A. PAŠKUS
KOMUNIZMAS AR KAPITALIZMAS?
Ne be pagrindo būkštaujama, kad vakarų demokratijos galinčios virsti rytų komunizmo aukomis. Šiai baimei priežasčių netrūksta. Pvz. vakaruose besiplečiąs pacifizmas silpnina jų karinį pajėgumą. Nuolatinis karių profesijos ir karo industrijos puolimas laužia karių moralę. O rytų bloko karinė galybė šitokių nuotaikų nei psichologiškai, nei medžiagiškai nėra veikiama. Be to, vakarietiškų kapitalistų godumas stiprina ne tik rytų pramonę, bet ir jų karinį potencialą. Vadinamosios revoliucijos (politinė, lytinė, moralinė, narkotinė ir t.t.) neša anarchiją, griauna pagrindines krašto vertybes bei institucijas (pvz. šeimą), silpnina pasitikėjimą demokratijos principais ir ruošia dirvą Lenino "demokratijai". Vis dėlto dabarties maištas visomis savo dimensijomis (politine, kultūrine, socialine ir dvasine) yra nepalyginamai pavojingesnis pasaulėžiūrinėms diktatūroms, pvz. Sovietų Sąjungai, negu vakarų demokratijoms, sakysime, JAV. Šio maišto bacilos gali mirtinai susargdinti tik negalintį keistis politinį organizmą. Komunistų galvos, regis, aiškiai nujaučia, kad priešinstitucinis judėjimas yra pavojingesnis sukalkėjusiam sovietų marksizmui, negu lanksčiam vakarų kapitalizmui. Užtat jie karingosios kairės pažiūrų nepagiria. Sovietų rašytojas Molchanov šią grupę vadina mamaizmu, kuris sujungia Markso, Marcuse ir Mao idėjas į visai dirbtinį mišinį.10 "Pravdos" propagandistas Y. Žukov studentų revoliucionierių vadą Cohn Bendit pavadino žmogumi vilko kailyje. Mat, tas, protestuodamas prieš amerikiečių karą Vietname, giedodamas seną Markso giesmę, pasisakė ir prieš komunistinę sistemą.11
Šiuo metu jau daromas skirtumas tarp institucinio marksizmo arba komunizmo ir socializmo. Pirmojo atžvilgiu pasireiškia daug abejingumo net ir partijos narių tarpe. O antrasis Rytų Europos satelituose randa nemaža pritarimo. Prieš 10 metų Varšuvos universitete apklausinėj ant studentus buvo sužinota, kad 18% remia oficialią marksistinę liniją. Iš jų tik 2% buvę visiškai persiėmę oficialiąja komunistų linija. 72% pirmenybę teikia socialistinei sistemai. Socializmas plačiąja žodžio prasme yra ne kas kita, kaip bandymas sukurti teisingesnę visuomenę, paremtą viešosios gerovės, visuotinio masių mokymo, demokratijos principais bei pagrindinių produkcijos priemonių perleidimu visuomenės nuosavybei. Socialistų partijos Vakaruose su tais principais sutinka, nors ir nereikalauja visiškos gamybos priemonių nacionalizacijos. Panašios mintys reiškiamos ir Katalikų Bažnyčios socialinėje enciklikoje "Mater et Magistro" (1961 m.). Taigi institucinis marksizmas šiandien stovi prieš kitokius vakarus, negu buvo 19 amž. pabaigoje. Šiandien kapitalistinių Vakarų darbininkijos gerovė yra žymiai aukštesnė, negu komunistinių Rytų. Intelektualinis klimatas Vakaruose nebėra priešingas socialistinei ekonomijai, paremtai politine demokratija. Tai Vakarų stiprybės žymė. Tačiau Vakarų žmogus yra gerokai pasimetęs pasaulėžiūriniu atžvilgiu. Užtat jis nesunkiai ir pasiduoda pagundai, viliojančiai egzistencinę tuštumą užpildyti dialektinio materializmo filosofija. O marksistinė filosofija, virtusi pakaitaline religija, t.y. emociniu-dogmatiniu veiksniu, suparaližuoja jos išpažinėjo objektyvų ir nešališką galvojimą. Jam visur tesimato kapitalistinė priespauda, visur vaidenasi imperialistinio kolonializmo aukų kraujas. O jo "tikėjimas" neleidžia girdėti komunizmo aukų šauksmo nei regėti jų kraujo. Čia, šitoje pasaulėžiūrinėje tuštumoje ir į ją įsiskverbusiose surogatinėse "religijose", ir užtinkame bene didžiausią Vakarų žmogui pavojų.
