BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
III. PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Kauno Jėzuitų Kolegija, kurią po ilgos pertraukos lietuviai jėzuitai ryžosi atgauti ir atkurti, buvo pastatyta tarp 1740 ir 1770 metų. Jos fundatoriai buvo trys broliai jėzuitai Kojalavičiai. Uždarius popiežiui Klemensui XIV jėzuitų ordiną 1773 m. ir perskaičius jo bulą Kaune, tėvai turėjo uždaryti kolegiją, kurią perėmė rusų įsteigta Švietimo Komisija. Ji tęsė jėzuitų pradėtą švietimo darbą. Anais laikais kolegijoje mokytojavo garsusis poetas Adomas Mickevičius. 19 šimtmečio pradžioje kolegijos pastatai kartu su bažnyčia buvo pavesti ortodoksų vyskupui. Bažnyčia buvo pakelta į katedros rangą, o mokykla nustojo veikusi. Taip pasiliko iki pirmojo pasaulinio karo.
Artinantis vokiečių kariuomenei prie Kauno tvirtovės 1915 m. rugpiūčio mėnesio pradžioje, ortodoksų vyskupas nutarė bėgti kartu su rusų valdininkais ir padegė savo kurijos archyvą bei knygyną. Degant dokumentams, užsidegė taip pat kolegijos rytų sparno pastogė ir dešinysis bažnyčios bokštas. Tačiau į Kauną besiveržią vokiečiai stengėsi gaisrą užgesinti. Apie tai papasakojo vėliau T. Karolis Taepper, S.J., divizijos kapelionas.1
Bažnyčia buvo taip sujaukta, kad T. Bernardas Bley, atvykęs į Kauną 1922 m. rugpiūčio 21 dieną ir pasitaręs su T. Drüding, apsisprendė jos neimti. Po pirmojo pasaulinio karo Vokietija gyveno gana skurdžiai, ir T. Bley atrodė, kad bažnyčios remontas jų provincijos finansinėms pajėgoms bus neįmanomas. "Karo metu", taip rašo Kauno Jėzuitų Gimnazijos pirmasis dešimtmetis, "bažnyčia labai nukentėjo nuo vokiečių šūvių. Pro sugadintą stogą įsiverždamas lietus ir sniegas sugadino visą vidaus įrengimą bei grindis ir labai pakenkė mūro luboms. Bažnyčioj karo metu buvo belaisvių stovykla".2 T. J. Venckaus liudijimu, bent trečdalis dešiniojo bažnyčios bokšto buvo sugriautas ir per tą griuvėsių krūvą sunku buvo įeiti į bažnyčią. Vietomis buvo nukritęs tinkas, ir bažnyčia atrodė kaip laužas. T. Bley manė, kad būsimajai gimnazijai užteks namuose įrengtos koplyčios. Kauno Kunigų Seminarijoje buvo kalbama, kad jėzuitų bažnyčią reikėtų paversti studentų bažnyčia. Tuo tarpu niekas ja nesirūpino.
Prel. Povilas Januševičius
Išgirdęs Kauno Kunigų Seminarijos profesorių ir T. Bley planus, klierikas Venckus pradėjo įtikinėti T. Drüding, sutiktą Valkenburge 1922 m. spalio mėnesį, kad tėvai jėzuitai būtinai turėtų perimti ir bažnyčią. Jo argumentas buvo tas, kad tėvai, pramokę lietuvių kalbos, galės sakyti pamokslus ir išplėsti apaštalavimo darbą. T. Drüding prižadėjo tuo reikalu pasikalbėti su T. Provincijolu. T. Venckaus argumentas ir kolegijos konstrukcija vedė prie logiškos išvados, kad, perimant kolegiją, reikia būtinai perimti ir bažnyčią.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, buvusios jėzuitų kolegijos administracija rūpinosi prel. A. Dambrauskas. Rytiniame kolegijos sparne įsikūrė prel. Povilas Januševičius, Švč. Trejybės parapijos klebonas. Padedamas Amerikos lietuvių, jis uždengė naują stogą, nupirko amatų mokyklai mašinų ir Kūdikėlio Jėzaus Draugijos vardu įsteigė ten našlaityną. Vakariniame kolegijos sparne gyveno Švč. Jėzaus Širdies seselės, trumpai vadinamos širdietėmis. Jos priklausė lietuvių-lenkų kongregacijai, įsteigtai rusų laikais. Toje kolegijos dalyje seselės turėjo savo vadovybės centrą, naujokyną, mergaičių mokytojų seminariją ir kuklų bendrabutį. Jų žinioje buvo ir Perkūno Namai. Taip atrodė senoji Kauno kolegija, kurioje tėvai jėzuitai turėjo pradėti naują misiją.
