Rasa Lukoševičiūtė
Kas atsitinka su žmogum, kai jo gyvenimo būdas per greitu tempu keičiasi, jo galvosena pavirsta į mašiną, jo tikėjimas gyvenimu — į nerealybę ar šablonišką komercinę idėją? Ar yra galimybių šioje žemėje to išvengti? Ar mūsų jaunimo organizacijos, pvz. skautų organizacija, gali įterpti savo ideologiją į šių laikų visuomenę? Tai bus pagrindinės šio rašinio mintys, kilusios perskaičius knygą "Future Shock" (Alvin Toffler).
Šiais laikais ir ateityje žmogui daro ir darys didelę įtaką nauji produktai, naujos mados, naujas masinis galvojimas. Jam teks augti ir vystytis nepaprastai greitai besikeičiančiose sąlygose, kur jis turės suspėti ne tik savimi rūpintis, bet ir auklėti šeimą pagal visuomenės nustatytas taisykles, dirbti ir linksmintis, o ypač galvoti. "Unless man quickly learns to control the rate of change in his personal affairs as well as in society at large, we are doomed to a massive adaptational breakdown".
Taigi, jei žmogus nepajėgs valdyti tai, kas aplink jį taip greitai keičiasi, jeigu jis nepajėgs susidaryti savo nuomonės tam tikrais klausimais, bet seks masės galvojimu, jeigu šis neišpasakytai greitu tempu gyvenantis pasaulis išsmuks iš žmogaus pirštų, tai žmonija nepajėgs gyventi kaip galvojantis organas, bet bus mašinos, roboto ar materialistinio gyvenimo dalis. Apie visa tai turime galvoti dabar, nes tai nėra ateities problema, bet dabartinė liga, nuo kurios kenčia tūkstančiai žmonių. Tai yra tie, kurie buvo surakinti televizijos ar radijo kalbų pančiuose; tie, kurie nespėjo pritapti prie visuomenės priimtų taisyklių; tie, kurie nepajėgė atsiplėšti nuo masinio galvojimo, o taip pat ir tie, kurie nepriėmė šio pasaulio ir jo idėjų.
Tad čia prieiname prie tokios alternatyvos: ar paneigti visa tai ir tęsti taip, kaip iki šiol buvo, ar prisitaikyti prie naujų idėjų, jas suderinti su mūsų galvosena ir stengtis tai perduoti kitiems? Sugyvenimas su aplinka — tai problema, kuri šiais laikais labai dažnai mums iškyla. Su ja susitinkame mokykloje, darbe, šeimoje, draugų tarpe. Ilgainiui ji darosi labai svarbi ir rimta. "We are going through a period as traumatic as the evolution of man's predecessors from sea creatures to land creatures... Those who can adapt will; those who can't will either go on surviving somehow at a lower level of development or will parish washed up on the shores".
Kai mūsų žemė tik formavosi, maži vandens gyvūnėliai buvo išmesti ant kranto. Per greitas pasikeitimas, neradimas tos pačios aplinkos juos beveik visus išžudė. Tiktai tie, kurie miškuose galėjo rasti vandens, išgyveno. Ir žmogų galėtume palyginti su šiais gyvūnėliais. Tie, kurie ateityje galės surasti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje, bus laimingi šios žemės gyventojai. O tie, kurie nepritaps, bus tik pasimetusi masė.
Bet žmogus yra įrodęs, kad gali pritapti prie savo naujos aplinkos. Jis yra išgyvenęs žiemą ir vasarą, išvaikščiojęs ne tik žemę, bet ir mėnulį, prisitaikęs prie visų madų ir įvairaus materialinio gyvenimo. Tad galime prieiti išvadą, kad žmogus gali sugyventi su aplinka bet kokiose sąlygose ir bet kada. Bet vis dėlto reikia prisiminti, kad žmogus yra ir biologinis organizmas ir kad visi tokie organizmai turi nustatytas ribas. Tad visiškai suprantama, kad astronautai, iššauti į mėnulį, yra aprūpinti deguoniu, specialiais rūbais ir atitinkamais aparatais, bet ar ne keista, kad žmogus, iššautas į ateitį, yra paliktas toks, koks buvo, tik su savo gyvybe? "There are limits to the amount of change that the human organism can absorb, and that by endlessly accelarating change without first determining these limits, we may submit masses of men to demands they simply cannot tolerate. We run the high risk of throwing them into that peculiar state that I have called future shock".