Sovietams grasina vdinamieji "tiesos" ir "produktyvumo" ieškotojai. Pirmąją grupę sudaro rašytojai, filosofai ir humanistai; antrąją — ekonomistai, mokslininkai bei naujieji įmonių vadovai. Pirmieji mato gilią prarają tarp Markso skelbtos asmeninės laisvės ir institucinio marksizmo valdžios sistemos. Labiausiai įžvalgus, aiškus ir artikuliuotas dogmatinio komunizmo pasmerkimas paprastai ateina iš šios grupės (Solzenicin, iš partijos išmesti komunistai teoretikai, A. Schaff, L. Kolakovski). Vakaruose panaši komunizmo kritika neretai pasirodo "naujosios kairės" sparne. Ekonominio produktyvumo siekią intelektualai, atrodo, supranta, kad konservatyvus dogmatizmas yra pati didžiausia kliūtis pozityviai socialinei kaitai. O Lenino tipo partija, regis, labiausiai susirūpinusi savos klasės išlaikymu valdžioje. Institucinis marksizmas tokiu būdu pasidarė oportunistiškų biurokratų oficialiąja doktrina. Pridėję dar tautinio identiteto problemą, pamatysime dar vieną plyšį komunistų internacionalo kolose.
Atsakant į dviejų alternatyvų teoriją, komunizmas ar kapitalizmas, galime spėti, kad nė viena iš jų netaps ateities visuomeninės santvarkos forma. Iš jų, atrodo, gims nauja sintezė. Jos vardas gal bus demokratinis socializmas. O vieta, kur šis kūdikis gims, greičiausiai bus Jungtinės Amerikos Valstybės. Ši šalis jau ir dabar tapo pasauline socialinės kaitos laboratorija. Dviejų amžių laikotarpyje yra vilties tikėtis santvarkos su didesne asmens laisve ir tobulesne socialine lygybe.
ŽEMĖS AR DANGAUS RELIGIJA
Vakarų žmonės, kurie jaučia reikalą pateisinti savo egzistenciją pasivedant žmonijos tarnybai ar kokiam kitam altruistiniam reikalui, paprastai nukrypsta į krikščionybę arba į marksizmą. Tie gi, kurie šio prasmės potraukio nejaučia, netampa nei tikrais marksistais, nei ištikimais krikščionimis. Tik neramiąsias dvasias pavilioja arba žemė, arba dangus. Marksistinė gyvenimo vizija ir užbūrė daugelį intelektualų ir idealistų. Žmogus nepakelia nei chaoso, nei skepticizmo. Abu jis gali nugalėti tik tada, jei tiki ką nors absoliutaus. Jei vakarų žmonės nebetiki Kristaus; jeigu jiems krikščionybė atrodo perdaug eteriška ir svetima; jei religija, jų nuomone, esanti perdaug represyvi ir atsilikusi — tada marksizmas įgalina juos svajoti apie pasaulio vienybę ir žemės rojų. Nemažas skaičius atsisuka į Marksą dėl to, kad ieškojo objekto, kuriuo galėtų tikėti, vertybės, kuri būtų verta mirties, kai krikščionybė jiems nebeatrodė verta nei tikėjimo, nei kraujo. Marksistinės religijos populiarumas ir rodo, kad žmogus ieško kažko didesnio, kuriam jis galėtų atiduoti savo gyvenimą, kad jis karštai ilgisi save pavesti transcendentinei vilčiai. Tačiau marksizmas žmogų apvylė. Jam nepavyko nei pakeisti žmogaus, nei atpirkti jo širdies ir jo vidinės būties. Jis nesugebėjo duoti atsakymo į žmogui rūpimus klausimus. Pirmasis marksistinės teorijos radikalus eksperimentas net per 50 metų nesugebėjo pašalinti nei alienacijos, nei žmogaus išnaudojimo. Visiškai pakeitus ekonomines ir socialines sąlygas, vis tiek pasilieka žmogiškos dvasios iškrypimas, siekiąs kitą žmogų paversti sau naudingu objektu. Marksistinės valstybės, viešai išpažindamos laisvę tikėjimui, persekioja tikinčiuosius. Išpažindamos brolybę ir laisvę, pasisavino neklystančią tiesos . aiškinimo privilegiją ne tik civiliniame, bet ir