SESUO ONA MIKAILAITĖ
Prieš maždaug šešerius metus katalikiškoje padangėje pasirodė nauja kometa, kuri kelia nemažą susirūpinimą rimtai mąstančių žmonių tarpe. Tai charizmatinis sąjūdis, populiariai vadinamas sekminininkų sąjūdžiu. Apie jį jau yra rašę daugumas katalikiškų laikraščių bei žurnalų ir apie jį sklinda įvairūs palankūs ir nepalankūs gandai. Kas jis yra? Iš kur jis atsirado? Ką gero ar blogo gali įnešti į smarkokai siūbuojantį Petro laivą, dar neaprimusį nuo povatikaninių audrų? Šio straipsnelio tikslas — duoti trumpą istorinę šio sąjūdžio apžvalgą ir kritišką jo įvertinimą.
Pirmiausia pažvelkime į sekminininkų istoriją bei statistiką. Senieji sekminininkai (amerikiečių spaudoje vadinami "classical pentecostals"), šio sąjūdžio pradininkai Amerikoje, kuri yra jų gimtinė, reiškiasi nuo 1906. JAV jų dabar yra apie keturi milijonai. Sekminininkų literatūra labai pabrėžia skaičius, bet jų duodamus duomenis sunku patikrinti. Manoma, kad šiuo metu visam pasauly yra apie 10 milijonų sekminininkų. Europoje jų skaičiai sparčiausiai auga Italijoje ir Rusijoje. Prancūzijoje, Norvegijoje ir kituose Europos kraštuose sekminininkai yra gausiausi iš vadinamųjų "nepriklausomų" bažnyčių (free churches). Pietų Amerikoje sekminininkų yra keturis kartus daugiau negu kitų protestantų. Čilėje, pavyzdžiui, keturiolika procentų visų gyventojų priklauso sekminininkams, vadinasi, 700,000 narių iš 835,000 protestantų iš viso.
Neosekminininkai arba naujieji sekminininkai atsirado po 1950 m., kai vyko šio sąjūdžio atgimimas ir kai jis paplito tradicinių protestantų tarpe. Jau 1960 m. sąjūdis buvo gerokai įsišaknijęs istorinėse protestantų bažnyčiose, t.y. liuteronų ir episkopalų, o baptistai, presbiterijonai ir metodistai taip pat buvo gerokai paliesti. Šiuo metu atrodo, kad presbiterijonai palankiausiai žiūri į sekminininkų veiklą. Labiausiai ja susirūpinę ir nepatenkinti bene bus episkopalai. 1963 m. gerai žinomas episkopalų vyskupas Pike sudarė komisiją tirti sekminininkų doktrinai bei veiklai, o pats išleido ganytojišką laišką pasauliečiams ir kunigams, priklausantiems episkopalų tikybai. Presbiterijonai taip pat yra darę studiją ir išleidę literatūros tuo klausimu. Jų pranešimas yra pozityviausias iš visų šiuolaikinių protestantų veikalų apie sekminininkus. Kiek šiuo metu yra protestantų sekminininkų, sunku pasakyti. Statistikos niekur neradau.
Katalikų sekminininkų yra daugiau kaip šimtas tūkstančių, o kiti mano, jog šiemet jų skaičius siekia ketvirtį milijono. Ir vėl tikslią statistiką sunku gauti. Katalikų sekminininkų mėnesinis žurnalas "New Covenant" turi 22,000 tiražą ir skelbiasi pasiekiąs 90 kraštų. Š.m. birželio 1-3 dienomis Notre Dame universitete, Indianoje, vyko katalikų sekminininkų metinis suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 20,000 asmenų, apie 700 kunigų, 5-6 vyskupai ir 1 kardinolas — belgas Suenens. Suvažiavime buvo atstovaujama 25 pasaulio kraštams iš visų žemynų, išskyrus Antarktiką. Kuriama tarptautinė organizacija Amerikos katalikų sekminininkų vadų iniciatyva.
Šios trys sekminininkų grupės aiškiai skiriasi viena nuo kitos, bet taip pat yra ryšys tarp jų — ir istorinis, ir ekumeninio bendravimo. Įdomu, kad senieji sekminininkai mažiausiai nori tą ryšį pripažinti ir labiausiai nepasitiki bendravimu su kitais.
