DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
SODE
1.
Rytas užgriuvo tave,
ryškus žalumu.
: : : : : : : :
Pro tave skuba —
žolės vėliavų procesija.
2.
Norėčiau išardyti
dabar tave, rože —
Kaip granatą ...
SAULĖ
1.
Tai gražūs, senoviniai
tėvų namai.
(Vasara,
debesys atneša vakarą
akacijom kvepiantį.)
2.
Jos dideli,
platūs
senoviniai langai —
Galingai
apšviesti ...
* * *
1.
Saulė eina miegoti
gera, negrįsta gatvele.
(Ji ten turi
smulkių daiktų krautuvėlę) —
: : : : : : : :
2.
Saulė eina miegoti
gera, negrįsta gatvele — —
ir numauna man,
Mažamečiui, batus — — —
* * *
1.
Tu išeini
ir įeini —
Iš mano sapno,
į mano sapną.
(Išblyškęs,
liesas, kaip vaiduoklis.)
2.
O!
tada aš jaučiuosi gerai.
Tada aš žinau, kur esu.
3.
Diena,
nieks neateina.
Saulė šviečia.
: : : : : : : :
Jos yra tuščios, kaip salos.
* * *
1.
Pasodinau obelį,
pasodinau kriaušę,
pasodinau vėją — —
: : : : : : : :
kad manyje pasikartotų
jų kvepėjimas,
jų balta spalva.
Kai atsigulsiu i žemę:
į tą miegamąjį maišą.
2.
Kad tenai gulėdama
turėčiau ką veikti.
Sukrauti pumpurą,
ištiesti vėjui —
liaunas, raudonas
skridimo linijas ...
* * *
1.
Prie tavęs pririšta, aš.
Šešėlis prie medžio.
Stovių sambėgoje
šešėlio ir medžio —
ten, kur
raudona ir karštligiška
tamsa dangaus ...
2.
Ir visada pravirksta
saulėtoj vasaros popietėj
ir vienas, ir kitas:
lietaus lūpoms prisilietus ...
---- ------- --------------
Ir tarp mūsų:
visada,
tas vienas Nenuplaunamas Veidas.
* * *
Kad galėčiau išdalinti save,
kaip kad šis medis —
išdalina save žiedais ...
— — — —
Šildydamas vakarą savo spalva,
tada nurimčiau ...
* * *
Ten, kur stovėjome,
išaugo rožė.
Pilna saulės,
pilna jėgos — —
: : : :
Sode ji prasimušė,
kaip raudonas šaltinis —
ir širdys plaka
jos fosforinėmis sekundėmis;
ir lūpose nėra sausros.