1973 rugsėjis September XXIV no 8
PAVYZDŽIO REIKŠMĖ Redaktorius 253
TIKĖJIMO PRARADIMAS IR ATRADIMAS Roma Olšauskaitė 255
ŠVENTAS RAŠTAS IR TEOLOGAI A. Rubikas 260
TIKĖJIMO KELIU Juozas Prunskis 263
EILĖRAŠČIAI Danguolė Sadūnaitė 266
JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (VIII) Br. Krištanavičius, S.J. 267
KELI PATARIMAI FOTOGRAFAMS Algirdas Grigaitis 273
LANKANT KARUSELĖ Algirdas Grigaitis 275
MOTINA — ATEITIES KŪRĖJA Gabija Juozapavičiūtė 276
AR GALI VAIKAS TINGĖTI? Jonas Laužikas 278
ŠVIETIMO TARYBOS PREMIJĄ LAIMĖJUSI KNYGA Daina Kerbelytė 281
NUOTYKINGA D. BRAZYTĖS APYSAKA titas alga 282
TĖVYNĖJE Danutė Bindokienė 284
KIEKVIENA PROGA GALIMA MELSTIS A. Saulaitis, S.J. 287
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS 288
Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis, tema “Karuselė”.
Viršelis ir vinjetės — Jūratės Eidukaitės
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros žurnalas.
Redaktorius — Juozas Vaišnys, S.J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, Marija Eivaitė, Algirdas Grigaitis, Vytautas Kasniūnas, Algimantas Kezys, S.J., Nijolė Užubalienė. Administracija: Petras Kleinotas, S.J., ir Aleksandra Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina 50 centų.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.
Atėjus rugsėjo mėnesiui ir prasidėjus darbui mokyklose, vėl visų akys labiau nukrypsta į jaunimą. Visi apie jį kalba: vieni girdami, kiti peikdami; vieni sako, kad dabartinis jaunimas yra geresnis ir gudresnis už buvusįjį, o kiti tvirtina, kad jis nuėjęs visiškai blogais keliais. Manome, kad esminio skirtumo tarp dabartinio ir buvusio jaunimo nėra, o jo pasukimas vienu ar kitu keliu dažnai priklauso nuo vyresniųjų, tėvų ar auklėtojų.
Jaunimas viskam yra labai atviras ir imlus. Gal tik iš išorės kartais atrodo, kad dabartinis jaunimas yra labai savarankiškas, visai nepriklausomas nuo vyresniųjų, visiškai į juos nekreipiąs dėmesio. Vaikas nuo pat mažens mokosi iš vyresniųjų, jais seka ir mėgdžioja jų veiksmus. Tiesa, kad brendimo laikotarpiu jaunuolis pradeda maištauti, nori parodyti, kad jis nėra tik vyresniųjų įrankis, bet savarankiškas individas, stengiasi prieštarauti tėvams ir auklėtojams, bet vis dėlto jis labai stebi vyresniuosius, ypač kreipdamas didelį dėmesį į jų silpnybes, ydas, į visa tai, kas nesiderina su jų žodžiais ir pamokymais. Tokiu būdu jis suranda argumentų pateisinti ir savo ydoms.
("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)
ROMA OLŠAUSKAITĖ
Žmogus, palyginus su visais kitais žemės kūriniais, yra sudėtingiausias. Jo gyvenimas dinamiškas ir visad besikeičiąs: vieną dieną jis jaučiasi linksmas, o kitą — jau neapkenčia savęs ir pripildo pasaulį neapykantos. Šalia jo esanti gyvūnija tik egzistuoja. Jau tūkstančiai metų, kaip kiekviena diena jai vienoda. Tad iš tikrųjų gyvūnijos ir žmogaus buvimas labai skirtingas. Gyvūnija egzistuoja tik medžiaginėje plotmėje, o žmogus jau peržengia šią plotmę ir veržiasi į kitas sferas. Vadinas, jis iškyla virš fizinės realybės. Jo minčių pasaulis negali būti sukontroliuojamas jokios medžiaginės jėgos. Tuo atžvilgiu jis turi laisvą prigimtį. Niekas negali žmogaus minčių pasaulio apriboti nei laiku, nei galvojimo turiniu. Žmogus gali kalbėtis vienas su kitu ir dalintis savo minčių pasauliu, tokiu būdu praturtindamas savo pažinimą. Tad žmogui yra reikalinga socialinė aplinka, kurioje jis gali augti savo vidujiniu gyvenimu.
Tačiau žmogus nuolatos jaučia savo egzistencinę buitį ir yra prislėgtas savo išnykimo grėsmės. Kaip akmuo, Kuris gali būti vieną dieną sumaltas į mažus gabaliukus, taip ir žmogus jaučia šios žemiškosios buities nykumą ir mirtį. Šitas rūpestis žmogaus nepalieka visą jo gyvenimą; jis negali priimti mirties, kaip visiško išnykimo. Taip jis, mąstydamas apie savo esmę bei savo gyvenimo kelią, nori išsiveržti iš esamos tuštumos į visišką pilnybę. Nepakeldamas vienumos, jis stengiasi įsilieti į bendruomenę. Bet ir čia jį varžo visokie žmogiški netobulumai, ir bendruomenė negali jo patenkinti. Todėl žmogus, nerasdamas galutinio atsakymo bei pasitenkinimo šiame žemiškame ieškojime, yra priverstas atsakymų ieškoti metafiziniame pasaulyje. Bet mūsų pasaulietiškoji aplinka nesirūpina šitomis problemomis ir, žinoma, neskatina žmogaus jomis sielotis. Taigi tais reikalais sielotis ir jų ieškoti jau pasidaro asmeninis rūpestis.