kultūriniame, religiniame ir filosofiniame žmogaus gyvenimo sektoriuje. Išimtinis rūpestis ekonominėmis jėgomis, kilnus Markso humanizmas virto žmogaus vertės grasa. Broliškumo apribojimas tik bendradarbiavimu, gerinant medžiagines gyvenimo sąlygas, uždaro kelią į aukštesnį brolybės lygį, kylantį iš dvasinės bendrystės ieškojimo. O tos žmogaus pastangos prasiskverbti už medžiaginės ribos nesustoja, nežiūrint kokioje aplinkoje, kapitalistinėje ar marksistinėje, jis besirastų. Užtat žmogaus siekis kažko nepražūstamai reikšmingo, siekis, besikartojąs visose kultūrose ir visuose istorijos perioduose, negali būti tik fikcija. Iš tiesų, gal tik dabar pradeda aiškėti, kad žmogaus alienacijos nepanaikina joks žemės rojus, jokio žemiškoji religija. Iš tiesų, Marksas nepastebėjo, kad žmogus stato ne tik namus, bet pilis ir šventoves. Negalime kaltinti marksizmo, pasirinkusio sau tikslu visuotinį žmogaus išgelbėjimą, kuris padarytų transcendentinį atpirkimą visai nebereikalingą. Galime betgi pakaltinti Marksą, kad jis suklydo, galvodamas, kad šį tikslą žmogus gali pasiekti net ir tada, kai jis nėra tuo pačiu metu ir Dievo Sūnus. Galime Marksui priekaištauti, kad jis nesuprato, kokius išteklius krikščionybė savyje talpina. Tiesa, yra žmonių, kurie griebiasi religijos kaip raminančio svaigalo, bet yra daugybė tokių, kurie joje randa vilties, drąsos, užsidegimo ir jėgos savęs atsinaujinimui ir pasaulio atnaujinimui.
Krikščionybės ištekliai visų pirma glūdi jos pažiūrose į žmogų. Suprantama, kad krikščionybė nėra kompetentinga spręsti, kuri socialistinė struktūra ar ekonominė sistema labiausiai žmogui tinka. Ji yra kompetentinga mums priminti, kad asmuo nėra prekė, dėl kurios galima derėtis. Jis nėra daiktas, kurį galima būtų išmainyti į socialinį progresą. Asmuo ne tik yra vertesnis už laukų lelijas, bet ir už kiekvieną visuomeninį projektą, bandantį pasiekti socialinę gerovę. Krikščionybė primygtinai pabrėžia, kad nei esama, nei būsima visuomenės forma nėra taip absoliučiai reikalinga, kad vienos generacijos žmones būtų galima paaukoti kitai generacijai, kuri tariamai privalėtų peržengti utopijos slenkstį. Krikščionybei asmuo yra nepalyginamai vertingesnis, negu jo sukurta bendruomenė. Šis personalistinis krikščioniškosios filosofijos principas yra vienas iš pačių svarbiausių rodiklių utopijos beieškančiam dabarties žmogui. Krikščionybė sutinka su Marksu dėl žmogaus alienacijos fakto, o nesutinka tik dėl jos priežasčių. Ne socialinės ir ekonominės sąlygos, kaip galvojo Marksas, bet žmogaus santykiai su žmogumi, o ypač su transcendentine tikrove, yra didžiausia alienacijos priežastis. Ne skurdžios, netobulos ekonominės sąlygos, bet ryšio stoka su absoliutiniu Asmeniu yra pati giliausia žmogaus nuskurdinimo šaknis. Užtat galutinį žmogaus išgelbėjimą gali atnešti ne sistema, bet asmuo, absoliutus Asmuo, kuris žmogų suasmenina daugiau negu brangiausi jo gyvenime sutikti žmonės. Ne sistema, bet asmuo tegali pagydyti alienaciją. Net ne krikščionybė, bet Kristus mus gelbsti. Taigi, jis, Kristus, ir yra pats didžiausias krikščionybės išteklius. Be jo Markso rojus virto pragaru. Be jo žemiškoji religija paliko žmones vidiniai alkanus ir nusivylusius. Čia kaip tik krikščionybei ir siūlosi istorinis šansas žemės utopijas papildyti ta dieviškąja ateitimi, kurią Dangus mums pasiūlė kaip savo dovaną.
