgys 79
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (III) Br. Krištanavičius, S.J. 80
EILĖRAŠČIAI Zenta Tenisonaitė 87
KUR TAVO BROLIS? A. Rubikas 88
“DIDŽIŲJŲ KLAUSIMŲ” LABIRINTE (VI ir VII) Dr. Gr. Valančius 90
DABARTIES KANKINIAI Vytautas Kąsnis 96
NAUJAS EILĖRAŠČIU RINKINYS A. Tyruolis 98
TINKAMI JAUNIMUI SKAITINIAI Nijolė Jankutė 100
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 101
KALBA Juozas Vaišnys, S.J. 103
Viršelis ir skyrių vinjetės — Jūratės Eidukaitės. Iliustracijos — Algimanto Kezio, S.J.
108 psl. užsklanda — Algirdo Kurausko.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai:
Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė.
Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636.
Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Gavėnia yra rimtas liturginių metų laikotarpis — pasiruošimas prasmingai sutikti didžią mūsų tikėjimo paslaptį — Kristaus prisikėlimą, o taip pat drauge ir mūsų prisikėlimą amžinam gyvenimui. Kai kurie nepatenkinti priekaištauja Bažnyčiai, kad ji, per daug pataikaudama šių laikų aukos bijančiam žmogui, savo reformomis beveik visai panaikino gavėnią. Pirmiau per visą gavėnią buvo įsakyta griežtai pasninkauti, susilaikyti nuo mėsiškų valgių, o dabar — gyvenk, kaip nori, ir daryk, ką nori. Nėra jokių varžtų, nereikalaujama jokios aukos.
Labai klaidingas galvojimas, kad dabar nereikalaujama jokios aukos. Tos aukos, kurių dabar Bažnyčia iš tikinčiųjų laukia, yra daug subtilesnės ir, galima drąsiai sakyti, daug sunkesnės, negu pirmiau. Didelis čia daiktas išvengti mėsiškų valgių. Kiek yra vegetarų, kurie niekad mėsos nė į burną neima! Galima pasigaminti ar užsisakyti restorane prašmatniausių ir skaniausių valgių, kuriuose nebus nė trupinėlio mėsos. O kiek yra moterų (yra taip pat ir vyrų), kurios, norėdamos būti plonos, daug griežčiau pasninkauja, negu pirmiau gavėnioje. Bažnyčia tai labai gerai suprato ir dabar paliko žmonių laisvei pasirinkti kitas, daug prasmingesnes aukas. Nuo gavėnios atgailos dabar nė vienas nedispensuojamas, kiekvienas turi pagalvoti, kokios aukos, kokia atgaila jam šiuo metu būtų naudingesnė ir prasmingesnė.
Ar čia reikia daug galvoti, svarstyti, kad surastum, kokia atgaila, kokia auka būtų reikalingiausia ir naudingiausia? Tikrai nėra reikalo per daug laužyti galvos, knibinėtis visokios krikščioniškosios asketikos plonybėse, kad galėtum pasirinkti naudingą, praktišką, bet drauge ir tikrą, sunkią atgailą, kasdieninę Dievui malonią ir žmonėms išganingą auką. Užtenka tik prisiminti patį pagrindinį artimo meilės įsakymą. Šiam įsakymui nusikalsti progų gausiai pasitaiko kasdien. Gyvename drauge su kitais ir šeimoje, ir darbe, ir visuomeninėje veikloje. Argi nebūtų gražu ir labai prasminga gavėnios pradžioje pažvelgti į savo sąžinę, pasiklausti save, kokie mano santykiai su kitais, ar aš tikrai ištikimas šiam taip svarbiam Dievo įsakymui, kuris, paties Kristaus įsakmiu priminimu, yra visų kitų įsakymų pagrindas.
A. PAŠKUS
KOMUNIZMAS AR KAPITALIZMAS?