Žmogus gali prieiti išvados, kad gyvenimas bergždžias ir beviltiškas. Jis gali atmesti bet kokį religinį pagrindą spręsti žmogaus likiminėm problemom. Tokio tipo žmogus nemato jokios prasmės tikėti antgamtine būtybe. Į tikėjimą jis žiūri kaip į įrankį, padedantį pernešti gyvenimo sunkumus, ir nieko daugiau. "Kad aukštesnio išsilavinimo žmonės, kurie yra susipažinę su moderniais mokslo metodais ir kurie nėra neurotikai ar bailūs, gali nuoširdžiai tikėti "absurdiškas" tikėjimo dogmas, netikinčiajam yra visiškai nesuprantama", sako I. Lepp.1 Antra vertus, tikintysis mano, kad bedievis nori užmiršti gyvenimo reikalavimus, nes jis dvasiškai yra nepajėgus susilyginti su tikinčiaisiais. Tačiau šitoks galvojimas yra neteisingas.
A. RUBIKAS
IŠVARYMAS IŠ ROJAUS IR DARBAS
Švento Rašto pasakojimas apie žmogaus sukūrimą bei jo uždavinius yra išsami teologinė antropologija (mokslas apie žmogų). Tai teologinis žvilgsnis į visą žmogų.
Aišku, Šv. Raštas kalba apie žmogaus puolimą, apie nuodėmę, apie rojaus netekimą bei iš to plaukiančias pasekmes: žmogaus eschatologinę (antgamtinę) mirtį. Bet kartu Šv. Raštas kalba ir apie žmogaus bendruomeninį gyvenimą čia, žemėje, apie visuomeninę jo prigimtį, apie lyčių atsiradimo prasmę: "Negera žmogui būti vienam" (Prad. 2, 18). Jis kalba ir apie medžiagines žmogiškosios egzistencijos prielaidas, apie žmogaus mitybą bei žemės ūkį: "Žemė teišželdina žaliuojančias žoles, duodančias sėklą, ir vaisinius medžius, duodančius vaisius" (1, 11). Jis kalba ir apie darbą: "Savo veido prakaite valgysi duoną" (3, 19).
Seniau buvo manyta ir aiškinta, kad Dievas žmogų buvo kūręs nedarbui. Pagal pirminę Dievo mintį žmogus būt galėjęs gulėti rojaus medžių paunksmy ir maitintis nuo medžių krintančiais vaisiais. Toks buvęs ankstesnysis Dievo planas. Tik išvarymas iš rojaus žmogų pasmerkęs darbui. Dabar jis buvo priverstas dirbti.
Ar taip buvo iš tikrųjų?
K. P. Celiešius savo katekizme "Ką mes tikime" (Čikaga, 1972 m.) kalbėdamas apie rojų ir sekdamas naująja egzegeze (Šv. Rašto aiškinimu) išvedžioja, kad rojus nebuvo koks uždaras žemės sklypelis su ypatingomis, pasakiškomis žemiško gyvenimo sąlygomis, bet kad "visa žemė buvo atvira žmogui, kaip laimės sodas, vadinamas rojumi".
Šitokia rojaus interpretacija, aišku, tolsta nuo senųjų katekizmų aiškinimo. Ja vadovaujantis, rojumi reikia suprasti ne kokį geografinį tašką, o visą žemę. Celiešius rašo: "Pasauly buvo daug visokių kūrinių, kaip žvaigždės, mėnulis, saulė, kalnai, augalai, medžiai, upės, jūros, debesys, ir įvairūs gyviai. Jie jautėsi laimingi Dievo meilėje" (psl. 25).
Taigi kas sudarė rojaus esmę? žvaigždės, mėnulis, saulė, kalnai, augalai, upės, jūros, debesys ir šiandien, po išvarymo iš rojaus, nėra dingę. Ir šiandien jie žavi žmogų kaip ir pirmosiomis jo žemės gyvenimo dienomis. Ir šiandien jie sudaro jaukų buvimą žemėje. Taigi ne juose glūdėjo rojaus esmė. Jos reikia ieškoti kur kitur, būtent meilės santyky su Dievu. Minėto katekizmo autorius, apibūdindamas pirmųjų žmonių, patalpintų rojuje, padėtį gražiai sako: "Jie jautėsi laimingi Dievo meilėje".
Taigi rojaus laimė glūdėjo ne tam tikroje medžiaginėje žemiškoje aplinkoje, o Dievo meilėje.
JUOZAS PRUNSKIS
Prisimenu, kartą gegužės mėnesį turėjome studentiško jaunimo gegužinę. Nenorėta praleisti pamaldų. Ir kaip buvo giliai įspūdinga, kai pamaldas laikančiam kunigui asistavo prof. Pr. Dovydaitis ir prof. dr. J. Eretas, abudu aukšto mokslo ir didelio garso žmonės.
