1973 birželis june XXIV no 6

BIRŽELINIAI APMĄSTYMAI    Redaktorius    181

KAIP TIKĖJIMAS PRARANDAMAS IR ATRANDAMAS    Gabija Juozapavičiūtė    183

DU SONETAI    A. Tyruolis    185

KRISTAUS ŠVIESA ŽMOGAUS KLYSTKELIUOSE Kun. Juozas Prunskis    186

TAUTA KRIKŠČIONIŠKOSIOS PASAULĖŽIŪROS POŽIŪRIU (II)    Vacys Kuprys    189

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (VI) Br. Krištanavičius, S.J.    193

ŽVILGSNIS Į MENĄ (XIV)    Feliksas Jucevičius    199

TIKĖJIMAS YRA GYVENIMO JĖGA Stefanija Stasienė    206

ŠIŲ DIENŲ ABRAOMAS, ŠIŲ LAIKŲ IZAOKAS. . . Nijolė Jankutė    209

TĖVYNĖJE    Danutė Bindokienė 210

KALBA — MŪSŲ GIMINYSTĖS VARDAI    P. S.    212

ATGARSIAI    215

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS    216

Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės

Šiame numeryje yra paminėta dail. Aldona Labokienė su jos kūriniais

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

    Gegužės ir birželio mėnesiai mūsų šalyje yra, gal būt, patys gražiausi: atšyla oras, žiedais pasipuošia gamta, prasideda vasara. Bet mums, lietuviams, šių mėnesių grožį temdo kai kurie liūdni įvykiai. Atrodo, kad kažkokiu keistu sutapimu ir vieno, ir antro mėnesio keturioliktoji diena mums yra tragiška. Prieš metus gegužės keturioliktąją susidegino Romas Kalanta, o paskui jo pavyzdžiu pasekė ir kiti keli lietuviai. Birželio keturioliktąją, prieš trisdešimt dvejus metus, tūkstančiai lietuvių buvo vežami į Sibirą nežmoniškiems kankinimams ir mirčiai. Užtat birželį dabar mes vadiname liūdnuoju.

     Bet ar verta, tai prisiminus, tik pasyviai liūdėti? Ar gegužės ir birželio keturioliktoji neturėtų mums būti triumfo diena? Juk reikia didžiuotis tais, kurie nesibijo net gyvybės paaukoti už Lietuvos laisvę! O kas išėjo laimėtojais ir pralaimėtojais tomis birželio dienomis, kai bolševikas, suprasdamas savo ideologijos silpnumą, labai gerai žinojo, kad kultūringomis priemonėmis iki šiol laisvėje gyvenusiųjų savo tikslams nepalenks, tad ėmėsi jiems nugalėti tokių priemonių, kurių naudoti gal nesigėdijo tik urvinis priešistorinių laikų žmogus! Jau baigiasi toji gadynė, kur viską tvarko ir valdo tik brutali fizinė jėga. Jau švinta žmoniškesnio gyvenimo rytas, kur jėga turės nusilenkti idėjai.

A. Labokienė   Paukštis (spalvota grafika)

A. Labokienė   Be pavadinimo (litografija)

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ

     "Tikėjimas yra Dievo duota dovana. Vieni jį turi, kiti ne". Tai gana dažnai girdimas pasakymas, kuris diskusijas apie tikėjimo turėjimą ar neturėjimą paprastai tuoj baigia. Tie, kurie tiki, laikomi laimingais, išrinktaisiais, o kurie netiki — visiškai nubraukiami arba pasišaunama jiems tikėjimą įžiebti. Toks elgesys rodo palinkimą lengvai atstumti netikinčiuosius, be jokio gilesnio pagalvojimo nei apie juos, nei apie tikėjimo pagrindus. Tai yra lyg ir suprastinimas to, kas turėtų būti labai svarbu. Tema rodo, kad tikėjimo reikia ieškoti. Norint jį turėti, reikia pasiekti tam tikrą supratimo lygį, reika jį surasti.

     Pirmiausia reikia nuspręsti, apie kokį tikėjimą čia kalbama. Juk yra įvairių tikėjimų: krikščionys, žydai, mahometonai, stabmeldžiai. Šiame rašinyje bus kalbama apie krikščioniškąjį tikėjimą ir apie tai, kaip žmogus jį praranda arba praradęs vėl atranda. Įdomu būtų panagrinėti praradimo ir atradimo procesus. Kokia yra savo tikėjimu abejojančio žmogaus galvosena? Kas jį paskatino nuo tikėjimo atitolti? Kas jį prie tikėjimo traukia?