Ne be pagrindo būkštaujama, kad vakarų demokratijos galinčios virsti rytų komunizmo aukomis. Šiai baimei priežasčių netrūksta. Pvz. vakaruose besiplečiąs pacifizmas silpnina jų karinį pajėgumą. Nuolatinis karių profesijos ir karo industrijos puolimas laužia karių moralę. O rytų bloko karinė galybė šitokių nuotaikų nei psichologiškai, nei medžiagiškai nėra veikiama. Be to, vakarietiškų kapitalistų godumas stiprina ne tik rytų pramonę, bet ir jų karinį potencialą. Vadinamosios revoliucijos (politinė, lytinė, moralinė, narkotinė ir t.t.) neša anarchiją, griauna pagrindines krašto vertybes bei institucijas (pvz. šeimą), silpnina pasitikėjimą demokratijos principais ir ruošia dirvą Lenino "demokratijai". Vis dėlto dabarties maištas visomis savo dimensijomis (politine, kultūrine, socialine ir dvasine) yra nepalyginamai pavojingesnis pasaulėžiūrinėms diktatūroms, pvz. Sovietų Sąjungai, negu vakarų demokratijoms, sakysime, JAV. Šio maišto bacilos gali mirtinai susargdinti tik negalintį keistis politinį organizmą. Komunistų galvos, regis, aiškiai nujaučia, kad priešinstitucinis judėjimas yra pavojingesnis sukalkėjusiam sovietų marksizmui, negu lanksčiam vakarų kapitalizmui. Užtat jie karingosios kairės pažiūrų nepagiria. Sovietų rašytojas Molchanov šią grupę vadina mamaizmu, kuris sujungia Markso, Marcuse ir Mao idėjas į visai dirbtinį mišinį.10 "Pravdos" propagandistas Y. Žukov studentų revoliucionierių vadą Cohn Bendit pavadino žmogumi vilko kailyje. Mat, tas, protestuodamas prieš amerikiečių karą Vietname, giedodamas seną Markso giesmę, pasisakė ir prieš komunistinę sistemą.11
Šiuo metu jau daromas skirtumas tarp institucinio marksizmo arba komunizmo ir socializmo. Pirmojo atžvilgiu pasireiškia daug abejingumo net ir partijos narių tarpe. O antrasis Rytų Europos satelituose randa nemaža pritarimo. Prieš 10 metų Varšuvos universitete apklausinėj ant studentus buvo sužinota, kad 18% remia oficialią marksistinę liniją. Iš jų tik 2% buvę visiškai persiėmę oficialiąja komunistų linija. 72% pirmenybę teikia socialistinei sistemai. Socializmas plačiąja žodžio prasme yra ne kas kita, kaip bandymas sukurti teisingesnę visuomenę, paremtą viešosios gerovės, visuotinio masių mokymo, demokratijos principais bei pagrindinių produkcijos priemonių perleidimu visuomenės nuosavybei. Socialistų partijos Vakaruose su tais principais sutinka, nors ir nereikalauja visiškos gamybos priemonių nacionalizacijos. Panašios mintys reiškiamos ir Katalikų Bažnyčios socialinėje enciklikoje "Mater et Magistro" (1961 m.). Taigi institucinis marksizmas šiandien stovi prieš kitokius vakarus, negu buvo 19 amž. pabaigoje. Šiandien kapitalistinių Vakarų darbininkijos gerovė yra žymiai aukštesnė, negu komunistinių Rytų. Intelektualinis klimatas Vakaruose nebėra priešingas socialistinei ekonomijai, paremtai politine demokratija. Tai Vakarų stiprybės žymė. Tačiau Vakarų žmogus yra gerokai pasimetęs pasaulėžiūriniu atžvilgiu. Užtat jis nesunkiai ir pasiduoda pagundai, viliojančiai egzistencinę tuštumą užpildyti dialektinio materializmo filosofija. O marksistinė filosofija, virtusi pakaitaline religija, t.y. emociniu-dogmatiniu veiksniu, suparaližuoja jos išpažinėjo objektyvų ir nešališką galvojimą. Jam visur tesimato kapitalistinė priespauda, visur vaidenasi imperialistinio kolonializmo aukų kraujas. O jo "tikėjimas" neleidžia girdėti komunizmo aukų šauksmo nei regėti jų kraujo. Čia, šitoje pasaulėžiūrinėje tuštumoje ir į ją įsiskverbusiose surogatinėse "religijose", ir užtinkame bene didžiausią Vakarų žmogui pavojų.
Gavėnia yra susitelkimo laikas. Ta proga mes daugiau pamąstome ne tik apie savo dvasinį gyvenimą, bet ir apie mūsų tautos likimą. Mūsų tėvynėje ir Rusijos gilumos tremtyje mūsų brolių dvasinės kančios pasiekė tokį laipsnį, kad jie, nepaisydami jokių pavojų, savo žygiais už tikėjimo ir tautos laisvę sujaudino pasaulį. Jie yra kartu ir patriotizmo, ir tikėjimo kaliniai. Pavergėjas stengiasi brutaliais būdais mūsų brolius surusinti, numoralinti, padaryti ateistais. Todėl mes, esantieji laisvame pasaulyje, turime teikti savo kenčiantiems tautiečiams visokeriopą paramą.
Visų pirma mes remiame juos per Lietuvių Katalikų Religinę Šalpą materialiniu būdu. Tegul ši parama bus tęsiama ir toliau. Ji bus tiek vaisinga, kiek jūs patys prisidėsite. Be to, per laisvojo pasaulio radijo bangas turime ir toliau tęsti religinę doktriną ir informaciją Lietuvai apie laisvojo pasaulio religinį gyvenimą, o laisvąjį pasaulį informuoti apie tikinčiųjų likimą Lietuvoje. Šioje visokeriopoje informacijoje dalyvauja pagal išgales ir L.K. Religinė Šalpa. Mes visi privalome melstis už mūsų pavergtųjų brolių religinę ir tautinę laisvę. Ir maldai, ir medžiaginei paramai yra tinkamas bet kuris laikas, bet į tai ypatingu būdu kviečiame Gavėnios metu.
Pagaliau yra labai svarbus reikalas susirūpinti lietuvių jaunimo pašaukimais į kunigus ir vienuolius. Noroms nenoroms kyla klausimas, kas užims dabar dirbančiųjų lietuvių kunigų ir vienuolių vietas lietuvių tarpe? Kam atiteks Amerikoje, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje ir kitur kunigų ir vienuolių sukurti ir išvystyti monumentalūs darbai, jeigu dabartinis jaunimas nesusirūpins jų perimti į savo rankas?
BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
III. PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Kauno Jėzuitų Kolegija, kurią po ilgos pertraukos lietuviai jėzuitai ryžosi atgauti ir atkurti, buvo pastatyta tarp 1740 ir 1770 metų. Jos fundatoriai buvo trys broliai jėzuitai Kojalavičiai. Uždarius popiežiui Klemensui XIV jėzuitų ordiną 1773 m. ir perskaičius jo bulą Kaune, tėvai turėjo uždaryti kolegiją, kurią perėmė rusų įsteigta Švietimo Komisija. Ji tęsė jėzuitų pradėtą švietimo darbą. Anais laikais kolegijoje mokytojavo garsusis poetas Adomas Mickevičius. 19 šimtmečio pradžioje kolegijos pastatai kartu su bažnyčia buvo pavesti ortodoksų vyskupui. Bažnyčia buvo pakelta į katedros rangą, o mokykla nustojo veikusi. Taip pasiliko iki pirmojo pasaulinio karo.
Artinantis vokiečių kariuomenei prie Kauno tvirtovės 1915 m. rugpiūčio mėnesio pradžioje, ortodoksų vyskupas nutarė bėgti kartu su rusų valdininkais ir padegė savo kurijos archyvą bei knygyną. Degant dokumentams, užsidegė taip pat kolegijos rytų sparno pastogė ir dešinysis bažnyčios bokštas. Tačiau į Kauną besiveržią vokiečiai stengėsi gaisrą užgesinti. Apie tai papasakojo vėliau T. Karolis Taepper, S.J., divizijos kapelionas.1
Bažnyčia buvo taip sujaukta, kad T. Bernardas Bley, atvykęs į Kauną 1922 m. rugpiūčio 21 dieną ir pasitaręs su T. Drüding, apsisprendė jos neimti. Po pirmojo pasaulinio karo Vokietija gyveno gana skurdžiai, ir T. Bley atrodė, kad bažnyčios remontas jų provincijos finansinėms pajėgoms bus neįmanomas. "Karo metu", taip rašo Kauno Jėzuitų Gimnazijos pirmasis dešimtmetis, "bažnyčia labai nukentėjo nuo vokiečių šūvių. Pro sugadintą stogą įsiverždamas lietus ir sniegas sugadino visą vidaus įrengimą bei grindis ir labai pakenkė mūro luboms. Bažnyčioj karo metu buvo belaisvių stovykla".2 T. J. Venckaus liudijimu, bent trečdalis dešiniojo bažnyčios bokšto buvo sugriautas ir per tą griuvėsių krūvą sunku buvo įeiti į bažnyčią. Vietomis buvo nukritęs tinkas, ir bažnyčia atrodė kaip laužas. T. Bley manė, kad būsimajai gimnazijai užteks namuose įrengtos koplyčios. Kauno Kunigų Seminarijoje buvo kalbama, kad jėzuitų bažnyčią reikėtų paversti studentų bažnyčia. Tuo tarpu niekas ja nesirūpino.
Prel. Povilas Januševičius
Išgirdęs Kauno Kunigų Seminarijos profesorių ir T. Bley planus, klierikas Venckus pradėjo įtikinėti T. Drüding, sutiktą Valkenburge 1922 m. spalio mėnesį, kad tėvai jėzuitai būtinai turėtų perimti ir bažnyčią. Jo argumentas buvo tas, kad tėvai, pramokę lietuvių kalbos, galės sakyti pamokslus ir išplėsti apaštalavimo darbą. T. Drüding prižadėjo tuo reikalu pasikalbėti su T. Provincijolu. T. Venckaus argumentas ir kolegijos konstrukcija vedė prie logiškos išvados, kad, perimant kolegiją, reikia būtinai perimti ir bažnyčią.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, buvusios jėzuitų kolegijos administracija rūpinosi prel. A. Dambrauskas. Rytiniame kolegijos sparne įsikūrė prel. Povilas Januševičius, Švč. Trejybės parapijos klebonas. Padedamas Amerikos lietuvių, jis uždengė naują stogą, nupirko amatų mokyklai mašinų ir Kūdikėlio Jėzaus Draugijos vardu įsteigė ten našlaityną. Vakariniame kolegijos sparne gyveno Švč. Jėzaus Širdies seselės, trumpai vadinamos širdietėmis. Jos priklausė lietuvių-lenkų kongregacijai, įsteigtai rusų laikais. Toje kolegijos dalyje seselės turėjo savo vadovybės centrą, naujokyną, mergaičių mokytojų seminariją ir kuklų bendrabutį. Jų žinioje buvo ir Perkūno Namai. Taip atrodė senoji Kauno kolegija, kurioje tėvai jėzuitai turėjo pradėti naują misiją.
ZENTA TENISONAITĖ
DIALOGAS
Poetas regi. Jis regi tai, kas yra už matymo ribos. Jonas Aistis
Signalams ir ženklams nebėra vietos...
(Ir mano lūpose apmirę žodžiai).
Domkratai ir buldozeriai išrovė liepas.
Civilizacija — kartoji tu,
(anglies garu ir sieros vandenilio rojuj?)
Kompiuterių ir robotų rytojus.
O aš bijau — metalo milžinas atgijo
ir protestas, ir melancholija — akli...
O tu juokies — kaukliai ir keltuvai giria
būsimąją dieną. Dangoraižiai tik auga
gatvėse (kaip grybai rudenį miške).
O aš gailiuos — dienos pernykščios.. .
O tu sakai — civilizacija šventa.
O aš šaukiu — jau mūsų žemė trokšta! ...
AURORA BOREALIS
Per tylias ir svetimas marias
plaukia keistas minčių laivas —
paklydęs jūroje galvojimo.
