Kiekvienais metais švenčiame vasario šešioliktąją, bet kažin ar kada pagalvojame, kokia yra dabartinė šios šventės prasmė. Kai gyvenome Lietuvoje, tai ji mums buvo džiaugsmo ir triumfo šventė. Džiaugtis ir triumfuoti tikrai buvo ko: po ilgos rusų priespaudos Lietuva vėl atsikėlė ir atsistojo šalia kitų laisvų, nepriklausomų valstybių. Tas džiaugsmas ir triumfas buvo neilgas, nes po dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų ji vėl pateko tiems patiems, nors jau kita spalva nusidažiusiems rusams. Tad ar dabar mums tinka džiaugtis, minint šią sukaktį? Ar ne labiau tiktų liūdėti, iškėlus iki pusės stiebo juodu kaspinu perrištą trispalvę?
Džiaugtis dabar nepriderėtų, bet ir liūdėti nėra prasmės. Ši šventė verčiau turėtų būti rimto susimąstymo diena. O rimtai pagalvoti ir susimąstyti tikrai reikėtų visiems, pradedant bendrinių organizacijų vadovybėmis ir baigiant paprastais, jokioje veikloje nedalyvaujančiais piliečiais. Jeigu rimtai pagalvosime ir pažvelgsime į dabartinę mūsų išeivijos padėtį, tai pamatysime, kad esame labai silpni ir vis nuolat savo pozicijas silpniname, nesugebėdami susitarti, pasiskirstyti darbo sritimis ir dirbti tam pačiam tikslui. Kovoti prieš okupantą mes neturime kada, nes visi ginklai ir energija mums yra reikalinga vidaus "pilietiniam karui".
Magdalena Stankūnienė Gėlės (mozaika)
Negalime susitarti ir pasiskirstyti pareigomis, nes visi norime būti vyriausi. Šalia savęs negalime pakęsti ne tik didesnio, bet ir sau lygaus. Pernai, rašydami šios šventės proga, pateikėme keletą minčių, kaip būtų galima ta veikla pasidalinti, kad vieni kitiems neliptume ant kulnų, nemindžiotume kojų ir nekaišiotume baslių tarp jų vežimo ratų. Atrodo, kad visi su ten pareikštomis pagrindinėmis mintimis sutiko, bet viskas pasiliko taip, kaip buvę, niekas nesiėmė iniciatyvos sutaikinti bent mūsų veiksnius, kad turėtume vieningą ir autoritetingą vadovybę, kad turėtume vieną instituciją, atstovaujančią mūsų bendriems laisvinimo reikalams kitų valstybių valdžios įstaigose. Kiekvienam turėtų būti labai lengva suprasti, kokį įspūdį mes sudarome kitų šalių diplomatams ar valdžios atstovams, jeigu vienos mūsų institucijos nariai įeina pro vienas duris ir prisistato, kaip vyriausieji ir vieninteliai lietuvių išeivijos atstovai, o beveik tuo pat metu pro kitas duris įsiveržia antrosios institucijos vadovai ir aiškina, kad tik jie turi teisę atstovauti lietuviams, ir dar jiems nepabaigus kalbėti, per trečiąsias duris įžygiuoja trečiosios organizacijos įgaliotiniai ir tvirtina, kad ne anie, o tik jie gali kalbėti Lietuvos ir lietuvių vardu. Argi mes nesuprantame ir niekados nesuprasime, kad tokia veikla ir toks elgesys nėra jokia kova už Lietuvos laisvę ir už lietuvių tautos reikalus, bet pylimas vis daugiau ir daugiau sunkios žemės ant duobėje esančio karsto, kuriame yra užkalta Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė!