(A. Maceinos "Didžiuosius dabarties klausimus" vertinant)
DR. GR. VALANČIUS
VI. JĖZUITAI — TEOLOGIJOS IR FILOSOFIJOS IGNORANTAI?!
Jeigu, galima sakyti, patį žymiausią šių laikų jėzuitą Teilhard de Chardin "Didžiųjų klausimų" autorius taip suniekina, tai ar galėtų būti geresni kiti? Susimildami, nurodykite man bent vieną žinomesnį jėzuitą, kuris būtų pasmerkęs Teilhardą. To nepadarė nei Maceinos dažnai cituojamas žymus jėzuitas teologas Jean Danielou (dabar jau kardinolas), nei trys paskutinieji Jėzuitų ordino generolai: Ledochowski, Janssen, Arrupe. O tų, kurie entuziastiškai jį rėmė ir jam pritarė, galėčiau išskaičiuoti ilgą virtinę. Gal žymiausi Teilhardo priešai buvo Vatikano kurijos cenzorius Lagrange, O.P., ir kard. Journet bei Ruffini. Šis pastarasis išleido antievoliucinę brošiūrą. Bet Maceina nė vieno iš šitų minėtų žymesnių asmenybių nė talkon nesikviečia, pasikliaudamas tik antraeiliais ir trečiaeiliais, beveik išimtinai vokiečių teologais. Pasitalkinimas dviejų žymių mokslininkų vardų, zoologo Medawar ir biologo Rostand, norint įrodyti, kad Teilhardas yra "mokslo išjuoka", labai neskaniai atsiduoda: tai yra nesusipratimas, nevykęs humoras ir nepadorumas — ateistų botagais čaižyti jėzuitą! Juk juodu net ne mokslo, bet tikėjimo, ne pasaulėvaizdžio, o pasaulėžiūros vardu ir visą ginčą užvirė. Pagaliau Maceina nėra jau toks naivus, kad nežinotų, jog biologas ar zoologas kartais gali tiek nusimanyti apie geologiją ar paleontologiją, kaip teologas apie mediciną.
Tad patarkite, ką dabar daryti? Ar antraštėje uždėtą klaustuką (abejojimą) ir šauktuką (nustebimą) išbraukti ar palikti? Bent ligšiol visi manėme (aš ir dabar tebemanau), kad Jėzuitų ordinas buvo ir tebėra vienas mokyčiausių ir smegeningiausių. O štai dabar apsivylimas! Čia kažkas turi būti netvarkoj. Juk netiesiogiai į kaltinamųjų suolą čia yra pasodintas visas Jėzuitų ordinas, kuris per kelias dešimtis metų gynė ir globojo tą "viščiuką" Teilhardą, skelbiantį "išmones, nesąmones, svaičiojimus ir net išjuokusį mokslą"! Manau, kad nedidelė jiems paguoda ir tai, kad drauge su jais į tą "nusikaltėlių" suolą yra pasodinti ir kiti pasaulinio masto mokslininkai, filosofai ir teologai, kurie pritarė Teilhardui. Suminėkime bent svarbesnius: Henri Bergson, Ed. Leroy, Maurice Blondel, Sertillanges, O.P., George Barbour, Begouen, Dubarle, O.P., broliai Aldous ir Julian Huxley ir t.t. Galima paminėti ir iš pačių jėzuitų bent šviesesniąsias žvaigždes: Charles, Fontoynont, Pierre Leroy, Lubac, Marechal, Rousselot, Rahner, Solanges ir kt. O kardinolai Saliege, Verdier, Danielou, Suhard, Feltin savo stipriais pečiais sulaikė įvairius grasinimus, nukreiptus prieš Teilhardą.
