APIE 10-16 M. JAUNUOLIU AUKLĖJIMĄ
Mielieji Tėvai Jėzuitai,
Labai ačiū už taip gražiai ir sumaniai redaguojamą žurnalą. Galime didžiuotis, turėdami tokį žurnalą, kaip “Laiškai Lietuviams”. Bet pageidaučiau, kad būtų daugiau rašoma apie 10-16 m. amžiaus jaunuolių auklėjimą, apie jų pačių formavimąsi, išgyvenimus, problemas.
K. V.
Mieloji Ponia,
Dėkoju už tokius gražius komplimentus. Apie Jūsų minėto amžiaus jaunuolių auklėjimą praeityje jau buvo nemaža rašyta, bet apie tai reikėtų rašyti visuomet, nes čia įvairių problemų niekad netrūksta. Mes vieni visko prirašyti negalime, laukiame bendradarbių. Apie tų jaunuolių Išgyvenimus galėtų jie patys parašyti, tad, jeigu pasitaikys proga, paraginkite. Parašykite ir Jūs pati, nes, atrodo, tomis problemomis domitės ir manau, kad daug jų pažįstate.
DAR APIE SPALIO MĖN. VEDAMĄJĮ
Gerbiamas Redaktoriau,
Prašyčiau šį mano laiškelį išspausdinti “Atgarsių” skyriuje. Noriu išreikšti savo pasitenkinimą 1972 m. spalio mėn. vedamuoju, jis buvo labai geras. Atvirai pasakyta tai, ką jau seniai reikėjo pasakyti. Girdėjau, kad kai kam nepatiko. Visų niekados nepatenkinsi. Bet manau, kad daugumas skaitytojų pageidauja tiesos, nežiūrint ar ji mums maloni ar ne. Mes pradedame užsikrėsti amerikietišku politikų išdidumu. Kiekvienas save laiko išmintingesnių už kitus ir niekina kito nuomonę. Tarp mūsų, lietuvių, yra labai maža bendradarbiavimo ir sutarimo. Dėl visa to daugiausia kenčia eilinis pilietis. Čia mūsų yra tik maža saujelė, tad nesantaikoms ir skaldymuisi neturėtų būti vietos. Tad šalin išdidumas! Sėskime prie vieno stalo, brėžkime bendrus ateities planus ir, vienas kitam padėdami, sutartinai dirbkime.
A-l.ė G.
SUTINKU 100 PROCENTU
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Su dideliu malonumu ir dėmesiu perskaičiau tik ką Tamstos atsiųstą sausio mėn. “Laiškų Lietuviams” numeri. Noriu pareikšti, kad aš, kaip skaitytojas ir “Medicinos” žurnalo redaktorius, 100% sutinku su Tamstos redaguojamo žurnalo linija ir asmenišku nusistatymu bei filosofija, liečiant lietuvių gyvenimą ir jų tarpusavio santykius tremtyje. Ypač petys i petį einu su Tamstos pareiškimu “Atgarsių” skyriuje, kur svarstomas klausimas, kaip vadinti mūsų paliktą Tėvynę — Lietuva ar okupuota Lietuva.
Su geriausiais linkėjimais
Dr. Henrikas Armanas
AR TAI DALTONIZMAS?
Gerbiamieji,
Siunčiu prenumeratos mokestį už “Laiškus Lietuviams”, bet jeigu jie vis labiau ružavės, tai būsiu priverstas prenumeratos atsisakyti.
M. Š
Gerbiamasis,
Tiems, kurie mano, kad “Laiškai Lietuviams” ružavėja ar raudonėja, labai draugiškai patariame pasitikrinti akis, nes čia gali būti išsivystęs daltonizmas (nesugebėjimas skirti spalvų). Tokiems asmenims griežtai draudžiama vairuoti automobilį, nes, nesugebant atskirti žalios spalvos nuo raudonos, gali įvykti didelių nelaimių, ypač gatvių sankryžose.
NESUSIPRATIMUS BAIGTI GRAŽIUOJU!
Gerbiamas Redaktoriau,
Labai norėčiau, kad ši mano laiškelį įdėtumėte į “Atgarsių” skyrių. Neiškenčiau ir parašiau, nes šiuo metu Čikagos lietuvių spaudoje pagyvėjo įvairūs ginčai. Pradėjo vieni kitus kaltinti, įtarinėti, vietoj kovos prieš okupantą, kovoja lietuvis prieš lietuvį. Kai kurie rašeivos rašo ir kalba visuomenės vardu. Niekas visuomenės susirinkimų nešaukė, niekas visuomenės neatsiklausė, jokių balsavimų nebuvo ir niekas nemėgino patikrinti, kas jos vardu gali kalbėti. Visuomenė pasidarė skraistė, kuria dangstosi tie rašeivos ir įvairių grupelių vadai. Atrodo, kad tik jie vieni turi įgaliojimus visuomenės vardu kalbėti, kitiems grasinti ir prasimanytais gandais žeminti.