     Galima sakyti, kad pasaulis susideda iš tikinčiųjų ir netikinčiųjų, nepaisant apie kokias tikybas čia kalbama. Arčiau pažvelgus į krikščioniškąjį pasaulį, matyti, kad ir čia yra susidariusios dvi grupės: tikintieji ir netikintieji. Didžioji dauguma tų, kurie save laiko tikinčiaisiais, yra paveldėję savo tikėjimą iš tėvų, turėjusių daug įtakos jaunuolio brendimo metu. Brendimo amžius yra jautrus įvairioms įtakoms. Jeigu bręstąs jaunuolis pradeda teirautis ir klausinėti apie tikėjimą, tai labai svarbu, kokie žmonės ir kokie raštai jam teiks atsakymus. Jaunuolis pergyvena blaškymosi ir ieškojimo periodą. Tėvų pavyzdys čia labai svarbus. Jeigu tėvai vykdo tai, ko reikalauja iš vaiko, tai vaikui tie tėvų pateikiami idealai atrodo realūs ir įvykdomi. Bet jeigu tėvai vienaip kalba, o kitaip daro, tai vaiką visiškai sumaišo. Tikėjimą atrasti labai kliudo įvairių knygų skaitymas be jokio paaiškinimo, be diskusijų, bijojimas įvairiais kontroversiniais klausimais pasisakyti ir pasikalbėti. Jeigu savo tikėjimu jaunuolis negali pasinaudoti, ieškodamas atsakymų į jį varginančias problemas, tai tas tikėjimas jam turi labai maža vertės.

     Tikėjimui didelę įtaką turi kunigai — tikinčiųjų vadai ir mokytojai. Jie turėtų jausti didelę atsakomybę, bendraudami su jaunimu, ypač vasaros stovyklose ir įvairiuose suvažiavimuose, kur jaunimas gali iš arčiau savo "dvasios vadą" pažinti. Kartais teko pastebėti, kad stovyklose, kur kelias savaites praleidžia labai jauni vaikai, pradžios mokyklos amžiaus berniukai ir mergaitės, kapeliono elgesys jaunas mergaites nustebina, kai jį pamato ne tokį, koks buvo joms atvaizduotas tėvų. Jei kapelionas dažniau kalba su viena mergaite, negu su kitomis, jeigu jai dovanoja saldainių ar ką nors kita, tai kitoms tai labai nepatinka, ir kapeliono autoritetas jų akyse krinta. Drauge su jo autoritetu krinta ir jų vaikiško tikėjimo samprata.

A. TYRUOLIS

 (In memoriam)

I

Užgeso, blykstelėjus dar kaip žvakė,
Gyvybės skaidriai degusi liepsna,
Nurimo ta širdis, kur dyvina,
Nežemiška šioj žemėj meile plakė.

Slogioj kančioj ji niekad nepasakė:
Jau per sunku, o jau per daug, gana.
Kai blėso paskutinė jos diena,
Jos siela ginės saulę kaip plaštakė.

Dėl to, kai pasitikti jos išėjo
Šviesusis angelas aukštuos danguos,
Nustebino ji patį net Tvėrėją:

Tiek buvo meilės jos širdyj skaisčiojoj,
Jog dėlei tos kilnios, šventos aukos
Jis pas save ateit jai tuoj pamojo.

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

     Nekatalikas rašytojas H. S. Chamberlain vienu metu rašė:

     — Kristaus gimimas yra pati svarbiausia data visoje žmonijos istorijoje. Nėra karo, valstybės pradžios, nėra jokio natūralaus reiškinio, jokio išradimo, kuris savo svarba galėtų prilygti trumpam Galilėjiečio gyvenimo laikotarpiui žemėje. Tai yra įrodyta beveik du tūkstančius metų užsitęsusios istorijos. .. Yra tikrai gilus pateisinimas vadinti Kristaus gimimo metus pirmais ir nuo Jo pradėti mūsų chronologiją.

     Dar daugiau Kristus mums svarbus, kai prisimename Jo atneštą gilią dvasinę pagalbą žmonijai. Amžiais nepamirštamas dailininkas Fra Angelico yra nutapęs įspūdingą paveikslą — Kristaus nužengimą į pragarus. Vaizduojami atidaryti sunkūs geležiniai vartai, pro kuriuos į vidų krinta šviesa nuo Kristaus. Visi, kurie iki tol taip ilgai Jo laukė, dabar stipria srove veržiasi artyn prie Kristaus, o Jis stovi, visų laukdamas išskėstomis rankomis. Tie žmonės gyveno prieš Kristų, bet tik dabar jie pradeda pilnutinį gyvenimą Kristuje.

     Kristaus išskleistos, laukiančios rankos yra nukreiptos į visus. Pilnutinį gyvenimą Jis neša visiems, taigi ir mums. Viešpats atskleidė mums žemiškojo gyvenimo prasmę ir nurodė kryptį. Prieš Jį daugeliui net ir išmintingųjų tai buvo neatspėjama mįslė. Sokratas klausė: "Kaip mes turėtume geriausiai tarnauti Dievui? Bus geriausia, jeigu mes palauksime, kol kas nors ateis ir mus pamokys".

     Kai Buda buvo arti mirties, jo mokiniai ėmė jį klausti paskutiniųjų instrukcijų. Buda jiems pasakė: "Stenkitės be paliovos". Mokiniai tada jį užklausė: "Kodėlgi mes turėtume stengtis?" Buda tik patraukė pečiais. Anksčiau jis buvo mokęs, kad reikia siekti Nirvanos — išnykimo.