Ar nebūtų galima išmone pavadinti iš Maceinos knygos konteksto išplaukiančią prielaidą, kad teilhardinė evoliucijos samprata nesiderinanti ir netgi prieštaraujanti paties Dievo duotai savo definicijai? Dievas prie degančio erškėtkrūmio Mozei pasakė: "Esu, kurs esu" (Exod. 3,14). Ar tai nėra tas pat, kas šv. Anzelmo "Būtis per se", ar tai nesiderina su tomistiniu "ipsum esse", ar būtinai prieštarauja šv. Ignaco "universus organicus", ar šv. Bernardo "unitas creationis"? Ar Maceina ieškojo kelio, ar bandė derinti visas šias idėjas, ar statė tiltus nuo jų iki paties Dievo minėtos definicijos? Jo knygoje to nerandame. Atrodo, kad ten yra tik noras tašyti, triuškinti, guldyti ant menčių, pribaigti ir nuteisti.
Minėtoje šv. Rašto vietoje skaitome, kad Dievas liepė Mozei nusiauti kojas, nes žemė aplink tą degantį krūmą esanti šventa. Galėtume paklausti, kodėl žemė toliau nuo to krūmo nesanti šventa. Autorius savo knygoje atsako: dėl to, kad po gamtinės (Nojaus) religijos atėjus visuomeninei-tautinei (Abaomo) religijai. Dievas iš gamtos pasitraukęs, joje nebegyvenąs ir ją nusakralinęs. Jis begyvenąs tik Izraelio tautos istorijoje, atseit "susiaurėjo", pasilikdamas tik Abraomo, Izaoko, Jokūbo Dievu, tartum šie su visa Izraelio tauta, atsieti nuo visatos -gamtos, kabotų kažkur tarp dangaus ir žemės. Toks atsakymas yra klaidingas. Dievas niekad iš niekur nepasitraukė, visada ir visur pasilieka, tik visata-gamta-žmonija puolimo (gimtosios nuodėmės) dėme yra nusakralinta.
Ar, niekindami medžiagą, mes nepatenkame į manichejų ereziją (visa kas kūniška — bloga)? Ar iš tikro toji milžiniška, Origeną bauginusi, medžiagos gausa (100 bilijonų saulių sistemų), prašokanti bet kokios žmogiškos vaizduotės ribas, neturi kokios nors gilesnės, protui nė iš tolo neaprėpiamos prasmės sąryšyje su pačia Būtimi -Dievu?
VII. TEILHARD DE CHARDIN GYVENIMO BRUOŽAI
Teilhardas yra viena pačių žymiausių šio šimtmečio asmenybių. Lietuviškajai visuomenei jis tėra labai mažai pažįstamas. Gaila, jau spėjome padaryti dvigubą klaidą: jį puolame, pakankamai su juo nesusipažinę, ir puolame jį tose srityse, į kurias jis visai nepretenduoja.
Literatūra apie jį yra nepaprastai gausi. Ypač po jo mirties (1955 m.) jis yra stumdomas, kaip sveidinys žaidimo aikštėje. Ne tiek jis yra kontroversinis, kiek tokiu padarytas kritikų. Užuot labiau jį pažinus, jis dar labiau užkastas pro ir contra dulkėse. Perskaitęs "Le Milieu Divin", dažnas sujaudintas šūktels: "Štai šio amžiaus krikščioniškosios lektūros šedevras!" O perskaitęs "Himną Medžiagai-Visatai", gal nustebsi, girdėdamas jį prabilusį neįprasta kalba, o gal ir šūktelsi: "Jis piktžodžiauja!" Savo laiškuose draugams jis yra taip atviras, kaip maudomas nuogas vaikas. Jis kentėjo ir nuo kritikų, ir nuo per uolių gynėjų. Didžioji jo gyvenimo kančia — priverstinis tylėjimas. Tremtiniu buvo pusę amžiaus, tremtyje ir mirė. Jo nepaprastas kantrumas, nusižeminimas ir paklusnumas ordino vyresnybei niekad nesusvyravo, ir tai jį darė milžinu. Kuo originalesnė idėja, tuo daugiau kontroversijos. Dviguba profesija (kunigo ir mokslininko) jo neskaldė, bet vienijo. Jis neužsidarė kaip kunigas zakristijoje, nei kaip mokslininkas laboratorijoje. Šie keli jo asmens bruožai tebūna visuomet prieš akis, skaitant gal neįdomius ir sausus biografijos faktus.