Atsisveikinęs su ordino broliais Olandijoje, T. Kipas leidosi ilgon kelionėn, pakeliui stabtelėdamas Berlyne ir Karaliaučiu-je. Liepos 20 dieną pasiekė Kauną ir laikinai sustojo Birutės viešbutyje. Stotyje jo niekas nelaukė, o kai pasibeldė į kunigų seminarijos duris, jam buvo pasakyta, kad nėra vietos. Nebuvo vietos taip pat nei pas širdietes, nei prelato Januševičiaus našlaityne.3 Norėdamas taupyti pinigus, buvęs karo kapelionas ir trijų ordinų kavalierius rado kitą išeitį. Pastebėjęs apgriautame bokšte užkampį, jis atsigabeno savo lagaminus iš viešbučio ir ryžosi ten nakvoti. Kadangi vakaras buvo dar toli, tą pačią dieną jis aplankė prel. Dambrauską ir vysk. J. Skvirecką. O kai grįžo į savo "butą", jame neberado lagaminų. Pasirodė, kad seselės širdietės susiprato ir perkėlė juos į gerai įrengtą kambarį dešiniajame kolegijos sparne.
Pernakvojęs pas seseles ir atlaikęs mišias zakristijoje, jis pasiteiravo, kur būtų galima rasti architektą. Kai seselės reikalingų informacijų suteikti negalėjo, T. Kipas nutarė aplankyti prof. Juozą Eretą ir pas jį pasiteirauti. Prof. Eretas jį maloniai priėmė ir nurodė architektą.4 Dar tą pačią dieną T. Kipas ir architektas apžiūrėjo bažnyčią. Tai buvo šeštadienis, liepos 21 diena.
Apžiūrėjimo darbai, tur būt, užsitęsė ir pirmadienį, nes tik liepos 24 dieną T. Kipas galėjo aplankyti popiežiaus delegatą Lietuvai, arkivyskupą Zechinį. Būdamas pats jėzuitas, delegatas priėmė jį maloniai, bet pats žiūrėjo į ateitį tamsokai. Tą pačią dieną T. Kipas aplankė ir seimo pirmininką Justiną Staugaitį, Panemunės kleboną. Grįždamas namo, jis persvarstė savo įspūdžius ir nutarė kibti į lietuvių kalbos gramatiką. Pasiryžimas buvo labai išmintingas, nes vėliau, nepraėjus nė vieneriems metams, jis nustebino Kauno visuomenę savo gana taisyklinga lietuvių kalba.
Liepos 27 dieną kartu su T. Andruška jis aplankė Joną Juozą Romaną, JAV lietuvį ir apsukrų biznierių. Romanas jiems prižadėjo nemokamai duoti medžiagos bažnyčios remontui. Tai buvo savotiškas laimėjimas ir pralaimėjimas, nes 1925 m. tas pats J. J. Romanas sudarė T. Kipui nemažai finansinių rūpesčių.
Švęsdamas šv. Ignaco, ordino steigėjo, šventę, T. Kipas persikėlė į kitą kambarį, esantį kairiajame bažnyčios bokšte, antrame aukšte. Kambarys buvo nedidelis ir tamsokas, nes Rotušės aikštės kaštanai atėmė beveik visą šviesą. Tą pačią dieną šv. Ignaco garbei padėjo vežikams iškrauti apie 4.000 akmenų, atvežtų bokšto remontui. Tuo tarpu lietuvių kalbos studijos pažengė taip toli, kad rugpiūčio 5 dieną drebančia širdimi galėjo perskaityti lietuviškai maldas po mišių. Kitą dieną jį aplankė kun. Lisauskis, pirmasis kolegijos geradaris, ir paaukojo bažnyčios remontui 100 litų. Tai buvo gera pradžia ir geras ženklas, nes už keleto dienų T. Bley prižadėjo atsiųsti T. Kipui 10.000 dolerių. Keistu sutapimu tą pačią dieną jį aplankė buvęs jėzuitų auklėtinis, šveicaras Gottfried Senn, kuris netrukus tapo T. Kipo dešiniąja ranka: tarpininku, supirkėju, naujų ryšių užmezgėju, patarėju ir t.t.
Rugpiūčio 9 dieną T. Kipas ėjo aplankyti ką tik sugrįžusį vyskupą Karevičių ir laukiamajame kambaryje sutiko kun. Juozą Končių, važiuojantį į JAV. Atrodo, kad T. Kipas padarė vyskupui gerą įspūdį, nes šis kitą dieną aplankė T. Kipą, įteikė jam 100 dolerių auką, o vakare atsiuntė daug vertingų knygų ir lovą su savo inicialais. Vyskupas pageidavo, kad T. B. Andruška gyventų ir toliau kunigų seminarijoje ir dėstytų lotynų kalbą bei Bažnyčios istoriją. Gyvendamas seminarijoje, jis duosiąs gražų pavyzdį kitiems, o klierikai, norintieji įstoti į Jėzaus Draugiją, galės su juo lengviau pasikalbėti. Jis norįs greitai perleisti bažnyčią ir kolegiją tėvams jėzuitams, kad jie turėtų savo rankose ką nors apčiuopiamo.
Tuo tarpu kolegiją valdė prel. Dambrauskas, su kuriuo T. Kipas rugpiūčio 11 dieną išėjo pasivaikščioti. Prelatas jį apšvietė apie lietuvius ir apie jėzuitų praeitį Lietuvoje. Kai T. Bley pirmą kartą aplankė Kauną, prel. Dambrauskas buvo labai nusistatęs prieš tėvą generolą W. Ledochowskį ir pradžioje nepasitikėjo jo pasiuntiniais.5 Dabar buvo sutirpę visi ledai, ir prel. Dambrauskas pasiliko didelis tėvų jėzuitų draugas iki savo mirties.
Rugpiūčio 18 d. T. Kipą aplankė kitas busimasis jėzuitų bičiulis prof. Pr. Būčys, MIC. Jis patarė tėvams jėzuitams kuo greičiausiai steigti gimnaziją ir bendrabutį. To plano, žinoma, nebuvo galima įvykdyti, nes T. Andruška buvo prižadėtas kunigų seminarijai, o T. Kipas dar nemokėjo užtektinai lietuvių kalbos. Tačiau, matyt, kad tėvais jėzuitais pasitikėjo ne vienas prof. Pr. Būčys, nes tą pačią dieną seselė vyresnioji atnešė T. Kipui "Laisvę" su labai palankiu straipsniu, vardu "Tėvai Jėzuitai Kaune". Straipsnis baigiamas taip: "Esame dėkingi savo tautiečiui T. Andruškai, sugrįžusiam į tėvynę nešti šviesos. Ypatingai dėkingi esame T. Kipui, kuris savo aukštu išsilavinimu, gabumais ir gyvenimo patyrimu nori aukotis mūsų krašto labui". Aukotis jie tikrai norėjo, bet tik tiek ir taip, kaip leido konkrečios gyvenimo sąlygos. Todėl neprižadėdamas nei gimnazijos, nei bendrabučio šiais metais, T. Kipas galėjo pasidžiaugti, kad, praėjus tik 40 dienų nuo jo atvykimo į Kauną, jau buvo sutaisytas bažnyčios bokštas ir pradėti kiti remonto darbai.
Atitrūkęs nuo įvairių rūpesčių, T. Kipas dalyvavo blaivininkų kongrese (IX. 11) ir porą kartų klausėsi katedroje pamokslų, nes norėjo pamatyti, kiek lietuviškai supranta ir kiek dar nesupranta. Rugsėjo 17 d. jį aplankė prel. Olšauskas ir pasiūlė steigti mokytojų seminariją Kaune. Ta proga prelatas prisipažino buvęs jėzuitų priešas ir manęs, kad jėzuitai neturėtų kelti kojos į Lietuvą tol, kol lenkas vadovaus jėzuitų ordinui. Dabar lenkinimo pavojus jau praėjęs.
Tą pačią dieną į Kauną atvyko trečias jėzuitas, brolis Maksimilijonas Schwartz. Jis buvo stalius ir labai reikalingas, nes netrukus žemės ūkio ministeris kun. M. Krupavičius prižadėjo kolegijai 200 kubinių metrų medžio nemokamai. Norėdamas atgauti gražius rėmus, kuriuos gen. Nagevičius "pasiskolinęs" iš tėvų jėzuitų bažnyčios Karo Muziejui, T. Kipas jį aplankė spalio 18 d. Vietoj rėmų, generolas jam davė naudingų patarimų, kaip atnaujinti bažnyčią. I mėnesio pabaigą T. Kipas gerokai nusišaldė, išgulėjo 8 dienas lovoje ir negalėjo priimti Smetonų šeimos, su kuria susipažino per Gottfried Senn spalio 8 dieną. Tą pačią spalio 8 dieną jis persikėlė į nedidelį kambarį rytiniame kolegijos sparne, antrame aukšte. Kambarys buvo šviesus ir pasiekiamas iš didelio svečių kambario. Ten T. Kipas išgvveno beveik 10 metų. Tuo tarpu lietuvių kalboje jis padarė tokią gerą pažangą, kad lapkričio 18 d. galėjo pasakyti seselėms konferenciją. Kūčias ir Kalėdas jis atšventė su seselėmis širdietėmis. Gruodžio 27 d. jį aplankė Juozas Beleckas ir pareiškė norą stoti į Jėzaus Draugiją. Šie pirmieji metai T. Kipui buvo vispusiškai sėkmingi: bažnyčioje vyko remonto darbai,6 visuomenė pareiškė didelį pasitikėjimą, valdžia ir pavieniai asmenys suteikė pagalbos, o naujas kandidatas buvo tarsi ženklas, kad Lietuvos jėzuitų provincijos atstatymas nėra tuščia svajonė. Tų pačių metų rudenį, spalio 12 dieną, kun. Jonas Bružikas pradėjo naujokyną s'Heerenberg, Olandijoje. Lietuvos provincijos branduolys, susidedąs iš T. Andruškos, J. Venckaus, J. Paukščio ir kun. Bružiko, jau buvo užmegztas.
Gyvendamas Kauno Kunigų Seminarijoje, T. Benediktas Andruška dėstė lotynų kalbą ir Bažnyčios istoriją, klausė išpažinčių ir ruošė knygą apie žmogaus sielą, jos esimą, dvasiškumą ir nemarumą. Tą jo 88 puslapių kūrinį išleido 1924 m. Šv. Kazimiero Draugija. 1923 m. vėlyvą vasarą jis vedė Panemunės dekanato kunigų rekolekcijas Veiveriuose ir padėjo kun. Bružikui išspręsti pašaukimo klausimą. Sprendžiant mokyklos atidarymo klausimą, T. Andruška pasisakė prieš, nes esamos jėgos dar perdaug silpnos.7
Norėdamas užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, nuo 1924 m. sausio mėn. T. Kipas pradėjo dėstyti tikybą Kauno Vokiečių gimnazijoje.