     Kristus yra ypatingai svarbi atrama žmogui sunkiausiose valandose. Didysis kompozitorius Mozartas 1778 m. liepos 3 d., tada teturėdamas tik 22 m. amžiaus, rašė savo geriausiam draugui kun. Bullinger:

     —    Dievas pasišaukė mano brangiausiąją motulę pas save. Jos panorėjo sau. Tai aš suvokiu ir pasivedu Jo valiai. Jis man ją davė, o dabar atsiėmė... Prieš tris dienas ji atliko išpažintį, priėmė Komuniją, gavo paskutinį patepimą... Mano brangus drauge, aš nesu apimtas kartumo, o jaučiuosi paguostas. Specialios Dievo malonės dėka aš viską pakeliu tvirta, ramia dvasia. Kai jos liga pasidarė pavojinga, aš prašiau dviejų dalykų: ramios mirties mano motulei, o sau — stiprybės ištverti. Gerasis Dievas mane išklausė ir suteikė abidvi malones.

     Toliau Mozartas pasakojasi, kaip jis, Dievo palaimos laukdamas, laikosi pasninkų, kas sekmadienį ir šventadienį klauso šv. mišių, o jei galima, tai ir šiokiadieniais. Net ir savo paties mirtį prisimindamas, Mozartas rodė daug dvasinės stiprybės. Jis rašė:

     —    Kad paskutinis mūsų gyvenimo kelias yra mirtis, aš taip susiderinau su šia geriausia žmogaus drauge, kad ne tik jos veidas manęs nebegąsdina, bet, priešingai, mane ramina ir paguodžia. Ir aš esu dėkingas Dievui, kad Jis atnešė man palaimą pažinti mirtį kaip raktą į laimę. Nors aš esu pačioje jaunatvėje, bet niekada neužmiegu nepamąstęs, kad ateinančioji diena gal jau neberas manęs tarp gyvųjų. Ir tačiau nieks iš mano aplinkos, kas tik mane pažįsta, nepasakys, kad esu liūdnas ar paniuręs. Už tą laimę aš kasdieną dėkoju savo Tvėrėjui ir nuoširdžiai to paties linkiu kiekvienam žmogui.

VACYS KUPRYS

VALSTYBINĖ TAUTOS SAMPRATA

     Valstybinė tautos samprata giliai įaugusi amerikiečių galvosenoje, bet neaplenkusi ir lietuvių — ypač jaunosios kartos. Ji yra labai paprasta: "Tautą sudaro valstybės piliečiai". Nėra tokio dalyko, kaip Amerikos lenkai, italai ar vokiečiai; priėmę pilietybę, jūs priklausote tik amerikiečių tautai" — sako Amerikos Revoliucijos Dukterys savo brošiūroje, skirtoje naujai gavusiems Amerikos pilietybę. Ko verta ši pažiūra? Visų pirmiausia turime atsakyti į klausimą: kas yra valstybė, arba bent surasti jos esmę išsakantį bruožą.

     Nematau reikalo čia daryti pilnos valstybės sąvokos skaidos, tenoriu pabrėžti, kad valstybė yra visuomeninė organizacija.Kas gi yra organizacija? Tai toks jėgų paskirstymas ir sujungimas, kuris įgalina jas duoti didesnes išdavas, negu jos duotų veikdamos nepriklausomai. Organizacijai visuomet turi būti duotas tikslas, uždaviniai ir priemonės jiems siekti. Organizacija visada remiasi tais pačiais principais, nežiūrint kur ir kam ji tarnautų: visuomenei, technikai, kariuomenei, verslui ar dar kuriai kitai sričiai. Iš to matome, kad organizacija, o tuo pačiu ir viena iš jos formų — valstybė, yra daiktas arba įrankis kuriam nors tikslui siekti... Valstybė priklauso daiktinei tikrovei, nors ji yra grynai racionalinė — mūsų pojūčiams neprieinama. Valstybės tikslas plačiąja prasme — tarnauti žmogui ir tautai. Jau iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad tautos negalime sutapatinti su valstybe.

     Valstybė yra dirbtinė: tauta — prigimtinė. Valstybė yra priemonė pasirinktam tikslui siekti: tautai niekas negali nurodyti tikslų ir naudoti ją kaip priemonę jiems siekti — ji vykdo misiją savo pačios egzistavimu. Pilietybę savo noru galima gauti ir prarasti; tautybė yra nepakeičiama. Pagaliau visiems žinoma, kad tauta gali gyventi ir be valstybės, nors jos gyvastingumui reikštis valstybė yra labai reikšmingas įrankis.

ROMANTINĖ TAUTOS SAMPRATA

     Romantinė tautos samprata mūsų tautiečių galvosenoje buvo ir tebėra gyva. Kuo ji pasižymi? Lig šiol esu palietęs tas tautos sampratas, kurios tautos esmę bando atskleisti pasaulėžiūrinės ar daiktinės tikrovės rėmuose. Romantinė tautos samprata yra svetima toms tikrovėms, nes ji remiasi ne tiek proto išvadomis, kiek jausminiu išgyvenimu. Romantikai bendros tautos sąvokos ne tik neturi, bet ir nesiekia jos surasti ir pažinti. Jiems svarbu ne tai, kaip tauta suprantama, o kaip su ja santykiaujama. Santykį irgi apsprendžia ne proto svarstymai, ne filosofinis ar religinis tikėjimas, o meilė, grožėjimasis, didžiavimasis, kentėjimas, neapykanta ar dar kitoki jausminiai išgyvenimai. Todėl nestebėtina, kad romantikų tautos samprata išryškėja, ne kurioje kitoje, o meninėje tikrovėje. Romantikams išreikšti savo tautinį credo patogiausias kelias yra: poezija, istoriniai romanai, dainos, senovės laikų padavimai.

BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.

VI. SPALVINGA ŠEIMA

     1927 m. atgyjančią Lietuvos jėzuitų provinciją sudarė savotiška šeima, į kurią verta mesti bent trumpą žvilgsnį. Ji susidėjo iš dviejų tautų atstovų su daugybe amžiaus, išsilavinimo, temperamento, gabumų ir kalbos niuansų. Nors visus juos siejo tas pats idealas ir gyvenimo būdas, bet konkrečioje darbo dirvoje jie išsiskirdavo ir sudarė tris labai spalvingas žmonių grupes.

     Pirmoji grupė susidėjo iš keturių kunigų: T. Kipo, T. Andruškos, T. Fengerio ir T. Bružiko. T. Kipas buvo visiškai pasinėręs į gimnazijos, statybos, finansinius ir visuomeninius rūpesčius ir gyveno kaip laikrodis. Vis tą pačią valandą jis keldavo, laikydavo mišias, valgydavo, kalbėdavo brevijorių ant stogo, priimdavo žmones, melsdavosi ir guldavo. Su T. Andruška jis susitikdavo dažniausiai sekmadieniais, kai šis ateidavo klausyti išpažinčių ir sakyti pamokslo. T. Andruška gyveno kunigų seminarijoje, buvo klierikų dvasios vadas, skaitė paskaitas ir rašė arba vertė knygas.

     T. A. Fengeris grojo namuose antruoju smuiku, nes buvo dešinioji vyresniojo ranka ir jį dažnai pavaduodavo. Bet toji ranka ne visuomet būdavo laiminga, nes ką ji paliesdavo, tą neretai užgaudavo. Širdies gilumoje jis buvo mielas žmogus, bet kartu staigus, nekantrus ir nepunktualus. Mokykloje jis vaidino rūstų ir griežtą pedagogą, bet mylėdavo vaikus ir jų išdaigas. Namuose, bažnyčioje ir mokykloje dirbo daug. Klierikus ir brolius jis dažnai valdydavo pagal savo ūpą ir nepastovią nuotaiką, bet kas jį pažino arčiau, tas jausdavo kunigo šilimą. Iš jo lietuvių kalbos, ypač pirmaisiais metais, visi turėdavo daug juoko.

     T. Jonas Bružikas neturėjo didelių pedagoginių gabumų, ir jo pamokos buvo panašios į senamiesčio turgų. Atitrukdamas nuo gimnazijos, jis vesdavo misijas ir už-burdavo liaudies mases. Pasirašęs tuščius blankus, visus mokyklos reikalus palikdavo T. Kipui ir kolegoms, o pats keliaudavo iš parapijos į parapiją. Ten buvo jo širdis ir jo mėgstamo darbo laukas.

     Klierikai buvo penki ir visi skirtingi. J. Paukštys buvo truputį saldokas, bet gerai dėstė lietuvių kalbą ir švelnia ranka vesdavo kandidatus į vienuolyno gyvenimą. Būdamas didelis patriotas, savo dvasia jis laikėsi atokiau nuo vokiečių, bet kartu mokėjo ir bendradarbiauti.

     Savo švelnumu į J. Paukštį buvo panašus Pranas Aukštikalnis, visuomet ir visiems mielas ir didelis A. Mešlio draugas. "Frank ir Tony" sudarė savo grupę ir įnešė daug įvairumo. A. Mešlis imponavo ypač karininkams savo ryžtingu elgesiu ir vyrišku balsu. Tie du JAV lietuviai įgijo gimnazijai daug simpatijų.

     Klierikas Karolis Fulstas buvo gimęs lingvistas ir geras pedagogas. Pamokoms jis ruošdavosi kruopščiai, ir kiekviena pamoka būdavo tarsi šventė. Jis dėstė taip įdomiai, kad mokiniai jį sekdavo tarsi užburti. Socialus, draugiškas, atviras ir tiesus, jis buvo mėgstamas ir savųjų, ir mokinių. Lietuviškai jis kalbėjo tobulai, ir ne vienas lietuvis galėjo jam pavydėti.

     Albertas Bistras buvo šaltas ir užsidaręs profesorius. Žinodamas, kad jo darbas yra tik laikinis, jis nesistengė prigyti Lietuvoje. T. Kipą jis dažnai kritikuodavo ir į komunitetą įnešdavo neskanumų.