Apskritai galime pasidžiaugti, kad tarp mokslo žmonių turime daug, kuriems religija yra taip arti širdies. Štai vienas didžiųjų atradėjų elektros srityje buvo Amperas. Jis tiek nusipelnęs, kad net elektros įtampos matavimo vienetas pavadintas jo vardu — amperu. Artimai Amperą pažinęs Ozanamas rašė apie jį:
— Religija vadovavo visose jo mintyse, religijos šviesa gaubė jo mąstymą, iš religinio taško jis sprendė viską, įskaitant ir mokslą... Ta .garbingoji galva, vainikuota žinija ir garbe, priėmė religijos tiesas be rezervų ir lenkė galvą prieš Bažnyčios sprendimus. Ji klaupėsi prieš tą patį altorių, kaip Descartes ir Paskalis, šalia neturtingų našlių ir vaikų, kurie netgi nebuvo taip nuolankūs, kaip jis.
Savo pasikalbėjimuose su Ozanamu pratardavo:
— Kaip didis yra Dievas, Ozanamai, kaip didis Dievas.
Radijo išradėjas Marconi skelbė:
— Vien tik mokslas neįstengia išspręsti daugelio dalykų, jų tarpe — ir mūsų buvimo. Kas esame? Iš kur ir kaip ateiname į gyvenimą? Visada žmogus kankinosi, ieškodamas atsakymo į tas problemas, bet jos nėra neišsprendžiamos. Aš didžiuojuosi, galėdamas pasakyti, kad esu krikščionis ir tikintis ir kad tikiu maldos galybe kaip dievotas katalikas ir kaip mokslininkas... Kiekvienas mokslininkas žino, kad mokslas turi savo ribas, kurios žmogaus pažinimui yra neperžengiamos. Tik tikėjimas aukštesne Esybe, kurios mes turime klausyti, duoda drąsos gilintis į gyvenimo paslaptis.
Įvairiems abejojantiems verta būtų prisiminti vieną rytiečių pasakojimą:
Kartą vienas ateistas musulmonų dervišui uždavė klausimą: "Kaip gali skelbti, kad Dievas yra visur, jeigu aš Jo nematau; kodėl žmogus turi būti baudžiamas už nuodėmes — jis neturi laisvos valios?" Vieton atsakymo dervišas paėmė stambų grumstą žemės ir paleido į tą ateistą. Šis pasiskundė vyriausybei. Musulmonų viršininkas kadi ir klausia dervišą: "Kodėl tu metei į tą žmogų grumstu, o nedavei atsakymo?" Dervišas atsiliepė: "Aš kaip tik daviau atsakymą. Ar jis skundžiasi, kad nuo mano metimo jam skauda galvą? Aš to nematau. Kaipgi, anot jo, gali kas nors būti, ko nematai? Ir kokia gi teise jis skundžiasi, reikalaudamas mane nubausti? Jei žmogus neturi laisvos valios, jis už savo veiksmus nėra atsakingas!"
DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
SODE
1.
Rytas užgriuvo tave,
ryškus žalumu.
: : : : : : : :
Pro tave skuba —
žolės vėliavų procesija.
2.
Norėčiau išardyti
dabar tave, rože —
Kaip granatą ...
SAULĖ
1.
Tai gražūs, senoviniai
tėvų namai.
(Vasara,
debesys atneša vakarą
akacijom kvepiantį.)
2.
Jos dideli,
platūs
senoviniai langai —
Galingai
apšviesti ...
* * *
BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.
VIII. BAJĖNU ŪKIS
Bajėnų ūkis yra ant kalnuotų Nevėžio krantų, beveik pusiaukelėje tarp Josvainių ir Baptų. Iki 1921 metų, tas ūkis turėjo 300 hektarų žemės ir priklausė garsiajai Tiškevičių šeimai. Tačiau 1926 m. niekas neatsiminė, kad kas nors iš Tiškevičių būtų čia gyvenęs ar bent apsilankęs. Iš tiesų, medinis gyvenamasis namas, susidedąs iš virtuvės, valgyklos ir 5 kambarių, tiko labiau dvaro užvaizdai, o ne pačiam grafui.
Išmainę Audenius į Bajėnus,1 tėvai jėzuitai turėjo įdėti nemaža kapitalo į ūkio padargus, namų remontą ir naujų pastatų statybą. Visų pirma šveicaro Gottlieb Senn rūpesčiu buvo pasiūti nauji pakinktai, supirkti galvijai ir vežimai, uždengtas naujas klėties stogas ir pertvarkytas gyvenamasis namas. Pastačius dvi sienas, buvo padaryti du nauji kambariai. Paskui buvo padidintas tarnų namas, pastatyta didelė kiaulidė ir dar didesnis cementinis tvartas. Kadangi, dalinant Bajėnų žemę savanoriams, buvo atiduotas jiems ir erdvus klojimas, tėvai jėzuitai pastatė didelę pastogę mašinoms ir šiaudams, o senąjį tvartą pavertė klojimu. Į vakarus nuo klėties ir kalvės daržininkė Ona Judickaitė užveisė didelį sodą, nes senasis sodas 1929 m. beveik visiškai iššalo. 1937 m. užveistas antrasis sodas nuo gyvenamų namų į rytus. 1934 m., pabaigus statyti pirtį, ledainę ir vištidę, Bajėnų dvaras turėjo 9 pastatus: tėvų namą, samdinių namą, klėtį, kalvę, pirtį, ledainę, vištidę, kiaulidę, tvartą, pastogę ir klojimą. Pirtis, ledainė ir vištidė buvo po vienu stogu. Tvartuose tilpdavo 12 arklių ir 24 karvės, o kiaulidėje iki 50 kiaulių.