Kadangi sekminininkai yra sparčiausiai auganti religinė, krikščioniška bendruomenė, įdomi savo kultūrinėmis, psichologinėmis bei religinėmis apraiškomis, į ją jau yra atkreiptas visuomenės bei įvairių sričių mokslininkų dėmesys. Svarbesnieji vertinimai, padaryti nesekminininkų mokslininkų, yra Nils Bloch -Hoell, "The Pentecostal
Movement" (New York, 1964) ir Walter J. Hollenweger vieno tomo veikalas, kuris yra santrauka dešimties tomų enciklopedinės studijos, išleistos šveicarų pastoriaus. Apie katalikus sekminininkus gal objektyviausiai rašo Kilian McDonnell, benediktinas teologas. Jis dalyvavo studijinėje antropologų komisijoje iš Minnesotos Universiteto, kuri atliko mokslinę sekminininkų studiją, apimančią JAV, Pietų Amerikoj ir Europoje gyvenančius sekminininkus. Tos studijos pranešimo santrauka pasirodė 1968 m. "Journal for the Scientific Study of Religion" ir taip pat ruošiama knyga, kurioj surinkti duomenys bus pilnai išdėstyti.
Pats McDonnell yra rašęs apie sekminininkus įvairiuose katalikiškuose žurnaluose ir išleidęs labai įdomią knygutę "Catholic Pentecostalism: Problems in Evaluation", 1971 m. McDonnell niekad nėra priklausęs sekminininkams, bet yra dalyvavęs jų pamaldose, susirinkimuose ir t.t. Iš katalikų sekminininkų tarpo stipriausi rašytojai (moksliniu ir teologiniu atžvilgiu) yra kun. Edward O'Connor, jėzuitas Donald L. Gelpi ir pasaulietis teologas Kevin Ranaghan.
SEKMINININKAI — SĄJŪDIS AR SEKTA?
Taigi atrodo, kad turime reikalą su gan plataus masto religine apraiška. Life, Time, Newsweek, U.S. News & World Report žurnalai yra dėję straipsnius apie sekminininkų veiklos įvairius aspektus. Krikščioniškame pasaulyje sekminininkai kelia šiek tiek susirūpinimo, baimės ir paprasto smalsumo. Teologai mandagiai ginčijasi, ar sekminininkai turėtų būti vadinami religiniu sąjūdžiu ar sekta. O kai kurie geros valios žmonės baiminasi, kad štai atsirado dar viena moderniųjų laikų erezija, mus, jau ir taip nusikamavusius žmonelius, toliau kankinti. Kaip čia iš tikrųjų yra?
Sekminininkai (senieji) niekuomet nepasižymėjo stipria teologija nei gera bibline egzegeze. Ne ta yra jų stiprybė ir ne dėl to jų skaičiai taip auga. Sekminininkai labai pabrėžia Šv. Dvasios veikimą pasaulyje, žmoguje — tiesiog akivaizdiniu, apčiuopiamu būdu. Jie tiki, kad be vandens krikšto (jie pripažįsta du sakramentus — krikštą ir komuniją, bet jų sakramentinė doktrina labai miglota) žmogus dar turi prašyti ir gauti Šv. Dvasios krikštą, nes taip pažadėta Šv. Rašte (žiūr. šv. Povilo laiškus ir Apaštalų darbų knygą). Šis Šv. Dvasios krikštas nėra sakramentinis; jis gali įvykti bet kur ir bet kada, be ar su žmogiškuoju tarpininku. Gavęs Šv. Dvasios krikštą, dar vadinamą antruoju palietimu ("the second touch") arba paprastai malone ("the blessing"), žmogus pasikeičia taip radikaliai, kaip apaštalai Sekminių dieną. Geras krikščionis be Šv. Dvasios krikšto taip kalbėtų apie Dievo veikimą savo gyvenime: "Aš tikiu, kad Dievas tikrai yra ir veikia mano gyvenime". O po Šv. Dvasios krikšto: "Aš žinau, kad Dievas tikrai yra ir veikia mano gyvenime". Sekminininkų credo yra paprastas ir nesudėtingas. Ne teologija juos skiria nuo kitų krikščioniškų bendruomenių. Tad daugumas teologų sutinka, kad sekminininkai (senieji, naujieji ir katalikai) nėra sekta, bet, tiksliau — sąjūdis. Nors senieji sekminininkai dėl persekiojimų atsiskyrė nuo savo tradicinių Protestantų bažnyčių, naujieji sekminininkai dažniausiai nenori ir nebando pasitraukti, nebent jiems priešinga reakcija tampa nebepakeliama. Tačiau tokios neapykantos, kaip dvidešimto šimtmečio pradžioje, sekminininkams besisteigiant Topeka, Kansas, dabar retai tenka užtikti.