Kada, kada, saulėteki, pakilęs
iš žarų negęstančios ugnies,
tu laisvės liepsna sužarėsi! ...
Kad pagaliau galiūno lūpomis staiga
šiaurės pašvaistės pranašas prabiltų:
“Man baisiai gaila tų, kurie nemato saulės — pro užkaltą langą..
A. RUBIKAS
DVEJOPA DVASIA
Kartą pas Kristų "buvo atvestas vienas velnio apsėstas, aklas ir nebylys, ir jis pagydė jį, taip kad tas kalbėjo ir regėjo. Visos minios stebėjosi ir sakė: Ar ne šitas Dovydo sūnus? Išgirdę fariziejai tarė: Jis išvaro velnius ne kitaip, kaip tik per velnių kunigaikštį Beelzebubą".
Šitaip atpasakoja evangelistas Matas vieną Kristaus susirėmimą su savo priešininkais fariziejais (12, 22-30). Viešpats jiems labai logiškai atkirto, kad jei šėtonas išvarinėtų šėtonus, tai jo karalystė jau seniai būtų griuvusi. "Bet jei aš išvarau velnius Dievo dvasia, tai į jūsų tarpą atėjo Dievo karalystė". Tuo Viešpats patvirtino tiesą, kuri paaiškėja kiekvienam giliau galvojančiam žmogui, kad šėtono dvasią galima išvaryti tik jai priešinga Dievo dvasia.
Šiandien girdėti daug protestų prieš neteisybes žmonių tarpe, prieš prievartavimus bei okupacijas. Tuo klausimu daug kalbų sakoma ir knygų rašoma. Ir tai su pagrindu. Vargas, jei žmonės prieš neteisybes nekovotų. Bet būna atsitikimų, kad kovotojai prieš kitų neteisybes panašias neteisybes daro savo namuose. Reikalaudami žodžio laisvės kitur, savo žodžiui bei savo nuomonei reikalauja tokios pat monopolio teisės.
Bet protestuoti prieš kitų neteisybes ir panašias daryti namie reiškia bandyti šėtoną išvaryti šėtonu. Kaip iš evangelijos matyti, tai neįmanoma.
ALTORIUS IR BROLIS
Senasis Testamentas Pradžios knygoje pasakoja apie Adomo sūnų Kainą. Kainas jokiu būdu nebuvo bedievis. Jis, kaip ir Abelis, pripažino Dievą ir jam aukojo aukas arba kaip šventas Raštas sako: "atnašavo Viešpačiui iš žemės vaisių dovanas" (Prad. 4,5). Bet jo dovanos Viešpačiui buvo nepriimtinos, nes Kaino širdis buvo pikta, ir jo nuodėmė jau buvo duryse (plg. 4,7). To pykčio priežastimi buvo Kaino pavydas arba jo netvarkingas pageidimas. Dėl to Viešpats Kainą perspėjo: "Pageidimas tau palenktas ir tu turi jam viešpatauti" (4,7). Bet Kainas pageidimui viešpatauti nenorėjo. Dėl to Dievas jo nelaimino. Dievas nepasitenkino Kaino atnašaujama auka, nors ji ir buvo dovana iš žemės vaisių, iš to, ką Kainas turėjo. Dievo akyse lemiantis dalykas buvo ne ant aukuro sudėtos dovanos, o Kaino nusistatymas brolio atžvilgiu — jo širdis. O ši buvo pilna neapykantos. Kainas vieną dieną Abelį išsiviliojo į laukus ir jį užmušė. Šv. Raštas pasakoja, kad "Kainas labai įpyko ir jo veidas pasikeitė" (4, 5). Teisę gyventi jis pripažino tik sau. Tai buvo pradžia monopolinės sistemos.
Dievas Kainą tuojau pašaukė savo teisman, reikalaudamas atsakymo: "Kur yra tavo brolis Abelis?" (4,9). Šis Dievo klausimas aiškiai buvo visuomeninio, socialinio pobūdžio. Tuo klausimu Dievas aiškiai parodė, kad jis stovi santykių su žmogumi, brolio su broliu sargyboje.
(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
DR. GR. VALANČIUS
VI. JĖZUITAI — TEOLOGIJOS IR FILOSOFIJOS IGNORANTAI?!
Jeigu, galima sakyti, patį žymiausią šių laikų jėzuitą Teilhard de Chardin "Didžiųjų klausimų" autorius taip suniekina, tai ar galėtų būti geresni kiti? Susimildami, nurodykite man bent vieną žinomesnį jėzuitą, kuris būtų pasmerkęs Teilhardą. To nepadarė nei Maceinos dažnai cituojamas žymus jėzuitas teologas Jean Danielou (dabar jau kardinolas), nei trys paskutinieji Jėzuitų ordino generolai: Ledochowski, Janssen, Arrupe. O tų, kurie entuziastiškai jį rėmė ir jam pritarė, galėčiau išskaičiuoti ilgą virtinę. Gal žymiausi Teilhardo priešai buvo Vatikano kurijos cenzorius Lagrange, O.P., ir kard. Journet bei Ruffini. Šis pastarasis išleido antievoliucinę brošiūrą. Bet Maceina nė vieno iš šitų minėtų žymesnių asmenybių nė talkon nesikviečia, pasikliaudamas tik antraeiliais ir trečiaeiliais, beveik išimtinai vokiečių teologais. Pasitalkinimas dviejų žymių mokslininkų vardų, zoologo Medawar ir biologo Rostand, norint įrodyti, kad Teilhardas yra "mokslo išjuoka", labai neskaniai atsiduoda: tai yra nesusipratimas, nevykęs humoras ir nepadorumas — ateistų botagais čaižyti jėzuitą! Juk juodu net ne mokslo, bet tikėjimo, ne pasaulėvaizdžio, o pasaulėžiūros vardu ir visą ginčą užvirė. Pagaliau Maceina nėra jau toks naivus, kad nežinotų, jog biologas ar zoologas kartais gali tiek nusimanyti apie geologiją ar paleontologiją, kaip teologas apie mediciną.