Bajėnų ūkio administracija buvo tiesioginėje T. A. Fengerio žinioje, bet jis, mažai nusimanydamas apie ūkio dalykus, visus dvaro reikalus tvarkė per Gottlieb Senn. Šis, kaip ir pats T. Fengeris, Bajėnuose būdavo tik retas svečias. Todėl visą atsakomybę turėjo vyriausias samdinys, darbštus, sumanus ir labai sąžiningas ūkvedys, šiek tiek nusimanąs ir apie veterinariją. To amato jis išmoko, tarnaudamas rusų kariuomenėje. 1931 m. buvo pasamdytas agronomas Jonas Osuchas, kilęs nuo Šiaulių.
Atostogaudami Bajėnuose, tėvai, klierikai ir broliai dėvėdavo trumpus švarkiukus, maudydavosi, žvejodavo ir irstydavosi laiveliais, važiuodavo dviračiais į apylinkes ir gerai pasilsėdavo. Kartais su jais atostogaudavo vienas kitas mokinys, pasaulietis mokytojas ar kunigas. Atostogų pradžioje arba pabaigoje tėvai, klierikai ir broliai atlikdavo 8 dienų rekolekcijas. Rugpiūčio 15 dieną visi grįždavo į Kauną. Nuo 1930 m. susisiekimas buvo geras, nes Kauną buvo galima pasiekti arba autobusu, arba garlaiviu, atplaukiančiu iki Baptų. Kas turėdavo laiko ir noro, tas galėdavo čia atsikvėpti taip pat Vėlinių, Kalėdų ar Velykų metu.
Algirdas Grigaitis
Niekuomet nedrįsčiau fotografui-menininkui sakyti, ką jis turi fotografuoti, kaip jis turi fotografuoti ar kaip jis turi apipavidalinti savo nuotraukas. Tai darydamas, aš prievartaučiau jo kūrybinę šventovę. Todėl ir šios kelios gairės nesakys fotografui, ką ir kaip fotografuoti, o tik jam, ypatingai pradedančiam, padės fotografiškai išsemti kūrybines galimybes.
1. Niekuomet nesakyk, kad čia dabar blogas oras, rūkas, lyja, kad jau saulė nusileido, tamsu, todėl negalima fotografuoti. Taip pat niekuomet nesakyk, kad ši vieta neturi fotografinių galimybių. Tie, kurie taip sako, tik parodo, kad jų fotografiniai horizontai yra lygūs kurmio pasauliui. Tik prisiminkime, kad daug fotografinių šedevrų kaip tik buvo nutraukti rūke, lietuje, minimaliai apšviestose gatvėse, miestų šiukšlynuose ar apleistuose senuose namuose. Kiekvienas paros metas, kiekvienas oro prajovas ir kiekvienas daiktas bei kiekviena vieta turi sau būdingą nuotaiką, turi savo tipišką pasaulį. Fotografo paskirtis yra matyti visą aplinką ir joje surasti jai būdingus niuansus. Jei nieko nerandi fotografuoti tuo metu, kai esi, ir toje vietoje, kur esi, nepretenduok į fotografus.
2. Pamatęs vaizdą (vaizdinį momentą), kuris pagavo tavo akį, nesakyk, kad tokių vaizdų, tokių objektų dar bus daugiau. Yra neįmanoma, kad vaizdas pasikartotų. Tiesa, gali būti, kad sekanti to objekto variacija gali būti fotografiškai tobulesnė, tačiau tai būtų reta išimtis, o ne kasdieninis įvykis. Aš pats, turiu prisipažinti, esu nesugrąžinamai praleidęs momentų, kuriuos nutraukęs, esu tikras, būčiau turėjęs puikių nuotraukų.
3. Neįvykdysi pirmojo ir antrojo punkto, jei prie savęs neturėsi tinkamos aparatūros. Todėl kur beeidamas ar važiuodamas, niekuomet nesakyk, kad. tikriausiai nebus ko fotografuoti, tad verčiau aparatą paliksiu namie. Visuomet su savim turėk bent vieną aparatą. Yra patartina visą laiką parankiui turėti bent minimumą aparatūros, negu retkarčiais išvažiuoti su daugybe objektyvų, su serijomis filtrų bei prailginimų ir su visokiomis kitokiomis prašmatnybėmis.
4. Visuomet turėk pakankamai filmų ir niekuomet jų nešykštėk. Jei manai, kad užteks vieno filmo, pasiimk bent tris. Aš, naudodamas šią formulę, tik retkarčiais pritrūkstu filmų. O fotografui pritrūkti filmų, šalia visų kitų blogybių, yra tiesiog baisu. Jis tada turėtų jaustis lyg medžiotojas, Afrikoje šaudęs stirnas ir staiga susilaukęs savo išsvajoto momento — jį puola raganosis, tačiau šautuvas tuščias...
A. Grigaičio nuotr.
Algirdas Grigaitis
Mes einame patys ir vedamės vaikus į karuseles pasilinksminti, padžiūgauti, pavažinėti, žodžiu — linksmai, nerūpestingai praleisti laiką. Mes einame nuo vienos karuselės prie kitos: nuo arkliukų prie raketų, nuo raketų prie didžiojo rato ir t.t. Sustojame prie įvairių lošimų išbandyti savo laimę. Mes linksminamės, ir visa aplink mus nerūpestingai sukasi. Bet mes nematome tų žmonių, kurie savo būdelėse pardavinėja karuselių bilietus, paleidžia suktis karuseles, tvarko žaidimus. Mes visai nepagalvojame, kad jie čia yra ne pasilinksminti, ne pajuokauti, ne nerūpestingai praleisti laiką. Jie čia yra užsidirbti sau duoną. Jie iš to pragyvena. Tačiau jie žmonės, kaip ir mes. Jie taip pat mielai su mumis linksmintųsi, bet šiandien yra jų darbo diena.