Žmogus negali priimti per greito pasikeitimo nei fiziškai, nei morališkai. Ateina laikas, kai jis daugiau nebepajėgia, todėl tada mes matome žmones, uždaromus į psichines ligonines arba bent kartą į savaitę lankančius visokius nervų specialistus, nes jie nebepajėgia daugiau priimti tai, kas juos supa. Norint geriau suprasti šį dėsnį, reikia išnagrinėti fizines sąlygas, kurios mus prives prie moralinių problemų.
Žmogus yra visos mūsų aplinkos dalis, tad jis turi prie jos prisitaikyti ir su ja gyventi. Bet ko reikia laukti iš šios aplinkos ir iš žmogaus moralės, jeigu tą aplinką sudaro vandens, oro ir garso užteršimas, miesto gyventojų sugrūdimas, laikraščių, televizijos ir radijo pranešimai bei reklamos? Žmogus visada yra šių faktorių įtakoje, visada turi stengtis jų išvengti, juos atmesti ar jais pasinaudoti. Įsivaizduokime, kaip tai turi varginti žmogaus kūną! Kiek visi šie pasikeitimai išsemia žmogaus kantrybės, sveikatos ir galvojimo! Tai prisiminus, mums bus lengviau suprasti visas tas nervines ligas, žmonių pasimetimą, norą užbaigti savo gyvenimą, alkoholizmą, narkotikų vartojimą.
Bet kaip mūsų visuomenė gali toliau plėstis, kaip mūsų gyvenimas gali gerėti, kaip mes galime išrasti naujus technikos metodus, jeigu nepriimsim tam tikrų pasikeitimų, kurie sudaro mūsų gyvenimą? Tad prieiname prie išvados, kad gyventi — tai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos.
Prisitaikyti prie aplinkos nėra visada lengva, bet angažuotis gyvenime, visuomenėje ir gyvenimą valdyti — tai, tur būt, vienas svarbiausių tikslų šioje žemėje. Mūsų generacija yra išaugusi į stebėtojų generaciją. Per televiziją, radiją, komikus visuomenė mus išauklėjo į žmones, kurie nenori angažuotis, bet žiūrėti, klausytis ir nereaguoti. Tad reikia jaunimo organizacijų, kurios duotų jaunimui pagrindus ir nurodymus, kaip pagerinti dabartinį gyvenimą, juo geriau naudotis ir padėti kitiems tai pažinti. Aš esu labiau susipažinusi su skautų ideologija, kuri šių tikslų siekia trimis žmogaus amžiaus periodais: vaiko, paauglio ir suaugusiojo. Vaikas - paukštytė išmoksta klausyti vyresniųjų, daryti tai, kas prašoma, laikytis bendrų grupės taisyklių. Paauglių-skaučių programa stengiasi mergaitėms įdiegti, kaip reikia viena kitą priimti, gerbti, suprasti ir išklausyti. Nurodo atsakomybės vertę ir pareigas. Pasiekusi jau subrendusį, vyresniųjų skaučių amžių, mergaitė yra pasiruošusi kovoti su gyvenimo problemomis, paimti jį į savo rankas, daugiau su juo susipažinti ir, svarbiausia, padėti kitiems, kad jį realiai matytų. Juk šiais laikais jaunimas ir jo idėjos valdo pasaulį, todėl ir reikia tokių organizacijų ir tokios ideologijos, kuri pajėgtų išauklėti ne tik vadovus, bet ir žmones, pajėgiančius prisitaikyti prie aplinkos ir ją valdyti.
Dabar yra mada sakyti: nesvarbu, ką žmogus tiki, bet svarbu, ką jis daro. Tačiau darymas dažniausiai priklauso nuo tikėjimo.