T. de Chardin gimė 1881 m. gegužės mėn. 1 d. Buvo ketvirtas iš vienuolikos vaikų. Turėjo keturis brolius ir šešias seseris. Abu tėvai buvo bajoriškos kilmės. Motina kilusi iš Voltairo sesers, o tėvas buvo mokytas archivaras. Sarcenat, kur šeima gyveno, buvo daugiau kaip ūkis, bet mažiau kaip dvaras. Iki nemažo vidurinės Prancūzijos miesto Clermont-Ferrand buvo 7 kilometrai. Iš čia prieš 200 metų kilo kitas žymus prancūzas — filosofas Pascal. Teilhardų vaikai buvo trikalbiai — kalbėjo prancūziškai, vokiškai ir lotyniškai. Lotyniškai mokė pats tėvas, o vokiškai — auklė. Vakare visa šeima drauge su iš laukų parėjusiais tarnais, tėvui vadovaujant, garsiai kalbėjo maldas, o sekmadieniais visas jų pulkas keliaudavo į pamaldas Orcines bažnytkaimyje, esančiame už 3 kilometrų.
Jau ankstyvoje jaunystėje tarp Pierre ir pusseserės Margaritos užsimezgė skaisti romantiška draugystė, nenutrūkusį visą jųdviejų gyvenimą. Niekur Petras Teilhardas taip atvirai neatsiskleidžia savo vidumi ir idėjomis, kaip laiškuose Margaritai, kurių visa gausybė beveik jau ištisai žinoma ir prieinama publikai.
Vaikais gausios šeimos palaima gal yra ta, kad joje prislegiamas egocentriškumas ir savanaudiškumas, o gražiai išsiskleidžia solidarumas ir bendradarbiavimas, taip ryškiai įsispaudę ir Petro dvasioje. Sekda-mas tėvą, jis išaugo į šešių su puse pėdų milžiną, bet liekną, kaip beržo liemuo. Sukakus 11 metų, išsiunčaimas į jėzuitų vidurinę mokyklą. Buvo labai geras ir tvarkingas mokinys, bet dar kruopštesnis, net aistringas, akmenų rinkėjas. L'Auvergne kalnų grandinės uolose jis rado jų visokiausių, iš įvairių žemės amžiaus periodų. Ankstyva aistra akmenims ir iškėlė Teilhardą į žymiausio šio šimtmečio geologo ir paleontologo aukštumas. Visą penkmetį išbuvo šioje mokykloje, kasmet gaudamas premijas už rašinius. Priklausė Marijos sodalicijai, lankė senelius, ligonius, rinko maistą vargšams. Per tą penkmetį jis gavo ne tik puikų išsilavinimą, bet ir pašaukimą. Įsigijęs cum laude matematikos bakalaureatą, 1998 m. išvyksta į Lijono jėzuitų provinciją ir įstoja į naujokyną. Akmenukams čia nebuvo laiko, nes turėjo grūdinti valią, šlifuoti charakterį, kad galėtų tapti pavyzdingu jėzuitu. Jis visuomet turėjo daug draugų, buvo visų mėgstamas, nes buvo linksmas, klusnus, draugiškas, pasiruošęs kiekvienam patarnauti.
Du svarbiausius savo gyvenimo draugus jis sutiko naujokyne — tai Pierre Charles ir Auguste Valensin. Jei kas nepažįsta šių dviejų prancūzų jėzuitų intelekualinių žvaigždžių, tas nepažįsta nė Teilhard de Chardin. Charles tapo žymiu Louvaino universiteto teologijos profesorium, o Valensin buvo "Dantės teologijos" ekspertas. Šie du jėzuitai, o taip pat konvertitas anglas Martindale ir žymus istorikas exjezuitas Henri Bremond buvo tartum Teilhardo širdies ir proto dalis. Jų moralinė ir intelektualinė parama bei ištikimybė Teilhardui buvo nepaprastai didelė. Be jų vargu ar jis būtų nesuklupęs, nes taip negailestingai buvo klupdomas beveik per visą savo, genijaus ir šventojo, gyvenimą.