Sausio 6 d. T. Kipas padarė paskutiniuosius ordino įžadus popiežiaus delegato koplyčioje ir netrukus gavo žinią, kad Romoje lapkričio 24 dieną pasirašyta bažnyčios ir kolegijos perdavimo sutartis. Dabar kilo du klausimai: kas bus su seselių širdiečių ir Šv. Kazimiero Draugijos anksčiau pasirašyta sutartimi ir kaip reikės atsilyginti Kūdikėlio Jėzaus Draugijai, atremontavusiai savo lėšomis rytinį kolegijos sparną. Seselių iškraustymo klausimas nebuvo skubus, nes jos gyveno prastesnėje kolegijos dalyje. Tačiau norint atidaryti gimnaziją, reikėjo tartis su Kūdikėlio Jėzaus Draugija. Tėvų jėzuitų laimei tos derybos buvo visiškai lengvos. Magdalena Galdikienė, draugijos sekretorė, sausio 11 dieną T. Kipui pareiškė, kad draugija jokio atlyginimo nereikalausianti. Tai buvo didelė ir nelaukta dovana.
Tuo tarpu T. Kipas palengva susipažino ir su visuomeniniu lietuvių gyvenimu. Jau 1923 m. spalio 16 d. prof. J. Eretas jį paklausė, kaip reikia laikytis koedukacinės auklėjimo sistemos atžvilgiu. T. Kipas jam išdėstė Bažnyčios normas ir patarė laikyti koedukacinę sistemą išimtimi, o nekoedukacinę normalia. Patarimas buvo priimtas ir seime patvirtintas. Prašomas prof. Ereto ar prof. Dovydaičio, T. Kipas persiuntė krikščionių demokratų paruoštą mokyklų įstatymą T. Schroeteler, S.J., dideliam tos srities specialistui, kad jis pareikštų savo nuomonę. Sausio 19 d. projektas buvo grąžintas prof. Dovydaičiui su T. Schroeteler, S.J., pastabomis.
Jau ne kartą T. Kipas turėjo progos išgirsti iš vyskupų ir popiežiaus delegato apie Bažnyčios ir valstybės santykius. Tie santykiai 1924 m. pradėjo įsitempti, kai lietuviai pajuto, jog lenkai ruošia konkordatą su šv. Sostu.8 Bet tėvai jėzuitai pasiliko tik tos įtampos stebėtojai ir pasinėrė į savo darbus.
Vasario mėnesio pradžioje T. Kipas aplankė Anykščius, Panevėžį ir Šiaulius, skaitė seselėms konferencijas ir klausė išpažinčių. Šiaulių stotyje jį užpuolė vagys ir pavogė 700 litų. Sugrįžęs namo, vasario 11 dieną perėmė senąją tėvų jėzuitų nuosavybę ir pradėjo remontuoti bažnyčią. Kai pra-
Jėzuitų bažnyčios vidus 1923 m.
Arkiv. Pranciškus Karevičius, didelis jėzuitų geradarys
dėjo dažyti bažnyčios lubas, T. Andruška atsivedė menininkų komisiją ir sukritikavo jo parinktas spalvas. Kovo mėn. 31 dieną apie bažnyčios dažymą nepalankiai atsiliepė spaudoje ir P. Galaunė. Tuokart T. Andruška patarė atsiklausti kitų žmonių nuomonės. T. Kipas tą patarimą mielai priėmė ir pakvietė vysk. Karevičių. Iš savo pusės vyskupas pakvietė prel. Dambrauską ir kan. Tumą. Kai kažinkas paminėjo spaudoje ("Lietuvoje") pasirodžiusią Galaunės kritiką, prel. Dambrauskas prašė jo nepaisyti, nes, kaip jis pats išsireiškė, "kas politikoje yra Voldemaras, tas meno srityje yra Galaunė". Dažytojui parodžius keletą spalvų pavyzdžių, visi tos savotiškos komisijos nariai vieningai parinko baltą ir melsvą spalvą. Spalvos derinosi labai gražiai, ir bažnyčia darė labai jaukų įspūdį. Ypač gražiai atrodė didysis altorius. Iš nukryžiuoto Išganytojo tryško spinduliai ir tarsi rodė kančios prasmę. Virš didžiojo altoriaus paveikslo buvo šv. Stanislovo paveikslas ir Kristaus monograma J. H. S., apšviečiami elektros šviesos. Netiesiogine elektros šviesa buvo apšviestas ir didysis altoriaus paveikslas. Visa presbiterija buvo pakelta, erdvi ir patraukli. Kas įeidavo į bažnyčią, tuojau pasijusdavo esąs tikrai maldos namuose, kur viešpatavo pakili ir giedri nuotaika. Juose buvo lengva susikaupti.
Gegužės 1 dieną T. Kipas laikė seselių koplyčioje gegužines pamaldas ir pirmą kartą pasakė pamokslą lietuviškai. Dėl jo lietuvių kalbos jaudinosi ne tik jis pats, bet ir pamaldų dalyvės. Tačiau, pasibaigus pamaldoms, visi buvo patenkinti tuo retu rezultatu. Todėl sugrįžęs iš Anykščių ir Šiaulių, jis nuo gegužės 8 dienos vėl sakė pamokslus lietuviškai ir mažiau besijaudino.
Gegužės 11 dieną vyskupas Karevičius pašventino bažnyčią, pasakė pamokslą ir padovanojo būsimajai gimnazijai Audenių dvarą.9 Kadangi gandas apie bažnyčios dailumą buvo pasklidęs po Kauną, šventėje dalyvavo keletas ministerių, daug rinktinės publikos ir dar daugiau eilinių kauniškių. Nors T. Kipas pasiūlė T. Andruškai laikyti gegužines pamaldas ir sakyti pamokslą, bet šis tos garbės atsisakė ir, užlipęs ant vargonų, vadovavo giedojimui. Būdamas muzikas ir kompozitorius, T. Andruška atrado savo sritį. Publika bažnyčia susižavėjo. Labiausiai visiems patiko netiesioginis altoriaus apšvietimas, kuris labai tiko baroko stiliaus bažnyčiai. Nenuostabu, kad kitą vakarą vysk. Karevičius vėl aplankė tėvų jėzuitų bažnyčią, o vėliau davė leidimą laikyti panašias pamaldas ir birželio mėnesį. Iš tiesų, tos vakarinės pamaldos virto pastovia tradicija ir kasdien sutraukdavo daug tikinčiųjų.