Tad patarkite, ką dabar daryti? Ar antraštėje uždėtą klaustuką (abejojimą) ir šauktuką (nustebimą) išbraukti ar palikti? Bent ligšiol visi manėme (aš ir dabar tebemanau), kad Jėzuitų ordinas buvo ir tebėra vienas mokyčiausių ir smegeningiausių. O štai dabar apsivylimas! Čia kažkas turi būti netvarkoj. Juk netiesiogiai į kaltinamųjų suolą čia yra pasodintas visas Jėzuitų ordinas, kuris per kelias dešimtis metų gynė ir globojo tą "viščiuką" Teilhardą, skelbiantį "išmones, nesąmones, svaičiojimus ir net išjuokusį mokslą"! Manau, kad nedidelė jiems paguoda ir tai, kad drauge su jais į tą "nusikaltėlių" suolą yra pasodinti ir kiti pasaulinio masto mokslininkai, filosofai ir teologai, kurie pritarė Teilhardui. Suminėkime bent svarbesnius: Henri Bergson, Ed. Leroy, Maurice Blondel, Sertillanges, O.P., George Barbour, Begouen, Dubarle, O.P., broliai Aldous ir Julian Huxley ir t.t. Galima paminėti ir iš pačių jėzuitų bent šviesesniąsias žvaigždes: Charles, Fontoynont, Pierre Leroy, Lubac, Marechal, Rousselot, Rahner, Solanges ir kt. O kardinolai Saliege, Verdier, Danielou, Suhard, Feltin savo stipriais pečiais sulaikė įvairius grasinimus, nukreiptus prieš Teilhardą.
Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka
Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka
Vytautas Kasnis
Kaip pavasario žydinčioj šventėj,
Žydi Kristaus šviesi vėliava.
Su Tavim eina tautos gyventi,
Su Tavim eis visa Lietuva!
Bernardas Brazdžionis
Tik baigus skaityti straipsnių rinkinius apie dr. Henry Kissingerj, kurį kai kas vadina Machiavelliu, kibau į Machiavellio raštus ir su įdomumu perskaičiau jo parašytą "Princą". Dar tebematant rūkstančius nacių ir Florencijos laikų okupacijų dūmus, ant mano stalo gulėjo Mato Raišupio knyga "Dabarties kankiniai", kurios puslapius versdamas nebe dūmus, bet karštos liepsnos liežuvius mačiau okupuotoje Lietuvoje.
Dr. Henry Kissingeris ir jo šeima yra gyvi liudininkai nacių vykdyto genocido prieš žydų tautą. Nicholas Machiavellis, tas didysis Italijos patriotas ir politinių mokslų kūrėjas (jo vardas yra tapęs intrigų kūrėjo sinonimu), išgyveno Florencijos okupacijos dienas. O Matas Raišupis, išgyvenęs komunistų rusų okupacijos dienas, vėliau surinkęs iš įvairių šaltinių gautą medžiagą, parašė "Dabarties kankinių" knygą.
Kas, šią knygą paėmęs į rankas ar apie ją sužinojęs iš spaudos, pagalvotų, jog mes, išgyvenę rusų okupaciją, o taip pat apie ją skaitę daug kitų knygų, studijinių ir laikraštinių straipsnių, nieko naujesnio bei įdomesnio nesužinosime, labai klystų ir apsiriktų.
Kad okupuotos Lietuvos valdovams, pagal Marksą, religija yra liaudies opiumas — žinome; kad komunistų partija, pagal savo ateistinę programą, kovoja prieš religiją ir persekioja tikinčiuosius, taip pat žinome. Bet kad tikintieji, kaip pirmieji krikščionys, būtų varomi į naujųjų amžių koliziejus mirčiai, kad jie būtų žiauriai kankinami, gal ne vienas dvidešimtojo amžiaus kultūroje ir civilizacijoje gyvenąs asmuo abejoja. Bet visa tai aiškiai parodo Matas Raišupis savo knygoje "Dabarties kankiniai".
A. Tyruolis
Yra, kad ir labai nedaug, eiles ilgesnį laiką rašančių, bet jų neskelbiančių. Yra jas rašančių ir periodinėj spaudoj skelbiančių, bet su rinkiniu nesiskubinančių. Prie pastarųjų priklauso ir Ada Karvelytė, praeitų metų pabaigoj pasirodžiusi su pirmuoju savo poezijos rinkiniu "Ne tie varpai".
Kaip pats knygos pavadinimas sako, čia pirmiausia turim reikalo su neapsipratimu svetimuose kraštuose, su nuolatiniu gimtojo krašto ilgesiu. Tai, be to, impresyvios poetės sielos istorija, kur svarbų vaidmenį vaidina tragiškos meilės problema. Į rinkinį sudėti 55 eilėraščiai, bet tai nėra per didelis poetinis lobis, nes autorė pradėjusi eilėraščius rašyti dar pirmosiose gimnazijos klasėse. Bene vienas iš jų ("Be motinos", su 1936 m. data) yra patekęs ir į šį rinkinį, ir jis visai deramai atestuoja ano meto poetę:
Man sapnuojas gėlės
Ir skaisti saulutė.
