TIKĖJIMO PRARADIMAS IR ATRADIMAS
Skaitant N. Gailiūnienės premijuota, straipsni, užkliuvo jos išsireiškimas, kad žmogus suvokiau Dievą, tik per Jo kūriniją ir pažįstąs Jį tik per apreiškimą. Netikėtinas ir kitas jos teigimas, kad betarpiško ryšio tarp Dievo ir žmogaus nėra.
Dievas kalba žmogui ne tik per kūriniją, Šv. Raštą, Bažnyčią ir kitus žmones, bet taip pat tiesiogiai į jo sielą. Jei žmogus užsispiria ir atmeta Jo įspėjimus bei patarimus, Dievas leidžia tokiai sielai apakti ir eiti pražūtingais klystkeliais. Mes visi esame gavę tikėjimo ir kitu išganymui reikalingu malonių bei dorybių, kurias galime išugdyti ar pražudyti. Dievo atradimas ar, teisingiau pasakius, Dievo atsiliepimas į žmogaus sielos šauksmą, vyksta visais laikais. Būtina sąlyga yra nusižeminimas, atvira širdis, nuoširdi atgaila, ištverminga malda ir geri darbai. Šv. Augustinas sako, kad Dievą suranda tik tas, kas yra apsivalęs. Pradžia sunki, tačiau ryžtinga siela yra šimteriopai atlyginama. Dievo malonė nuveda ją į nuostabią šviesą, kurioje ji randa ramybę ir meilę. Čia išsipildo Kristaus žodžiai: “Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jono 14,23). Ten, kur yra Tėvas ir Sūnus, yra ir Šv. Dvasia su savo dovanomis. Žmogaus protas apšviečiamas dieviška išmintimi, valia palenkiama prie gėrio, o širdis kyla prie Dievo. Pavyzdžiu netrūksta nė mūsų laikais, kur Dievas yra gyvas ir veiklus žmonėse.
Sveikinu p. Niną, laimėjusią pirmąją premiją, ir linkiu daug Dievo palaimos!
Juozas Kaknevičius
LAIŠKAS “LAIŠKAMS LIETUVIAMS”
Tik ką perskaičiau premijuotąjį Ninos Gailiūnienės straipsnį. Autorė tuoj iš karto atmeta akademinį temos nagrinėjimą. Nagrinėjant temą “kaip tikėjimas prarandamas ir atrandamas”, anot jos, reikėtų šią temą suprasti siaurai. Aš manau, kad akademiškai šią temą galima labai išsamiai ir plačiai nagrinėti, tik nagrinėtojas turi būti pakankamai toje srityje išsilavinęs. Kad autorė nėra pakankamai akademiškam temos nagrinėjimui pribrendusi, tai tuoj galima matyti. Po neblogos įžangos pradeda dėstyti: “Tie, kuriems Dievo veidas išbluko, o religija išblėso. . .” Tai yra lyg kažkoks atsikirtimas garbingiems, dabar jau, anot jos, deimantinio amžiaus Nepriklausomosios Lietuvos valdininkams. Atseit, jie ir dabar tebegyvena praeitimi, kur buvo “garbė, galia ir nuopelnai užfiksuoti jei nė žmonių atmintyje, tai bent Lietuvių Enciklopedijoje, nes Lietuvoje užėmė aukštas vietas”, bet? palietus religines temas, tuoj “visa inteligencija, ilgo amžiaus patirtis ir seno žmogaus orumas staiga dingsta. Reakcija kaip mažo vaiko. ..” Kiek čia ironijos! Paskui lyg ir išdėsto visą jų religinę biografiją: kada nustojo tikėti Dievu, rūpinosi tik tautiniais reikalais, o ne religiniais, lankė bažnyčia, tik per vasario šešioliktąją ir t.t. Noriu paklausti autorę, kas jai davė moralinę teisę tai lietuvių grupei uždėti tokį antspaudą. Štai vienas to straipsnio sakinys, kuris visu šimtu procentų atsigrižta į pačią autorę (114 psl.): “Man atrodo, kad lietuviai dar vis tebesilaiko senojo kurpalio, ant kurio tempia kiekvieną patikrinti, ar jis tikintis ar ne”.