(Šiandieninės moters rolė šeimoje)
Gabija Juozapavičiūtė
Niekuomet nebuvo įstrigę mintin, kad tiek daug su ateities kūrimu yra surišta moters rolė, kaip dabar, kai iškilo įvairūs sąjūdžiai, reikalaują moterims išsilaisvinimo iš tradicinės moters rolės. Šiomis dienomis, taip greitai viskam judant ir šokant pirmyn, dėmesys kreipiamas vis daugiau ir daugiau į tai, kas apčiuopiama, ir į dabartį. Pabrėžiama visa tai, kas konkretu, kas matoma, ir tiktai kas matoma įvertinama ir skaitoma verta darbo bei pastangų. Numatomieji dalykai, ateities pasekmės — nebesvarbu. Šitokia filosofija vyrauja šiandieną.
Tokia galvosena atsispindi ir įvertinant moters rolę šeimoje. Įvertinimo bazė yra materialinė, kitaip sakant, ekonominė. Šiais laikais vyrauja ekonominė vertybė — viskas vertinama piniginiu našumu ir kaina. Iš tokios filosofijos kilo neseniai laikraščiuose skelbiamas motinos-žmonos įvertinimas ir pavadinimas "household engineer". Kadangi moteris, palikusi namie, savo darbu nesuteikia šeimai didesnio ekonominio įnašo, ji nevertinama kaip duodanti įnašą, bet kaip kainuojanti. Toliau šią padėtį aiškinant, tie, kurie susirūpinę moters auklėjimo role šeimoje, bando tai įvertinti tiktai ekonominiuose rėmuose. Sakoma, kad tokia moteris šeimai daug sutaupo pinigo. Žiūrėkite, kiek šita pavadinta "household engineer" šeimai sutaupo išlaidų: ji pati verda, skalbia, valo, šoferiauja ir t.t. Nors ji savo uždarbio iš įstaigos ar fabriko neparneša, bet bent tokia iš jos nauda, kad vyro uždirbtą įnašą sutaupo, pati atlikdama tuos darbus, kurie brangiai kainuotų, jeigu reiktų samdyti kitus jiems atlikti. Tai rodo didelį dėmesį moters ekonominei vertei ir tiktai ekonominei vertei. Visa tai kelia rūpestį tikrosios moters rolės supratimu. Nejaugi taip lengvai ir paprastai galima viską surūšiuoti į dalykus, kurie neša ekonominį pelną ir tuos kurie neduoda pelno? Nejaugi daugiau nebelieka neįkainojamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, meilė, draugystė, kito žmogaus supratimas ir atjautimas? Ar viskas turi savo kainą? Šie ekonomiškai neįvertinami dalykai yra dažnai užmirštami arba pastatomi antron vieton, kai vertinama moteris ir jos rolė visuomenėje.
Jonas Laužikas
Gal būt, ne vienam atrodys keistas toks klausimas: juk gyvenime taip pat dažnai matome vaikus, kaip ir suaugusius, tinginčius šį tą atlikti, vengiančius vienokio ar kitokio darbo. Betgi raskime mažų vaikų, kurie tinginiautų! Mažų vaikų veiklumas, judrumas yra būdingiausias jų elgesio bruožas. Mažas vaikas čia pats vienas žaidžia, čia padeda ką nors kitiems, čia ką nors stebi, tyrinėja, bet niekada nebūna be užsiėmimo. Tačiau ne visada daro tai, kas įsakoma. Kartais jis palieka net ir savo žaislus nesutvarkęs, kokį nors darbą pradėjęs, gali palikti nepabaigęs, bet paprašytas mielai padeda, stengiasi atlikti ir tokius darbus, kurie pareikalauja daug energijos arba būna jam net per sunkūs.
Sveikam vaikui yra svetimas neveiklumas, tingėjimas. O vis dėlto atrodo, kad ir maži vaikai kartais tingi, nenori nusirengti ar apsirengti, nusiprausti ir pan. Bet argi tai galima vadinti tingėjimu?
Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai kartais iš tikrųjų tingi mokytis ar atlikti kokias užduotis. Juo labiau tam tikras tingumas pastebimas paauglystės metais.
Iš esmės sveikam vaikui veiklumas yra prigimties potraukis, o tingėjimas gali sietis su vystymosi bei sveikatos sutrikimais arba auklėjimo klaidomis.
Tinginystė gali būti bendro pobūdžio arba dalinė. Bendro pobūdžio tinginystė pasireiškia neveiklumu, pasyvumu visose srityse.
Tai pirmiausia priklauso nuo vaiko sutrikusios sveikatos, pvz. sergant anemija, persirgus organizmą išsekinančia liga, po nervinių sutrikimų, dėl sulėtinto psichinio vystymosi ir t.t. Mokinių nepažangumas žymia dalimi priklauso nuo nusilpusios sveikatos. Asteniškam ar nusilpusios nervų sistemos vaikui trūksta energijos, ir dėl to jis dažniau būna neveiklus, išsiblaškęs: jei ką nors pradeda, tai greičiau pavargsta ir meta darbą. Dažnai neveiklūs ir tie vaikai, kurie dėl nepakankamo girdėjimo, regėjimo ar kitų trūkumų silpniau tegali dalyvauti mokymo procese. Jiems tenka labiau įsitempti, o dėl to jie greičiau pavargsta. Tolydi įtampa sukelia nemigą, dažnesnius galvos skausmus ir tuo būdu silpnina darbingumą. Panaši padėtis gali būti ir po ilgiau trukusios ligos. Sergant ne tik nusilpsta vaiko sveikata, bet taip pat susilpnėja darbo įgūdžiai, vaikas nebepajėgia dirbti arba mokytis pagal bendrąją sistemą: jam reikia eikvoti daugiau jėgų, o turi jis jų mažiau. Ir jeigu tokiu atveju neatsižvelgiama į vaiko būklę, vaikas tampa vis pasyvesnis, atseit, ima tinginiauti.