Motin, tavo veidą
Žieduose regiu...
Kurgi tu nueisi
Su skausmu krūtinėj.
Kai riedės tau skruostu
Ašara sunki... (p. 16)
Nors ir nėra eilėraščių paskirstymo skyreliais, bet eilės buvo paisyta, nes iš to aiškėja ir pagrindiniai motyvai: paliktos tėvynės ilgesys (čia įeina ir keli eilėraščiai motinai), po to ciklas iš svetimų kraštų ir pagaliau pluoštas iš pastarojo dešimtmečio, kur suskamba dar tragiškesnė styga, skundas dėl savo dalios, pagaliau bandant jį apraminti religiniu nusiteikimu. Tik keli eilėraščiai iškrinta iš eilės (p. 48, 53, 60 ir kt.).
Jaunimui pageidaujant, pradedame spausdinti jaunimui tinkamų skaitinių sąrašą. Šiame numeryje knygų skyriaus redaktorė Nijolė Jankutė sumini kai kurias vyresniojo amžiaus jaunimui (studentams) tinkamas skaityti knygas. Kituose numeriuose šis sąrašas bus tęsiamas, einant prie jaunesnio amžiaus skaitytojų.
Redakcija
☼ Pedagoginio Lituanistikos Instituto atskiromis brošiūromis išleistos žymesniųjų lietuvių rašytojų kūrinių ištraukos (iš viso 15). Tai mažo formato dailios knygutės, apimančios vieno kurio didesnio kūrinio ištrauką arba visą trumpą novelę bei apysaką. Puiki medžiaga pirmajam susipažinimui su vienu kitu rašytoju, ypač nelankantiems ir nelankiusiems Ped. Lit. Instituto. (Visas šias knygeles galima gauti PLI, 5620 S. Claremont Ave., Chicago, Ill. 60636).
☼ K. Almeno "Bėgiai". Novelės iš JAV geležinkelio darbininkų ir studentų gyvenimo. Autoriaus kalba, vaizduojamoji aplinka, veikėjų galvosena bus lengvai suprantama šių dienų jaunimui. (Nidos, Anglijoje, leidinys 1965 m.).
☼ K. Almeno "Upė į rytus, upė į šiaurę". Nuotykių romanas istoriniame Lietuvos -Amerikos fone. Tenenugąsdina skaitytojo du šios knygos tomai. Romanas labai lengvai skaitomas. Autoriaus sakinys aiškus, vaizdingas. Veiksmo — kaip gerame "Western" filme. Veikėjai ryškūs, išbaigti charakteriai. Jų veiksmo plotas — nuo Žemaitijos kaimelio iki Ramiojo vandenyno pakraščių! Surizgusi intriga, visoje knygoje išlaikyta aukšta įtampa ir audringas veikėjų kelias į tragišką atomazgą skaitytojui užima kvapą. Autorius gerai išstudijavęs 18 a. pabaigos Lietuvos bei JAV istoriją, todėl jo sukurti personažai ir vaizduojamojo gyvenimo detalės dvelkia autentiškumu. Malonus būdas susipažinti ne tik su to laikotarpio lietuviais, jų būtimi ir padėtimi, bet ir su Amerikos Vidurio bei Vakarų indėnais!
(Liet. Knygos Klubo leidinys, 1964 m. Gaunama "Drauge").
☼ A. Barono "Trečioji moteris". Premijuotas romanas apie šių dienų žmones, šių dienų įprastos kasdienybės rėmuose, tačiau nekasdieniškas savo žvilgsniu į moters -žmonos, moters-motinos širdį, kuri visais laikais netilpo kasdienybėje. Dviem plotmėm (dabartis JAV mieste ir okupacijų siaubu paženklinta praeitis Vilniuje) plaukiąs veiksmas skaitytoj m dramatiškai atskleidžia vieną darbų, ne žodžių, humaniškumo aspektą, kai moteris, rizikuodama laisve ir gyvybe, pasiima slėpti ir auginti svetimą kūdikį.
( Liet. Knygos Klubo leidinys, 1966 m.)
Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
PAMINĖJO V. MYKOLAITĮ-PUTINĄ
Sausio mėn. pradžioje buvo iškilmingai paminėtos Vinco Mykolaičio-Putino 80-sios gimimo metinės Vilniuje ir Kaune. Vilniuje, prie namo, kuriame 1944-1967 metais gyveno rašytojas, buvo atidengta paminklinė lenta-bareljefas (skulptorius K. Patamsis). Iškilmėse buvo pasakyta kalbų ir Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto studentai skaitė Putino poeziją. Paminklinė lenta metinių proga buvo atidengta ir Kaune, Vaižganto gatvėje. Ąžuolų kalne, kur gyveno ir kūrė Putinas. Rašytojo pagerbimas tęsėsi tiek Vilniuje, tiek Kaune, atliekant atitinkamą programą literatūros vakaruose — skaitant Putino kūrybą, atliekant dainas, sukurtas Putino tekstais ir kt.