FELIKSAS JUCEVIČIUS

XIV. PAUL CĖZANNE

     Ispanų meno kritikas Eugenio D'Ors išskaičiuoja keturias skirtingas Paul Cezanno versijas. Pirmiausia nurodo Zolos literatūrinę versiją, su kuria susiduriame romane "L'Oeuvre", po to legendinę versiją, paskui nemeluotos tikrovės versiją ir pagaliau kūrybinę versiją, kurią atskleidžia cezaniškoji tapyba. Pirmosios dvi versijos mažai ką turi bendro su tikruoju Cezannu ir dar mažiau su jo kūryba. Zolos versija yra tik tuo įdomi, kad parodo, kaip literatai, kurie save laiko meno specialistais, kartais labai mažai nusimano apie meną ir menininkus. Kad Zola buvo menkas kritikas, šiandien retas kas abejoja. Jis stokoja jautrumo ir skonio, kurie yra būtinos sąlygos meno nusivokimui; jo literatūriniai samprotavimai apie meną nenuoseklūs, jo entuziazmas neatrankus ir šališkas. Būdamas gana siauros kultūros, jis nepajėgė ir net negalėjo suprasti Cezanno genijaus. Zola galėtų šiandien tik tuo pasiteisinti, kad daugelis to meto pripažintų dailininkų neturėjo apie Cezanną geresnės nuomonės. Net toks Manet atsisakydavo dalyvauti impresionistų parodose vien todėl, kad ten būdavo Cezanno darbai. Paryžiaus kavinėse sukurtos legendos rodo tik tai, kad Cezanno mitas pradėjo kurtis dar jam gyvam esant. Žmonės mėgsta anekdotus bei gandus, o plepėti apie dailininką yra lengviau, negu suprasti jo kūrybos kartais labai sudėtingas formas. Bet mums yra svarbiau "tikrasis" Cezannas. Meno istorijoje sutinkame šventųjų, kurie buvo dailininkai, ir sutinkame dailininkų, kurie nors ir nebuvo šventieji, bet praktikavo herojiškai kai kurias šventųjų dorybes, ir vienas iš tokių buvo Cezannas. Draugų ir savųjų nesuprastas, oficialiųjų dignitorių pažemintas, gimtojo miesto žmonių paniekintas, Cezannas buvo lyg vienas iš Dostojevskio nužemintųjų, kurio dvasinį didingumą atskleidė tiktai mirtis. Jo išorinis grubumas, romantiškai impulsyvus charakteris slėpė vaikiškai jautrią širdį. Anas Rilkės pasakojimas, kur senyvas dailininkas yra Aix miesto vaikų apmėtomas akmenimis, nėra iš piršto išlaužtas, o gana patetiškas Cezanno gyvenimo faktas. Tėvui mirus, Cezannas tapo praktikuojančiu kataliku. Bažnyčia jam tapo užuovėja. Keldavosi anksti ir eidavo į mišias. "Mišios ir dušas — štai kas mane išlaiko sveiką", — juokaudavo jis. Vienas jo darbas, "Senelė su rožiniu", yra lyg jo paties likimo paveikslas. Tarpininkaujant seseriai Marijai, Sezannas susipažino su buvusia vienuole, kuri su pairusiais nervais klajojo po Aix apylinkes. Norėdamas padėti vargšei ir turėti modelį, Cezannas ją prisikalbino papozuoti. Matome senelę, susikūprinusią, paprastumu spindinčiu veidu, žemėn įsmeigtu žvilgsniu. Harmonizuodamas vos dvi spalvas, Cezannas sukūrė šedevrą. Jis yra Londono Nacionalinėje galerijoje. Ir jei šiandien domimės Cezannu, tai ne todėl, kad apie jį rašė Zola, ir paryžiečiai kūrė anekdotus, ar kad jis buvo tauri asmenybė, bet labiau todėl, kad jis buvo genialus dailininkas. Kūrybinė versija tiksliausiai ir geriausiai atskleidžia Cezanno talento savitumą, ir štai kodėl šiandien ji dar tebeturi mums įsakmios galios.

P. Cézanne    Virtuvės stalas

     Kiek anksčiau kalbėdamas apie posūkius mene, minėjau Masaccio, quatrocento dailininką, ir nurodžiau, kad jis yra renesanso tapybos pradininkas. Cezannas užima panašią vietą moderniojo meno atžvilgiu. Penkioliktojo amžiaus tapybą dominavo erdvės ir proporcijų studija. Devynioliktojo amžiaus antroje pusėje impresionistai, kaip žinome, domėjosi spalvos analize, ir todėl spalvos santykiui su šviesa ir spalvų tarpusavio santykiui skyrė didelę reikšmę. Turėdamas prieš akis ir vieną, ir kitą, Cezannas nusprendė suderinti besikeičiantį spalvų pasaulį su geometrine erdve, ir štai kodėl jo tapyboje spalvinė masių dinamika atlieka tokį didelį vaidmenį.

STEFANIJA STASIENĖ

     Šiandien žmogus gerovės ir pažangos amžiuje, gal labiau negu bet kada, jaučiasi nesaugus, dažnai nustojęs vilties ir paguodos. Šiandieniniam žmogui, lygiai kaip ir prieš 2000 metų, reikalinga tų pačių vaistų sielai pagydyti, kad jis vėl savim būtų patenkintas. Tačiau tai savo jėgomis žmogus nepajėgia atlikti. Vien savo jėgom vadovaudamasis žmogus gali tik dar giliau į nusikaltimus įbristi ir galiausia save visai sunaikinti. Šalia savo jėgų ir savęs pasitikėjimo žmogus turi turėti nepalaužiamą tikėjimą savo Kūrėju. Tačiau prarasti tikėjimą savo Kūrėju nesunku ir pavojus jį prarasti dažnai ateina nejučiomis.