Daina Kerbelytė
Jungtinių Amerikos Valstybių Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, norėdama mūsų jaunimui parūpinti tinkamų skaitinių, pernai buvo paskelbusi jau antrą konkursą parašyti jaunimui veikalą (romaną, novelę, apysaką). Konkurso vertinimo komisija buvo sudaryta Montrealyje. Šios komisijos narė buvo ir Daina Kerbelytė, kuri čia pateikia premijuotos knygos recenziją ir taip pat trumpai pamini kai kuriuos kitus konkursui atsiųstus veikalus. Iš jos pasisakymų matyti, kokių knygų jaunimas laukia. Daina Kerbelytė studijuoja žurnalistiką, tad tikimės, kad ir dažniau pamatysime jos rašinių lietuvių spaudoje.
Taip pat šios knygos recenziją yra atsiuntęs ir mūsų žinomas literatūros kritikas pasirašęs t i t o a l g o s slapyvardžiu. Ir jo recenzija spausdinama šiame numeryje.
Redakcija
Balandžio mėnesį konkurso vertinimo komisija buvo susirinkusi Montrealyje apsvarstyti devynių kūrinių, atsiųstų JAV LB Švietimo Tarybos konkursui. Tūkstančio dolerių premija turėjo būti paskirta už veikalą, labiausiai tinkantį jaunam skaitytojui. Po ilgų diskusijų komisija nutarė premijuoti Danutės Brazytės-Bindokienės apysaką, vardu "Parkas anapus gatvės".
Šioje knygoje vaizduojama eilė nuotykių ir įvykių iš Amerikos lietuvių vaikų gyvenimo. Perskyrimas po perskyrimo atskleidžia seriją atsitikimų, užuot vysčius vieną intrigą. Dėl to knyga lengvai skaitoma, veiksmas labai greitai vystosi, tad jaunųjų skaitytojų tarpe ji turėtų turėti didelį pasisekimą.
Pagrindiniai asmenys — Algis, Dalia ir Vytas — yra natūralūs, įtikinantys ir visai simpatingi jaunuoliai. Jų veiksmai ir pokalbiai perduoda jų charakterius: Algis — vyresnysis brolis, išmintingas, narsus, visada pasiruošęs patarti; Dalia — paauglė panelė, susirūpinusi draugėmis ir kosmetika, "motinos padėjėja", tipiškai reaguojanti į draugės pakvietimą telefonu: "Aš vėliau pabaigsiu, mama!"; ir Vytas — truputį išdykęs, sąmojingas, knygos siela. Visi jie geri, linksmos nuotaikos vaikai, sugebą įkliūti į visokias situacijas. Jų nuotykiai įvairūs: Dalia vos išvengia arešto, pabėgdama iš namų, kuriuose atvažiavusi policija atranda jos drauges ir draugus, berūkančius marijuaną. Ji sužino, kad geriausia draugė Vida yra pripratusi vogti iš krautuvių. Algio darbovietėje įvyksta apiplėšimas. Ir kulminacinis knygos įvykis — Vytą pagrobia motociklistai, norėdami iš jo išgauti, kur jis paslėpė radęs jų narkotikus. Apysakoje taip pat yra romantiška užuomina: Vidai patinka Algis, o jis į visą reikalą numoja ranka, sakydamas, kad jam nei šilta, nei šalta, bet vėliau jo nuomonė pasikeičia.
titas alga
Tarti, jog šiandien išeivijos jaunimo literatūra išsilaiko vien konkursų dėka, gal dar ir nebūtų visai tikslu, bet, antra vertus, negalėtumėm nuneigti fakto, kad geriausios šio žanro knygos, išleistos paskutiniaisiais metais, buvo rašytos konkursams. Jų tarpe ir neseniai išėjusioji JAV LB Švietimo Tarybos konkurse pirmąją premiją laimėjusi Danutės Brazytės-Bindokienės apysaka "Parkas anapus gatvės".
Jaunimo literatūroje D. Brazytė jau reiškiasi bent dešimt metų. Jeigu pirmosios jos knygos (Keturkojis ugniagesys, 1964, ir Baltosios pelytės kelionė į mėnulį, 1966) buvo skirtos mažamečiams skaitytojams ir jokių problemų nekėlė, tai vėlyvesnės (Mieste nesaugu, 1970, taip pat konkurse premijuota), Įskaitant ir čia aptariamąją, skirtos paaugliams, yra reikšmingos jose keliamų problemų aktualumu. Tos problemos vienodu grėsmingumu tyko tiek šiapus, tiek ir anapus lietuviškojo geto ribų gyvenantį mūsų jaunimą. Taip ir "Parke anapus gatvės" veikėjų pasižymėjimai moksle, tautinių šokių pamokos, sąžiningas darbas vasaros atostogų metu, bandant užsidirbti pinigų knygoms ar drabužiams, dar neišsemia jų laisvalaikio valandų ir energijos. Blaiviai ir realistiškai galvojanti autorė turi pripažinti, kad nė lietuviai jaunuoliai neturi imuniteto prieš narkotikų vartojimą, vagiliavimą krautuvėse (shop lifting) ar net plėšikavimą. Autorė, žinoma, nebando jų teisinti ar užtarinėti, nors randa progų ir blogybių paliestiems veikėjams leisti atskleisti savo gerąsias puses (Vidos atvejai). Paraidžiui nesilaikydama šabloniškosios ''crime does not pay" taisyklės, D. Brazytė niekur anaiptol nepripažįsta nė blogio pergalės.
