Gavėnia yra rimtas liturginių metų laikotarpis — pasiruošimas prasmingai sutikti didžią mūsų tikėjimo paslaptį — Kristaus prisikėlimą, o taip pat drauge ir mūsų prisikėlimą amžinam gyvenimui. Kai kurie nepatenkinti priekaištauja Bažnyčiai, kad ji, per daug pataikaudama šių laikų aukos bijančiam žmogui, savo reformomis beveik visai panaikino gavėnią. Pirmiau per visą gavėnią buvo įsakyta griežtai pasninkauti, susilaikyti nuo mėsiškų valgių, o dabar — gyvenk, kaip nori, ir daryk, ką nori. Nėra jokių varžtų, nereikalaujama jokios aukos.
Labai klaidingas galvojimas, kad dabar nereikalaujama jokios aukos. Tos aukos, kurių dabar Bažnyčia iš tikinčiųjų laukia, yra daug subtilesnės ir, galima drąsiai sakyti, daug sunkesnės, negu pirmiau. Didelis čia daiktas išvengti mėsiškų valgių. Kiek yra vegetarų, kurie niekad mėsos nė į burną neima! Galima pasigaminti ar užsisakyti restorane prašmatniausių ir skaniausių valgių, kuriuose nebus nė trupinėlio mėsos. O kiek yra moterų (yra taip pat ir vyrų), kurios, norėdamos būti plonos, daug griežčiau pasninkauja, negu pirmiau gavėnioje. Bažnyčia tai labai gerai suprato ir dabar paliko žmonių laisvei pasirinkti kitas, daug prasmingesnes aukas. Nuo gavėnios atgailos dabar nė vienas nedispensuojamas, kiekvienas turi pagalvoti, kokios aukos, kokia atgaila jam šiuo metu būtų naudingesnė ir prasmingesnė.
Ar čia reikia daug galvoti, svarstyti, kad surastum, kokia atgaila, kokia auka būtų reikalingiausia ir naudingiausia? Tikrai nėra reikalo per daug laužyti galvos, knibinėtis visokios krikščioniškosios asketikos plonybėse, kad galėtum pasirinkti naudingą, praktišką, bet drauge ir tikrą, sunkią atgailą, kasdieninę Dievui malonią ir žmonėms išganingą auką. Užtenka tik prisiminti patį pagrindinį artimo meilės įsakymą. Šiam įsakymui nusikalsti progų gausiai pasitaiko kasdien. Gyvename drauge su kitais ir šeimoje, ir darbe, ir visuomeninėje veikloje. Argi nebūtų gražu ir labai prasminga gavėnios pradžioje pažvelgti į savo sąžinę, pasiklausti save, kokie mano santykiai su kitais, ar aš tikrai ištikimas šiam taip svarbiam Dievo įsakymui, kuris, paties Kristaus įsakmiu priminimu, yra visų kitų įsakymų pagrindas.
Jeigu pagonys, stebėdami pirmuosius krikščionis, sakydavo: "Žiūrėk, kaip jie vienas kitą myli!" — tai dabar mus, lietuvius, kiti stebėdami, galėtų gal pasakyti: "Žiūrėk, kaip jie vienas kito nekenčia, žiūrėk, kaip jie skaidosi, žiūrėk, kaip jie nevieningi!" Dabartinė mūsų visuomenės veikla kartais atrodo tik senų sąskaitų suvedinėjimas su savo tikrais ar tik įsivaizduotais priešais, su tais, kurie kada nors mus užgavo, ką nors pasakė, kaip nors mums nepatinkančiai pasielgė.
Tad pasiryžkime vienas į kitą žiūrėti atlaidesniu ir krikščioniškesniu žvilgsniu. Kartais tai nebus lengva, reikės pasiaukojimo, savęs išsižadėjimo, bet tai ir bus prasminga, Dievui maloni ir mums visiems labai naudinga gavėnios atgaila.
Algimanto Kezio, S J., nuotrauka