1901 m., per Velykas, Teilhardas daro pirmuosius vienuoliškus įžadus. "Koks neapsakomas džiaugsmas..." — rašė jis tėvams kaip tik to meto išvakarėse, kai prasidėjo atviras ir viešas spiaudymas tulžimi ant jėzuitų Prancūzijoje. Netrukus prasidėjo persekiojimai, ir 1905 m. jėzuitai išvaromi iš Prancūzijos, Bažnyčią atskyrus nuo valstybės. Teilhardas su jėzuitų naujokynu iškeliamas į Jersey (sala anglų kanale), kur jis tęsia filosofijos studijas. Čia sutinka kitą savo draugą Victor Fontoynont. Jei Teilhardas neišgyveno brendimo metais jokios biopsichinės krizės, tai užtat dvigubai stipriau užsidegė aistra ne tik akmenukams, bet ir visam kosmosui-visatai. Ordino vyresnybė ne tik nedraudė, bet ir skatino jį ir kitą gamtininką (Pelletier, S.J.) atsidėti savo mėgstamoms studijoms — geologijai ir paleontologijai.
Šiuo metu Teilhardų šeimoje vyko nelaimė po nelaimės. Mirė vyriausias brolis Alberikas ir dvylikmetė sesuo Luiza, o jaunutė Margarita pleurito buvo paguldyta ilgiems metams į lovą. Nuliūdęs Petras išvyksta mokytojauti į Egiptą, kur išbūna trejus metus (1905-1908). Čia jis subrendo į vyrus ir į mokslininkus. Jis ir mokytojavo, ir mokėsi. Dažnai dalyvavo įvairiose ekskursijose į pajūrį ir į dykumas, tyrinėdamas įvairius gyvūnus ir iškasenas. Šiuos trejus Egipte gyventus metus jis aprašo rinkinyje "Les lettres d'Egypte". Siuntė dėžes iškasenų muziejams, darė retesnių žuvų, ropuonių ir kitų gyvūnų iškamšas. Jam daug padėjo jo paties studentai. Jis tapo pasaulinio garso ekspertu jūros kiautų (sea-shells) srityje. Kai kurios fosilijos ar jo surasti reti gyvūnai yra pavadinti jo vardu.
Teologijos studijas jis atliko Hastings kolegijoje (1909-1912 m.). Ši kolegija davė Teilhardui labai stiprius teologijos ir filosofijos pagrindus, bet vis dėlto, šiame lauke palikęs toliau gilintis savo talentingus kolegas, Charles, Valensin, Rousselot, Fontoynont, pats su Pelletier patraukė į gamtos mokslus. Ir ordino vyresnybė, pastebėjusi jo genialumą ir palinkimą į gamtamokslį, nevertė pasilikti prie teologijos, bet dargi skatino į geologijos mokslus. Jis vėl visu veržlumu neriasi į gamtos mokslus ir tampa žinomu visame mokslo pasaulyje. Jis rašo mokslo veikalus, turtina muziejus įvairiomis iškasenomis, fosilijomis, mineralais.
1911 m. Petras Teilhard, 30 m. amžiaus vyras, gauna kunigo šventimus. Tai buvo audringi laikai: revoliucija Portugalijoje, Eduardo VII mirtis, Titanikos nuskendimas, audra Prancūzijoje dėl Sillon indeksavimo, jauno katalikų intelektualo Fr. Mauriac susijaudinimas ir kt. Į primicijas atvyko Petro broliai, Gabrielius, Juozapas, Viktoras ir Gonzaga, ką tik apraudoję sesutės "šventuolėlės" Pranciškos mirtį Šanchajuje.
1912 m. atsikelia Paryžiun, artimai bendrauja su "Etudes" žurnalo leidėjais, susipažįsta su garsiuoju Marcelle Boule ir jo paleontologijos institutu bei muziejum, į kurį naujuoju Paryžiaus požeminiu kurį laiką kasdien važinėja dirbti, studijuoti. Susitikinėjo ir su pusseseria Margarita, vadovavusia mergaičių mokyklai-pensionatui Montparnasse. Taip pat susipažįsta ir su proistoriku Breuil, kuris talkina Teilhardui 1913 metų mokslinei ekspedicijai į ispanų Puente Viesgo ir Altamiros grotas priešistoriniams brėžiniams tirti.