Birželio 1 dieną prel. Pr. Kuraitis ir prel. Bl. Česnys atlaikė tėvų jėzuitų bažnyčioje pamaldas ateitininkams, studentams ir moksleiviams. Atrodo, kad bažnyčia taip visiems patiko, jog pašventinimo dieną daug žmonių stovėjo už durų ir stengėsi pamatyti bent didįjį altorių. Liepos 3 dieną T. Kipas pastebi savo užrašuose, kad "nuo ryto iki vakaro beveik be pertraukos žmonės lankė mūsų bažnyčią, ypač pamaldų metu".10
Skoningai atremontuotai bažnyčiai atsirado ir geradarių. Pvz. Henrikas Račkus, tėvų jėzuitų kaimynas, jau keletą kartų buvo padovanojęs stambesnes sumas, panelės Smailytės bažnytinių rūbų, o arkivysk. Zechini 10.000 lyrų. Birželio 7 d. T. Kipas gavo T. Bley laišką, kuriuo jam užtikrino 2.000 guldenų paramą ir leido rudeniop atidaryti pirmąją gimnazijos klasę. Be to, tame laiške buvo pasakyta, kad prieš mokslo metų pradžią atvažiuos iš Vokietijos T. Antanas Fengeris, iš JAV klierikas Antanas Mešlis, o iš Anglijos — brolis Povilas Gencevičius. T. A. Fengeris buvo vokietis. Versalio sutartimi jo tėviškė buvo prijungta prie Prancūzijos. Todėl jis tapo Prancūzijos piliečiu. A. Mešlis gimė Amerikoje ir įstojo į Naujosios Anglijos jėzuitų provinciją. Išgirdęs, kad jėzuitai kuriasi Lietuvoje, jis pasisiūlė mokytojauti Kaune. Brolis Gencevičius buvo Anglijos lietuvis. Nors pažadėtas Lietuvai, jis išvyko į Afriką ir kartu dirbo su anglais jėzuitais.
Kviečiamas seimo pirmininko kun. J. Staugaičio, Sekminių pirmą dieną T. Kipas pasakė pamokslą Panemunėje per atlaidus. Tie pirmieji pamokslai lietuvių kalba išgarsino jo vardą kunigų tarpe. "Žiūrėk", sakydavo jie, "T. Kipas, nepabuvęs Lietuvoje nė metų, jau taip gražiai kalba lietuviškai".
Birželio 10 dieną švietimo ministeris Leonas Bistras pranešė T. Kipui, kad rudeniop tėvai jėzuitai galės atidaryti klasikinę gimnaziją su lotynų ir vokiečių kalba. Kitą dieną T. Kipas dalyvavo pasitarime su gen. Nagevičium, Sofija Smetoniene ir Karo Ligoninės viršininku pulk. Kazimieru Oželiu, kurie norėjo, kad vadinamosios "Pilkosios Seselės" (Šv. Elzbietos seselės) perimtų bent vieną Karo Ligoninės skyrių. Paskui jį aplankė p. Biržiškienė ir p. Girienė. Pakeitusios savo neigiamą nuomonę apie Pilkąsias Seseles, jos atsiprašė T. Kipą už anksčiau pareikštus šiurkščius žodžius seselių atžvilgiu ir sutiko padengti seselių kelionės išlaidas, jei tik jos sutiktų atvykti į Lietuvą.
Didysis jėzuitų bažnyčios altorius
Pasitarimas seselių reikalu nedavė jokių rezultatų, nes tuo metu vysk. Karevičius buvo joms priešingas. Apskritai, anais metais daugelis lietuvių labai nepasitikėjo vokiečiais ir jų vengė. Pilkosios Seselės atvyko į Lietuvą 1925 m. rugpiūčio 4 dieną ir perėmė tėvų jėzuitų namuose virtuvę, skalbyklą ir namų ruošą.