13-jo amžiaus Tomo Akviniečio teologinė - filosofinė sintezė buvo viena iš tų pagrindinių sąlygų, leidžiančių gimti moderniajam pasauliui. Per ją krikščioniškoji tradicija suderino protą su tikėjimu, flosofą su tikinčiuoju, gamtos pasaulį su dieviškąja visatos kryptimi. Akviniečio patirtinės, racionalinės, sekuliarinės tikrovės dimensijos pabrėžimas, "antrinių" priežasčių iškėlimas — tai dirva, leidusi išsivystyti mokslui. Pasisavinęs helenistinę mokslų tradiciją, islamo pasaulis 11 ir 12 amžiuje buvo tapęs net krikščioniškųjų vakarų mokytoju. Tačiau islamo religinės tradicijos neleido išsivystyti moderniai žmogaus gyvenimo tvarkai. Taip visa islamo kultūra prarado savo kuriamąją jėgą. Šiandieninės maišaties sūkury krikščionybei pasisiūlė panašus istorinis šansas atgauti savo prarastą įtaką pasaulyje ir panašus pavojus su islamo religija užsidaryti šventovių muziejuose. Katalikiškoji krikščionybė šį istorijos iššūkį priėmė. Mokslo ir socialinių idealų surogatiniais misticizmais nusivylusį žmogų ji ryžtasi pagydyti, parodydama pasauliui savo pačios grožį, suteikdama dvasinio maisto ir šviesos kenčiančiam ir kelio ieškančiam pasauliui. Šį uždavinį ji laiko savo visuotinio atperkamojo proceso integraline dalimi. Apvaizda šio kritiško lūžio metu siunčia asmenybių, kaip Teilhard de Chardin, kurie, giliai pažindami modernųjį mokslo pasaulį ir būdami ištikimi krikščioniškajai tradicijai, bando žemiškas utopijas nušviesti krikščioniškosios eschatologijos vizija.
Gal būt, šiuo metu didžiausia maišatis vyksta filosofinių prielaidų plotmėje. Jos, nors lengvai nepastebimos, ugdo arba griauna mūsų tikėjimą, formuoja mūsų pažiūras. Jei pvz. tikėsime tik fizinėms ir psichinėms žmogaus jėgoms, vargu ar rasime jame vietos religijai. Jei individą laikysime visa ko mastu, sunku bus susidaryti visuotiniais principais paremtą moralę. Jei žmogų ir universą laikysime uždara sfera, kurioje nėra vietos jokiam įsikišimui iš šalies, tai prarasime šventųjų veiksmų, simbolių ir ženklų prasmės pajautimą. Jei netikėsime, kad Dievas įsiterpė į istorijos vyksmą, tai negalėsime tikėti, kad ir Eucharistija reiškia jo buvimą. Užtat šiandie reikalinga "atviro" pasaulėvaizdžio, kuris savo pradžioje ir pabaigoje reikalautų dieviško įsikišimo. (Tokia yra pvz. Teilhardo sistema). Antra vertus, žmonių angažavimasis meilei, taikai, brolybei, laisvei ir teisybei išvirs į nudėvėtus, beprasmius šūkius, jei visos tos vertybės nebus paremtos ir koordinuotos universaliu principu, išplaukiančiu iš religinio tikėjimo arba gilios metafizikos. Čia ir vėl krikščionybė yra pašaukta pateikti pagrindinius amžinuosius principus, liečiančius žmogaus vietą gamtoje, žmogaus santykį su žmogumi ir žmogaus santykį su Dievu.
Pagaliau didėją "buvusių katalikų" būriai gąsdina šiandien ne vieną. Kai kurie iš šių, daugiausia jaunųjų, katalikų visai palieka krikščionybę ir net Dievą. Kai kurie, atmetę institucinę krikščionybę, ieško artimesnio ryšio su Kristum. Kiti pasineria įvairiuose misticizmuose. Visuose, esamuose ir "buvusiuose" katalikuose pastebimas individualaus savitumo pabrėžimas. Jie laiko save asmeniškai atsakomingesniais, negu ankstyvesnis jaunimas. Beje, jie tą atsakomybę supranta ne valstybei, visuomenei, Bažnyčiai ar Dievui, bet visų pirma sau patiems. Bet atsakomybė "sau", savajam "aš", būtinai veda į tolimesnį klausimą. Kas gi yra tas "pats", tas "aš"? Egzistencinė-fenomenologinė psichologija aiškiai atsako, kad psichologinis "aš" negali nei gimti, nei egzistuoti be socialinės aplinkos, be kito žmogaus. Jei taip, tai šis teigimas būtinai implikuoja ir to "aš" atsakomybę kitam "aš". Žengę žingsnį toliau, užtiksime vadinamąjį metafizinį "aš" arba, kitaip tariant, žmogiškąjį asmenį. O asmuo, teistinės filosofijos supratimu, negali nei atsirasti, nei egzistuoti be savo Pagrindo. Iš čia ir vėl kyla žmogaus atsakomybė jo Tvėrėjui. Vargu ar daug dabarties "revoliucionierių" šiuo keliu nueis. Yra vienok judėjimo srovių, vedančių į sąmonės-pasąmonės revoliuciją. Toks revoliucinis misticizmas sudaro palankią dirvą ir krikščioniškajam misticizmui. O atsakomybė sau, esant palankiom sąlygom, gali išvirsti į charakterio revoliuciją, paremtą žmogaus inteligencija, valios ir moralinės transcendencijos aktu. Taigi ir religinėj dimensijoj šalia tamsos (mažėjančio katalikų skaičiaus) pasirodo ir šviesos (sąmoningesnių krikščionių būriai).