Katalikų Bažnyčioje šis sąjūdis dabar vadinamas "charizmatiniu atsinaujinimu", (vardas paimtas nuo žodžio "charizma" t.y. Šv. Dvasios dovana, patepimas kuriam nors darbui Kristaus Kūne-Bažnyčioje) nors populiariai dažnokai galima sutikti pavadinimą: katalikai sekminininkai. Katalikai pastarojo šiek tiek vengia, nes viešoji opinija tiek Amerikoje, tiek kitur, sekminininkų nėra labai aukštai vertinusi. Jie įsigijo nekokį vardą iš dalies dėl įvairių gandų apie jų nepaprastas pamaldas ar kitokius neįprastus apsiėjimus, iš dalies dėl to, kad pirmieji sekminininkai buvo paprasti, nemokyti kaimo žmonės, nepasižymėję aukšta kultūra bei išsilavinimu. Dabar, po 60 metų, visa tai yra gerokai pasikeitę, bet sekminininkus tebelydi tamsokas šešėlis, nes daug kam trūksta tikslių žinių apie to sąjūdžio tikrąją prasmę.
KAIP SĄJŪDIS ATSIRADO KATALIKUOSE
Charizmatinio sąjūdžio pradžia buvo universiteto bendruomenėse: Duquesne (Pittsburgh, Penn.), paskui Notre Dame (Notre Dame, Ind.), o vėliau paplito ir Michigan State universitete (East Lansing), Iowa State universitete. Holy Cross kolegijoje (Worcesteryje). Įsijungė teologijos profesoriai, taip pat fizikos, istorijos ir kiti doktoratus ruošią studentai ar šiaip universitetus lankantis jaunimas. (Reikia pažymėti, kad nei anuomet, nei dabar sąjūdis nėra vien jaunimo. Jaunimo yra gal apie trečdalis, daugumas — žmonės tarp 30-40 m. amžiaus pasauliečiai su šeimomis.)
1966 m. pavasarį du pasauliečiai, kurie dirbo Duquesne universitete, Šv. Dvasios kunigų vedamame, įvairiuose liturginiuose, dvasiniuose ir apaštalavimo užsimojimuose buvo nusiminę savo darbo nesėkmingumu, studentų indiferentizmu. Jiems tai bediskutuojant, įstrigo mintis, kad jų pastangos neša tiek mažai vaisiaus, kai, pavyzdžiui, pirmieji krikščionys, tokie negausūs ir menkai pasiruošę bei nuolatinių persekiojimų varginami, įstengė apkrikštyti Romos imperiją ir dar daugiau. Šie abu vyrai (paruošę magistro laipsnius iš teologijos ir studijavę geruose Europos universitetuose) susitarė ir pasiryžo vienas už kitą melstis, kad abu gautų reikalingas Šv. Dvasios dovanas savo darbą sėkmingiau tęsti. Abu kasdien pakartodavo Sekminių dienos sekvencijos žodžius: "Ateik, Šv. Dvasia"... Savo sutartį jiedu išlaikė ligi 1967 m. Tada per vienas rekolekcijas apie 20 žmonių — profesorių ir studentų — patyrė Šv. Dvasios krikštą. Apie jo galimybę kai kurie suinteresuoti profesoriai buvo sužinoję iš dabar gana populiarios knygos "The Cross and the Switchblade" ir pasikalbėję su keliais senųjų sekminininkų vadais, tarp jų David Wilkerson, minėtos knygos autoriumi.
Praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio, keli jauni vyrai, kurie apaštalavo studentų tarpe Notre Dame universitete, gavo neįprastą laišką nuo savo draugo iš Duguesne universiteto. To laiško turinys buvo maždaug toks: "Staiga atsidūrėme tokioj krikščioniškojo gyvenimo plotmėje, kurią dvasinės knygos vadina normalia, bet kurios niekados praktiškai nebuvome patyrę, nė nesitikėję. Mūsų tikėjimas pilnas naujos gyvybės. Tai jau nebe tikėjimas, o labiau žinojimas. Staiga visas antgamtinis pasaulis virto tikresniu ar artimesniu, net negu gamtinis, užčiuopiamas. Trumpai sakant, Kristus yra mums tikras, gyvas asmuo veikiąs mūsų gyvenime. Malda ir sakramentai tapo mūsų kasdiene duona, o jau nebe sunkia, prisivertimo reikalaujančia pareiga. Niekad nemaniau, kad taip galėčiau užsidegti meile Šv. Raštui, Bažnyčiai, noru apaštalauti ir kitiems nešti Kristaus šviesą".
Šio laiško autorius buvo visiems žinomas kaip rimtas, aiškaus proto ir į kraštutinumus nesimetąs teologijos fakulteto narys. Jis buvo vienas iš pirmųjų katalikų, patyrusiųjų Šv. Dvasios krikštą.
Nuo pat pradžios sąjūdis patraukė žmones iš įvairių universitetų teologijos fakultetų, kurie davė jam tvirtai pagrįstas gaires. Ir dabar į sąjūdį įsijungę katalikai teologai susirenka kasmet toliau studijuoti ir aiškinti įvairius teologinius klausimus, surištus su sąjūdžiu. Katalikų Bažnyčios mokslo rėmuose. (Du labiausiai diskutuojami klausimai — tai Šv. Dvasios krikšto ryšys su vandens krikštu ir kalbų dovana mūsų laikais.) Šis rūpestis sveiku ir neiškrypusiu mokslu ligi šiol išlaikė sąjūdį nuo doktrinos klaidų. Bet, žinoma, tai negarantuoja, kad katalikams sekminininkams pasiseks išvengti visų klaidų, kurios vargino senųjų sekminininkų bendruomenes.
Iš universitetų sąjūdis paplito į parapijas, moterų bei vyrų vienuolynus. Keli trapistų vienuolynai su savo viršininkais yra įsijungę. Vienas trapistas, Osowski, yra parašęs išsamų straipsnį apie visą sekminininkų išsivystymo istoriją, skirtą vienuolėms leidžiamam žurnalui. Sąjūdis yra ypatingai stiprus parapijose Michigan valstybėje (Ann Arbor) ir apie St. Louis, nors šiuo metu katalikų sekminininkų grupių galima rasti per visą Ameriką.
KODĖL SĄJŪDĮ SUNKU VERTINTI?
Sunkoka objektyviai katalikiškąjį charizmatinį sąjūdį vertinti, nes senųjų sekminininkų blogos viešosios opinijos pėdsakai tebėra žymūs. Žmonės, kurie nepažįsta sąjūdžio iš vidaus, beveik visuomet sprendžia pagal viešąją opiniją, ir tas jų vertinimas dažniausiai būna gerokai šališkas ir negatyvus. Toliau, tiek protestantai, tiek katalikai religinių išgyvenimų, surištų su visokiomis jausminėmis nuotaikomis, bijosi. Katalikai tą baimę yra paveldėję iš Jono nuo kryžiaus ir Teresės avilietės raštų (abu gyveno šešioliktame šimtmetyje ir bendradarbiavo karmelitų vienuolijos dvasios atgaivinime), kuriuose abu smerkia visokius religinius išgyvenimus, nors abu mistikai kaip tik atkreipė savo bendraamžių dėmesį ekstazėmis ir kitomis nepaprastomis būsenomis. Jų griežtumas gali būti išaiškinamas tuo, kad tuo metu Ispanijoje reiškėsi daug neaiškaus plauko mistikų, kurie įvairiais triukais mulkino žmones. Pagaliau kvietizmo (atsiradusio septynioliktame šimtm. Ispanijoje Miguel de Molinos įtakoje ir pabrėžiančio žmogaus pasyvumą Dievo rankose) pasmerkimas Ispanijoje ir Prancūzijoje paliko ilgą šešėlį ant mistinių išgyvenimų aplamai.