1914 metų gavėnią praleidžia savo provincijos būstinėje Lijone. Per savaitę turėdavo pasakyti 10 pamokslų, kurių labai nemėgo. Vasarą dalyvavo tarptautinėje ekspedicijoje tirti Alpių kalnų geologinę sudėtį. Kasdien laipioja po 13 valandų po kalnus nenuvargdamas. Karui kilus, skuba Paryžiun. Bando savanoriu gauti karo kapeliono vietą, bet nepasiseka, nes netarnavęs kariuomenėje, netreniruotas. Vėl grįžta dirbti į muziejų. Brolis Gonzaga žūsta fronte pačioje karo pradžioje. Pagaliau mobilizuojamas ir Petras, deja, ne kapeliono, o sanitaro pareigoms — fronte turi rinkti ir nešioti sužeistuosius. Paskui buvo paskirtas į mišrų afrikiečių ir prancūzų pulką. Čia jis susirado labai daug draugų, kuriems galėjo padėti jų dvasiniuose reikaluose. Su savimi visuomet mažame maišelyje nešiojosi Svenč. Sakramentą. Religiškai šalti prancūzai fronte staiga "atšilo". Visus traukte traukė humaniška Teilhardo asmenybė. Apkasuose mišių laikyti negalėjo, bet jas visuomet laikydavo, radęs kokią nors progą — kur nors miške arba ūkininko svirne. Prieš mūšius aprūpindavo kareivius šv. Komunija. Didžiausias sanitarų darbymetis būdavo po mūšio surinkti sužeistuosius ir žuvusius, kai sutemdavo. Ilgiausiai jis išbuvo prie Dunkirque, netoli Belgijos sienos. Kur nors netoliese kovėsi ir jo broliai, Oliveras ir Gabrielius. Ne per toliausia buvo ir toji vieta, kurioje kulka mirtinai pervėrė teologijos žvaigždę Rousselot, S.J. Pilni melancholijos ir labai religingi yra Teilhardo laiškai Margaritai ir ordino bičiuliui Fontoynont. Mūšius prie Verduno 1916 m. vasarą aprašo kaip poetas ir kaip mistikas. Siaubas ir heroizmas, mirties baimė ir jos troškimas, Kristus ir pragaras — viskas čia drauge dalyvavo. Kažkur Dououmont tvirtovės miškuose, laidojant paleontologą Boussac su dešimtimis kitų, graudžiai skambėjo Paryžiaus operos solisto Myrtal balsas ir Petro Teilhard maldos žodžiai "Libera me Domine". Vėjelis juos nešė į miško gilumą.
Gausiuose Teilhardo laiškuose iš fronto randame tikrai šedevriškų vietų ir minčių.
1917 m. jis gauna jau bene trečią medalį vis už tą patį "pasiaukojimą, nebijant mirties". Fronte jis ypač rūpinosi liberalais ir ateistais, nes juos laikė labiausiai nelaimingais. Savo žodžiu ir dar labiau savo pavyzdžiu jų būrius jis patraukė prie tikėjimo, net jam pačiam nežinant.
Pagaliau, vadovaujant žymiesiems maršalams Foch ir Petain, 1918 m. pabaigoje karas buvo laimėtas. Ir Petras Teilhard drauge su maršalu Petain įžygiavo į Štrasburgą. Tai buvo džiaugsmingas momentas, kurio Prancūzija laukė nuo 1870 metų. Bet šventą žmogų Teilhardą nuosaikumas tramdė nuo per didelio džiaugsmo. Jis neturėjo nė krislelio neapykantos "mirtinam priešui" vokiečiui. Per pusketvirtų metų šimtus kartų jis buvo sutikęs mirtį veidas į veidą, todėl ji pasidarė jam abstrakti, nereikšminga. Jam karas — tai dviejų moralių konfliktas, po kurio abu priešininkai pasidaro geresni, negu prieš tai. Fronte būdamas, daug skaitė. Knygomis jį aprūpindavo Margarita. Ypač arti prie širdies jam buvo Dantė ir Peguy. Taip pat atsirasdavo progų ir ką nors parašyti. Tie jo raštai tai buvo lyg metmenys busimiesiems veikalams. Karo metus jis vadina savo intelekualiniu medaus mėnesiu, kur labai skubiai, viena kita vydamos, gimė įvairios mintys ir idėjos. Daugelis jo parašytų deimančiukų kaip tik yra susikristalizavę karo metu.