Pagrindinis apysakos veikėjas dvylikmetis Vytas Saulėnas, augąs šio krašto didmiestyje, jaunų inteligentų šeimoje. Jam ir jo draugui Storginčiui (t.y. Gintautui, šitaip bendraamžių pravardžiuojamam dėl jo storumo) dažniausiai tenka būti apysakos centre, nors neretai prožektorių šviesos nukrypsta ir į šešiolikmetį Vyto brolį Algį, keturiolikmete sesutę Dalią ar jos draugę pliuškavotą lepūnėlę Vidą. Pavasarį užsimezgęs veiksmas vyksta vasaros atostogų metu veikėjų namuose, parke, krautuvėse, gatvėsee ir kitose įprastinėse vietose, intrigos siūlui kartais nusidriekiant ir į mažiau įprastinius užkampius.
Skyrių tvarko DANUTĖ B1NDOKIENĖ
ŠIEK TIEK APIE LIETUVOS MIESTUS
Kaip ir kituose pasaulio kraštuose, okupuotoje Lietuvoje sparčiai auga miestai. 1972-jų metų pabaigoje buvo 114 miestų su milijonu 744 tūkstančiais žmonių arba 54 procentais visų Lietuvos gyventojų. Per paskutinįjį dešimtmetį miestuose gyventojų padaugėjo visu trečdaliu (beveik 500 tūkst. žmonių). Buvusio žemės ūkio krašto gyventojų užsiėmimas ir gyvenimo būdas smarkiai pakito. Miesto gyventojų skaičius perviršijo kaimo gyventojų skaičių 1969 m.
Sparčiausiai augantys miestai Lietuvoje yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Šiuose penkiuose didžiausiuose miestuose gyvena 62 proc. miesto gyventojų (beveik trečdalis Lietuvos gyvent.). Gyventojų skaičius šiuose penkiuose miestuose atrodo taip: Vilnius turi 409,3 tūkst., Kaunas — 332,4 tūkst., Klaipėda — 155,0 tūkst., Šiauliai — 103,2 tūkst., Panevėžys — 84,0 tūkst. gyventojų.
Iš mažesniųjų miestų, vadinamų regionų centrais, sparčiausiai auga Alytus. Per dešimtį metų jame gyventojų pagausėjo 2,3 karto, o lyginant su 1939 m. — 4 kartus. 1972 m. pabaigoje Alytus turėjo 36,9 tūkst. gyventojų.
Miestų, kuriuose gyvena nuo 10 iki 20 tūkst. žmonių, yra 13. Tarp šių žymiai ateityje padidės Mažeikiai, nes numatytoji ten naftos pramonė reikalaus daugiau darbo jėgos, daugiau gyventojų. Šiai miestų grupei priskiriami ir žymiausi šiuo metu Lietuvos kurortai — Druskininkai (13 tūkst. gyv.) ir Palanga (11 tūkst. gyv.).
Miestų, kuriuose gyvena nuo 5 iki 10 tūkst. gyventojų, yra 23. Iš jų paminėtini Vilkaviškis, Gargždai, Raseiniai. Manoma, kad netolimoje ateityje juose gyventojų skaičius peršoks 10 tūkst.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
KAI KURIOS RAŠYBOS KLAIDOS
Praėjusiame numeryje pradėjome alfabetine tvarka spausdinti kai kuriuos dažniau pasitaikančius klaidingai rašomus žodžius. Dabar tą sąrašą tęsime toliau. Pirmiausia pateiksime (kursyvu) klaidingai rašomą žodį, o paskui, po brūkšnio, nurodysime, kaip jis turi būti taisyklingai rašomas. Dažnai sunkumų sukelia dalelytės ne rašyba: sunku susigaudyti, kada ją reikia rašyti su kitu žodžiu drauge, kada atskirai. Bet apie tai jau esame rašę šiame skyriuje (1970, nr. 7), tad čia nekartosime.
Nė maž— nėmaž (t.y. nė kiek). Pvz. Jis nėmaž nesijaudina. Žodelius nė ir nei visuomet rašome skyrium; vienintelė išimtis — nėmaž.
nesekmė, nesekmingas— nesėkmė, nesėkmingas. Tačiau rašome pasekmė (t.y. išdava). Įsidėmėtina, kad žodžiai sėkmė, nesėkmė, sėkmingas, nesėkmingas yra siejami su veiksmažodžiu sektis, o pasekmė — su veiksmažodžiu sekti.
Pagelba, pagelbininkas— pagalba, pagalbininkas. Nors šie žodžiai kilę iš veiksmažodžio gelbėti, kur šaknyje yra e, bet čia yra tipiškas šaknies balsių pasikeitimo atvejis, kai e keičiasi į a. Plg. ir kitus panašius atvejus; trenkti — patranka, nešti — našta, temti — tamsa ir kt.
paliai— palei. Jis gyvena palei mišką, patrijotas — patriotas. Tačiau tariame patrijotas.
pelyja— pelija. Pvz.: Jau pelija grūdai. Plg. ir kitus panašius žodžius: kaulija, kirmija, rūdija ir kt.