Protestantai baidosi pietizmo (taip pat kilusio septynioliktame šimtmetyje ir pervertinančio jausmo rolę religijoje), kuris jiems kvepia individualizmu, paviršutinišku jausmingumu, sensacijų ieškojimu ir panašiai. Taigi, ir jie linkę įtarti religinius išgyvenimus dėl jausminio kraštutinumo baimės.
Tam tikras sveikas skepticizmas išsaugoja žmogų nuo perdėjimų, bet, antra vertus, visi mes vertiname savo giliai išgyventus religinius patyrimus ir jaunimą bandome įkvėpti Pascal, Claudel, Maritain bei mūsų gerbiamųjų šventųjų Dievo atradimo bei jo artumos pajutimo momentų aprašymais. Reikia integruoti jausminę patirtį į religinio gyvenimo visumą, kur ji aiškiai turi imti antraeilę, bet vis dėlto svarbią vietą. Bet kokio religinio jausmo baimingas atmetimas gali privesti prie savotiško iškrypimo, kuris ne mažiau žalingas kaip sveiko proto arba doktrinos iškrypimai. Nuo tokių baimių sekminininkų sąjūdžio vertinimui tenka gerokai nukentėti, nes jis kaip tik pabrėžia, kad galima ir reikia patirti Dievo veikimą ir jo artumą.
Sociališkai priimtino elgesio normos taip pat trukdo objektyviam vertinimui. Daugumui mūsų laikų ir aplinkos žmonių kalbėjimas kalbomis, pranašavimas, net plojimas, giedant religines giesmes, nėra priimtinas elgesys. Socialinio elgesio normos, aišku, turi savo vietą bei vertę, bet taip pat būtų galima paklausti, kas gi liktų iš Kristaus evangelijos, jei jo žodžiai būtų vertinami pagal šių laikų priimtino socialinio elgesio normas.
Negalima daryti teisingo sprendimo, kol nėra aiškiai suprasta klausimo esmė. Sekminininkų sąjūdžio esmė nėra, ar šiais laikais gali būti kalbėjimas kalbomis, kaip pirmąją Sekminių dieną, bet ar yra įmanomas pilnutinis krikščioniškas gyvenimas, įkvėptas ir vedamas Šv. Dvasios, kurios dovanos akivaizdžiai reiškiasi žmogaus gyvenime. Dėl to, kad nedalyviai dažnai užsikabina už įvairių paviršutiniškų apraiškų, kurias sąjūdžio dalyviai nelaiko tokiomis svarbiomis, vertinimas būna klaidingas.
Į sekminininkus dažnai šnairuojama, nes įsivaizduojama, kad jų maldos susirinkimai pernelyg jausmingi ir nedisciplinuoti. Kiek teko matyti, toji grupinė malda savo išorinėmis išraiškomis neturėtų atbaidyti nė vieno kultūringo asmens. Tiesa, jie yra šiek tiek gyvesni, spontaniškesni negu liturginės pamaldos daugumoje bažnyčių, bet tai ne būtinai peiktinas dalykas. Be to, sekminininkai jokiu būdu neatmeta liturginių pamaldų, bet jose dalyvauja, gal būt, uoliau negu eiliniai katalikai. Maldos susirinkimai neužima liturgijos vietos ir nelaiko jai konkurencija.
Toliau pačias Šv. Dvasios dovanas — dvasių atskyrimą, išmintį, pranašavimą, kalbėjimą kalbomis, mokymą sunku grynai žmogiškai vertinti. Tas dovanas galima studijuoti psichologiniu, sociologiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Visa tai duoda daugiau žinių ir priveda prie tam tikrų išvadų. Tačiau Šv. Dvasios dovanos yra dvasinis dalykas ir turi būti suprantamas dvasiškai. Šv. Povilas yra aiškiai pasakęs, kad tai, kas yra iš Dvasios, nebus pasaulio suprasta bei priimta. Taigi, ir žmogiškasis sprendimas yra ribotas šiuo atžvilgiu. Tegalima spręsti dovanų vertę iš vaisių apdovanotųjų gyvenime.
