Danutė Bindokienė
Visus tuos, kurie šiandien tebedejuoja apie lietuvių išeivių prozos stagnaciją senojo kaimo problemose ar tremties gyvenimo pilkybėje, kviečiu į pasimatymą Brolio Mykolo gatvėje.
Pasivaikščiojus po tą garsiąją "Mėlynojo rajono" gatvę, pajutus jos kvapus, pasiklausius garsų, susipažinus su gyventojais ir jų skurdžiai kilnia kasdienybe, pajunti, kad štai j mūsų prozą atėjo naujas ir savitas rašytojas.
Tas rašytojas — tai Eduardas Cinzas, o kūrinys — "Brolio Mykolo gatvė". Tai pirmoji Cinzo knyga, todėl, ja besidžiaugiant, besveikinant autorių, į daug ką galima pažiūrėti ir "pro pirštus" — svarbu, kad brandi kūrybos sėkla kristų į derlią žemę ir knygos dygtų viena po kitos. Pirmuoju kūriniu autorius užsirekomenduoja įspūdingai, o visa kita ateis su rašytojišku subrendimu.
Knygoje keturi skyriai: Lėkščių plovėjas, Raudonkepuraitė ir vilkas. Senis Armanas. Septynioliktoji šachta. Visuose keturiuose pasakojimuose daugiau ar mažiau figūruoja Brolio Mykolo gatvė. Ji apjungia atskirus įvykius į bendrą visumą, duoda jiems ryškų foną.
Šios spalvingos gatvės gyventojus autorius aprašinėja su intymiu familiarumu. Apie jų silpnybes ir dorybes kalbama su kiek pašaipia užuojauta ir pamėgimu.
Tie keturi pasakojimai rišasi vienas su kitu į bendrą Brolio Mykolo gatvės kasdienybės mozaiką. Mes, kurie iš Europos išnykome vos emigracijos bangai siūbtelėjus, gal ne kartą pagalvojame, kaip dabar ten sekasi dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasilikusiems tautiečiams. Kokios vietinių gyventojų pažiūros į svetimšalius, su kuriais jiems tenka dalintis darbu, duona ir kasdienybe.
Apie dabartinį lietuvių ar kitų svetimtaučių gyvenimą laisvosios Europos valstybėse mūsų literatūroje pėdsakų labai maža, ir vien dėl to "Brolio Mykolo gatvė" būtų įdomi naujiena. Eduardas Cinzas tą dabartinį gyvenimą, atrodo, pažįsta ir nesidrovi jį skaitytojui parodyti su visomis gerosiomis ir blogosiomis ypatybėmis. Iš knygos puslapių ryškėja, kad svetimšalio gyvenimo kelias šiandien Vakarų Europoje toli gražu ne rožių lapeliais barstytas.
Pro skaitytojo akis praeina visa marga, profaniška procesija: angliakasiai, kunigai, padavėjos, prostitutės, bedieviai, idealistai, suvytę seniai ir per anksti pasenę vaikai. Apie visus tuos žmones kalbama drąsiais, kartais neįprastai sukonstruktuotais sakiniais, su ypatingu įžvalgumu į jų charakterius ir jų gyvenimo pažinimu. Cinzo palyginimai taiklūs, kai kur net grubūs, ir jiems išsakyti tartum tyčia parinkti retai lietuviškų knygų puslapiuose užtinkami žodžiai. Dažnai tie palyginimai ir išsireiškimai labai natūraliai išplaukia iš aplinkos aprašymo ar veikėjo lūpų, bet kitais atvejais jie nuskamba tarytum mažamečio išmoktas keiksmažodis, kurį jis su malonumu kartoja tik suaugusiųjų paerzinimui.
Knygos kalba visai nebloga, atsižvelgiant į tai, kad Cinzas yra naujas autorius lietuviškoje literatūroje. Jis vartoja eilę neįprastų naujadarų (atrodo, kad greičiausiai paties "nukaltų"), gerą dozę išsireiškimų, dabar ypač paplitusių okupuotos Lietuvos spaudoje, ir visą grupę barbarizmų, kurie mums skamba nesuprantamai, nes kilę iš nepažįstamų kalbų. Šalia to, į akis krinta didelis autoriaus susidomėjimas moteriška anatomija ir dar taip, kad reta moteris, apie tai pasiskaičiusi, pasijustų pagerbta. Moterys knygoje suktos arba naivios, bet visuomet priklausančios nuo vyrų malonės ir dažniausiai turinčios tik vieną paskirtį... Gana paradoksiškas autoriaus nusistatymas ir religijos atžvilgiu: daugelyje situacijų ir daugelio veikėjų lūpomis propaguojamas ateizmas, pašaipa tikėjimui ar, geriau sakant. Katalikų Bažnyčiai, bet vienas iš pagrindinių veikėjų yra kunigas angliakasys, didelis idealistas ir humanitaras.
Ekskursija į "Brolio Mykolo gatvę" kiekvienam skaitytojui paliks nepamirštamą įspūdį. Eduardo Cinzo kūryba pūstelėjo, lyg gaivus vėjas iš anapus Atlanto per lietuviškosios išeivijos prozą. Reikia tik laukti ir tikėtis, kad tą pūstelėjimą seks pastovi, stipri kūrybos srovė.
Eduardas Cinzas. Brolio Mykolo gatvė. Viršelis Dalios Rėklytės-Aleknienės. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas 1972 m. Kaina 6 dol.
iau*� eu�- X- .
Nors žvaigždės šauktų
Tūkstančius naktų...
Autorė neužmiršta ir Lietuvai nusipelnusio mirusio kompozitoriaus Juozo Strolios pagerbti (62 psl.).
Tačiau stipriausi ir būdingiausi jos religiniai elėraščiai, kuriuose atsispindi gilus, mistikos sklidinas autorės tikėjimas:
Tai aš, tai aš didžioji nusidėjėlė
Akių pakelt Tavęsp nebegaliu...
Ir klupau, delnuose paslėpus veidą.
Prie Tavo kojų kruvinų..
Tai mano nuodėmės, tai jos kaip liepsnos.
Išdegino žaizdas Tau lig širdies —
Tai aš numirti leidau Tau ant kryžiaus,
O Tu dar vis manęs gailies... (55 psl.)
Arba eilėraštyje "Ne tie varpai" (10 psl.):
Savo parapijos medinės bažnytėlės
Varpų skambėjimo užmiršti negaliu...
Kas vakarą širdies gelmėj jie supasi
Raudojimu tyliu...
Ir kai prieš svetimus altorius čia suklupusi,
Aš maldai žodžių rast nebegaliu,
Įsiklausau, — ir žieduose baltų lelijų
Savų varpų skambėjimą girdžiu...
Giesmė "Marijai" (57 psl.), — Ados Karvelytės žodžiai, Juozo Strolios muzika, — 1957 m. Kultūros Fondo konkurse buvo premijuota.
Ši knyga, dail. Pauliaus Jurkaus apipavidalinta originaliu viršeliu, leidėjų kalėdinė dovana skaitytojams, nuteikia šventiškai.
Ada Karvelytė. NE TIE VARPAI. Lyrika, 64 psl. Išleido “Darbininkas” 1972 m. Kaina $2.