Antanas Saulaitis, S.J.
Tolimon ligoninėn
Telefonas suskambėjo pusę trečios ryto. Vos pabudęs, vingiuotu užmiesčio keliu skubi pas lietuvį trūkusią širdimi. Nei jis negal daug sakyti, nei pats daug nesakai. Tik laikai rankoje padžiūvusius, išbalusius pirštus, išvargusio mintis, maldas. Net ir tą valandą. Viešpatie, jaučiame atgiję, nes Tu esi arti.
Pusę pirmos
Pustuštėmis gatvėmis paskutinysis autobusas rūksta savo įprastu keliu namo.
Merkiasi akys, linksta keleivių galvos autobuse, atsirėmusių po dienos darbų. Koks saldus jausmas, Viešpatie, kai gali visą dieną ką nors naudingo sąžiningai atlikti.
Nauji namai
Kitokie kvapai, kitokie medžiai ir gyviai šioje vietoje. Viskas neįprasta, skirtinga. Net ir aprimusio vakaro šilima kitaip skleidžiasi. Kita kalba, kitokie papročiai, nauji žmonės. Gal tik išeivis gali visur Tavo prieglobstyje namus rasti. Viešpatie.
"Laiškų Lietuviams" konkursas, tema "Kas padeda ir kas kenkia išlikti lietuviškajai išeivijai", baigiasi šių metų gruodžio mėn. 15 dieną. Nelaukite paskutinių dienų, nes kai vis rašymas nukeliamas ateičiai, tai paprastai visuomet laiko pritrūksta ir rašinys išeina ne toks, koks turėtų ir galėtų būti. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus autoriaus tikrąją pavardę, adresą bei telefoną atskirame vokelyje, atsiųstas redakcijai iki gruodžio 15 dienos. Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose Lietuviams". Už geriausius straipsnius skiriamos penkios premijos:
I — 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. ir V — 25 dol.
Premijų mecenatai: dr. Leonas Kriaučeliūnas — 200 dol., Vincas ir Ona Kuliešiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol. ir dr. Ferdinandas Kaunas — 50 dol. Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų Lietuviams" koncerte 1974 m. vasario mėn. 2 d., šeštadienį, Jaunimo Centre.
Meninę programą atliks Gina Čapkauskienė ir Nerija Linkevičiūtė, akompanuojant Alvydui Vasaičiui.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Kun. dr. Jonas Gutauskas. DIEVAS ŠIANDIEN. Dievo samprata ir Jo buvimas. Žmogaus su Dievu ir be Dievo likimas. Išleido “Krikščionis Gyvenime” 1973 m. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Įrašus piešė Telesforas Valius. 286 psl., kieti viršeliai, kaina 6 dol.
Jonas Grinius. VEIDAI IR PROBLEMOS lietuvių literatūroje. Išleido Katalikų Mokslo Akademija 1973 m. Redagavo A. Liuima, S.J. Čia yra aptartos kai kurios literatūrinės problemos mūsų rašytojų bei poetų kūryboje: Kristijono Donelaičio, Maironio, Adomo Jakšto, Vinco Krėvės, Mykolaičio-Putino, Juozo Ereto, Bernardo Brazdžionio ir kt. Kieti viršeliai, 406 psl., kaina 14 dol.
Stasys Yla. VARDAI IR VEIDAI mūsų literatūros istorijoje (nuo Mažvydo iki Skvirecko). Aplankas T. Valiaus. Išleido Liet. Knygos Klubas 1973 m. 345 psl., kaina 6 dol.
Jonas Gailius. IŠTIESTOS RANKOS. Žmogiški svarstymai apie visatos Kūrėją ir visų mūsų Tėvą, apie pasiilgtą gimtąją žemę, apie žmogų ir jo buitį. Išleido ir iliustravo Bičiuliai. Spaudė “Šaltinio” spaustuvė, 16 Hound Rd., West Bridgfort, Nottingham NG2 6AH, Anglija. 235 psl., kaina nepažymėta.
P. Gudelis. BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE 1918-1919 metais. Žinios imtos iš pačių bolševikų dokumentų. Prof. Z. Ivinskio įvadas. Išleido Lietuvių Veteranų Sąjunga “Ramovė” 1972 m. 162 psl., kaina 2.50 dol., kietais viršeliais — 3 dol. Gailma gauti: 6918 S. Maplewood Ave., Chicago, 111. 60629.
Magdalena Marija Slavėnienė. NEŽINOMI KELEIVIAI. Epas. 88 psl., kaina nepažymėta.
Juozas Slavėnas. BALTIJOS BALSAS. Apsakymėliai priaugančiam lietuvių jaunimui. 72 psl., kaina nepažymėta. Šias abi knygas išleido ir spausdino “Minties” spaustuvė, 417 Burwood Rd., Belmore, Sydney, N.S.W., Australia.
M. Gudelis. POVILAS MILERIS. Biografijos bruožai. Čikagos Lietuvių literatūros draugijos leidinys 1973 m. Spausdino “Naujienų” spaustuvė, 1739 S. Halsted St., Chicago, 111. 232 psl., kaina 3 dol.
LITUANUS 1973, Vol. 19, No. 2. Adresas: P.O. Box 9318, Chicago, Ill. 60690.