A. Kezio, S.J. nuotr.
Kai kas mano, kad sekminininkai siekia nuversti organizuotas bažnyčias. Kai kas bijo, kad jei bus priimama Šv. Dvasios ir jos dovanų doktrina, kur tada atsidurs tradicinės bažnyčios? Ar tai reiškia, kad ligi šiol jos neturėjo malonės pilnumos ir dvasinio gyvenimo tikrųjų gelmių?... Pirmiausia, čia reikia prisiminti, kad sekminininkai neteigia, jog negavę Šv. Dvasios krikšto negali džiaugtis Šv. Dvasios veikimu savo gyvenime. Jie teigia, kad žmogus dar gali gauti Šv. Dvasios veikimo pilnumą. O vis dažniau ir dažniau girdimos indiferentizmo aimanos visose krikščioniškose bažnyčiose priverčia pagalvoti, kodėl mums taip pritrūko entuziazmo, jėgos ir drąsos, kuria degė pirmieji krikščionys.
Pagaliau vienas didžiausių sunkumų, vertinant sąjūdį, kuris yra naujas ir neįprastas — tai kultūrinis bagažas, atsineštas iš senesniųjų sąjūdžio vystymosi laikų. Reikia atskirti įvairias kultūrines laikinas apraiškas nuo esminių. Kai bandoma senųjų sekminininkų kultūrinį bagažą nekritiškai perkelti, pavyzdžiui, į katalikiškąjį kontekstą, rezultatai prasti. Rodos, ir mes patys tą pačią pamoką turėjome išmokti iš savo klaidų misijų kraštuose. Tie, kuriems imponuoja sekminininkų dvasingumas, turi atsiminti, kad jie negali ignoruoti savų kultūrinių tradicijų, bet verčiau suprasti to dvasingumo esmę ir jį integruoti.
Reikia manyti, kad sekminininkų stiprybė yra jų gyvas ir šviežias dvasingumas, kuris gali įdiegti naujos gyvybės į tradicinio dvasingumo rėmus. Tradicinis dvasingumas ne būtinai atmestinas, nes jis yra teologiškai pagrįstas. Sekminininkai teologija girtis negali; čia kur kas tvirtesnėje pozicijoje stovi katalikai ir net tradiciniai protestantai. Bet ten, kur nėra gyvosios dvasios, teologija mažai ką gali padėti.
"Skaudžiausia povatikaninių reformų nesėkmė Bažnyčioje — tai dvasinio atsinaujinimo trūkumas, atsinaujinimo, kurio taip troško Jonas XXIII, sušaukdamas II Vatikano Susirinkimą. Nedaugelis žmonių jaučiasi esą arčiau Dievo, išgyvenę paskutiniojo dešimtmečio reformas, nors jos, be abejo, turėjo gerų pasekmių. Matyti, ir dvasiškija, ir pasauliečiai serga kažkokia dvasine liga".
Taip rašo St. Louis universiteto istorikas James Hitchcock. Jis gana taikliai išreiškia mintį, kurią galima sutikti visur katalikiškoje spaudoje. Kuo mes sergame? Ko mums trūksta? Sekminininkai tuoj atsakytų: "Šv. Dvasios!" Ar tai tiesa?
Edward O'Connor, kunigas teologas, dalyvavęs katalikų sekminininkų sąjūdyje nuo pat pradžios, teigia, kad tas dvasinis atsinaujinimas, kurio liberalas istorikas Hitchcock pasigenda, vyksta čia pat. Nei sekuliaristinė teologija, nei Šv. Rašto numitinimas neįkvėpė Bažnyčiai taip reikalingos naujos gyvybės. Charizmatinis sąjūdis to siekia. Tačiau jo tikslas nėra pakeisti Bažnyčios formas ar struktūras, perdirbti parapijų bei diecezijų santvarką, įvykdyti pasauliečių bendradarbiavimą bažnytiniuose sprendimuose. Jis nėra priešingas jokiai reformai, nei kūrybingai atsinaujinimo minčiai. Daugelis žmonių, kurie yra įsijungę į charizmatinį sąjūdį, veikia vienoje ar kitoje iš šių sričių. Žmogus gali ir privalo keisti ir tobulinti bažnytinę santvarką, kad ji geriau tarnautų Dievo garbei ir žmonių naudai. Tačiau tik Šv. Dvasia gali patį žmogų uždegti ir atgaivinti, nes tik per Šv. Dvasią žmogus gali pažinti Jėzų Kristų, gyvybės šaltinį.