Neseniai labai grubiai spaudoje buvo užpultas ir “Laiškų Lietuviams” redaktorius (“Laisvojoje Lietuvoje”, “Naujienose”, “Dirvoje”). Kun. J. Vaišnio darbai, spauda, jaunimo auklėjimas, skautiška veikla, religinis ir tautinis auklėjimas, kalba už ji patį. Š.m. sausio mėn. “Laiškų Lietuviams” numeryje jis labai švelniai paaiškina ir mandagiai atsako savo oponentams į jų priekaištus. Atsakymuose dvelkia atlaidumas ir lietuviška krikščioniška dvasia.
Š. m. vasario mėn. 10 d. “Naujienos” savo vedamajame T. Vaišnį įvertina ir labai gražiai atsiliepia apie jo toleranciją kitaip galvojantiems, apie jo apsiskaitymą ir gerą valią. Atrodo, kad “Naujienos” ankstyvesnius savo aprašymus (daugiausia paimtus iš “Laisvosios Lietuvos”) sušvelnina ir lyg atsiprašo. Tai yra gražu ir girtina, tai viena iš dorybių nesusipratimus baigti gražiuoju.
To vedamojo pabaigoje “Naujienos” pataria T. Vaišniui klausyti Cicero klebono, bet juk T. Vaišnys Cicero klebonui nepriklauso — jo klausyti turi jo paties vikarai.
Gražu, kad “Naujienos” savo ankstyvesnius rašinius bent sušvelnino, bet negražu, kad kiti laikraščiai savo grubių užsipuolimų ir prasimanytų gandų neatšaukė.
J. Kaunas
Mielasis skautininke Kaunai,
Su Jumis teko būti ne vienoje skautų stovykloje ir pažinti Jūsų švelnų charakterį ir neabejotiną objektyvumą. Dėkoju už Jūsų draugiškus, čia pasakytus žodžius. Nors aš ne su visomis tame Jūsų minėtame “Naujienų” vedamajame pareikštomis mintimis sutinku, bet vis tiek tas rašinys buvo kultūringas. Jo autoriui tebūna čia viešas pagyrimas. Tik teko girdėti, kad “Naujienoms” buvo atsiųsta ir daugiau straipsnių, priešingų tiems Jūsų minėtiems šmeižtams, buvusiems spaudoje. Iki šiol jų “Naujienose” nematėme. Gaila. Jeigu jie būtu buvę į laikraštį įdėti, tai manau, jog būtu padidėjęs ne tik jo objektyvumas, bet ir skaitytojų skaičius.
STEBIUOSI JŪSŲ KANTRYBE
Gerbiamasis Redaktoriau,
Stebiuosi Jūsų kantrybe. Jau kelinti metai vis stebiu, kad, išėjus naujam “Laiškų Lietuviams” numeriui, “Draugo” kultūriniame prie-de būna trumpa šio žurnalo apžvalga. Tikrai puiku, kad mūsų laikraščiai ir žurnalai vienas kitą pamini, pareklamuoja ir kultūringai pakritikuoja. Tačiau minėto kultūrinio priedo naujų leidinių apžvalgininkas vis kartais pasistengia vienu ar kitu būdu įgnybti, dažniausiai be jokio reikalo ir be jokio pagrindo. Neteko matyti, kad Jūs į tai kada nors būtumėte reagavęs. Tikrai esate kantrus. Štai kad ir šių metų pirmojo numerio apžvalga. Apžvalgininkui užkliuvo vedamasis, kuris tikrai yra puikus. Jūs ten rašote, kad reikia vengti visa to, kas mus skaldo. Patariate kalbėtis, diskutuoti. Kultūringos diskusijos turėtų mums padėti geriau suprasti vienas kito nuomonę, turėtų jungti, o ne skaldyti. Jeigu pastebėtume, kad tos diskusijos ne jungia, o skaldo, tai ženklas, kad jos nekultūringos. Tokių diskusijų Jūs patariate vengti. Bet man tikrai yra nesuprantama to kultūrinio priedo apžvalgininko kultūros samprata, kad patarimą vengti nekultūringų diskusijų jis laiko nekultūringu ir nepamaldžiu (žr. “Draugas”, š.m. vasario mėn. 17 d.). Reiškia, jeigu nori būti kultūringas ir pamaldus, tai ir toliau nekultūringai su kitais barkis, juos šmeižk ir niekink.
Jus gerbianti A. R.
Gerbiamoji,
Ačiū už komplimentą. Kantrybė yra graži dorybė. Norėdamas ir toliau pasilikti kantrus, neatsakysiu nė į tą paskutini Jūsų minimą “įgnybimą”.