     Garsusis misionierius ir gydytojas Albert Schweitzer kartą pirmos komunijos proga į vaikučius kreipėsi sveikinimu, kurio kai kurios mintys tiktų visiems. Tarp kitko jis pasakė: "Aš jūsų nenoriu išgąsdinti tais pavojais, kuriuos jūs gyvenime sutiksite. Aš tik noriu jus įspėti, kad, nežiūrint ką bedarytumėt, visuomet atkreiptumėt dėmesį įtai, kad jūsų siela nebūtų pažeista. Vėliau gal ir pastebėsite pavojaus dydį, bet tada gali būt jau per vėlu". Šiais žodžiais Albert Schweitzer lyg ir norėtų mus įspėti saugotis gyvenime išdidumo ir su juo surišto lengvabūdiškumo. Šiandien žmogus dažnai savo sielą sužaloja ir be didelių gimdymų. Mes paprastai ją užmigdome, pasinėrę į šių dienų gyvenimo rūpesčius, džiaugsmus ir išsiblaškymus. Ir taip žmogus dažnai nė nepajunta, kad tai, kas anksčiau buvo vertinga, dabar tik tuščias atgarsis paliko. Tokiam žmogui dabar vidinis gyvenimas netenka prasmės". Kaip varpas nustoja skambumo, kai jame atsiranda įskilimas, taip ir tikėjimas praranda savo vertę, jei kas nors atmeta nors vieną tiesą, nes nebetiki Dievu, kuris apreiškė visas tikėjimo tiesas", sako vysk. K. Paltarokas. Taip užmigdydamas savo sielą, žmogus praranda ir tikėjimą. Lygiai kaip Afrikoj siaučianti miego liga: iš karto žmogus jaučia nuovargį, paskui labiau nusilpsta ir pagaliau, visiškai netekęs jėgų, miršta.

     Aldona Valis-Labokienė gimė Panevėžyje. Baigė Kauno “Aušros” mergaičių gimnaziją ir Austrijos Innsbruck universitete Medicinos fakultetą, gaudama daktarės diplomą.

     Meną pradėjo studijuoti Lietuvių Dailės studijoje “69”. Mokėsi pas dail. Kaupą, Petravičių, Šileikį. Paskui tęsė studijas Bogan College, Academy of Fine Arts. Turėjo vieną individualę parodą ir dalyvavo keliolikoje bendrų parodų su lietuvių ir amerikiečių dailininkais. Amerikiečių parodose yra laimėjusi keletą premijų.

     Dirba tapybos, grafikos ir litografijos srityse. Šiame“Laiškų Lietuviamsnumeryje matome keletą jos grafikos, litografijos ir tapybos darbų.

 

Dail. Aldona Labokienė prie savo paveikslo “Tolumoje” (akrilika)

Nijolė Jankutė

     Ir Dievas nutarė išbandyt Abraomą: “Imk savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, ir paaukok jį man” (Genesis).

     Tolimoj vaikystėj matytas baugus paveikslas, kuriame Abraomas su vėjuje besidraikančia barzda ir aukštyn iškeltu peiliu rankoje rengiasi nudurti ant laužo paguldytą Izaoką, primena, kad ši absoliutaus paklusnumo Absoliutui tema domino visų menų atstovus ir visais laikais buvo žmonijos dėmesyje. Tai gili tema, nes jos pagrinde — santykis tarp Tvėrėjo ir tvarinio.

     Aloyzas Baronas premijuotame romane "Abraomas ir sūnus" bando spręsti, ar žmogus turi teisingumui paaukoti viską, net savo vaiką. Tema monumentali, kaip ir biblijinis Abraomas, o romano veikėjai maži, kaip mes dabarties kasdienybėj... Tai, žinoma, netrukdo ieškot teisingumo, abejoti teisingumu, nuo jo bėgti, juo nepasitikėti arba jam atsiduoti. Tai laisvos valios žmogaus privilegija, būtų jis patriarchas Abraomas, ar tik pensininkas Stukėnas...

     Kaip autorius tokią temą išvysto, jau kitas dalykas. Būtų netikslu sakyti, kad A. Baronas jos neapvaldė, tačiau vietomis atrodo, kad maža Stukėno figūra, na, truputį mažoka abraomiškam suolui.

     Pagrindinis romano veikėjas pensininkas Stukėnas, turėdamas begales laiko, nagrinėja paklusnumą teisingumui. Šios problemos mastelis seniokui yra jo paties santykiai su sūnumi bei sūnaus šeima. Čia Stukėnas jaučiasi esąs lyg Abraomas, ne kartą paaukojęs savo Rimą-Izaoką, kad nusistovėjęs kasdienybės balansas būtų išlaikytas. Bet ar verta jį išlaikyti? Net ir teisybės vardan? Ar iš tikrųjų teisingumas valdo kasdienybę?

     Šie klausimai be atsakymų drumsčia pensininko dienų monotoniją. Stukėnas norėtų save įsivaizduoti maištininku, labiau Prometėjum kaip Abraomu, tačiau jam sunkiai vyksta. Jo tariamieji maištai prieš nusistovėjusią tvarką bei žmogiškuosius įstatymus neįtikina net jo paties. Maištavimas — Stukėno svajonė, kuriai jis skiria daug laiko, o autorius — daug puslapių.