Liepos 1 d. prof. Eretas paprašė T. Kipą skaityti paskaitą katalikų kongrese apie vienuolių gyvenimą. Jis pats turįs dalyvauti kitur. Ilgai pagalvojęs ir pasitaręs su seselėmis širdietėmis, T. Kipas sutiko. Paskaitai ruošėsi visą popietę ir geroką nakties dalį. Prieš paskaitą vysk. A. Karosas jį pamokė, kaip tarti lietuvišką "1". Deja, tos raidės tarimo jis niekuomet tobulai neišmoko. Bet ta paskaita prof. Grinius taip susižavėjo, kad diskusijų metu pareiškė, jog tėvams jėzuitams reikėtų perleisti Saulės Namus, nes jie parodė, ką gali padaryti per vienerius metus. Sveikindamas T. Kipą tos paskaitos proga, popiežiaus delegatas jam taip pareiškė: "Šiandien jūs laimėjote visą Lietuvą".11 Kitas dalyvis taip išsireiškė: "Aš norėčiau vadinti T. Kipą savo tautiečiu, nes jis kalbėjo apie Lietuvą, kaip savo tėvynę". Triukšmingai plodami, kongreso dalyviai jo pareiškimui pritarė.12
Liepos 23 d. į Kauną atvyko T. Antanas Fengeris ir perėmė namų ūkvedžio pareigas. Mėnesio pabaigoje atvyko ir trys kandidatai: Juozas Beleckas, Anatolijus Stanevičius ir Leonas Lukošiūnas. Tais pačiais metais į atkuriamą Lietuvos provinciją norėjo stoti dar keturi kandidatai: Jonas Baranauskas, kun. Vincentas Strazdas, Stasys Rimkevičius ir Ildefonsas Stanevičius. Lukošiūnas, pabuvęs s'Heerenbergo naujokyne tik keletą dienų, grįžo namo. Kun. Strazdas tikėjosi pas jėzuitus rasiąs griežtesnį gyvenimą ir, svyruodamas šen ir ten, pagaliau paliko Jėzaus Draugiją. Iš tų septynių kandidatų pasiliko tik du: Juozas Beleckas ir Stasys Rimkevičius.
Sulaukę tiek daug kandidatų, T. Kipas ir T. Andruška pradėjo dairytis naujokynui namų. Liepos 29 dieną jie apžiūrėjo didelį sklypą Aleksote, kurį valdžia žadėjo dovanoti. Sklypas abiem patiko. Tačiau T. Bley, atvykęs vizituoti namų rugpiūčio 11 dieną, pareiškė, kad netinka koncentruoti visų namų vienoje vietoje, atseit, Kaune. Apžiūrėjęs namus ir bažnyčią, jis džiaugėsi padaryta pažanga ir papasakojo T. Kipui, kaip gražiai atsiliepė apie jėzuitų darbus Rygos arkivyskupo generalvikaras Stukels, kurį jis sutikęs Latvijoje. Beviešint provincijolui, rugpiūčio 23 d. iš naujokyno atvyko kl. Jonas Paukštys, o rugpiūčio 29 d. klierikas A. Mešlis. J. Paukštys tuojau pradėjo egzaminuoti mokinius, norinčius stoti į pirmąją klasę. Jam buvo pavesta ir kandidatų globa. Pažadėjęs dar 2 klierikus į pagalbą ir palikęs 100 dolerių, T. Bley grįžo į Vokietiją. Pirmoji gimnazijos klasė buvo atidaryta rugsėjo 1 dieną.
T. Antanas Fengeris, ūkvedys
1. Bley, Die Anfänge der neuen Litauischen Provinz S.J., 2 p.
2. Kauno Jėzuitų Gimnazija, 1924-1934, 17 p.
3. Kipp, Litauen, 2 p.
4. Galimas daiktas, kad architektas buvo šveicaras Mösch.
5. Bley, Die Anfänge der neuen Litauischen Provinz S.J., 2 p.
6. Maj. Petras Šeštakauskas sakė, kad prie remonto darbų gerais patarimais prisidėjęs prof. Vladas Dubeneckis.
7. Kipp, Litauen, 5 p.
8. Apie Bažnyčios ir vyriausybės santykius gana smulkiai parašė vysk. Pr. Būčys savo straipsnyje “Pijaus XI darbai Lietuvai”. Žiūr. Pijus XI. Redagavo O. Zaštautaitė, išleido Liet. Moterų Kultūros Draugija 1937 m.
9. Historia domus, 2 p.
10. Kipp, Litauen, 8 p.
11. Mitteilungen, 1960 m., 496 p.
12. Kipp, Litauen, 10 p.
Istorijos žinojimas vaikus padaro suaugusiais, o jos nežinojimas suaugusius padaro vaikais. V i v e s