Čia norėčiau prikišti tiek “L.L.” redakcijai, tiek vertinimo komisijai lyg už to teigimo pripažinimą, skiriant pirmąją premiją. Mano žiniomis, Lietuvoje nebuvo tokių, anot N.G., atsitiktinių išgamų ir aplamai kažin ar buvo bedievių. Tautinės inteligentijos sparnas, jei ir nebuvo perdaug religingas, tai vis dėlto daugumas buvo tikintys, praktikuojantys, tolerantai. Jie nevijo Dievo nei iš bažnyčių, nei iš mokyklų, nei iš savo asmeniško gyvenimo. Ir išeivijoje atsidūrę, jie tai įrodo savo gyvenimo pavyzdžiu. Jie nesijaučia esą “sūnūs palaidūnai”, ko N.G. norėtų. Jeigu jie tada tautą mylėjo ir dabar tebemyli, tai reikia tik džiaugtis. Mes norime, kad tai darytų kiekvienas lietuvis.
Kad tokie aukščiau minėti tvirtinimai neišlaiko nė jos pačios logiškumo, tuoj galima matyti skyrelyje “Tie, kurie tiki Dievą”. Čia ji sako: “Gali žmogus nepriklausyti jokiai religijai, neiti į bažnyčią ir būti tikintis”. Ir kaip šviesų pavyzdį duoda prezidentą Lincolną. Kodėl ji negalėtų to paties taikyti ir mūsų seniesiems tautiečiams? Gal ir jie tikėjo ir tiki, bet N.G. visą tą grupę iškart nurašo sakydama: “Jie nustojo tikėti Dievu ir domėtis religija dar jaunuolio metais” (112 p.). O paskui vėl tvirtina: “Bet jokio žmogaus negali vadinti bedieviu ar netikinčiu, nebent jis pats tokiu pasiskelbia” (115 psl.). Nelogiškumai kartojasi visame straipsnyje, neparodančiame jokio akademiškumo.
Straipsnis neatsako į temą, nors ir pačios autorės pakeistą. Šis rašinys — tai mišrainė, kurioje visko primaišyta: gerų, įdomių minčių, bet ir tokių, kurios neturi nei logikos, nei tvirto pagrindo. Išėjo menkas patiekalas. Tik pasakose galima išvirti sriubą ir iš kirvio, bet ne gyvenime.
Tikiu, kad redakcija pasidalins šiomis mano mintimis su skaitytojais. Tebūna išklausyta ir antroji pusė.
Balsas iš “L.L.” skaitytoju GERIAU UŽ KUNIGĄ . ..
Gerbiamasis Redaktoriau,
Nežinau, ar kada nors Jums esu rašęs laišką, nors Jūsų puikų žurnalą jau seniai skaitau. Balandžio mėn. numeryje išspausdintas Ninos Gailiūnienės straipsnis privertė mane pasisakyti. Jei dar reikėjo įrodymo, kad dažnai pasaulietis gali geriau išreikšti religines tiesas, negu daugelis dvasiškių, tai p. Gailiūnienės trumpas, aiškus ir gerai apgalvotas rašinys yra geriausias įrodymas. Lauksime daugiau šios autorės pasirodymų “Laiškuose Lietuviams”.
Man visuomet naudingas ir įdomus “Kalbos” skyrius. Nedaug kas prisiverčia pasiimti į rankas kalbos vadovėlį, bet pora puslapių kas mėnesį perskaityti nėra sunku.
Girdžiu, kad Jus vis puola kai kurie asmenys “tėvynės meilės vardan”. Matau, kad Jūs, į tai reaguodamas, turite neblogą “sense of humor”.
Kazimieras Pugevičius
ATVYKUSI IŠ LIETUVOS RAŠO
Gerbiamas Tėve,
Pirmiausia noriu Jums padėkoti už tokį puikų man siuntinėjamą žurnalą. Aš jį mieliausiai skaitau iš visų lietuviškų periodinių leidinių. Jame randu peno ir dvasiai, ir protui. Jame nėra kitų šmeižimo, neurotinės nuotaikos, spalvingų, bet nelabai aukštą kultūrą parodančių epitetų, kurių pilna daugelyje lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Čia randu įdomių straipsnių apie meną, filosofiniais klausimais, labai naudingų žinių kalbos skyrelyje. Šį žurnalą, bent jau tokį, koks jis dabar leidžiamas, mielai skaitysiu ir toliau.
Neseniai atvažiavusi iš Lietuvos