     Pensininko noras būti kitokiu verčia jį nuolat persvarstyti savo praeities ir dabarties veiksmus, poelgius, net žodžius. Senis krausto savo gyvenimą, kaip komodos stalčius, bet, summa summarum, tų stalčių turinys nebepakeičiamas. Net ir tada, kai pasitaiko tikrai rimta maištavimo proga (išduot ar neišduot anūką policijai), Stukėnas pasielgia, kaip reikalauja nusistovėjusi jo paklusnumo tradicija. Autorius palieka skaitytoją mąstyti ir spręsti, ar jo veikėjas iš tikrųjų teisingai pasielgė; ar verta eiti per gyvenimą maištaujant, ar paklūstant; ar sūnus turi būt aukojamas tėvo teisingumui. ..

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ

DAUGIAU KOMUNISTINĖS IDEOLOGIJOS

     Kovo mėnesį Maskvoje įvyko specialus pasitarimas vaikų literatūros klausimais. Jame dalyvavo daugybė rašytojų, dailininkų, knygų leidėjų iš Rusijos ir kitų satelitinių kraštų, o tarpe jų ir Lietuvos. Anot "Literatūroje ir Mene" (1973, nr. 16) buvusio straipsnio, sovietiniai knygų vaikams leidėjai ir rašytojai gėrėjosi nuveiktais darbais, bet daugiausia išklausė pranešimų ir paskaitų, kaip sustiprinti komunistinę propagandą vaikų literatūroje. Tarybinėje santvarkoje negali būti nė vieno gyvenimo aspekto, tiek grožinio, tiek praktiško, kuris netarnautų tik vienam vieninteliam tikslui — komunizmo platinimui.

     Ypač didelis dėmesys pasitarime skirtas naujiesiems vaikų literatūros kūriniams, padedantiems išjudinti "deficitines" temas, O tos aktualiausios temos, siūlomos visiems vaikų literatūros kūrėjams, yra: lenininės, istorinės-revoliucinės, darbo ir karinės-patriotinės, skirtos priešmokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Buvo pastebėta, kad mažoka naujų knygų apie revoliucinę praeitį ir dokumentinių apysakų.

     Pasitarimo posėdžiuose nebuvo užmirštas ir pasakos žanras, bet vis dėlto pabrėžta, kad, jas leidžiant, kai kada prarandamas saiko jausmas. Pasigendama dabarties medžiaga paremtų pasakų, o senųjų pasakų taip ir nereikėtų per daug leisti, nes jose nerašoma apie komunizmo idealus.

NUTILO VIOLETA

     Šį pavasarį Vilniuje mirė žymioji Lietuvos operos solistė Elena Čiudakova. Ji buvo gimusi 1925 m. Oriolo srtiyje, bet pagarsėjusi kaip Vilniaus Valstybinio (nuo 1952 m.) operos ir baleto teatro žvaigždė. 1971 m. Čiudakova buvo apdovanota Garbės ženklo ordinais ir medaliais, o operos spektakliai, kuriuose ji dalyvaudavo, nesutalpindavo žmonių. Mėgstamiausia Čiudakovos rolė buvo Verdi "La Traviatos" Violeta.

"Literatūra ir Menas" (Nr. 15, 1973)

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

MŪSŲ GIMINYSTĖS VARDAI P.S.

     Jau ne kartą skaitytojai, ypač jaunimas, prašė parašyti apie įvairius giminystės ryšius išreiškiančius lietuvių kalbos terminus.Čia beveik pažodžiui perspausdiname Pr. Skardžiaus rašinį iš "Gimtosios Kalbos" (1965 m., 1, 2, 3-4 nr.). Kai kurie čia pateikti giminių pavadinimai jaunimui gali atrodyti keisti, niekad negirdėti, bet manome, kad Lietuvos kaime ir dabar juos visus galima užtikti vartojant. Gal tik vienas antras jau yra pasenęs ir žmonių užmirštas, pvz. avynas, laigonas, šeirys. Iš čia pateiktų žodžių matome, kad tam pačiam giminystės ryšiui išreikšti kartais yra keli pavadinimai. Vieni jų yra labiau vartojami vienoje tarmėje, kitikitoje.

Redakcija

     Giminystės ar su giminyste susijusių vardų, bendrai dar gentinvardžiais vadinamų, mes turime gana daug: vieni iš jų yra didžiai seni; kiti jau gerokai pakitėję ir tik iš dalies berodo gilesnę senovę; treti įvairiais laikais buvo naujai sudaryti, ir pagaliau dalis iš jų yra paskolinta iš kitų kalbų. Šnekamojoj žmonių kalboj kartais vienas ir tas pats giminystės atstovas bent keliais vardais vadinamas, arba priešingai, vienas ir tas pat žodis turi bent kelias giminystės reikšmes. Taigi dabartiniais laikais, kada senesni giminystės ryšiai jau daug kur yra atsipalaidavę ir dėl to netekę savo ankstyvesnės svarbos, daug kam yra nebelengva susigaudyti giminystiniuose santykiuose, o dar sunkiau prireikus tolimesnius giminystės atstovui vienus nuo kitų skirti ir juos tiesioginiais vardais vadinti. Todėl čia pateikiama visa eilė būdingesnių mūsų pačių darybos giminystinių vardų.

