A. Tyruolis
Yra, kad ir labai nedaug, eiles ilgesnį laiką rašančių, bet jų neskelbiančių. Yra jas rašančių ir periodinėj spaudoj skelbiančių, bet su rinkiniu nesiskubinančių. Prie pastarųjų priklauso ir Ada Karvelytė, praeitų metų pabaigoj pasirodžiusi su pirmuoju savo poezijos rinkiniu "Ne tie varpai".
Kaip pats knygos pavadinimas sako, čia pirmiausia turim reikalo su neapsipratimu svetimuose kraštuose, su nuolatiniu gimtojo krašto ilgesiu. Tai, be to, impresyvios poetės sielos istorija, kur svarbų vaidmenį vaidina tragiškos meilės problema. Į rinkinį sudėti 55 eilėraščiai, bet tai nėra per didelis poetinis lobis, nes autorė pradėjusi eilėraščius rašyti dar pirmosiose gimnazijos klasėse. Bene vienas iš jų ("Be motinos", su 1936 m. data) yra patekęs ir į šį rinkinį, ir jis visai deramai atestuoja ano meto poetę:
Man sapnuojas gėlės
Ir skaisti saulutė.
Motin, tavo veidą
Žieduose regiu...
Kurgi tu nueisi
Su skausmu krūtinėj.
Kai riedės tau skruostu
Ašara sunki... (p. 16)
Nors ir nėra eilėraščių paskirstymo skyreliais, bet eilės buvo paisyta, nes iš to aiškėja ir pagrindiniai motyvai: paliktos tėvynės ilgesys (čia įeina ir keli eilėraščiai motinai), po to ciklas iš svetimų kraštų ir pagaliau pluoštas iš pastarojo dešimtmečio, kur suskamba dar tragiškesnė styga, skundas dėl savo dalios, pagaliau bandant jį apraminti religiniu nusiteikimu. Tik keli eilėraščiai iškrinta iš eilės (p. 48, 53, 60 ir kt.).
Patriotinį šio rinkinio motyvą nusako pats knygos pavadinimas. Autorės patekimas į Pietų Amerikos kraštą (Kolumbiją), nepaisant ten pergyvenamo gamtos grožio, dar labiau žadina netektos tėvynės ir tėviškės pasiilgimą. Vienas kitas posmas iš nedaugelio nuskamba panašiai, kaip buvo dainavę kone visi tremties poetai pirmosiomis savo dienomis svetimojoj padangėj. Bet čia randi ir kur kas gilesnio jausmo:
Kur ievos sužydi.
Gegutės kur verkt nenustoja —
Tenai ant to kranto
Aš trokštu numirti tyliai... (p. 5)
Meilei, ypač tragiškam jos pergyvenimui, skirta bene daugiausia vietos. Toji tragiko kyla dėl to, kad poetė meilę norėtų išgyventi nelygstamai ir pilnutinai ("gyventi apsvaigus norėčiau vien meilės kuždėjime"), o gyvenimas teduoda tik jos fragmentus. O be tokios nedalomos meilės nėra gyvenimo:
Gyvenimo tik mano
Man būtų negana —
Gyvenimas tik gyvas
Kitos širdies liepsna... (p. 42)
Gimtosios žemės netekimas ir meilės tragika ataidi ir kai kuriose religinio pobūdžio eilėse. Vietom religinis motyvas susipina su patriotiniu:
Nerandu, nematau, neįžiūriu
Tavo veido tarp rožių baltų —
Tik altoriuj, kaip žydinčioj jūroj.
Girdžiu tėviškę raudant balsu...
(p. 53)
Kitur vėl pasigirsta daugiau subjektyviniai išgyvenimai, dar kitur Kristus kompensuoja žemiškos meilės tragiką ("Be Tavęs — tik naktis, tik naktis", p. 56).
Gimtojo krašto netekimas, svetimuose nepritapimas, o labiausiai tragiška meilės dalia visam šiam rinkiniui duoda eleginį toną. Religinis pergyvenimas vėl padeda iškilti į šviesesnes sritis. Retkarčiais iš švelnaus ir eleginio tono prasiveržia aštresnė gaida, bet tokių "pro domo sua" jausmų palyginti maža (p. 58, 59). Vienas kitas eilėraštis ar posmas gal ir duotų progos prisiminti kažkada girdėtus panašius aidus, bet vargiai būtų galima kalbėti apie kokią betarpišką įtaką. Aplamai tai daugiausia reminiscencinė poezija, būdinga neoromantiniam polinkiui, sugebančiam kone magiškai įsijausti į praeitį. Iš atsiminimų gimsta laimingesnės būsenos ilgesys, bet kartu ir tragika, kad dabartis meilę išmainė į kančią:
Jau neateisi tu.
Manęs liūdnos paguost...
Lakštingala pernakt
Tau mano skausmą suoks... (p. 18)
Eilėraščiai parašyti tradicinio eiliavimo forma, bet jiems nestinga ir tos formos paįvairinimo. Mažesnio sąskambio rimų, ypač vyriškųjų, panaudojimas lyg ir rodytų, kad tobulesnių ieškojimas galėtų varžyti laisvesnę išraiškos tėkmę. Iš poetinių priemonių čia gausiai naudojamasi ir įvairiais tradiciniais įvaizdžiais (pvz. gėlės ir žiedai pasitaiko dažname eilėraštyje), bet naujas jų traktavimas niveliuoja pasikartojimo įspūdį. Vietom randame ir strofų paįvairinimo, pvz. du ketureilius sujungiant į vieną ir išgaunant gan subtilaus sąskambio (p. 41, 43). Ketureiliai betgi, atrodo, netrukdo laisvai reikštis poetiniam jausmui, be to, į juos galima įdėti daugiau dainingumo (kai kurie eilėraščiai komponuoti).
Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka
Aplamai Ados Karvelytės poezija pasižymi jausmo nuoširdumu, išsisakymo atvirumu, dainos lyrizmu. Autorė ruošianti ir kitą išimtinai religinės minties poezijos rinkinį, ir reik tikėtis, kad ir ten ji duos ne vieną naują ir savitą posmą.
Knygą išleido "Darbininkas" Brooklyne, N.Y., viršelį piešė P. Jurkus.