Literatūra ir Menas(Nr. 2, 1973)
SIŪLO GELBĖTI ARCHEOLOGINIUS LOBIUS
Archeologas J. M., domėjęsis Lietuvos mūrinių pilių archeologinių tyrimų medžiaga ir labai nusivylęs jos saugojimu, savo rūpestį iškelia "Literatūroje ir Mene" Nr. 3., 1973).
Didžiąja dalį Lietuvos mūrinių pilių tyrinėjo archeologas Karolis Mekas. Jis daugelį metų dirbo, tyrinėdamas Lietuvos gynybinius įrengimus, ir ligi šiol tebetyrinėja Kauno senamiestį. Tyrinėjimų metu K. Mekas sukaupė daug vertingos medžiagos, kuri dar nesutvarkyta: yra rankraščiuose, brėžinių juodraščiuose. Dalį Liškiavos, Kauno pilių radinių K. Mekas saugo savo buto rūsyje. Tyrinėjant Liškiavos piliakalnį, buvo rasta ne tik pilies laikotarpio (XIV a. pab. - XV a. I pusė) radinių, bet ir I tūkstantmečio įtvirtintos jotvingių gyvenvietės radinių, padarytų iš kaulo, bronzos, geležies, daug keramikos. Tai ypač svarbi medžiaga jotvingių materialinei kultūrai pažinti. Šie dirbiniai, išgulėję žemėje tūkstantmečius, dabar buvo surasti ir palikti likimo valiai.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
SKYRYBA
Jau treti metai šiame skyriuje rašome apie lietuvių kalbos gryninimą, nurodydami dažniausiai mūsų raštuose ar kasdieniniame kalbos vartojime pastebėtas klaidas. Redaktoriams kartais reikia daug padirbėti, kad jiems atsiųsti bendradarbių straipsniai būtų apvalyti bent nuo pagrindinių kalbos klaidų. Gal dažniausia tų klaidų priežastis — svetimų kalbų įtaka: vyresniosios kartos asmenims — rusų ar lenkų, o jaunesniosios — daugiausia anglų. Ypač jaunesniosios kartos spaudos darbuotojai turi daug vargo su skyryba, nes lietuvių kalbos skyryba vadovaujasi visiškai skirtingais principais bei pagrindais negu anglų. Tc:d šį kartą ir norime šiek tiek pakalbėti apie skyrybą, bent apie tuos atvejus, kur dažniausiai spaudoje pastebimos klaidos.
Taškas
Su tašku paprastai daug vargo nėra — jis dedamas sakinio pabaigoje, kai nėra reikalo dėti kokį nors kitą ženklą: klaustuką, šauktuką ar daugtaškį. Gal dažniau čia pasitaiko klaidos tada, kai jis dedamas ten, kur jo visi nereikia, pvz. po straipsnio antraštės ar po autoriaus pavardės. Taip pat taškas nededamas po raidžių, reiškiančių įvairių matų sutrumpintus pavadinimus, pvz.: m (metras), km (kilometras), g (gramas) kg (kilogramas). Kai kurie, rašydami inicialais Jungtines Amerikos Valstybes, po kiekvienos raidės deda tašką — J.A.V., bet būtų geriau, kad visi vienodai šį sutrumpinimą rašytume be jokių taškų — JAV.
Kablelis
Iš visų skyrybos ženklų kablelis yra dažniausiai vartojamas. Čia paminėsime tik tuos atvejus, kur pasitaiko daugiausia jo vartojimo klaidų.
Tur būt, visiems lengviausia žinoti, kada reikia skirti pagrindinį sakinį nuo šalutinio, nes šalutiniai sakiniai paprastai prasideda žodeliais nes, bet, kai, kaip, kur, kas, ko ir t.t. Visi žino, kad prieš tokius žodelius paprastai yra dedamas kablelis. Kai kam daugiau neaiškumų kyla, kai šalutiniai sakiniai yra sutraukti: kai nevartojami tie minėti žodeliai, bet jie išreiškiami pusdalyviais ir padalyviais. Pavyzdžiui: Jonas, eidamas apsnigtu šaligatviu, paslydo. Eidamas apsnigtu šaligatviu išskiriamas kableliais, nes tai yra sutrauktas šalutinis sakinys, įterptas į pagrindinį Jonas paslydo. Pilnas (nesutrauktas) šalutinis sakinys būtų toks: kai ėjo apsnigtu šaligatviu.
KARO VEIDAS — TAI MIRTIES VEIDAS
1946 metai. Amerikos fizikas, J. Robert Oppenheimer, vadovauja atominės fizikos mokslininkams ir išranda atominę bombą, kuri tuometinio Amerikos prezidento Trumano įsakymu buvo numesta ant Hirosimos ir Nagasaki miestų. Karas baigėsi greit. Japonai neteko daugiau kaip 100,000 gyvybių.
Pablogėję santykiai su Sovietine Rusija ir žinios, kad rusai gamina vandenilio bombą, skatino Amerikos vyriausybę rūpintis dar galingesnės bombos gamyba. Oppenheimer ir eilė jo kolegų suabejojo tokio nutarimo teisingumu ir atsisakė projekte aktyviai bendradarbiauti.
1954 metais atominės energijos komisija iš naujo nutarė ištirti mokslininko Oppenheimer lojalumą — ištikimybę Amerikai. įvykusiame apklausinėjime liudijo jo kolegos-mokslininkai ir jį sekę saugumo agentai. Iškeltos jo ankstyvesnės simpatijos komunizmui, ružavi ir raudoni draugai, nagrinėti jo nusistatymai, ideologija, ištikimybė kraštui ir asmeniškas gyvenimas. Padarytas sprendimas Oppenheimer saugumo atestato neatnaujinti.