Užbaiga
Ieškodami atsakymo į mus gąsdinantį klausimą, ar vakarų pasaulis eina anarchijos, ar utopijos kryptimi, pastebime dvi pagrindines kaitos sroves: griaunančią-negatyvią ir statančią-pozityvią. Kai kuriuose taškuose šios srovės taip stipriai susilieja, kad vargu ar galima pramatyti šio sąlyčio išdavas. Vis dėlto rašinyje bandėme paliesti kai kuriuos ryškesnius šios dialektinės sankirtos taškus, liečiančius žmogų bei jo sukurtas gyvenimo sistemas: ūkį, valdžios struktūrą, religiją, moralę, dvasinių bei kūninių galių konfliktus. Kiekviename iš šių taškų suradome stiprias naikinančias ir ne mažiau stiprias kuriančias jėgų apraiškas. Jas bent kiek panagrinėję, radome pagrindą tikėti iš šio konflikto plaukiančia balansuotesnės tikrovės sinteze. Pvz. ūkis vis labiau linksta atsižvelgti į žmogų ir jį supančią aplinką; valdžios ir socialinės institucijos — į žemosios klasės reikalus. Nors komunizmas ir turi užėmęs trečdalį pasaulio, bet ne jam, o žmogui priklauso ateitis; žmogui, kuris pergyvena visas tironijas ir diktatūras. Nors kapitalizmas sėkmingai tenkina medžiaginius individo reikalavimus, bet ir ne jam, o demokratinei-socialistinei santvarkai priklauso ateitis. Krikščionybė, nors kiekybiškai gerokai sukrėsta, kokybiškai iš šio konflikto išeis daug stipresnė (žmogiškai galvojant). Pagaliau žmonių auklėjimas ieškos harmonijos tarp proto ir jausmų, tarp kūno ir dvasios. Bet antra vertus kas gi gali garantuoti, kad vakarai neužtrokš savo pačių sukurtam palaidumo rojuje? Juk jei bendruomenė nebetiki nieku, o tik malonumu, ji jau yra mirties stadijoje. Bet argi vakarai jau nebeturi nieko kito pasiūlyti kaip tik aukštesnį gyvenimo standartą ir skepticizmą?
1. Z. R. Brustein, Revolution as Theatre, New York: Liveright Publishing Co., 1971.
2. Žr. W. Laqueur, Reflections on Youth Movements, Commentary, June, 1969.
3. Pig. T. J. Cottle, The Prospect of Youth, Boston: Little Brown, 1972, 212-13.
4. Esama pvz. labai puikių spausdinių teologijos, filosofijos ir psichologijos srityse. Tą pati, nors rečiau, galima užtikti filmų ir teatro pasaulyje.
5. Op. cit., 28.
6. D. Yankelovich studijoje “The Changing Values on Campus” sakoma, kad dauguma studentų (78%) tiki, kad geriausias būdas pasiekti socialinį pakeitimą yra darbas pačioje bendruomenėje. Pasitraukimas iš jos ar kovojimas prieš ją tikslo nepasieks. Taipogi didžiulė dauguma (87%) studentų išpažįsta tradicines vertybes: pagarbą tėvams, autoritetą, pelno teisę prekyboje.
7. Teilhard de Chardin, Human Energy, (vertė J. M. Cohen), New York: Harcourt Bruce Jovanovich, Inc., 1969, 72.
8. Teilhard de Chardin, Op. cit., 76.
9. Žr. M. McCauley, Utopian Alternatives, The Critic, July-August, 1972.
10. Žr. Z. Brzezinski, Between Two Ages, America’s Role in the Technetronic Era, New York: The Viking Press, 1970, 101.
11. Žr. Z. Brzezinski, Op. cit., 100.