Vita mutatur, non tollitur. Mirtis tėra atgimimas kitam, tobulesniam gyvenimui. Medžiaga ir dvasia yra nuolatinėje kovoje vienytis ir tokiu būdu vis gryninti ir tobulinti visatą. Karai ir visokios istorinės konvulsijos stumia pasaulį į evoliucinį progresą pagreitintu tempu. Ir Bažnyčia turi tą progresą skatinti, užuot stabdžiusi, bijodama visko, kas juda, ir įtardama kiekvieną, kas progresyviau galvoja. Neatskirkite Kristaus nuo pasaulio, nestatykite tarp jų sienų — taip šaukia Teilhardas.
Labai produktingi jam buvo tie šeši mėnesiai nuo karo pabaigos iki demobilizacijos. Šiuo laikotarpiu jis parašė keletą svarbių veikalų. Paskui, priskirtas prie Katalikų Instituto Paryžiuje, atsidėjo geologijos studijoms. Taip pat kiekviena proga mielai leidosi į teologines diskusijas su studentais ir profesoriais. Kartą užpultas dėl savo pažiūrų į gimtąją nuodėmę, jis teisinosi, kad tokią sampratą pasisavinęs iš kard. Newmano, prie jos nieko naujo nepridėjęs.
Kristus, kaip tobulumo saitas (vinculum perfectionis), integruoja kosmosą ir skatina žmogaus augimą. Teilhardas teigia, kad be smegenis produkuojančios biologinės evoliucijos netektų bazės ir žmogaus siela. Ši evoliucinė kristologija 1922 metais katalikybėn atvertė ir žymiąją proistorikę Dorothy Garrod, palankiai sukrėtė žinomą kinietį profesorių dr. Wong. Iš keturių doktorantų, klausiusių Teilhardo geologijos kurso Katalikų Institute 1920-1923 m., trys tapo Sorboncs profesoriais ir visi keturi evoliucionistais. Bet Romoje kai kurie jau tykojo Teilhardo galvos, kurią išgelbėjo Instituto rektorius (vėliau kardinolas) Baudrillant. Bet nebuvo jau taip lengva tada susidoroti su tariamąja erezijos hidra, nes ji buvo pen-kiagalvė (ir kokios galvos!): Teilhardas Paryžiuje, Charles Louvaine, Valensin Lijone, Blondel Aix-en-Provence ir Rousselot — kareivių kapinėse prie Verduno. "Argi Merry del Vai bandytų mus nustumi atgal į tamsius priešgalilėjinius amžius, kai jau nebėra nė vieno rimto mokslininko, kuris prieštarautų evoliucijos sampratai", rašė Teilhardas Valensinui 1923 metais.
Teilhardas vadino gėda Ed. Le Roy raštų indeksavimą. Teilhardo dialogas su Le Roy tęsėsi visą jųdviejų gyvenimą. Pastarasis aprobavo ir teilhardinius terminus, "hominizacija" ir "noosphere", kuriems visiškai pritaria ir žymusis vokiečių teologas Karolis Rahner, S.J., tik Maceina neatlaidžiai prieštarauja.
Laisva, o gal nelaisva, kieno nors konspiracijos suplanuota, Teilhardo kelionė Kinijon buvo pradžia jo ilgametės tremties. 1923 m. pavasarį šis genialus 42 m. amžiaus žmogus išvyksta į Kiniją, iš kurios vėliau grįš užgrūdintas vienuolis ir visapusiškai išaugęs mokslininkas.