Oppenheimer bylos eiga buvo tuometiniu pokarinės Amerikos nuotaikų išraiška. Šaltasis karas tarp JAV ir Sovietų iššaukė dešiniųjų ekstremistų gadynę. Oppenheimer byla vyko perdėtos baimės akivaizdoje.
Heinar Kipphardt veikalas “In The Matter of J. Robert Oppenheimer”, statytas Goodman teatre, yra apklausinėjimo eigos inscenizavimas. Veiksmas vyksta 2022 kambaryje, atominės energijos komisijos būstinėje, Washingtone, 1954 m. balandžio 12 - gegužės 6 d.
APIE 10-16 M. JAUNUOLIU AUKLĖJIMĄ
Mielieji Tėvai Jėzuitai,
Labai ačiū už taip gražiai ir sumaniai redaguojamą žurnalą. Galime didžiuotis, turėdami tokį žurnalą, kaip “Laiškai Lietuviams”. Bet pageidaučiau, kad būtų daugiau rašoma apie 10-16 m. amžiaus jaunuolių auklėjimą, apie jų pačių formavimąsi, išgyvenimus, problemas.
K. V.
Mieloji Ponia,
Dėkoju už tokius gražius komplimentus. Apie Jūsų minėto amžiaus jaunuolių auklėjimą praeityje jau buvo nemaža rašyta, bet apie tai reikėtų rašyti visuomet, nes čia įvairių problemų niekad netrūksta. Mes vieni visko prirašyti negalime, laukiame bendradarbių. Apie tų jaunuolių Išgyvenimus galėtų jie patys parašyti, tad, jeigu pasitaikys proga, paraginkite. Parašykite ir Jūs pati, nes, atrodo, tomis problemomis domitės ir manau, kad daug jų pažįstate.
DAR APIE SPALIO MĖN. VEDAMĄJĮ
Gerbiamas Redaktoriau,
Prašyčiau šį mano laiškelį išspausdinti “Atgarsių” skyriuje. Noriu išreikšti savo pasitenkinimą 1972 m. spalio mėn. vedamuoju, jis buvo labai geras. Atvirai pasakyta tai, ką jau seniai reikėjo pasakyti. Girdėjau, kad kai kam nepatiko. Visų niekados nepatenkinsi. Bet manau, kad daugumas skaitytojų pageidauja tiesos, nežiūrint ar ji mums maloni ar ne. Mes pradedame užsikrėsti amerikietišku politikų išdidumu. Kiekvienas save laiko išmintingesnių už kitus ir niekina kito nuomonę. Tarp mūsų, lietuvių, yra labai maža bendradarbiavimo ir sutarimo. Dėl visa to daugiausia kenčia eilinis pilietis. Čia mūsų yra tik maža saujelė, tad nesantaikoms ir skaldymuisi neturėtų būti vietos. Tad šalin išdidumas! Sėskime prie vieno stalo, brėžkime bendrus ateities planus ir, vienas kitam padėdami, sutartinai dirbkime.
A-l.ė G.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Janina Narūnė. TRYS IR VIENA. Jaunystės atsiminimai. Tai yra autorės atsiminimai apie keturis rašytojus: Gabrielę Petkevičiūtę, Balį Sruogą, Jurgį Savickį ir Juozą Švaistą-Balčiūną. Knygą galima įsigyti pas platintojus arba “Naujienose”, kur knyga buvo išspausdinta. Kaina 3 dol.
XX-jo amžiaus NEDERLANDU POEZIJOS rinktinė. Sudarė ir išvertė Zenta Tenisonaitė. Į lietuvių kalbą išversti įvairių Nederlandų poetų rinktiniai eilėraščiai. Spaudė “Nida”, Anglijoje. 176 psl., kaina 2.50 dol.
A. Tyruolis. TEN, KUR NEMUNAS BANGUOJA. Skaitymai lituanistinių mokyklų šeštajam skyriui. Antras pataisytas leidimas. Išleido JAV LB švietimo Taryba 1972 m. Knyga gražiai iliustruota Zitos Sodeikienės.
Sofija Jonynienė. TĖVŲ NAMELIAI BRANGŪS. Skaitymai lituanistinių mokyklų penktajam skyriui. Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973 m. Iliustravo Ada Korsakaitė-Sutkuvienė.
THE VIOLATIONS OF HUMAN RIGHTS IN SOVIET OCCUPIED LITHUANIA. A Report for 1972. JAV Lietuvių Bendruomenės paruoštas leidinys anglų kalba. Šiame 88 puslapių leidinyje yra labai daug įdomios ir naudingos medžiagos ypač tiems, kurie nori kitataučius supažindinti su dabartine Lietuvos padėtimi.
TECHNIKOS ŽODIS, nr. 5-6, 1972 m. Leidžia Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga. Vyr. redaktorius — G. J. Lazauskas. Prenumerata — 6 dol. metams.
LIETUVIŲ JAUNIMAS, 1972 m. Pasaulio lietuvių jaunimo informacinis laikraštukas. Šio jaunimo leidinio kalba jau žymiai pagerėjusi, bet vis dėlto dar galima daug ką prikišti. Tikimės, kad jis nuolat tobulės ir jungs mūsų jaunimą bendram darbui.