Anyta-os,vyro motina; mother-in-law. augintinis,-ė,paimtas auginti svetimas vaikas; foster child, fosterling.

avynas,~aimotinos brolis, dėdė; mother's brother, uncle.

Brolaitis,-ėbrolio sūnus, brolio duktė. Žr. brolėnas, brolėčia.

brolava,-os(ir broliava,-os),brolių giminystė. Žr. brolystė.

brolėčia,-ios,brolio duktė, brolaitė; niece. brolėnas,-ai1. brolio sūnus; brother's son, nephew; 2. pusbrolis (žr.).

broliavaikis,-iai(ir brolvaikis,-iai),brolio vaikas; brother's child, nephew. Žr. brolėnas.

brolienė,-ės,brolio žmona; brother's wife, sister-in-law.

brolystė,-ės,brolių giminystė, brolava; brotherhood.

TIKĖJIMO PRARADIMAS IR ATRADIMAS

     Skaitant N. Gailiūnienės premijuota, straipsni, užkliuvo jos išsireiškimas, kad žmogus suvokiau Dievą, tik per Jo kūriniją ir pažįstąs Jį tik per apreiškimą. Netikėtinas ir kitas jos teigimas, kad betarpiško ryšio tarp Dievo ir žmogaus nėra.

     Dievas kalba žmogui ne tik per kūriniją, Šv. Raštą, Bažnyčią ir kitus žmones, bet taip pat tiesiogiai į jo sielą. Jei žmogus užsispiria ir atmeta Jo įspėjimus bei patarimus, Dievas leidžia tokiai sielai apakti ir eiti pražūtingais klystkeliais. Mes visi esame gavę tikėjimo ir kitu išganymui reikalingu malonių bei dorybių, kurias galime išugdyti ar pražudyti. Dievo atradimas ar, teisingiau pasakius, Dievo atsiliepimas į žmogaus sielos šauksmą, vyksta visais laikais. Būtina sąlyga yra nusižeminimas, atvira širdis, nuoširdi atgaila, ištverminga malda ir geri darbai. Šv. Augustinas sako, kad Dievą suranda tik tas, kas yra apsivalęs. Pradžia sunki, tačiau ryžtinga siela yra šimteriopai atlyginama. Dievo malonė nuveda ją į nuostabią šviesą, kurioje ji randa ramybę ir meilę. Čia išsipildo Kristaus žodžiai: “Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jono 14,23). Ten, kur yra Tėvas ir Sūnus, yra ir Šv. Dvasia su savo dovanomis. Žmogaus protas apšviečiamas dieviška išmintimi, valia palenkiama prie gėrio, o širdis kyla prie Dievo. Pavyzdžiu netrūksta nė mūsų laikais, kur Dievas yra gyvas ir veiklus žmonėse.

     Sveikinu p. Niną, laimėjusią pirmąją premiją, ir linkiu daug Dievo palaimos!

Juozas Kaknevičius

     Skelbiame straipsnio konkursą, tema "Kas padeda ir kas kenkia išlikti lietuviškajai išeivijai".Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki šių metų gruodžio mėn. 15 dienos. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams".

     Už geriausius straipsnius skiriamos penkios premijos:

     I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. ir V — 25 dol.

     Premijų mecenatai: dr. Leonas Kriauče-liūnas — 200 dol., Vincas ir Ona Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol. ir dr. Ferdinandas Kaunas — 50 dol.

     Konkurso vertinimo komisija bus paskelbta vėliau. Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" koncerte 1974 m. vasario mėn. 2 d., šeštadienį. Meninę programą atliks Gina Čapkauskienė ir Nerija Linkevičiūtė, akompanuojant Alvydui Vasaičiui.

ATSIUSTA PAMINĖTI

Danutė Bindokienė. PARKAS ANAPUS GATVĖS. JAV LB Švietimo Tarybos premijuota apysaka jaunimui. Viršelis Ados Korsakaitės - Sutkuvienės. Išleido Švietimo Taryba 1973 m. Spausdino “Draugo” spaustuvė.

Jurgis Jankus. UŽKANDIS. Pasakojimai. Aplankas Rimo Laniausko. Išleido “Ateitis” 1973 m. 216 psl., kaina 4.50 dol. Knygą galima užsisakyti “Ateities” leidykloje: Mrs. M. Bajorūnienė, 17689 Gold-win Drive, Southfield, Mich. 48075.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 8(12). Leidžia JAV LB Švietimo Taryba. Redaktorius — Petras Maldeikis. Užsisakyti galima šiuo adresu: Stasys Rudys, 415 Plum St., Michigan City, Ind. 46361. Išeina du kartus per metus. Metinė prenumerata — 3 dol.

Į LAISVĘ. Nr. 57(94). Politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto Bičiuliai. Redaktorius Juozas Kojelis, P.O. Box 34461, Los Angeles, Calif. 90034.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. 1973 m., nr. 4. Čikagos Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokinių laikraštėlis.