Kodėl šis sąjūdis atsirado kaip tik dabar, kodėl Amerikoje, kodėl taip greitai plinta? Kai kam atrodo, kad štai nubanguos dar viena mada. Kai kam — kad mūsų laikai yra ypatingi: kad yra naujas atvirumas ir laukimas Bažnyčioje, laukimas kažko, kas viršija silpno žmogaus jėgas; kad tik Šv. Dvasia ir jos dovanos, veikiančios Bažnyčioje, ją vėl parodys pasauliui turinčią kažką ne iš pasaulio (tai, tarp kitko, yra viena pagrindinių II Vatikano Susirinkimo dokumentų mintis), kad popiežiaus Jono XXIII malda "Atnaujink savo stebuklus mūsų laikais, kaip naujose Sekminėse" yra išklausyta.
O'Connor ir kiti sąjūdžio vadai sako, kad charizmatinis atsinaujinimas jau per šešerius metus neša vaisių, kurių negalima ignoruoti: tikėjimo ir apaštališkos dvasios atgaivinimą, asmeninės maldos ir Bažnyčios liturginių turtų šviežią įvertinimą su gyvu įsijungimu; atgimimą meilės ir ištikimybės Kristui ir jo Bažnyčiai; pasauliečių įtraukimą į plačius Bažnyčios apaštalavimo darbo barus; naują meilę ir pagarbą Šv. Raštui su gyvu noru jį skaityti ir juo vadovautis kasdieniame gyvenime; tikrų krikščioniškų bendruomenių atkūrimą, ypač pasauliečių tarpe; naujų ekumeninių gairių nutiesimą, nes bendra malda Kristaus vardu glaudžiau suartina tikėjimo brolius, negu bet kokios studijos ar diskusijos.
Ar tai galima priimti už gryną pinigą? Kiekvienam teks studijuoti, ir gilintis, ir spręsti, naudojant sveiką protą su Dievo malonės pagalba. Katalikų Bažnyčia dar nėra nieko oficialaus pareiškus šiuo klausimu. Amerikos vyskupai yra sudarę studijinę komisiją, kuri išleido raportą 1969 m. Jame pažymima, kad dvasiškiai turėtų kreipti dėmesį į šį sąjūdį ir suteikti jam kompetentingą dvasinę vadovybę, o pasauliečiai, saugodamiesi neprotingų kraštutinumų, raginami būti atviri Šv. Dvasios veikimui. Jo tonas, aplamai, yra pozityvus.
Paulius VI, pranešdamas apie ateinančius šv. metus (1975), pabrėžia, kad mums reikia gilintis į Šv. Dvasios doktriną ir į jos veikimo būdus. Turime saugotis siauro individualizmo ir naujai permąstyti Mistinio Kristaus Kūno tiesą. Popiežius savo kalbose ir raštuose ragina visus geros valios žmones atverti langus, kad Šv. Dvasios šviesa spindėtų vidun.
Gal atsiras tų, kurie visa tai, kas vyksta charizmatiniame sąjūdyje, išaiškins psichologijos šviesoje: visa tai eina iš žmogaus dvasios gelmių. Ar šis sąjūdis tikrai yra toks sėkmingas kaip tik tose srityse, kur daugelis kitų pastangų nepavyko?... Bažnyčios istorijoje yra buvę kitų atsinaujinimo sąjūdžių, kurie iškilo be žmogiškojo planavimo, bet su žmogiškuoju bendradarbiavimu, Šv. Dvasios įkvėptu. Du labai ryškūs — tai monastinis sąjūdis ketvirtame amžiuje ir tryliktojo amžiaus neturtingųjų vienuolių (domininkonų ir pranciškonų) sąjūdis. Abu buvę charizmatiniai. Ar šis bus dar vienas, kuris pradės naują erą krikščionių ir katalikų istorijoje?...