Jonas Miškinis
Šiais laikais daug paauglių mėgsta išsiskirti savo originalia išvaizda, kaubojiška apranga, ilgais plaukais, na, ir triukšmingu elgesiu. Tai iš dalies susiję su šių laikų mada ir polinkiu pamėgdžioti. Žinoma, po kurio laiko tai praeina. Tokia paauglių išore ir jų elgesiu daug kas nepatenkinti. Tačiau ne išorė, bet jaunuolio vidus turėtų labiau jaudinti suaugusius, ypač tėvus.
Valia
Paauglystės amžiuje ugdoma valia. Paaugliai vertina drąsą, ryžtą, iniciatyvą, vyriškumą. Visur, kur tik gali, stengiasi parodyti savo drąsą, neatsisakydami pavojingų ir kartais rizikingų situacijų. Tačiau ne visada jie sugeba atskirti užsispyrimą nuo atkaklumo, drąsą nuo nutrūkgalviškumo.
Jie, siekdami savarankiškumo, skuba greičiau tapti panašiais į suaugusius — suvyriškėti ar sumoteriškėti. Jie dažniausiai iš suaugusiųjų perima blogus įpročius — pradeda rūkyti, gerti alkoholį. Dažnai savarankiškumo siekimas pasireiškia paauglių negatyviškumu. Tada disciplina jiems esti nepakeliama, labai pasikeičia pažiūros į suaugusiuosius. Į moralinius tėvų patarimus ir nurodymus atsako šiurkščiai, nepagrįstais pykčio priepuoliais.
Todėl tėvai ir mokytojai turi gerai žinoti paauglio psichines ypatybes, kad kartais nedarytų auklėjimo klaidų. Dėl to visada reikia atsižvelgti į šį sudėtingiausią jaunuolio gyvenimo laikotarpį. Kai kurie tėvai savo vaikus laiko vis "mažais", kuriems nusibosta nuolatiniai ir vienodi jų pamokymai, slopina jų iniciatyvą ir tuo pačiu trukdo vystytis daugeliui teigiamų savybių. Labai blogai jaunuolį veikia suaugusiųjų nesivaldymas, dažnas irzlumas, rėksmingumas, veiksmų netolygumas. Dėl to neretai silpnėja jaunuolio meilė ir pagarba tėvams.
Darbas ir fizinė kultūra
Didelę svarbą paauglio jaunuolio psichikos formavimui turi darbas, fizinė kultūra. Darbas išmoko disciplinos, auklėja savigarbos jausmą, duoda galimybę pasireikšti iniciatyvai, vysto fizinius ir protinius gabumus. Bet neigiamos reikšmės tam turi jaunuolių gyvenimo būdas, dienos režimas. Juk 6-8 valandas sėdėti mokyklos klasėje, sugrįžus į namus pamokų ruošimas, radijo, televizijos žiūrėjimas, knygų skaitymas gerokai išvargina. O kur galimybės būtinam fiziškam išsikrovimui? Todėl be reikalo kai kurie suaugusieji stebisi ir pyksta, kad jaunimas mėgsta triukšmingas dainas, muziką, judrius šokius. O juk tai dažnai vienintelė priemonė miesto jaunimui gyvybinės energijos ištekliams iškrauti. Tuo klausimu turėtų susirūpinti tiek tėvai, tiek mokytojai, tiek jaunimo organizacijų vadovai, nes tikslingos fizinės bei sportinės veiklos stoka ne tik sukelia nuobodolį, bet ir neretai padeda atsirasti antivisuomeniškiems veiksmams ir chuliganizmui, kuris dabar yra labai išplitęs.
Sveikame kūne sveika siela
Nuo senų laikų yra žinoma patarlė, kad sveikame kūne sveika siela. Tad labai svarbu nuo mažens išugdyti vaike higieniškus įgūdžius, kad nuolatos būtų švarus kūnas — neatsiejamas sveikatos laidas. Bet tie įgūdžiai mūsuose toli gražu nepakankamai diegiami.
Dabar jaunimas, svetur gyvenantis, fiziškai bręsta kur kas anksčiau, yra gerai išsivystęs, nors kai kurie psichiatrai atkreipia dėmesį į jų psichinį nepatvarumą. Be to, ankstėja ir lytinis brendimas, kuris sukelia daug rimtų problemų dėl sistemingo ir apgalvoto lytinio auklėjimo.
Daugelis tėvų supranta, kad reikia vaikams šio auklėjimo, tačiau daugumas to nedaro, matyt, dėl to, kad šiuo atžvilgiu jie patys nepatogiai jaučiasi, nes vaikystėj jiems patiems gal niekas apie tai nekalbėjo.
Aplamai, jaunimo auklėjimo problemos negalima išspręsti tik švietimu, knygomis bei higienos vadovėliais. Jauną žmogų reikia auklėti harmoningai, ypač stengtis vystyti jausmų kultūrą bei grožio supratimą. Čia daug padeda klasikinis menas, nes jis pasižymi paprastumu, natūralumu, objektyvumu. Taip pat vaikas turi pajusti gamtos grožį, meniškų paveikslų grožį ir jo turinį. Mene nuolat vyksta amžinas konfliktas tarp gėrio ir blogio, ir jaunuolis, susipažindamas su menu, turi tą kovą suvokti, kad jausmu galėtų atskirti gėrį nuo blogio ir ateity atitinkamai formuotų savo elgesį. Juk per jausmus daugiausia galima paveikti jauno žmogaus mąstyseną, nukreipti jį tinkama linkme. Kitaip, žmogus gali likti primityvus su skurdžiu jausmų pasauliu, nors būtų ir išsilavinęs savo srities specialistas. Gyvenime dažniau sutinkam žmones su ribotais jausmais, o ne protu, kai žmogus jaučia tik tai, ką jis pats išgyvena. Tokiam sunku suprasti, kad ir kiti jaučia skausmą, išgyvena džiaugsmą, ir kitiems sunku pernešti įžeidimus.
Jaunystė yra pats gražiausias žmogaus gyvenimo laikas — tai gyvenimo pavasaris, nuo kurio priklauso tolesnė jo laimė ir ateitis. Tėvai, o taip pat auklėtojai, turi padėti bręstantiems jaunuoliams nueiti tą sudėtingą, painų ir audringą gyvenimo kelią, būti šalia jų, padėti suvokti tas vertybes, kurias mūsų proseneliai sukaupė per visą savo gyvenimą. Žodžiu, brendimo metais paaugliui labiausiai reikia bendravimo su tėvais, jų supratimo ir paramos.
Tėvai, kurie moka tapti geriausi savo vaikų draugai, visada gali jiems padaryti tokią įtaką, kuri nugalės visas aplinkos įtakas, ypač neigiamas. Patirtis rodo, kad žmogus tik tada gali labiausiai paveikti kitus, kai yra laimėjęs jų širdyse pasitikėjimą. Tik tuomet tėvai galės savo vaikus patarimais, pavyzdžiais ir nurodymais palenkti į gerą pusę, jeigu nuolatiniu ir nuoširdžiu bendravimu bus įgiję visišką jų pasitikėjimą.